Creatio ex nihilo arba kas buvo prieš Big Bang'ą

[mangirdas.bu]

nejaugi galvojat, kad taip negali buti, kad paemus musu metus, tarkim kas 5 metus neivyksta sprogimai visatoje, kurie sukuria kaska naujo, kaskur, nauja givybe. per daug naivu ir net nejuokinga butu mastyti, kad ivyko tik tas vienas mazytis ar tai didelis sprogimas. aisku, kad zinoma tu sprogimu gali buti daug, visokiausiu skirtingu galingumu ir dydziu, traska bei braska ir auga, bei kuria ta musu visata.

Iš tiesų. Bet lygiai taip pat naivu manyti, jog tie sprogimai būtinai vyksta. O kas, jeigu nevyksta? Ar kas nors nuo to pasikeistų? Ar yra didelis skirtumas tarp to, kad štai egzistencijoje tėra vienintelė gyvybės forma, įprasminanti šią egzistenciją, ar jos visai nėra? Koordinatiniu požiūriu, taškas A ir bus tašku A, nepriklausomai nuo to, kas egzistuoja. Kita vertus, jo įprasminimas gali būti labai įvairus, esant kokiai nors gyvybei. Tačiau bet kuriuo atveju mes nežinome ir negalime teigti, ar yra tų sprogimų daugybė, ar ne.

tai tada nebuvo ir niekad nebus jokio sprogimo, nes tai- kas turejo ivykti 1 karta, ivyks ir dar 10 ir daugiau- ir tai kartosis visada. kaip ir sakiau- as, tikiu tuo, kad musu visata- ji keiciasi bei auga ir dideja, ji juda, ji vienintelė kuri yra amzina. ir, kad ten ji vis sprogineja kaip fejerverkai ar bambioskes tai yra normalu.
ne nu cia jau rimtai gali buti kvaila, jei taip, mes esame vieninteliai zemes planetoje, na kodel gi ne, bet gal zemes gelmese kur ( tuneliai visokie tarkim kaip, pavizdy) arba vandeny yra jums nezinomu, jiems neatrastu givybes formu, o ju, kaip drysciau speti yra tikrai daug. o, kad vandenyje yra tai galeciau skelbti vos ne kaip fakta, nu tarkim: ar teko pasidometi vien tai, kiek vandes yra istirta ir kiek ne, tai cia kalbant vien tik apie musu zeme, kiek tie mokslininkai- profėsoriai mat, nieko nėra rade. o tu kalbi apie visata? ne nu kaip ir sakiau, cia jau netgi durna galetu pasirodyti, kad galetume buti vieninteliai tokie- dvasiniai, bei fiziniai gyviai visoje visatoje. tai kas tie zmones, per padarai tokie baisiai mandri tada, kurie zudo vienas kita, nesismulkinant y tai. kad mes gi esam zemi, o sunys bei ruoniai yra pranasesni, cia jau nekisu delfinu ar kaciu visokiu. suo tarkim uosle, ruonis tarkim dar ten kaskuom ane. kur tu ta prasme matai, kad esam vieninteliai, kad esam technologiskai nieko nepasieke, ir maziausiai 80procentu pasaulio nesupranta zodziu reiksmes ir neskire realybes nuo apvalkalo. o tie daugiau negu 80procentu nesuvokia egzistencijos prasmes, karai ir  badas, ne. tai pinigai, cia ir dingsta 99 ir zymiai daugiau procentu supratimas.
nu gerai tai tada visi givunai, jie gyvena be prasmes. o zmones gyvena su prasme, kad siekti tu technologiniu ir tu dvasiniu tobulumu, tai juk butu, ar tėra egzistencijos prasmė, kuri vistiek skamba beprasmiskai. ir bet vistiek ne. zmonėms reikia siekti abieju ir daugiau pasigilinti i save, o ne tai, kas supa aplinkuj, ir ka, uzsiminus apie pinigus, daugumai dingsta blaivus protas. tai kur tau suprasti ir igyvendinti technologini masta. kai tie minimaliai net 1 procento neisnaudona, net puses nepasiekia

ne nu jeigu uzsiminus, kad ten materija neegzistavo visa laika, tai cia, jau ir butu galima iveiti i fantastu, savu biciuku bureli arba sugryzti i tuos musu senu senu proteviu laikus, nekalbu apie tuos kurie turejo kuna, o pries kai buvo kaskoks tai pusiau gyvas, pusiau matomas dvasinis individas jeigu butu galima taip pavadinti, tai tada ir nereikejo to, maisto ir kitu dalykeliu, nes tai tiesiog nebuvo aktualu tada, nes visa tai vystesi kitokiam lygmeny. nu va ir atsiranda tie visokie tikejimai apie dievus. o kas tie dievai buvo, kas buvo tos butybes kurios buvo tik dvasines, dar senesni musu proteviai, poto pusiau materialines, poto tapo kunu, kaip vystesi, kaip keitesi, kuo pavirto. kas gi tie dievai, kas gi tie, kurie tiki dievais. mes esame tie patys dievai, tie patys kurejai, tik nevisu supratimu ribose, tam ir yra tai ribota daugumai, bet nevisiem tai yra ribota. kitas ziurek kaska per daug supras ir sprogs galva ar greiciau ten sirdis sustos, tipo infarktas jaunam bei sveikam zmoguj. po visu proceduru morge, zmogus mire del neaiskiu priezasciu, bet manoma sustojo sirdis nes istiko infarktas. ogi kodel, ogi todel kad jis dar nepasiruoses, kad priimtu tokias zinias ar seip atejo laikas nustot grybaut. viskam reikia supratimo apie tai kas yra realu ir kas tampa realybe ir kas yra visiem prieinama. tam ir yra duotas laikas, nes jis ir saugo givybe bei plecia zinias.

Matyt, tokio mąstymo modelio man nesuprasti, nes jis yra labai nenuoseklus. Visų pirma, kas tie dievai? Kokias savybes ir kokius parametrus jie turi? Tiesiog kyla šitiek daug klausimų kad nelabai suprasi, ką tuo nori pasakyti. Tiesiog bandai pridėti tariamą metarealybę, jog kažkas turi tam tikras savybes, kurios nepažinios mums vien todėl, kad tai egzistuoja tik toje metarealybėje, kuri mūsiškai nepažini. Na tai labai keistai skamba, kadangi tu apie ją JAU kalbi, kas rodo, kad bent minimalus ryšys egzistuoja, dėl ko išeitų, jog tavo sudaroma metarealybė turėtų būti pažini.

nu ka as ten minejau: tai tariamas arba realus- jusu tolimas protėvis, kuris pries dahuja tu metu buvo, vien tik dvasinė butybė, gyva, ir egzistuojanti šiame pasaulyje, tai kaip ir tu egzistuojantis čia, tik be savo apvalkalo, be to kuno, tai- kas tavo viduje, tai, ko tu- negali matyti ir justi, bei suprasti ar suvokti. kurie pradėjo savo egzistensija nuo dvasinės raidos, kuriems rupėjo tik tai, kas yra auksciau, tai kas yra sventa, tai kas yra normalu, cia ir igauna sventumas, normaluma, bei paprastuma. kurie buvo ir yra kaip- gyvas vaiduoklis, egzistuojantis, suprantamas, bei matomas ir jauciamas. kad ir tam paciam- sitam, jusu pasauly, bet- kurie keitėsi ir laikuj bėgant uzsidėjo ta supista kuna. ir pamirso savo vidu ir mato tik ta- sumauta isore, ta, tipo- realia prasme kuri- yra šudas paskutinis.

jo kuriam nauja pasaulio tvarka. kiekvienam mieste, ar dideliam, ar mazam tai nesvarbu. miesto centre, pastatom pastata, o pastato dydis priklauso nuo miesto dydzio ar ten, bebutu svarbu, keliu aukstu jis turetu buti. taip tas pastatas butu apsaugotas, kad ir ginkluotais pareigunais, tvarka tai reikalinga. o tame pastate butu prikrauta gerybiu, maisto, visko kiek tik nori, tai nebutu vieta skirta permiegoti, tai butu neoficiali baznycia, niekas ten paskaitu neskaitytu nesamoningu, nekistu i galva savos religijos ar kito brudo, tiesiog butu vieta, pastatas su gerybem ir nepavojingais bei gerai nusiteikusiais zmonemis, o ka veiktu,  ka kalbetu nesvarbu, jie bendrautu.. tai butu is tu, pinigu, skirtu is tu, zmoniu,kurie, turi visus pasaulio pinigus. ir nereiketu religiju ir draudimu.

Drįstu teigti, kad taviškė "nauja pasaulio tvarka" subyrėtų per kelis artimiausius mėnesius ar net dienas. Kodėl? Todėl, kad neišsprendi resursų paskirstymo problematikos ir visiškai ignoruoji žmogiškąją prigimtį.

nu ten ta sprogima susiejo su religija kaskiek tai, tai as ikisau savo pavizdy ant juoko. ne nu as visu pirma ant prikolo ir trumpai pazymejau tai, nes visu pirma as bent jau- kol kas to nesiekiu paversti realybe, nes neturiu viso pasaulio pinigu. tai tiesiog turejau omeny- toki pastata, kuris pakeistu baznycia ir kur butu visi zmones sveikintini ir ten netruktu nieko nuo maisto iki stalo teniso. nu ,kad labiau isivaizduot tada jeigu imam vilniu, ir tas akropolis, tai butu- bent jau kokius 8 kartus ( nu as neskaiciuodamas cia mazdaug dabar apimu ) didesnis pastatas, tai ten butu apsauga tokia, ar rimtesnė, negu pas tapati obama baltuosiuose rumuose. tai butu kiekvieno miesto pagrindinis pastatas kury visi gerbtu ir, kad netgi tie patys zmones gal jy ir saugotu. na visu pirma viskas butu nemokama ir agresijos niekur nebutu.

nu paimkim taip, kaip ir mes gyvi, kaip ir visa kitka kas yra gyva, kas auga, ar pleciasi, tai jau ir yra faktas , kad musu visata taip pat yra gyva. ji taip pat auga, bet ji ir pleciasi. bet ji taipogi ir naikina, ko nereikia, tai kas tampa siukslem.

Na čia labai įdomu. O tai kuo skiriasi gyva būtybė nuo negyvos? Na gal kvailai paklausiu, bet numanau, kad tu, mąstydamas apie tokius aspektus, turėtum apie tai pagalvoti. Ogi kuo skiriasi kad ir akmuo (negyvojo pasaulio artefaktas) nuo žmogaus (gyvojo pasaulio artefato)? Čia labai sukonkretinau ir netgi galbūt suklaudinau tavo tolimesnį samprotavimą, bet, jeigu tu turi tikrai tikslų skirtumo apibrėžimą, šitai tavęs nesuklaidins, kas reikš, jog turi labai solidų požiūrį, atskiriantį gyvas ir negyvas būtybes. Tokiu atveju turėsiu tau nusilenkti ir padėkoti už tavo pateiktą atrastą išmintį. Kitu atveju aš tau tiesiog parodysiu tavo mąstymo spragas, į kurias, tikiuosi, rimtai atsižvelgsi.

ne nu ka as daugiau tau galeciau pridurt, nera net ka jau bepridurti jeigu tu zmogu laikai gyva mesa ir fsio. nu kuo skires akmuo ir medis
nu okey kas tas akmuo tada.  va zmogus ir yra medis. o akmuo tera kietas plastelinas.

[[pataisiau citavimą, nes viską rodė kaip cituojamą tekstą. paragraf 78]]

[Vitus]

Na, Vitus, tavo mintys tikrai originalios ir domina, bet čia jau, drįsčiau teigti, nusivažiavai į lankas. O iš kur žinai, kad mūsų civilizacijos neliks nė mažiausio pėdsako? O galbūt kaip tik mūsų civilizacija tokį lygį pasieks, kad jai pažinu taps bet kas ir ji pranoks viską, ką mes dabar vadiname Dievu?

Kiek suprantu, toliausiai nubridau į pievas rašydamas apie mūsų civilizacijos likimą
Dėl to, kad saulė užges, neliks energijos šaltinio ir visos Saulės sistemos planetos atšals iki atviro kosmoso temperatūros, manau, nevertėtų ginčytis. Žvaigždių "gyvenimas" astronomams žinomas pakankamai gerai, o mūsų Saulė niekuom nesiskiria nuo kitų žvaigždžių. Todėl jos likimas (o kartu ir mūsų civilizacijos), pakankamai aiškus.

Kokiu atveju mūsų civilizacija išliktų?  Atsakymas būtų paprastas: ji turi pasiekti "žvaigždinės" civilizacijos lygį. Tai yra, kolonizuoti kitas žvaigždžių sistemas, valdyti gamtinius kataklizmus ir esant reikalui perkelti civilizaciją į naują gyvenimui tinkamą vietą. Tapti nemirtinga, kaip rašė FooBar. Bet mūsų svajones dažniausiai sustabdo fizikos dėsniai. Žinome, kad artimiausia mums žvaigždė yra už 40 trilijonų km ir skrendant į ją net šviesos greičiu, reikia daugiau kaip 4 metų ją pasiekti. Gali būti, kad žvaigždės turinčios planetas, kuriose yra sąlygos tinkamos žmonių gyvenimui yra žymiai toliau. Aš kol kas nesu girdėjęs, kad būtų žinomas būdas, kaip civilizaciją "eksportuoti" į kitų žvaigždžių sistemas nesusipykus su Enšteinu

Be to, mes kol kas neturime jokių duomenų, kad egzistuoja civilizacijos visų trijų tipų. Net nežinome ar yra civilizacijų mūsų lygio, ar apskritai egzistuoja gyvybė kitose planetose. Užtat žinome, kiek pavojų tyko kelyje į pirmo tipo civilizaciją. Todėl man atrodo, kad civilizacijos žlugimo tikimybė arti 100 procentų...

Tuo pačiu negalima atmesti ir tokios prielaidos, kad mūsų tikrovės samprata yra klaidinga. Kad pasaulis suregztas visiškai kitaip ir nauji moksliniai atradimai apvers viską aukšty kojomis. Gali būti, kad jau mūsų anūkai atlaidžiai šypsosis skaitydami apie šių dienų mokslo pasiekimus ir mūsų sapaliojimus apie Big Bang'ą
Gal būti...

[gidas]

vienu metu Tarybų sąjungoje buvo uždrausta Big Bang teorija, kaip per daug religinė.

Creatio ex nihilo reiškia, kad tai iš ko atsirado visata yra mums nepažinu.

Nieko nuostabaus, kad sovietai atmetė BB, nes akivaizdu, kad ši teorija „paranki" religijai. O kreacionistams  BB yra tarsi Dievo dovana - kaip iš dangaus nukritęs  vos ne „kozirinis tūzas", nes BB teorija tesiremia vienetiniais faktais, kuriuos galima sąlyginai pavadinti tik „netiesioginiais įkalčiais". Deja, „tiesioginių įkalčių" -  bent kol kas - nėra, o ir pati teorija nesuvokiama (?) žemiška, juslinės prigimties sąmone. Ar kas bent gali įsivaizduoti beviltiška  šiam reikalui - iš  5-kiajuslinio audinio „nuausta" -  vaizduote, kas per daiktas yra singuliarumas? Mano vaizduotė to neneša...

Ką bepaisyčiau apie nuosavą vaizduotę, tokia situacija moksle galima sakyti yra „kasdienė", ir pavyzdžių mokslo istorijoje begalė.  Ta prasme  ir BB teorijos perspektyva apskritai optimistiška a la savo laiku Galilėjaus tiesos. Optimistiška  tiek, kiek apskritai gali būti "optimistiška" bet kurios mokslo teorijos perspektyva.

Bet kas buvo "prieš"? Kokia BB priežastis?  Evoliucijos į sąmonę įkaltas  juslinės tikrovės  priežastingumas nesiliauja  reikalauti universalaus ("absoliutaus") statuso, nors pats jau seniai  palaidotas kvantinėse  kapinėse.  Tikimybė, kad priežastingumas "funkcionuoja" BB "apylinkėse" yra nykštukinė, todėl daugiausia, ką šiandien galima pasakyti, tėra "hipotezės" iš mokslinės fantastikos srities. Ar tai gerai, ar blogai - negaliu pasakyti. Ką gali žinoti - gal impulsas pajudėti iš mirties taško pasislėpęs kaip tik mokslinėje fantastikoje?
Manyčiau, kad savo svarų žodį turėtų tarti ir kvantai ("giminingiausias (?) BB reliktas"), ir kosmologija - nors judviejų pagrindu bus įmanoma kažką tik "sumodeliuoti". Kad būtų įmanoma kažką panašaus imituoti - nuo tokių prognozių susilaikysiu...

O filosofo-radikalo A Šliogerio ir jo Niekio filosofinės sistemos rėmuose ir BB, ir apskritai viskas, kas yra tik kalboje, yra Niekis - jam tikroji patirtis yra tik intensyvus bekalbio daikto matymas. Taigi ir BB, ir "dievas", ir "angelas", ir "atomas", ir "laisvė", ir "visatata", ir "dvasia", ir "materija" ir pan. sąvokos tėra Niekio vardai, p. A žodžiais - "paranojiškas kliedesys", kaip siena, "sauganti" nuo transcendentinio Niekio/Beprasmybės  siaubo. 

Tikrą filosofą, t.y., save save ir Antikos šulus, į kuriuos pats lygiuojasi, A Šliogeris apibūdina taip -  "filosofas yra pats banaliausias mirtingasis, labiausiai į sveiką protą įėjęs mirtingasis. Drįsčiau pasakyti, netgi pats primityviausias mirtingasis".

Ką iš tokio išpeši apie BB - jodinėja visur patenkintas, pasibalnojęs "savąjį" Niekį, o į BB nusispjaut. 

Reziume optimistiškai pesimistiška - judesys pažinimo link bus, bet pats tada jau dėvėsiu medinį makintošą...

[mangirdas.bu]

Ar kas bent gali įsivaizduoti beviltiška  šiam reikalui - iš  5-kiajuslinio audinio „nuausta" -  vaizduote, kas per daiktas yra singuliarumas? Mano vaizduotė to neneša... 

Singuliarumas- visatos laikas, visatos kaita, visatos augimas- plėtimąsis.
Tai yra apėmus- visą visatą, kosmosą, kitas planetas, saulę- mūsu žemę.
Mūsų dvasinę, bei technologinę evoliuciją. Ateivių dvasinį, bei protinę ir technologinę evoliuciją. Galaktikų augimą. Visatos plėtimąsi.

[idenmeyou]

Begalės teorijų ir pamąstymų šia tema, bet galiu garantuoti, kad dar nėra žmogaus, kuris žinotų tiksliai kas buvo iki to momento. Didysis sprogimas yra taškas, kuris mums leidžia žinoti Visatos amžių. Yra ir teorijų, kad visata prieš sprogimą taip pat egzistavo tik ji tada nuolatos spaudėsi, siaurėjo, kol galiausiai buvo pasiektas taškas Didžiajam sprogimui. Aišku yra variantas gan įdomus ir su paralelinės visatos egzistavimu, kaip mūsų sprogime egzistuoja atvirkštinė panaši visata ar bent jau egzistavo.

Nesigilinsiu toliau į pačio Big Bango teorijas. Bet apie patį Big Bangą dažnai daroma išvada, kad negali viskas atsirasti iš nieko ir tai žmogaus logikai greičiausiai būtų priimtiniausias sprendimas. Tačiau tik pradedant tirti įvairius elementus, pačia Visatą mes su kiekvienais metais pamatome klasikinio suvokimo trūkumus, nes tiriant elementus ir pnš mokslininkai jau ne vienu rimtu tyrimu yra pastebėję neatitikimus, atrodo lyg ir turėtų būti taip, pagal kažkokį scenarijų, bet vis iškyla chaosiniai veiksniai, kurie sutriuškina loginį mąstymą.

[gidas]

Bet apie patį Big Bangą dažnai daroma išvada, kad negali viskas atsirasti iš nieko ir tai žmogaus logikai greičiausiai būtų priimtiniausias sprendimas. Tačiau tik pradedant tirti įvairius elementus, pačia Visatą mes su kiekvienais metais pamatome klasikinio suvokimo trūkumus, nes tiriant elementus ir pnš mokslininkai jau ne vienu rimtu tyrimu yra pastebėję neatitikimus, atrodo lyg ir turėtų būti taip, pagal kažkokį scenarijų, bet vis iškyla chaosiniai veiksniai, kurie sutriuškina loginį mąstymą.

Teisingi pastebėjimai - problema greičiausiai glūdi homo sapiens galimybėje suvokti pasaulį, kuris peržengia juslinės tikrovės ribas. Evoliucinį pasaulį žmogaus sąmonė „suvokia", nes jame veikia juslinė patirtis ir tuo pagrindu susiformavę mąstymo instrumentai - priežastingumas ir logika kaip juslinio pasaulio refleksijos. Padarytas išvadas gali patikrinti kiekvienas.

Judant tolyn(„didyn" ar „mažyn") nuo evoliucinės tikrovės, tiesiogės tiriamo objekto patirties galimybė palaipsniui išnyksta, išvados pateikiamos remiantis netiesiogiais stebiniais, vadovaujantis logika ir tuo pačiu priežastingumu bei išliekančia, bet vis mažėjančia galimybe tai patikrinti - bent netiesiogiai.

Galiausiai "prisikasama" ar "pakylama" prie tokių lygių, kur, nors ir netiesiogiai, bet jusliškai dar fiksuojami tam tikri fenomenai, bet vis dažniau susiduriama su priežastingumo problema, kol jis - „dingus" laikui ir erdvei - apskritai praranda prasmę.

O kur nėra nei laiko, nei erdvės? - pvz., "prieš" BB nėra. Bejėgė tampa ir logika bei ją geriausiai „įkūnijančios" absoliučiai tautologinės matematinės formulės, kurios bent jau elementarių dalelių fizikoje, kur laikas ir erdvė yra mažiausiai „neįprasti", operuoja pakankamai sėkmingai.

O ką galima pasakyti apie singuliarumą? Galima pasakyti, kad neturinčiame matmenų kompaktiniame „taškelyje" suspausta visa žinoma „materija". Tai man tepasako, kad aš esu mažiausiai asilas.

Creatio ex nihilo reiškia, kad tai iš ko atsirado visata yra mums nepažinu.

 

Kaip rasti priežastį st - priežastį „tam-nežinau-kam"?

Kai bus bent kiek „pažintas-suvoktas" (kosmologijos ūkuose ir kvantinėje "nerealybeje") singuliarus taškas, tik tada atsiras judesio „pirmyn-atgal" galimybė - tokia optimistinė prognozė.

Matau šiandien ir pliusą šiame reikale - st nesuvokimas netiesiogiai parodo evoliucinę sąmonės kilmę.    

[Kopernikas]

Creatio ex nihilo yra kažkoks nesusipratimas atklydęs iš praeities. Kažkas sugalvojo, kad jei yra kažkas nematomo ir nepaaiškinamo, reiškia tai yra Niekas. Atrodytų šiais laikai toks požiūris turėtų būti pamiršta atgyvena. Anaiptol. Britų mokslininkas Hawkingas visiškai rimtai teigė, kad visata gali atsirasti ir atsiras iš nieko, nes egzistuoja tokia gravitacija. Paskaičius tokius teiginius nenorom prisimeni vieno modernaus filosofo mintį, kad labiau už filosofus rašančius apie mokslą gali nusišnekėti tik mokslininkai rašantys filosofinėmis temomis

Aš labiau norėčiau sužinot kas buvo Big Bango momentu. Bet tam, kad tai išsiaiškintumėme ir atskleistumėme dar gilesnes pasaulio paslaptis reikia kažkokio revoliucinio žmonijos proveržio. Esu tikras, kad ties jo slenksčiu ir esame. Ir tame proveržyje manau pagrindinis vaidmuo teks ne mokslui su jo teleskopais ir matematiniu formalizmu, o mums patiems. Nes kaip keistai beatrodytų, toliausia ir mažiausiai ištirta visata mums esame mes patys.

[idenmeyou]

Tiriant visatos pradžią susiduriame su problemomis, nes mes įpratę matuoti laiką, vertintį jį objektyviai. Mums net sunku įsivaizduoti neegzistavimą nieko prieš egzistavimą kažko, nes lyg ir tuščia erdvė tam tikru laiku sudaro momentą. Laikas taip skaičiuojamas pagal objektų pasikeitimą, fiksavimą. Jei egzistuoja Dievas, visagalis toks, kokį pateikia religijos, tai jam turbūt laikas negaliotų, nes jis visada išlieka toks pat, jo būsena neturi pasikeitimų.

Bet čia reikėtų dėti tašką, kad visatos negalime vadinti Dievu. Visata keičiasi ir mes galime ją fiksuoti, pamatuoti kai kuriuos parametrus, vadinasi visata keičia savo formą, kiekvieną sekundę kai vis atsiranda nauja žvaigždė, ar juda planetos, jos pavaldžios laikui, nes sensta, keičiasi pozicija, forma. Jei yra Dievas - visagalis, tai jis neturi būti apribotas laikui, nes iš esmės susiduriame su problema, kad laikas negali jo pakeisti ( nei dalelių, nei kitame lygmenyje) visagalis tiesiog turi turėti viską jau savyje, jam nebėra tobulėjimo, nebėra nuopolių, tai gal netgi vadinčiau jo amžinybe.

[gidas]

kad tai išsiaiškintumėme ir atskleistumėme dar gilesnes pasaulio paslaptis reikia kažkokio revoliucinio žmonijos proveržio. Esu tikras, kad ties jo slenksčiu ir esame. Ir tame proveržyje manau pagrindinis vaidmuo teks ne mokslui su jo teleskopais ir matematiniu formalizmu, o mums patiems. Nes kaip keistai beatrodytų, toliausia ir mažiausiai ištirta visata mums esame mes patys.

Kad "išsiaiškinti", kas yra creatio ex nihilo, be abejonės būtinas  "revoliucinio žmonijos  proveržio" - su tuo retas nesutiktų.  Tik kad šis proveržis čia pat nebūčiau toks tikras. 

Gaila, kad dingęs xsistemax'as - jis irgi teigė, kad esame "ant slenksčio" ir  netgi turėjęs  savo proveržio teoriją, tik nelabai buvo linkęs ja dalintis. Kiek pamenu, pas jį viskas stovėjo "ant matematikos" - magiškos Dirako f-jos. Va čia ir galėtumėte "suremti ietis" -  dėl matematinio formalizmo (dėl teleskopų jo pozicijos nepamenu). Būtų įdomu...

Kad patys esame "toliausia ir mažiausiai ištirta visata" ir kad proveržis glūdi ne kažkur neaišku kur, o mumyse (mūsų smegeninėje) irgi nieko keisto. Bent jau iš pozityvizmo taško žiūrint. Bet vėlgi būčiau atsargesnis su optimistinėmis slenksčio prognozėmis - nežinia, kada ir kas ten  "apsireikš"... 

Istorija rodo, kad daugkart  manyta, kad va, va atsiveria vartai, o pasirodo ne - daug triukšmo, o tik per nago juodymą teprasivėrė. Su tais prognostiniais "proveržiais" taip jau yra .

[Kopernikas]

Tiriant visatos pradžią susiduriame su problemomis, nes mes įpratę matuoti laiką, vertintį jį objektyviai. Mums net sunku įsivaizduoti neegzistavimą nieko prieš egzistavimą kažko, nes lyg ir tuščia erdvė tam tikru laiku sudaro momentą. Laikas taip skaičiuojamas pagal objektų pasikeitimą, fiksavimą. Jei egzistuoja Dievas, visagalis toks, kokį pateikia religijos, tai jam turbūt laikas negaliotų, nes jis visada išlieka toks pat, jo būsena neturi pasikeitimų.

Mano galva gerai tu čia viską sudėliojai. Tik norėčiau pridurti, kad turime ne tik laiko, bet ir padėties erdvėje bei greičio problemas, nes visi jie yra reliatyvūs. O dar tiksliau būtų sakyti, kad susiduriame su proto problema, kuris į erdvėlaikį žiūrį per matavimo prizmę, nes proto prigimtis yra fragmentuoti. Savaime suprantama, kad be fragmentavimo nebūtų ką matuoti dėl aukščiau išvardintų reiškinių reliatyvumo.
Nesutinku tik su paskutiniu sakiniu, nes jis gali būti ir statiškas ir dinamiškas vienu metu, todėl galima sakyti, kad jis nesikeisdamas gali keistis arba būdamas nepavaldus laikui būti laike. Žiūrint iš materialistinės pasaulio sampratos taško tai absurdas, bet jei laikysime realybę daugiapakope tada viskas neblogai dėliojasi.

Bet čia reikėtų dėti tašką, kad visatos negalime vadinti Dievu. Visata keičiasi ir mes galime ją fiksuoti, pamatuoti kai kuriuos parametrus, vadinasi visata keičia savo formą, kiekvieną sekundę kai vis atsiranda nauja žvaigždė, ar juda planetos, jos pavaldžios laikui, nes sensta, keičiasi pozicija, forma. Jei yra Dievas - visagalis, tai jis neturi būti apribotas laikui, nes iš esmės susiduriame su problema, kad laikas negali jo pakeisti ( nei dalelių, nei kitame lygmenyje) visagalis tiesiog turi turėti viską jau savyje, jam nebėra tobulėjimo, nebėra nuopolių, tai gal netgi vadinčiau jo amžinybe.

Kodėl manai, kad negalime jos vadinti Dievu? Ar nemanai, kad tai prieštarautų jo visagalybei?
Apskritai man berašant ir mąstant labai įdomu pasidarė kaip tavo pasaulėžiūroje kuri remiasi prielaida, kad viskas yra materija įsikomponuoja Dievas, kurį kaip aš suprantu laikai transcendentiniu, atskirtu arba esančiu virš materijos? Paaiškink, prašau kaip tu tai hipotetiškai įsivaizduoji?

Kad "išsiaiškinti", kas yra creatio ex nihilo, be abejonės būtinas  "revoliucinio žmonijos  proveržio" - su tuo retas nesutiktų.  Tik kad šis proveržis čia pat nebūčiau toks tikras.

Nėra čia ką aiškintis, todėl ir proveržis nereikalingas, nes creatio ex nihilo yra absurdas. Jei nepastebėjai aš kalbėjau apie patį Plėtimąsi.
O "čia pat" yra subjektyvu, kiekvienam skirtingai. Man tai yra keli šimtai metų. Beje, jis jau prasidėjęs, tik dar silpnai matomas plika akim. Jau minėjau, kad pagrindinį vaidmenį skyriau ne mokslui todėl nebūtų dėl ko remti iečių. Kai susikaups kritinė masė žmonių, suvokiančių, kad žvilgsnius nuo žvaigždžių reikia kreipt savo vidun, viskas vyks gal net greičiau nei galime numanyti.

[idenmeyou]

Nesutinku tik su paskutiniu sakiniu, nes jis gali būti ir statiškas ir dinamiškas vienu metu, todėl galima sakyti, kad jis nesikeisdamas gali keistis arba būdamas nepavaldus laikui būti laike. Žiūrint iš materialistinės pasaulio sampratos taško tai absurdas, bet jei laikysime realybę daugiapakope tada viskas neblogai dėliojasi.

Žinoma čia gaunasi superpozicija, kai kažkas gali ir egzistuoti ir neegzistuoti ir būti miręs ir gyvas tuo pačiu metu. Kaip tu ir sakei materialistinės pasaulio sampratos arba klasikinės fizikos atveju visi tokie pamąstymai nuvestų tiesiog prie logikos neatitikimo. Jei yra visagalybė, kuri gali būti superpozicijoje, tai manau tada to net negalėtumėme vadinti superpozicija. Nes tiriant daleles mes galime atrasti netikėtumu kaip dalelės buvimas vienur ar kitur, bet tada gaunasi visvien laiko momentas kuomet stebėtojas daro fiksavimą. 

Kodėl manai, kad negalime jos vadinti Dievu? Ar nemanai, kad tai prieštarautų jo visagalybei?
Apskritai man berašant ir mąstant labai įdomu pasidarė kaip tavo pasaulėžiūroje kuri remiasi prielaida, kad viskas yra materija įsikomponuoja Dievas, kurį kaip aš suprantu laikai transcendentiniu, atskirtu arba esančiu virš materijos? Paaiškink, prašau kaip tu tai hipotetiškai įsivaizduoji?

Visata galbūt amžina, bet jei ji vis dėlto turi pabaigą, tai greičiausiai plėsis tol kol taps tuščia arba grįš į susitraukimą, žodžiu scenarijų daug. Nenoriu sakyti, kad visata negali būti Dievas, juk būtent esame joje ir visos įmanomos jėgos fiksuojamos tik joje, bet visata nėra tolygi, nuolatos kažkas keičiasi atsitiktine tvarka. Žiūrint susidaro jausmas, kad visata "gyvena" ji sensta, keičiasi, evoliucionuoja, plečiasi, bet nuolatos vyksta judėjimas, tad ji yra pavaldi laikui. Jei visata nori išlikti, joje po daug metų kažkas turės pasikeisti, susiklostyti geros sąlygos, kitaip sakant ji kovoja, o tai prieštarauja visagalybei, nes visagalybė negali susidurti su kažkokiomis probelemomis ar keistis. Kaip visagalis gali pasikeisti į visagalį, jis tiesiog jau toks yra ir bet kokia kita forma parodo
iš nevisagalio pereinama - į visagalį arba iš visagalio pereinama į nevisagalį.

Jei egzistuoja visagalybė jai negali būti įmanomas, bet koks pasikeitimas, nes jei yra ką keisti vadinasi toje visagalybėje yra skylių, trųkūmų.

[Bla]

Prieš didįjį sprogimą buvo... Nieko. O aiškinant aiškiau, tiesiog gyvename ciklinėje egzistencijoje, kurioje veikia gravitacija ir ekspansija. Būtentjų inversija ir nulemia, ar buvo didysis sprogimas, ar tiesiog didysis traukimasis. Šiuo atveju esamo ekspansijos ciklo amžinybės būsenoje. Suprantu, sunku suvokti amžinybę, tačiau galbūt padės supratimas, kad laikas iš esmės tėra tik dar vienas kvantinis pasireiškimas gamtoje. Tačiau būtent šis pasireiškimas ir leidžia vykti spartai. Tai yra, kažkoks kvantas gamtoje padaro makropasauliui labai reikšmingą įtaką. Dėl to mes ir sunkiai suprantame kvantų mechanikos principus.

[paragraf 78]

Tada kyla natūralus klausimas, kaip iš nieko kažkas gali atsirasti?
Cikliškumas neatsako į Visatos atsiradimo klausimą. Kas ir kaip kada atsirado. Pradžia lyg ir savaime suprantama, kad turėjo būti. Jei materija amžina, tai iš kur ji atsirado?

[Mekabciel]

Tada kyla natūralus klausimas, kaip iš nieko kažkas gali atsirasti?
Cikliškumas neatsako į Visatos atsiradimo klausimą. Kas ir kaip kada atsirado. Pradžia lyg ir savaime suprantama, kad turėjo būti. Jei materija amžina, tai iš kur ji atsirado?

(Viskas kurinio pojuciu atzvilgiu, Esmes atzvilgiu niekas neaisku - nepazinu)
Is Esmes, pirminio saltinio iseina mintis sukurti kurini ir ji pripildyti, padaryt toki pat kaip Kurejas.
Mintis pripildyti kurini tai is Esmes iseinantis noras duot(visas malonumas), deka kurio gimsta noras gaut(ta malonuma). Tas noras duot automatiskai sukuria nora gaut. Del to tai ir vadinama kazkas is nieko. Noras duot(spaudas) sukuria nora gaut(ispauda). Malonume nebuvo gaunanciojo del to tai visiskai nauja busena.

Kas buvo sukurta? Tai butent tas NORAS(kazkas is nieko) - tai ir yra materija.

[idenmeyou]

Prieš didįjį sprogimą buvo... Nieko. O aiškinant aiškiau, tiesiog gyvename ciklinėje egzistencijoje, kurioje veikia gravitacija ir ekspansija.

Nesutikčiau, kad nebuvo nieko, dauguma mokslininkų teorijų daro prielaidą, kad Didysis Sprogimas, tik tam tikras visatos pasikeitimas, kai, kad iš to pačio susitraukimo pereinant į sprogimą ir vėliau plėtimąsi, bet tai tik prielaidos. Mes absoliučiai negalime nieko žinoti apie didįjį sprogimą, kad jis buvo tai byloja daugelis įrodymų, bet mes negalime fiksuoti jokių spindulių prieš sprogimą, nes tiesiog nėra ką fiksuoti.

Be to visos fundamentalios jėgos susikūrė tik po Didžiojo sprogimo, tad jei vieną dieną atsitiks kažkas visatai baisaus ir ji galiausiai vėl išsprogs nėra užtikrintos tikimybės, kad bus tokios pat jėgos kaip gravitacija, elektromagnetizmas, silpnoji ir stiprioji sąveikos.

Tad galėjo visata egzistuoti ir prieš Didįjį sprogimą, su kitomis savybėmis ir jėgomis, bet apie tai po kol net neįmanoma daryti tyrimų, nes kaip ir minėjau tiesiog nėra ką tirti prieš BB.