Scientizmo problemos

[a.t.sielis]

Paskaityk straipsnį, į kurį daviau nuorodą. Atsakys į kai kuriuos tavo pamąstymus.

---

Reiktų skirti subjektyvumą nuo subjektiškumo. Kadangi esame subjektai, tai visas mūsų pažinimas yra subjektiškas, tame tarpe ir gamtamokslis.

[TinSoldier]

Subjektyvumą skiriu, nes tikrai nekalbėjau apie subjektus. Kalbėjau apie šališkumą ir rėmimąsį tik patirtimis.

Patikimumo prasme, tikrai yra skirtumas tarp gamtamokslio bandymo pažinti subjektus ir mano subjektyvumo, ką aš manau apie tave.

[a.t.sielis]

Na tai va, subjektyvumas reiškia šališkumą ir rėmimąsi emocinėmis reakcijomis.

Subjektiškumas - esminis gyvos būtybės egzistencijos principas. Tarkim, tu mokslininkas, darai eksperimentus, matuoji, mąstai. Esi subjektas, turi sąmonę, veiki kaip aktyvi esybė, būtent todėl gali turėti valią daryti eksperimentą, gali stebėti, matuoti, mąstyti. Neturint sąmonės tai neįmanoma. Iš tikro, žmogus kontaktuoja ne su išoriniais objektais, o su tuo, kaip tie objektai atsispindi jo jutiminėje patirtyje ir prote.

Žinojimo patikimumą apsprendžia jo nuolatinis atitikimas realybei. Kadangi tik objektinis pažinimas neaprėpia visos realybės, tai jis yra mažiau patikimas, negu tas pažinimas, kuris liečia visus realybės sandus.

[TinSoldier]

Ai, nebenoriu tęst,
ištryniau žinutę

[a.t.sielis]

http://www.ashishdalela.com/2015/06/09/the-broken-watchmaker/

Originalios, drąsios mintys: modernus mokslas feilina 99 %, veikia 1 %. Tarsi sulūžęs laikrodis, kuris laiką teisingai rodo du kartus per parą: tada, kai einamasis laikas sutampa su tuo laiku, ties kuriuo stovi laikrodžio rodyklės.

[time]

Vienok mokslas įvertina visumos pakeliamus dėsnius, kitaip emocijas, dar kitaip racionalumą. Pati pagrindinė scienticizmo idėja išskaido, dalo pažinimo ir mėgavimosi norą, padaro priverstiniu loginiu patikrinimu vienai bendrai nuomonei. Svarbiausia pasitikėti, čia reikalingas pasitikėjimas prieš tai atliktais tyrimais ir ekspermentais, svarbiausia įsitikinti kai pritempinėjama bendros visiems sutartinai paženklintos reikšmės.

Pats scienticizmo pagrindžiamumas yra randamas visur, kur reikia žinoti metodą, po kurio betkuris savotiškai gali pritaikyti naujas žinias praktikoje, gyvenimo palengvinimui, skausmo malšinimui ir šiaip gyventi "holografiniame tinkle".

Ginčytis galima tik dėl to, kad scienticizmas nėra gabus įvertinti emocijas, jausmus pakankamai, todėl per klaidą, per klaidingus išradimus, visi puola džiaugtis technologijomis ir palengvinimais, bet nevisai tinkamai. Vieni šita pažinimo jausmą įvaldę daugiau ir suvokia kaip pritaikyti bendrame suvokime, moka atsirinkti kas tinka, o ne viskuom tiki reikia to ar ne. Visko žinoti nereikia ir niekada nemačiau tame prasmės.

Greitai apspręsti, kaip atitaikyti metodą: kaip pritapti atrandant bendrą požiūrį tarp vienaip vertinančio gyvenimą ir suvokiančio jį racionaliai pagrindžiamą, o kitaip tarp gyvenimą besimėgaujančio. Tas kas reikalauja pagrindžiamumo, neteikia laimės, nesuteikia emocijų arba suteikia labai jas silpnai, kad galima atpažinti apgaulę gali pakeisti ateitį blogyn. Progresas yra vykdomas tik dėl požiūrio, bet neįvertinimo realia situacija iki galo.

[a.t.sielis]

Most Scientific Findings Are Wrong or Useless
"Science isn't self-correcting, it's self-destructing."

http://reason.com/archives/2016/08/26/most-scientific-results-are-wrong-or-use

[klajunas]

Scientizmas atrodo nenuginčijamas todėl, kad ši ideologija pasirinko gudrią strategiją. Ši gudri strategija yra jo tariamo veiksmingumo pagrindas. Tačiau veiksmingas yra ne pats scientizmas, bet ta tikrovė, į kurią jis sutelkia dėmesį. Jeigu materialią tikrovę pavadintume arkliu arba vėju, tai mokslas būtų vežimas, kurį jis priverčiamas tempti arba burė, kurią stumia. Kadangi šiame procese viena materiali tikrovė veikia kitą materialią tikrovę ir visa tai vyksta sąmonės ribose, tai šios tikrovės atrodo „veiksmingos". Jeigu į jas sutelktas teorinis protas, tai ir tos teorijos, kurios leidžia manipuliuoti šiomis jėgomis - atrodo „veiksmingos".

Tuo tarpu dvasios kaip arklio nepasikinkysi, ji „netempia", išskyrus kūną, šiame pasaulyje nėra jokių materialių, apčiuopiamų sąveikų. Todėl, net jeigu yra labai turininga vidinė fenomenologija, ši sritis moksliškai laikoma neveiksminga, todėl iliuzijų sritimi.

Pasaulis lengviausiai skirstomas į tris dalis: objektyvi empirika, subjektyvi empirika ir transcendencija. Objektyvi empirika visada yra veikianti ir jos teorijos lengvai paverčiamos veiksmingomis; tiriama ir subjektyvi empirika, nes ji valdo kūną, bet scientizmas ją dažniausiai traktuoja tik bihevioristiškai ir žiūri tik tai, kas reiškiasi išoriškai, elgesyje. Yra išorinis stimulas, juoda dėžė (psichika) ir išorinė reakcija. Visos kitos psichologijos dažniausiai nors ir laikomos "mokslu" iš tikro yra filosofinės. Transcendencija scientizmo laikoma pasakų pasauliu, nes ji niekaip empiriškai neveikia ir neįmanoma sukurti jokių veiksmingų teorijų. Laikoma, kad teorijas kurti įmanoma, bet kadangi jos neveiksmingos tai jos priklauso metafizinių spekuliacijų sričiai.

Idealistinė filosofija remiasi ne veiksmingumu, bet žinojimu (mano supratimu), todėl jai tikrovė yra ir tai, kas neveikia materialiu veikimu. Taip yra todėl, kad tenkinamasi žiniomis apie šią peržengiančią objektyvią empiriką sritį. Taigi yra absoliuti tikrovė, iš jos kylanti subjektyvi tikrovė ir pati žemiausia empirinė tikrovė, kuri nors ir fiziškai veiksmingiausia, bet žinojimo prasme mažiausiai reikšminga, nes šios realybės pirmosios priežastys yra anapus jos, o šių priežasčių pažinimas - svarbiausias tikslas.

Objektyviai įvertinant galimybes, mokslas krauna į transcendenciją empiriniame pasaulyje nustatytus dėsnius, o metafizika mąsto visumą ir bando nustatyti tą santykį, kuriuo transcendentinė realybė susijusi su empiriniu patyrimo fragmentu.

Sprendžiant metafizinio idealizmo ir scientizmo statusą svarbiausia nustatyti kas svarbiausia: veiksmingumas ar žinojimas. Ir kokia materialiai neveiksmingų pradų (akivaizdžiai) pažinimo reikšmė.

[a.t.sielis]

Gamtamokslis nepadės kai reiks senti, sirgti ir mirti, nepadės ir anapus. Tai kam jam suteikti tiek daug reikšmės?

[cs]

žinojimas būna nevisada teisingas, bent tuo metu, kai neina atsirinkti tiesos. Veiksminga gali būti viskas, kas po ranka. Nebūtinai turi turėti didelį poveikį ir nebūtinai turi "griauti".

Kažkodėl prie natūralių sąlygų grįžti, kaip tik uždraudžia, o jas siūlo keisti "modifikuotomis", neva jos stabilesnės, "daugiau atlaiko smūgiavimų". Kiek tuom dangstomasi ir bandoma nuslėpti nejautrumą, neprijautimą, vertybių nebuvimą, išniekinimą pamėgtų, priprastų dalykų - tiek ir bandoma parodyti žmogaus nebuvimą čia. Žmogus pratinamas darkyti save įvairiomis priemonėmis, kurios laikinai užpildo patyrimo jausmą. Bet ištikro rodoma, kad jis taip save nori išreikšti, kad jam tai pritinka, kad jo tokie norai.

Faktas, tas, kad pratinimas yra tikras. Kas taip daro, daro ir dėl to, kad jam taip pasako kiti. Tada vienas nuo kito pradeda daryti. Mintys ką daryti (aplinkos nesukūrusiam kūrėjui), ateina iš kitur. Ir tik iš momentinių žinių susidaro nuomonę. Savo nuožiūra pagal tas žinias patiria veiksmingumą. Dar iškelia sąlygas, prie kurių kas nors turėtų neįvykti.

Aktualiausios išlieka pagrindinės sąlygos, kurios tikrai veikia. Natūralios nustumiamos arba užpaišoma "neveiksmingumo" etikete.

[cs]

Pasirodo, kad egzistuoja žmogiškasis faktorius nulemiantis vertybių pasiskirtymą ir naudos atradimą per poreikius. Ieškant bendro kompromiso - ko mažiau išnaudoti, kad daugiau liktų, taip pat ir kitų akcentų ir susikoncentravimų į (kiek ir ko). O tada belieka atsakyti į (kaip). Viskas dabar aišku: Kaip padaryti kažką, iš kažko ir kiek išviso. Naudingumo ieškoma tame, kad pasiskirtymas ir ištekliai yra panaudojami apsvarstant bendrus visiems suvokiamus logizmus. Vyksta paskirstymas, bet toli gražu dar nevienodomis dalimis, irgi numatyta žinoti kaip "dirbtinai reguliuoti = rankiniu būdu".

Kada žvelgiame kiek plačiau, toks metodas (mokslinis) yra specifinis, jis naudoja prietaisus, kad įrodytu savo buvimą ar egzistavimą. Ir papildomai remiasi savo kurtomis taisyklėmis. Ar tai pateisinama? Tik vieniems iš daugelio visų leista kurti taisykles, kad užmaskuoti veiksmus. Tačiau toli gražu maskuotės ilgai tikros. Maskuotė už sukurtų taisyklių yra efektyvi, natūraliai pasisavinta - dirbtinėmis kalbomis išversta. Vertybė už tų maskuočių yra specifinio pobūdžio. Vertybė tai tas pats mokslinis metodas. Viskas jo atrasta, pagal jo taisykles aprašyta - daug specifinių momentų. Ar visi gali tai įžvelgti čia jau kitas klausimas.