Volfas Mesingas – žmogus, žinojęs savo mirties datą

[Benamis]

Telepatas ir aiškiaregis. Volfui Mesingui likimo duotas talentas drauge tapo ir jo prakeiksmu.

Su V. Mesingu bendraudavo diktatoriai, jį sergėjo fortūna, jį nuolat supo daugybė žmonių ir, rodos, jam nieko nestigo, tačiau... Mesingas buvo vienišas žmogus, žinojęs, kada paliks šį pasaulį...

Lunatizmą išgydė tėvas

Volfas Mesingas gimė 1899 metais didelėje ir skurdžioje žydų šeimoje nedideliame Lenkijos miestelyje. Būdamas šešerių skaitydavo Koraną ir išsyk įsimindavo net po kelis jo puslapius. Tai žavėjo rabinus ir jie įkalbėjo Volfo tėvus atiduoti sūnų į ješibotą - mokyklą, rengusią žydų dvasininkus.

Pernelyg puiki atmintis buvo ne vienintelė mažojo Mesingo keistenybė. Berniukas sirgo lunatizmu. Tačiau tėvas dėl to nesikrimto - pastatydavo nakčiai prie sūnaus lovos didelį dubenį šalto vandens. Vos pakilęs vaikas įmerkdavo į jį kojas ir kaipmat prabusdavo.

Pirmasis Mesingo stebuklas

Vis dėlto iš dvasininkų mokyklos Volfas pabėgo. Kadangi nenumanė, kur bėgti, sėdo į pirmą pasitaikiusį traukinį, palindo po suolu ir užmigo. Jį pažadino konduktorius griežtai reikalaudamas bilieto, kurio Mesingas, aišku, neturėjo. Tačiau berniukas turėjo telepato dovaną. Jis pakėlė nuo grindų laikraščio skiautę, padavė ją kontrolieriui ir visas mintis sutelkė į tai, kad šis patikėtų, jog tai bilietas. Stebuklas įvyko - kontrolierius pažymėjo popiergalį ir pasiūlė vaikui kelionę tęsti ne po suolu, o šalia kitų keleivių. Taip Volfas be skatino atkeliavo į Berlyną...

Prisikėlęs iš numirusiųjų

Nežinodamas apie savo ypatingas galias ir dirbdamas atsitiktinius darbus vienuolikmetis Mesingas dėl bado ir alkio prarado sąmonę Berlyno gatvėje. Jį pakėlė, nunešė į ligoninę, o iš ten išsiuntė į lavoninę, nes berniukas nerodė jokių gyvybės žymių, jo kūnas ėmė vėsti.

Volfui pasisekė: skrosti jo lavonėlį pasiruošęs studentas išgirdo silpną širdies plakimą. Trečią dieną Mesingą atgaivino garsus Berlyno psichiatras ir neuropatologas Abelis ir paaiškino berniukui, kad šis pasižymi fantastiniais sugebėjimais valdyti savo organizmą: kad išsaugotų jėgas, išsekęs Mesingas „įpuolė" į katalepsiją. Ir dar jis pasakė, kad Volfas - apsigimęs mediumas.

Nejusti skausmo

Prasidėjo treniruotės: Abelis mintimis duodavo jam įsakymus, o Mesingas turėdavo juos vykdyti. Pavyzdžiui, surasti paslėptą sidabrinę monetą. Berniukas pratinosi skaityti kitų mintis, mokėsi iš balsų choro atskirti tą, kuris jam reikalingas. Bėgo mėnesiai, užduotys vis sunkėjo. Jis ėmė rengti pasirodymus Berlyno panoptikume: kaip „gyvas lavonas", be kvėpavimo ir pulso, gulėdavo stikliniame karste, žiūrovų akivaizdoje savo kūną pradurdavo ilgomis adatomis, mat išmoko „atjungti" skausmą.

Spektaklio metu į panoptikumą įsiverždavo „plėšikai": jie apiplėšdavo komersantą (tą patį cirkininką), išdalydavo jo daiktus publikai, o Mesingas juos rasdavo skaitydamas žiūrovų mintis...

Taip prasidėjo triukšminga Mesingo šlovė. Bet likimas jam ruošė dar ne vieną staigmeną.

Kaip skaityti užsieniečio mintis?

1917 metais Mesingas išsirengė į turnė po visą pasaulį: Europą, Japoniją, Ameriką, Australiją, Braziliją, Argentiną, Indiją. Jo psichologiniai bandymai keldavo didžiausią žmonių susidomėjimą.

Kyla klausimas: kaipgi Mesingas galėjo skaityti užsieniečių mintis?

Telepatas štai kaip aiškino: „Visų pirma žodis „skaityti" nėra tikslus. Esmė ta, kad svetimą norą aš pajuntu lyg savąjį. Svetimi pojūčiai tampa manaisiais. Jeigu mano induktorius galvoja, kad nori gerti, jaučiu troškulį, jeigu įsivaizduoja katę, rankose tuoj pat pajuntu šiltą, pūkuotą gyvulėlį, net spalvą matau. Svetima mintis užgimsta mano galvoje tarsi sava.

Geriausi minčių siuntėjai, pasak Mesingo, yra kurčnebyliai. Juk jie mąsto be žodžių, vien vaizdiniais.

Mesingas neatsigindavo klientų

1921 metais Mesingas sugrįžo iš turnė po Varšuvą. Jį pasikvietė pats Pilsudskis, kreipdamasis su asmeninio pobūdžio prašymu, kurį Mesingas įvykdė. Vėliau pagalbos paprašė milijonierius grafas Čartorickis, pametęs segę už 800 tūkst. zlotų. Mesingas išsiaiškino: papuošalą į koridoriuje stovinčios meškos iškamšos pražiotus nasrus įmetė silpnaprotis vieno tarno sūnus. Atlyginimo už paslaugas neėmė, tačiau paprašė atšaukti vieną Vyriausybės nutarimą, pažeidžiantį Lenkijoje gyvenančių žydų teises.

Po šio įvykio Mesingas neatsigindavo klientų: į jį buvo kreipiamasi su prašymais sutaikyti šeimas, sužinoti, ar gyvi be žinios dingę žmonės, sugrąžinti prarastus pinigus ir t. t. Mesingas niekam neatsakydavo.

Išpranašavo fiurerio mirtį

1937 metais Volfas, kalbėdamas viename iš Varšuvos teatrų, išpranašavo Hitlerio žūtį (jeigu tik šis pasuks į Rytus) ir fašizmo žlugimą. Užtai fiureris jo galvą įvertino 200 tūkst. markių. Mesingas slapstėsi pas pažįstamus, bet Varšuvos gatvėje jį pastebėjo vokiečių karininkas. Priėjęs vienu kirčiu išmušė jam šešis dantis ir areštavo.

Karceryje Mesingas suprato: jeigu tuoj pat iš čia neišeis, bus sušaudytas.

Dabar jam pravertė dar vienas jo sugebėjimas - pajungti savo valiai žmones per atstumą.

Jis sukaupė jėgas ir privertė ateiti į savo kamerą policijos nuovadoje buvusius policininkus. Greitai jie visi, įskaitant ir kalėjimo viršininką, atėjo. Tada Mesingas, iki tol gulėjęs it negyvas, pašoko ir išbėgo iš kameros. Kol policininkai atsipeikėjo, užstūmė kameros durų skląstį ir pabėgo.

Iš Varšuvos jis buvo išvežtas naktį, šieno vežime. Atsidūręs TSRS teritorijoje pradėjo naują gyvenimo etapą. Tarybinį.

Po Stalino sparneliu

Greitai juo susidomėjo KGB. Ilgai vežė nežinia kur. Durys atsidarė ir įėjo Stalinas. Jį domino padėtis Lenkijoje, tiksliau, Mesingo susitikimai su Pilsudskiu.

Su Stalinu jis buvo matęsis daugybę kartų ir demonstravo jam savo sugebėjimus. Pavyzdžiui, gaudavo iš banko 100 tūkstančių rublių pateikdamas iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštą lapelį. Arba nekliudomas įeidavo į Kunceve esančią Stalino vilą, nors Stalinui šis uždavinys atrodė neįgyvendinamas. Tiesiog sugebėdavo telepatiškai įteigti sargybai, kad eina ne jis, o Lavrentijus Berija.

Stalino įsakymu jo nelietė. Mesingas suspėjo ne tik įtikinti vadą savo gabumais, bet ir suteikė Kremliui neįkainojamų paslaugų. Maskvoje prapuolė aukšto rango valdininkas su slaptais dokumentais. Stalinas portfeliui surasti davė tris dienas. Iš nevilties valdininkai kreipėsi į Mesingą. Šis savo vizijose pamatė kaimą, aukštą upės krantą, suklypusį tiltą per upę. Po viena iš tilto atramų guli portfelis. Kraštotyrininkai greitai atpažino Mesingo nupasakotą vietą ir po keleto valandų portfelis atsidūrė ant vado stalo.

Mirtis ar meilė?

Visišką Stalino pasitikėjimą Mesingas įgijo, kai išgelbėjo gyvybę jo sūnui Vasilijui. Tai atsitiko po karo. Vasilijus rengėsi skristi su ledo ritulininkų rinktine į Sverdlovską. Tai sužinojęs Mesingas paskambino Stalinui: „Tegu važiuoja traukiniu. Reikalauju." Stalinas susisiekė su sūnumi ir liepė grąžinti lėktuvo bilietą. Lėktuvas ties Sverdlovsku sudužo.

Karo metu Mesingas aktyviai gastroliavo po Sovietų Sąjungą ir už savo santaupas nupirko armijai du naikintuvus. Beje, tais metais jis kategoriškai atsisakydavo pranešti žmonėms apie jų artimųjų likimus.

Mesingui buvo sunku: vienoje svarstyklių lėkštėje buvo mirtis, kitoje - meilė ir laimingas šeiminis gyvenimas. Reikėjo gyventi ir dirbti negalvojant apie savo mirties datą. Jis tiksliai žinojo, kad 1974 metų spalio aštuntąją sutriks jo inkstų veikla ir jis mirs.

Žinojo, kada ir kaip mirs žmona

1944-aisiais per gastroles Novosibirske jis sutiko ir pamilo moterį Aidą Rapoport, kuri tapo jo asistente, o vėliau žmona. Kai baigėsi karas, jiedu persikėlė į Maskvą. Pirmuosius ketverius metus jų namai buvo viešbučio kambarys, vėliau valdžia jiems suteikė butą. Penkiolika metų kartu - ištisas gyvenimas!

Kai Aidai buvo visai blogai, jis pats leisdavo jai vaistus. Kadangi žmona atsisakė gultis į ligoninę, gydytojai ateidavo į namus. Vienąsyk pas juos apsilankė pats Onkologijos instituto direktorius Nikolajus Blochinas ir hematologas Josifas Kassirskis. N. Blochinas pasakė Volfui, kad nereikėtų nusiminti, liga dar galinti pasitraukti, kartais net tokios būklės pacientams pagerėja ir jie ilgai gyvena...

Neišklausęs iki galo Volfas pradėjo virpėti, veidą išmušė raudonis:

- Nekalbėkite niekų! Aš juk Volfas Mesingas ir puikiai žinau, kad ji nepasveiks... Ji mirs 1960 metų rugpjūčio 2 dieną, septintą valandą vakaro.

Rugpjūčio antrąją įžymusis telepatas Volfas Mesingas tapo našliu.

Išpranašavo jis ir dviejų kosmonautų - Jurijaus Gagarino ir Vladimiro Komarovo - žūtį.

Mano dovana - mano prakeikimas

Aida numirė ir Volfas pajuto, kad drauge nutrūko ir jo gyvenimas. Devyni ilgi depresijos mėnesiai, raminamieji vaistai, vitaminai, užuojautos telegramos, atsargūs senų pažįstamų skambučiai... Vėliau - nuobodus, monotoniškas, iš proto varantis egzistavimas. Mažame jo butelyje gyveno jis, jo žmonos sesuo ir du maži šuneliai. Jis keldavosi aštuntą ryto ir eidavo su jais pasivaikščioti, sugrįžęs namo skaitydavo, dešimtą pusryčiaudavo, ketvirtą pietaudavo, paskui žiūrėdavo televizorių ir dvyliktą būdavo lovoje. Mesingas nelankė teatrų ir kino salių, jo gastrolės buvo vis retesnės, o draugai vis iškeliaudavo anapilin - pasaulis susiaurėjo iki kambario dydžio...

„Žinau, kada mirsiu..."

Sulaukęs 67-erių Volfas Mesingas sunkios būklės buvo paguldytas į Botkino kliniką. Jam reikėjo skubios operacijos: trūko pūlingas apendicitas. Gydytojų prognozės buvo niūrios, tačiau Mesingas jų nesiklausė: žinojo, kad jo mirties valanda dar neišmušė...

Paskutinis Volfo Mesingo pasirodymas įvyko Maskvos „Spalio" kino teatre 1967 metais. Visus numerius jis atliko nepriekaištingai. Nors puikiai žinojo, kad gyventi jam liko kelios dienos. Tą valandą, kurią Mesingas iš anksto išpranašavo, jam įvyko širdies priepuolis. Žmonos sesuo prisiminė, kad eidamas į greitosios pagalbos automobilį Mesingas sustojo, liūdnai pažvelgė į savo namą ir ištarė: „Daugiau į jį aš nesugrįšiu."

Skrodžiant kūną buvo nustatyta, kad Mesingo smegenys neturėjo jokių akivaizdžių nukrypimų, jų svoris ir vingių skaičius atitiko standartą. Žodžiu, kaip ir visų žmonių. Taigi fiziologiškai paaiškinti Mesingo talento nebuvo įmanoma.

[TinSoldier]

Jis tiksliai žinojo, kad 1974 metų spalio aštuntąją sutriks jo inkstų veikla ir jis mirs

Paskutinis Volfo Mesingo pasirodymas įvyko Maskvos „Spalio" kino teatre 1967 metais. Visus numerius jis atliko nepriekaištingai. Nors puikiai žinojo, kad gyventi jam liko kelios dienos. Tą valandą, kurią Mesingas iš anksto išpranašavo, jam įvyko širdies priepuolis. Žmonos sesuo prisiminė, kad eidamas į greitosios pagalbos automobilį Mesingas sustojo, liūdnai pažvelgė į savo namą ir ištarė: „Daugiau į jį aš nesugrįšiu."

Aš čia kažko nesupratau, ar, vis dėl to, prašovė žmogelis dėl savo mirties datos?

[Benamis]

Wolf Grigorevich Messing: 1 September 1899 -- 8 November 1974

Panarsiau rusu Google, tai 1967 metais nebuvo jokiu ivykiu susijusiu su gastrolemis Maskvoje (nebent as neradau), tai manau cia "Nuo iki" zurnalistas(-e) susivele.

[la.benas]

Žydas skaitė Koraną, o kiti rabinai juo žavėjosi? Žydų knyga kartais ne Tora?

[Elanas]

Visada gerai perskaityk tekstą, tada patikrink kas neatitinka per kelis šaltinius ir tik tada kelk...

[Benamis]

Visada gerai perskaityk tekstą, tada patikrink kas neatitinka per kelis šaltinius ir tik tada kelk...

Supratau Pone. Pasistengsiu pasitaisyti.

[Teroras]

Visada gerai perskaityk tekstą, tada patikrink kas neatitinka per kelis šaltinius ir tik tada kelk...

Tai gal pats pajudink subine ir parodyk mums visiems pavyzdi

[Elanas]

Tai gal pats pajudink subine ir parodyk mums visiems pavyzdi
[/quote]
aš tik tas kuris gali pavodovaut...