Levituojantis šventasis

[TinSoldier]

Ne mitas. Jeigu atliktum tyrimą, kiek traumų patiria vegetarai, o kiek - visavalgiai, tada pasimatytų kaip yra su agresijos atoveiksmiais.

Elgesį, agresiją kontroliuoja hormonai ir pan. dalykai. Hormonus gali kažkiek paveikti ir mėsa, ir šiltas vanduo.
Bet grynai išskirtinai mėsa neturi poveikio žmogaus agresyvumui, tai priklauso nuo daaaugybės faktorių.

Yra tyrimas, kuriame atrasta, jog mėsos vaizdas ant stalo kaip tik nuramina nervus: http://www.eurekalert.org/pub_releases/2010-11/mu-cbt110510.php

Ir, jei tu matei kur nors tyrimą su ryšiu "kiek traumų patiria vegetarai, o kiek - visavalgiai", kaip patikrinti ar ryšys priežastinis? Gal, pvz, daugiau traumų patiriantys žmonės linkę valgyti mėsą?

Žodžiu, aš prieš vegetarizmą nieko prieš neturiu - palaikau 100proc. Ir, kiek esu matęs tyrimų, sutinku, kad veganizmas/vegetarizmas yra sveikesnis.

Tik labai abejotina ar mėsos valgymas sukelia agresiją (labiau, nei kiti produktai) Ir be šito juk dar pilna vegetarizmo naudos

[crystal]

Tokie va ir malonumai, naikinti savo gyvybę nuodais. O pats varpainis sakė, kad gyvenimą reikia gyventi, o ne švaistyti.

O tu dar geriau sakai. Išvis laikai, kad savęs plakimas, stovėjimas valandų valandas „ekstazėje", maisto atsisakymas ir lėkščių daužymas yra aukščiausio dvasinio lygio pasiekimo požymis. Tik sunkiai suprantamas ir nepasiekiamas daugumai žmonių.

[a.t.sielis]

Jep jep, TinSoldier, hormonai ir t.t. Ogi anomaliniai faktai apie tai, kad organo transplantacija keičia asmenybę liudija ką kita. Yra nematomas dalykų lygmuo, kuris veikia žmogų.

Asmeniškai, pastebiu didesnį visavalgių agresyvumą/šiurkštumą/grubumą/impulsyvumą įvairiais subtiliais aspektais. Tai matomi faktai.

O tu dar geriau sakai. Išvis laikai, kad savęs plakimas, stovėjimas valandų valandas „ekstazėje", maisto atsisakymas ir lėkščių daužymas yra aukščiausio dvasinio lygio pasiekimo požymis. Tik sunkiai suprantamas ir nepasiekiamas daugumai žmonių.

Dėl savęs plakimo tai taip nesakyčiau. O jeigu asmuo valandomis pasineria į anapusinę ekstazę, tai laikau, iš tikro aukšto dvasinio lygio požymis. Jeigu dėl to jam nesiseka šiapusiniai, fizinės sferos veiksmai - tai antrinė, šalutinė pasekmė to. O kad tai nepasiekiama ir reta, tai taip jau yra. Ar teko kada valandomis išeiti į religinį transą, arba levituoti? O gal teko tokių žmonių sutikti?

[varpainis]

Visi trys - nuodingi dalykai.

Alkoholis - nuodai. Pirmas organas kurį paveikia - smegenys. Sakoma, kepenų cirozė - alkoholikų liga, bet daug anksčiau pradeda nykti smegenys.

Rūkymas - plaučius užnuodija visokiais suodžiais, o kraują - narkotiku nikotinu.

Mėsa - užnuodija agresija ir agresijos atoveiksmiais. Plius visokios sveikatos problemos.

Tokie va ir malonumai, naikinti savo gyvybę nuodais. O pats varpainis sakė, kad gyvenimą reikia gyventi, o ne švaistyti.

Man sie dalykai yra malonumai. Gyvenime stengiuos isnaudoti viska kas teikia malonuma ir dziaugsma man, kad ir kokie "bedvasiai" ar kenksmingi tie dalykai butu. Gyventi iki 100 metu ir buti "darzove" taip pat nematau reikalo.
O kad vegetarizmas>mesos valgymas man neirodys niekas 

[a.t.sielis]

Šiandien žmogui atrodo taip, o rytoj gal jau atrodys kitaip. Kiekvienam sava šiandieninė laimė ir malonumai, bet viskas keičiasi.

[varpainis]

Nemanau, kad mano poziuris bepasikeis  Realiai esu susidares nuomone, kad tas dvasingumo ieskojimas, kazkokie "aukstesniu tikslu" siekimas ir viso gyvenimo paaukojimas vardan kazko, ko tikriausiai net nebus yra tik paguoda zmonems, kurie nepritampa visuomeneje, kuriems sunkiai sekasi socialiniame gyvenime ir pan. Visais laikais religija ir dvasiniai dalykai budavo paguoda silpniesiems ir nuskriaustiesiems.
Ir jokiu budu nenoriu nieko izeisti 

[TinSoldier]

Asmeniškai, pastebiu didesnį visavalgių agresyvumą/šiurkštumą/grubumą/impulsyvumą įvairiais subtiliais aspektais. Tai matomi faktai.

O galbūt tiesiog tu juos suerzini nepagrįstais kaltinimais, todėl ir būna prieš tave agresyvesni? )

[Ezekiel]

Pvz. kai vienuolyne jį paskyrė tarnauti prie maisto, jis lėkštes išmesdavo iš rankų ir sudaužydavo. Žmonės, neturintys dvasinio supratimo, vertins: "o, koks netikėlis, lėkštes daužo, niekdarys, nieko nesugeba", bet jie nesigilina, kokioje jis būsenoje yra, kad lėkštės jam griūna iš rankų. Kad jis tuo metu dvasiniame pakilime, tokiame tobulume, kuris nepasiekiamas milijonams žmonių, ir yra it be galo retas brangakmenis, kurio turtai visiems aplinkiniams gali nešti didžiausią gėrį.

Na čia daug kas priklauso nuo pašaukimo. Pavyzdžiui žmogus gali būti labai apsiskaitęs ir eruditas, bet nemokės įkalti vinies ir kviestis meistrą. Ar žmogus be išsimokslinimo, nebaigęs mokyklos gali sukurti svarbius išradimus, uždirbti milijonus, keisti žmonijos likimą. Minėtasis šventasis gal irgi turėjo aukštesnių tikslų nei jam primetė tuometinė visuomenė.

[crystal]

Jeigu dėl to jam nesiseka šiapusiniai, fizinės sferos veiksmai - tai antrinė, šalutinė pasekmė to.

O man rodos, kad tai šalutinė pasekmė nuo kiek kitokių veiksnių. Visokie asketiniai „dvasiniai" savęs kankinimai nesunkiai gali sukelti organizmo medžiagų disbalansą, ko pasekoje ir pasireiškia visokios ligos su kartais ir rimtesnėm psichozėm tokiom kaip pvz lėkščių daužymas.

[paragraf 78]

Daug visokių antgamtinių savybių turėjo.

Krikščionys nemano jog šventieji turi kažkokių paranormalių galių. Tiesiog manoma jog kiekvieno šventojo gyvenime veikė dievas rodydamas per jį ženklus, tačiau tie dalykai nebuvo paties šventojo sugebėjimai, tai dievo malonė

[a.t.sielis]

Visais laikais religija ir dvasiniai dalykai budavo paguoda silpniesiems ir nuskriaustiesiems.
Ir jokiu budu nenoriu nieko izeisti 

O ko čia įsižeisti? Nesėkmės šiame pasaulyje yra užprogramuotos pačios šio pasaulio sandaros, ir mūsų buvimo jame priežasčių. Tai jeigu kam nesiseka, jie tampa silpnais ir nuskriaustais, tai ženklas, kad jie susiduria su realybe ir kad jie nėra agresorių pozicijoje. O jeigu lydi materiali sėkmė, reiškia, gilyn į materiją, bet vis vien tai laikina. Žuvis negali būti laiminga dykumoje. Tie, kas dėl materialios sėkmės deda dideles pastangas daug kenčia, atidžiai įsižiūrėjus, ta sėkmė - gryna iliuzija.

Daug pavyzdžių tam. Pvz. krepšininkai ir futbolininkai uždirba didelius pinigus ir yra populiarūs, bet to kaina: sudėvėti sąnariai, traumos.
Turtingi vakariečiai daug dirba dėl pinigų, bet pvz. JAV kyla tokie dalykai, kaip šaudymai mokyklose ir kt. Jie turi mėgiamas profesijas, bet patiria daug psichologinių kančių dėl skyrybų, vienatvės, konkurencijos, ir kt.

Jau nekalbu apie nusikaltėlių ir blogiečių "laimę". Prisižiūrėjom tų dalykų 1990-2000 m. m. laikotarpiu, kai gaujos šaudydavo vieni kitus. Tokia ir laimė, būti "stipriam", bet tik kad po trumpo bjauraus gyvenimo sekdavo žiauri mirtis.

Materialiai gali viskas būti o.k., bet vis vien tai žmogui nesuteikia laimės. Koks nors turtuolis viską turi, bet verkia kur nors vienas, nes jaučia didelę tuštumą. Nuvilia žmonių santykiai, ciniškas požiūris ir daug kitų dalykų. Galiausiai pats vidinis dvasinis silpnumas sudaro situaciją, kai laimingam būti neįmanoma.

Čia tas pats, kas savo automobilį labai gerai prižiūrėti ir blizginti. Tarkim, tai darai, automobilis techniškai tvarkingas, prižiūrėtas ir blizga, gerai važiuoja. Ar tai reiškia kad tu esi laimingas žmogus? Ne, tai atskiri dalykai. Automobilis yra viena, o žmogus, to automobilio savininkas - kas kita.

Taip ir su materialiu kūnu, bei jo pozicija materialioje sferoje. Kad ir kokia ji gera būtų, laimės tai negarantuoja, nes yra skirtumas tarp individo ir jo materialaus fizinio kūno.

Religija ir dvasiniai dalykai ne tik paguoda, bet ir pagrindinis dalykas, apskritai jie gali sudaryti visą egzistencijos šerdį ir skonį, kaip pvz. Džiuzepės iš Kupertino atveju.

O man rodos, kad tai šalutinė pasekmė nuo kiek kitokių veiksnių. Visokie asketiniai „dvasiniai" savęs kankinimai nesunkiai gali sukelti organizmo medžiagų disbalansą, ko pasekoje ir pasireiškia visokios ligos su kartais ir rimtesnėm psichozėm tokiom kaip pvz lėkščių daužymas.

Na, bent jau kiek aš supratau, tai nebuvo kažkoks psichotinis lėkščių daužymas, tiesiog asmuo buvo negrabus, ir jos jam iš rankų išslysdavo netyčia. Jokie darbai jam nesisekdavo. Bet paskui jį paskyrė į arklides, ir po truputį dirbdamas jis tapo labiau "įžemintas" šiapusinėje sferoje ir ne toks "nevykęs". Gali perskaityti straipsnį, ten viskas gerai paaiškinta, kas su juo vyko.

Krikščionys nemano jog šventieji turi kažkokių paranormalių galių. Tiesiog manoma jog kiekvieno šventojo gyvenime veikė dievas rodydamas per jį ženklus, tačiau tie dalykai nebuvo paties šventojo sugebėjimai, tai dievo malonė

Na taip, žinoma, tos savybės nebuvo jo sukurtos, jos tik reiškėsi jame.

O galbūt tiesiog tu juos suerzini nepagrįstais kaltinimais, todėl ir būna prieš tave agresyvesni? )

Šiaip žmonės su manim gerai elgiasi, neturiu kuo skųstis, beveik nesusiduriu su blogu elgesiu. Aš daugiau šiaip pastebiu, kaip jie bendrauja tarpusavyje, su kitais žmonėm, su savo šeimos nariais.

[TinSoldier]

O galbūt tiesiog tu juos suerzini nepagrįstais kaltinimais, todėl ir būna prieš tave agresyvesni? )

Šiaip žmonės su manim gerai elgiasi, neturiu kuo skųstis, beveik nesusiduriu su blogu elgesiu. Aš daugiau šiaip pastebiu, kaip jie bendrauja tarpusavyje, su kitais žmonėm, su savo šeimos nariais.

Aš tai samprotaučiau taip, jog tiesiog vegetarai dažnai būna jautresni, empatiškesni. Todėl jie dažnai ir tampa vegetarais: nes neapkenčia žiaurumo, kankinimų, kančios, žudymo ir pan. Todėl visai logiška, jog ir su kitais žmonėmis bendraujant ta empatija ir 'humaniškumas' labiau pasireiškia. Ne dėl mėsos nevalgymo gėris kyla, o dėl gėrio kyla mėsos nevalgymas.

(jokiu būdu nesakau, kad mėsą valgantys žmonės nėra geri. aš pats nesu vegetaras (nors neatmetu galimybės kažkada tapti) )

[a.t.sielis]

Aš tai samprotaučiau taip, jog tiesiog vegetarai dažnai būna jautresni, empatiškesni. Todėl jie dažnai ir tampa vegetarais: nes neapkenčia žiaurumo, kankinimų, kančios, žudymo ir pan. Todėl visai logiška, jog ir su kitais žmonėmis bendraujant ta empatija ir 'humaniškumas' labiau pasireiškia. Ne dėl mėsos nevalgymo gėris kyla, o dėl gėrio kyla mėsos nevalgymas.

Geras samprotavimas. Aš tai tarp šių dalykų įžvelgiu abipusį ryšį. Kai buvau visavalgis, tai žavėjausi forsizmu, buvau rėksnys ir kažkiek mušeika. Kai tapau vegetaru, pasikeičiau. Bet kad atsisakyčiau prievartos produktų (t.y. mėsos ir pan.) ir prievartos koncepcijų, tam irgi reikėjo tam tikro suvokimo ir noro būti geresniam, tobulėti.

[crystal]

Na, bent jau kiek aš supratau, tai nebuvo kažkoks psichotinis lėkščių daužymas, tiesiog asmuo buvo negrabus, ir jos jam iš rankų išslysdavo netyčia. Jokie darbai jam nesisekdavo. Bet paskui jį paskyrė į arklides, ir po truputį dirbdamas jis tapo labiau "įžemintas" šiapusinėje sferoje ir ne toks "nevykęs". Gali perskaityti straipsnį, ten viskas gerai paaiškinta, kas su juo vyko.

Žmogus negrabus gali kažkiek būti iš prigimties, bet lygiai taip pat gali toks būti ir nuo nepilnavertiško  gyvenimo (kaip jau ir pirmiau minėjau). Tad kam reikia tai šitaip sumistifikuoti ir vadinti kažkokiais neįžeminimais šiapus sferos.

[Marius]

Kiek nedaug reikia..nevalgai mėsos ir puft tampi geresnis už kažką..gal visaėdis didžiausias altruistas,gal didžiausias humanistas,šelpėjas,gamtos saugotojas, ir t.t.t.t.t.t.t.t.t.t.t.t. bet.....jis valgo mėsa.................................o tai nubraukia visus jo gerus darbus..salotos lapa kremtantis perbalelis guledamas an lovos ir svajodamas apie utopinį pasaulį žymiai dvasingesnis ir geresnis žmogus..va gaunasi Henrikas Daktaras pradėtu krimst kopūsto lapus ir nevalgyt mėsos,taptų šventesniu nei visi popiežiai kartu sudėjus.ai dar jam reiktu svaičiot apie utopinį pasaulį nepajudinant dėl jo nei piršto..jo..vegetarai žmonijos ateitis ir gėrio nešėjai..kiekvienam kareiviui po kopūsta ir nebebus žemėje,nei karų,nei badų..kaip viskas paprasta..damn...