Svečiai iš Siuanjuanio žvaigždyno

[mzicka]

Į versijas apie senųjų žemės gyventojų žinių kilmę galima žiūrėti įvairiai.Paprasčiausiai-ironiškai ar skeptiškai.Tačiau ar dėl to pasaulis tampa labiau suprantamas?O gal verta dar kartą susimąstyti apie mitus,kurie pateikia informaciją iš amžių glūdumos?

AKIMIRKA, PAKEITUSI ISTORIJĄ

Didžiulė katastrofa, įvykusi Žemėje prieš 13,5 tūkstančių metų, nuleido uždangą, kuri paslėpė visą ankstesnę žmonijos istoriją. Senųjų indų, egiptiečių, asirų ir majų kalendoriai skelbią jos datą - 11542-ieji metai prieš mūsų erą.
Kas tada nutiko? Žemė susidūrė su kosminiu kūnu? Pasikeitė jos orbita? Pasikeitė ašigaliai? Planeta ėmė lėčiau suktis? Bet kuriuo atveju rezultatai buvo siaubingi - staigus klimato pasikeitimas, pasaulinis tvanas, viską griaunantys žemės drebėjimai... Išgyvenę žmonės išsisklaidė po visą Žemę, gelbėdami tai, kas vertingiausią - vaikus ir žinias. Jiems teko viską pradėti nuo pradžių. Ir žmonės pradėjo.
Iš pragaro užgimė naujas pasaulis. Kaip mes žinome, kokybinis civilizacijos šuolis įvyko VII-VI tūkstantmečiais prieš mūsų erą didelių upių - Nilo, Eufrato, Tigro, Indo, Chuanchės - slėniuose. Šiose vietose buvo palankus klimatas žemės ūkiui, o tai reiškia -išgyvenimui. Išlikusiems kažkada klestėjusios civilizacijos palikuonims teko iš naujo mokintis astronomijos, meteorologijos, geodezijos, matematikos. Tam užtruko amžius, tačiau istorijos masteliais šis procesas susitraukė iki „akimirksnio". Tuo nuostabiau tai atrodo, žiūrint iš šių dienų .
ryškus blyksnis tamsiame tūkstantmečių tunelyje. Kaip žmonėms tai pavyko?

IŠORINIS IMPULSAS

Jau seniai sukurta hipotezė, kuri lengvai paaiškina nepaprastas senųjų gyventojų žinias. Astroarcheologai įsitikinę - tam tikrame etape, gal net ne kartą, žmonija sulaukė galingo mokslinių ir techninių žinių impulso iš išorės svečių. Pagrindinis šios hipotezės šalininkų argumentas - staigus ir greitas intelektualinis pakilimas įvyko vienu metu įvairiose Žemės vietose. Tai sunku paaiškinti kaip nors kitaip, tik impulsu iš šalies.
Vieninga kosmogoninė doktrina apima visų pasaulio tautų mitologiją. Visose tautose sutinkamos absoliučiai vienodos legendos apie „dievus, nusileidusius iš dangaus" ugnies kamuoliais ir Žemės gyventojams atnešusius žinias apie tolimuosius pasaulius ir Visatos dėsnius.
Šiuo požiūriu negalima nepaminėti Afrikoje gyvenančios dogonų genties fenomeno. Jos nariai žino apie Sirijaus žvaigždės sistemą, nematomąjį palydovą Sirijų-B, kurio apsisukimo periodas, jų žodžiais, trunka 50 metų (šiuolaikinio mokslo duomenimis - 49,9 metų). Apie nepaprastą šios žvaigždės medžiagos tankį. Apie spiralinius pasaulius, kurių Visatoje yra begalės. Apie tai, kad Visatoje gyvena protingos būtybės. Ir dar daug kitų žinių... Iš kur visa tai žinoma genčiai, kuri ir šiandien gyvena toli nuo civilizacijos?
Argumentų svečių iš kitų pasaulių naudai žymiai padaugėjo po to, kai žinomam Rytų tautų tyrinėtojui Igoriui Lisičiovui pavyko perskaityti senuosius kinų tekstus, kuriuose pasakojama apie pirmąjį „dangaus sūnų" Fu Sį. Tekstuose aprašomas IV tūkstantmetis prieš mūsų erą, kuriame stebimas stebėtinas techninis progresas.
Viename savo veikale Konfucijus pasakoja apie keistus „vežimus-indus", kurie iš pradžių atsirado kalnuose, o vėliau užpildė ir slėnius. Jie, žibėdami sidabriniu metalu, galėjo judėti savaime. Iš šio įrenginio aprašymo galima spręsti, kad jis turėjo indo ar kapsulės formą. Niekas matomas šio įrenginio nevaldė, tačiau judėdamas „vežimas" sugebėjo keisti savo važiuojamosios dalies formą, prisitaikant prie vietovės sąlygų. Gal tai buvo visureigis?
Lisevičiaus perskaitytuose rankraščiuose pasakojama apie pirmąjį „dangaus sūnų" Fu Sį ir jo keliones „už Saulės ir Menulio ribų". Ypač įdomu tai, kad būtent šis veikėjas žmonėms paliko užkoduotus dvejetaine sistema simbolius - Dao dėsnius.

VIMANAI SKRAIDĖ VĖJO GREIČIU

Legendų herojų - „dangaus sūnų" gebėjimas skraidyti kažkokiais įrenginiais minimas įvairiuose šaltiniuose. Vienas tokių šaltinių yra Senovės Indijos epai, kuriuose pasakojama apie skraidančius aparatus.Yra žinoma, kad indų imperatorius Ašoka (273-232 m. pr.m.e.) pavergė didžiąją dalį Pietų Azijos, o vėliau tapo taiką propaguojančiu budistu. Imperatorius žinomas ir tuo, kad sukūrė slaptą Devynių nežinomųjų bendriją. Tai buvo geriausi Indijos mokslininkai. Ašokos nurodymu jie tyrė senuosius šaltinius, kuriuose buvo žinių apie skraidančius aparatus. Šių tyrimų rezultatas -devynios knygos apie slaptas žinias.
Prieš keletą metų kinai Tibeto sostinėje Lasoje aptiko senovinių tekstų, kuriuos nugabeno į Sijanio universitetą. Šiuos tekstus studijavęs daktaras Sun Cenas mano, kad juose pasakojama apie skraidančiuosius aparatus, kurių veikimas pagrįstas antigravitacija. Mokslininkas kelia hipotezę, kad šiais aparatais buvo galima skraidyti į kosmosą. Kinai paskelbė, kad kai kuriuos duomenis iš senųjų rankraščių įtraukė į savo kosminę programą.
Daugelyje klasikinių indų tekstų aprašomi skraidantys aparatai vimanai. Tai apskriti dviejų denių laivai su anga ir kupolu, skridę vėjo greičiu ir skrydžio metu leidę melodingą garsą. „Vedose" ir „Mahabhatare" aprašyti įvairūs vimanai - vieni buvo panašūs į dubenis, kiti - į ilgus cilindrus. Šiose senosiose knygose rašoma: „Geležinės mašinos, lygios ir blizgančios, galinčios skristi aukštyn, žemyn, pirmyn, atgal ir skleidžiančios riaumojančią ugnį".
Traktate „Samarangana Sutradhara", parašytame IV amžiuje prieš mūsų erą pasiremiant dar ankstesniais tekstais, pasakojama apie vimanų konstrukciją, įvairius jų pakilimo ir nusileidimo būdus ir netgi apie tikimybę susidurti su paukščiais; apie vimanų valdymą, jų apsaugą nuo audrų ir apie tai, kaip panaudoti Saulės energiją antigravitaciniuose varikliuose. Štai kaip šioje knygoje buvo aprašytas skraidantis aparatas: „Viduryje laivo esanti sunki metalinė dėžė yra jėgos šaltinis. Iš šios dėžės jėga perduodama į du didelius kaminus, įrengtus laivo priekyje ir gale. Be to, jėga buvo nukreipiama į aštuonis žemyn nukreiptus vamzdžius, o viršutinės sklendės būdavo uždarytos. Jėgos srovė išsiveržia per vamzdžius ir smogia į žemę, pakeldama laivą aukštyn. Kai laivas pakyla pakankamai aukštai, žemyn nukreipti vamzdžiai pusiau pridaromi, kad aparatas galėtų kabėti ore nenukrisdamas. Tuomet didelė jėgos dalis buvo nukreipiama j laivo galūgalyje esantį kaminą, pro kurį išsiverždama į išorę, stūmė laivą pirmyn".
Į ką tai panašu?
Galima pagalvoti, kad pasakojama apie raketinį variklį.O štai dar vienas vimano aprašymas:
„Sis stiprus ir tvirtas aparatas padarytas iš lengvos medžiagos, panašus į didelį paukštį. Viduryje patalpinamas įrenginys su gyvsidabriu ir geležiniu kaitinimo aparatu po juo.
Gyvsidabryje esanti jėga priverčia judėti kitus įrenginius, o viduje esantis žmogus gali danguje nuskristi tolimus atstumus šiuo nepaprastu būdu... Viduje turi būti keturi tvirti indai su gyvsidabriu. Kai jie pakaitinami ugnimi iš geležies įrenginių, aparatas gyvsidabrio dėka įgauna žaibo galią. Ir tada jis pavirsta perlu danguje".
Gobio dykumoje archeologai aptiko senovinius daiktus, panašius į prietaisus - pusines sferas, besibaigiančias konusu su gyvsidabriu viduje. Vienoje indų poemoje irgi aprašyti daiktai, labai panašūs į rastuosius dykumoje.
Kituose šaltiniuose pasakojama apie tai, kad indai savo vimanais galėjo skraidyti po visą Aziją ir netgi pasiekti Atlantidą. Iš tų pačių šaltinių žinoma, kad atlantų skraidantys aparatai irgi buvo panašūs į vimanus, turėjo dubens formą, judėjo antigravitacinio variklio pagalba, tačiau galėjo judėti ne tik ore, bet ir po vandeniu.

MIRTIES PASIUNTINYS

„Ramajanoje", „Mahabharatoje" ir kituose tekstuose pasakojama apie karus tarp Atlantidos ir Ramos imperijos, kurie vyko prieš 10 ar 12 tūkstančių metų, ir kuriuose buvo panaudotas siaubingas ginklas. „Sviedinys buvo užpildytas debesų energija. Pakilo dūmų ir ugnies, kuri savo ryškumu prilygo tūkstančiui saulių, stulpas. Žaibo smūgis, kaip milžiniškas mirties pasiuntinys, degino žmones. Tie, kurie sušoko į upę, išgyveno, tačiau neteko plaukų ir nagų" - taip „Mahabharatoje" aprašoma šio griaunančio ginklo galia, ir tai yra labai panašu į branduolinį sprogimą.
Kasinėjant senovinį Ričio miestą Indijos šiaurėje archeologai aptiko gatvėje gulinčius skeletus. Jų kaulai buvo radioaktyvūs. Miesto sienos kai kuriose vietose buvo pavirtusios į stiklo masę, o taip įvyksta tik branduolinio sprogimo metu susidariusioje temperatūroje. Mokslininkai Ričyje aptiko sudėtingą vandentiekio sistemą, kuri tik dar kartą patvirtino apie aukštą Ramos imperijos išsivystymo lygį. Ši imperija, tikriausiai, žlugo kare su Atlantida, kuri, savo ruožtu, po tektoninės katastrofos nugrimzdo į vandenyno dugną.
Pasaulis sugrįžo į akmens amžių ir tik po kelių tūkstančių metų vėl stojo prie starto linijos. Tik klausimas - kaip tai atsitiko?

DREIKO FORMULĖ

Sugrįžkime į Kiniją. Kas buvo tie „dangaus sūnūs", kurie žadino senovės autorių vaizduotę? I.Lisičevičiaus teigimu, jie į Žemę atvyko iš Siuanjuanio žvaigždyno. Tekstuose teigiama, kad svečiai, daug ko išmokę žmones, sugrįžo atgal į tą patį žvaigždyną.
Siuanjuanis - tai Liūto žvaigždynas, kurio kryptimi juda visa mūsų Saulės sistema. Yra pagrindas manyti, kad turima omenyje ne visas žvaigždynas, o tik pačios ryškiausios Regulos žvaigždės, turinčios planetų sistemą, rajonas. Sutapimas tai ar ne, bet būtent Regulos
sistemoje astrofizikai aptiko radijo signalų šaltinį, kuris veikia metriniame diapazone - lygiai taip pat, kaip mūsų Žemė.

Šiandien paleo kontakto šalininkai kaip galimus šaltinius vardina ir kitas žvaigždes, turinčias planetas. Tai - ir Antromeda, ir Kentauro Alfa, ir daugybė kitų. Bet kokiu atveju - ir radijo signalai, ir tekstai, aprašantys prieš kelis tūkstančius metų vykusius įvykius, nurodo vieną adresą - tolimasis kosmosas.
1981-ais metais Taline įvyko tarptautinė CETI konferencija. Ji buvo skirta nežemiškojo proto paieškos problemoms ir surinko mokslininkus iš visų pasaulio žemynų. Konferencijos dalyviai praktiškai vienbalsiai sutiko - Visatoje egzistuoja protas. Buvo diskutuojama tik apie detales, paieškos strategiją. Diskusijos apoteoze tapo visame pasaulyje žinomo amerikiečių mokslininko Frensio Dreiko pranešimas. Jo garsioji matematinė formulė, įrodanti, kad Visatoje yra daugybė apgyvendintų pasaulių, buvo pripažinta absoliučiai teisinga. Ir gražia. Šiandien šia formule naudojasi visi astrofizikai, kurie ieško gyvybės kosmoso gelmėse.
„Esu įsitikinęs, kad mes nesame vieninteliai kosmoso platybėse. Kontaktas anksčiau ar vėliau įvyks" - taip baigė savo pranešimą astrofizikas. Tuo metu vienas konferencijos dalyvis iš salės garsiai paklausė: „Pone Dreikai, jeigu kontaktas įvyktų šiandien, ko Jų paklaustumėt?"
Salėje pasidarė visiškai tylu. Dreikas, kiek patylėjęs, nusišypsojo ir kaltai skėstelėjo rankomis: „Iš tiesų, net nežinau... Jūs mane užklupote nepasiruošusį... Tikriausiai, apie Visatos sandarą. O gal ir apie laiką ar mūsų pasaulio ateitį". Visa tai būtų labai įdomu, tačiau taip pat įdomu būtų sužinoti ir apie praeitį. Kas mes? Iš kur? Kodėl tiek mažai žinome apie save ir pasaulį, kuriame gyvename?

"Mįslės ir faktai"

[gakeris]

Eilinis spelioniu ir "faktu" mišinis. Aš vis nesuprantu kodel visi masto jog žmogus protiškai negalejo savaime išsivistiti? Kažkodel ateiviai suteikia žiniu.Juk jei supranti viena tau buvusi nežinoma dalyka dar kitas gali buti lengviau suprantamas. O apie šiuos tekstus kaip Mahabhataras kuris yra epas neverta laikyti rimtu informacijos šaltiniu.