Žvilgsnis KITAIP: Atsakymas ateistams: Dievas negali neegzistuoti.

[idenmeyou]

Sakai? na taip, suprantu, kai kažko negali perprasti, tada lengviausia apšaukti kad tas asmuo nusišneka. Gal galima pavyzdį koks čia filosofas nusišneka ir kurioje srityje? Tada bus galima konkrečiau pamatyti, kas ir kaip čia su tuo nusišnekėjimu.
Nes pasakymas, jog dalis filosofų nusišneka, tinka ir dideliai daliai gamtamokslininkų. Taip pat sėkmingai galima sakyti kad jie nusišneka kai Vegeneris sumąstė (vėlgi, proto pastangom, be jokio empirinio patvirtinimo) žemynų dreifo teoriją, vsisi irgi rėkė kad jis nusišneka, bet praėjo geri 50 metų, teorija buvo patvirtinta empiriškai, dabar ja niekas neabejoja, o tie kas rėkė kad anas nusišneka dabar nervingai rūko kamputyje

Kaip ir sakiau filosofas gali išmąstyti, išfantazuoti įvairiausių dalykų, bet kol nėra patvirtinimo nei vienas jų nėra teisingas. Vegeneris išmąstė ir buvo teisus, kitas būtų išmąstęs ir būtų buvęs neteisus, bet tiek teisingojo, tiek neteisingojo filosofinę mintimi būtų galėję užsikrėsti, kol galų galiausiai manę, kad yra taip ir nekitaip. Filosofija duoda minčių vaizduotei, nupiešia vaizdą, bet kol negali kažkas įrodyti tol ir lieka tik mintys.

Kaip pavyzdys ateis koks žmogelis ir sakys manau pagal pasaulio ypatingą struktūrą tam tikroje vietoje turėtų egzistuoti gyvybė panaši į mus, jis gali būti tuo įsitikinęs, bet kol neįrodys, kad ten yra palankios sąlygos gyvybei, tol nebus galima to priimti įrodytos tiesos.

[paragraf 78]

Kad jei vadovausimės tavo mintimis, tada filosofiją versime atsakinėti į klausimus į kuriuos ji ne tik kad neįpareigota atsakinėti, bet ir kompetencijos neturi
Versdamas filosofą kalbėti apie tai ar gyvena kitos civilizacijos ir pateikti tam įrodymą, yra tas pats kas versti fiziką kalbėti mariologinėmis temomis nei jis įpareigotas pateikti kokį nors atsakymą nei kompetencijos turi.
Štai jei klausimas būtų toks: štai mes išsiaiškinome jog egzistuoja kitoje planetoje mąstanti civilizacija, tada kaip keičiasi moralė, žmogaus savivoka visatoje ir panašiai. Tada taip, tai filosofiniai klausimai. Net ir klausimas, ar logiška kad gali kitose planetose egzistuoti gyvybė būtų filosofiškas, jei nereikalautum pateikti skaičiavimus ir astrofizikos duomenis apie tai, nes filosofija nei įpareigota tais duomenimis operuoti nei turi tam kompetencijos.
Taigi, nereikalaukime iš mokslinės srities to kam ji nesutverta. Nes paskiau ir gaunasi, kad reikalaujama kažko, ko ta mokslo sritis negali suteikti, o paskiau aiškinama kad anie įrodymų jokių nepateikė, kad nesąmones šneka ir panašiai.

[idenmeyou]

Suprantu ką nori pasakyti, bet tai tik įrodo, kad filosofija negali atsakyti į visatos klausimus. Ar filosofiškai įmanoma suprasti žvaigždžių sandarą, nuotolį, apskritai kur jos yra, vargu. Filosofija aš asmeniškai labiau vertinčiau kai kalba sukasi apie žmogaus vidų, jo išgyvenimus.

[paragraf 78]

Matai, tu visatos klausimus matai tik žvaigždžių sudėtyje ir panašiuose dalykuose. Bet žmogaus vidus (kalbu ne apie fiziologija, bet apie visokius dvasinius ir egzistencialistinius išgyvenimus) taip pat yra visatos dalis. Iš esmės viskas yra visata. Ir gamtamokslis su žvaigždių sudėtimi tiria tik menką jos dalelę. Tau ji svarbi, todėl iškeli gamtamokslį aukščiau kitų sričių ir greičiausiai todėl ji tau tampa vienintele gebančia atsakyti į tavo užduodamus klausimus apie visatą. Aš esu sutikęs daug žmonių kuriems astronominės ir fizikos problemos visiškai nerūpi, tačiau jiems rūpi kiti dalykai: muzika (nekalbu apie jos klausymą), dailė, kūno kultūra, filosofija, filologija, istorija, antropologija... čia tik kelios sritys kurių tokius fanus buvau sutikęs, kad jiems šios sritys yra atsakančios į jų keliamus klausimus apie Visatą. Jiems nerūpi ar kitose planetose egzistuoja gyvybė ar nuskrisime kada į Marsą, ar pavyks atrasti dievą, visa tai jiems nerūpi, nes jie jau atrado savo Visatos pažinimo būdą.
Dabar tu greičiausiai pusi sakyti jog kokie jie kvailiai, nes tai visiškai neatsako į Visatos klausimus. Bet taip yra tik todėl, kad tu užduodi kitokius klausimus, o jie dar kitokius. Vieni klausimai reikalauja vienokių atsakymų kiti kitokių. Juk žmogui bandančiam suvokti pasaulį per garsų dermę ir harmoniją, nebruksi atsakymo apie tai kokia yra saulės branduolio sudėtis? Tad ir su tuo klausimu apie žvaigždių sudėtį, tu nerasi atsakymo per filosofiją, tačiau ir per astrofiziką nerasi atsakymo apie savo būties egzistesinius polėkius.

Na tikiuosi aiškiai išdėsčiau mintį
Tieiog, reikia žinoti kokių klausimų atsakymų pas k ieškoti ir suprasti kad tie klausimai kurie rūpi tau, kitam gali net nekilti, kaip ir tie klausimai kurie gali kilti kitam, tau gal niekada net į galvą neateis

[Lucas]

Tas ir yra, kad įrodyti kaip ir neįmanoma. Ir nesvarbu kiek tų skirtingų ir panašių argumentu pasakysi. Tas ir yra kai reikia jau įrodyti dievybės būvimą ar panašiai, tai tu gali įrodynėt kiek tik nori. Iki kol kaškas panašaus pačiam žmoguj nenutiks, kol jis pats to nepatirs. Ir jis pats tuo nepatikės.
Gal ir būna skatinama viena ar kita nuomonė. Bet aš tai laikyčiau informacijos dalijimu ką tu žinai. Aš neminiu bažnyčios kur ten pasakos visokios. Bet žmogus kuris savo potyriais papasakoja žmoguj kaip gali būti, bet ne taip, kad įtikinti kaškuom tai.
Gal tau kada bus taip, kad kašką pajusi, užtikrintumą, ramumą. Panašu jausmą kuris būtu naujiena. Stovėdamas eilėje ir sugalvojęs nusipirkt loterijos bilietą. Laimėsi nesvarbu, kad ir nedidelę pinigų sumą, kuri visiškai tau gyvenimo nepakeis. Bet tada suprasi, kad aš va tada taip jaučiausi lyg būčiau žinojęs, kad laimėsiu ar panašiai. O nieko panašaus net nesitikėjau. Nu čia vienas iš daugybės galimų pavizdžių. Bet esmė kaip ir aišku, kad ir ką tu besakytum, kad tavim patikėtu turi pats savo kailiu patirti. Nu bent jau, kad visu 100% patikėtu, jeigu čia apie masiu nuomones ir bandos jausmus.

Sutinku su tavimi, kad žmogus geriausiai supranta tai, ką pats patiria. Bet žmogus visada yra bent šiek tiek subjektyvus ir tuos potyrius gali traktuoti vienaip ar kitaip. Galiausiai, kur gimsta visi tie ,,potyriai''? Ogi mūsų galvose. Žmogaus akys ,,surenka'' šviesą, ausys - garsus ir t.t., o smegenys visą surinktą informaciją ,,atkoduoja'' ir sukuria vienokius ar kitokius vaizdinius ar garsus. Bet tai juk nebūtinai yra būtent taip, kaip smegenys tai ,,atkoduoja''. Turbūt žinai tą atvejį, kai vieni žmonės paveiksliuke regi mėlyną ir juodą spalvas, o kiti - geltoną ir baltą. Ir vieni, žinoma, teigia kad regi mėlyną ir juodą, o kiti - geltoną ir baltą, nes jiems tokį vaizdą suformuoja smegenys. Ir kurie dabar regi tikrovę? Labai didelė tikimybė, kad nei vieni, nes kas gali duoti 100%, kad tai, kaip žmogus mato daiktą, būtinai toks ir yra? Žmogui ta pati informacija gali būti ,,atkoduota'' vienaip, kokiam tai šuniui - kitaip, delfinui - dar kitaip, ateiviui kokiam tai - išvis kitaip. Tai taip ir tas vienoks ar kitoks mūsų pajautimas ar mūsų būsena gali būti tiesiog mūsų smegenų, proto ir pasąmonės ,,žaidimas'', tiesiog galvelėje, paveiktoje, tarkim, staigiai kritusio slėgio ar kokių tai magnetinių audrų, susisuka visi tie pojūčiai ir mes ,,visiškai iš lempos'' pajaučiame dievą esant arba atvirkščiai - prieš tai tikėję juo, kažką keisto pajaučiame ir nusprendžiame, kad jokios dievybės nėra. Taip kad būčiau linkęs manyti, kad pojūčiai yra subjektyvus dalykas.

[gidas]

Gal galima pavyzdį koks čia filosofas nusišneka ir kurioje srityje? Tada bus galima konkrečiau pamatyti, kas ir kaip čia su tuo nusišnekėjimu.

Ne apie "nusišnekėjimą", bet apie filosofiją apskritai.
Žinomo lietuvio filosofo mintys apie viduramžių teologiją, konkrečiai apie tavo išskirtą Tomą Akvinietį

...Tomas Akvinietis siutina visažinyste ir familiariu elgesi su savuoju Stabu; jei būčiau buvęs ano metų inkvizitoriumi, būčiau įsakęs pakarti šv. Tomą vien už jo absurdiškus, tačiau įžūlius ir familiarius "Dievo būties įrodymus"; kaip mirtingasis gali išdrįsti šitaip tyčiotis iš savojo Stabo : jei įrodysiu, kad Tu esi, tada ir būsi, jei ne - Tavęs apskritai nėra. Štai kokia egzistencine logika pagrįsti šlovingojo Akviniečio "įrodymai"; Dievas paverčiamas kažkokio nusmurgusio žmogėno marionete ar net logine kekšele. Tiesiog neskoninga, o ką ir sakyti, kad jokia kalba neįmanoma įrodyti to, kas egzistuoja anapus kalbos.

Gerai pavarė, ar ne.  Norėjau parodyti, kad filosofijoje  Dievo idėjų yra tiek pat, kiek filosofų. Ta prasme, filosofiniai išvedžiojimai apie Dievą ir yra apskritai beverčiai. Bet pasirinkimas - kaip sakai - iš tikro begalinis. Siūlyčiau - "rinkis "prekę" lietuvišką".

To pat filosofo citata  - pačiam  kiek "į toną" 

... Vakarų religinėje ir metafizinėje tradicijoje vyravusi transcendencijos samprata išreiškiama taip : transcendencija yra tai, ko tu nematai ir negali matyti "kūno akimis". Bet, kad ir kaip būtų keista, ši transcendencija (tiksliau pasakius, pseudotranscendencija) yra duota kalboje ir daugiau niekur jos nėra. Tai kodėl aš dabar turiu sakyti, kad tai yra transcendencija, jeigu kalba galų gale egzistuoja tik mano sąmonėje, tiksliau - su ja sutampa? Kodėl turėčiau transcendencija vadinti kaip tik tai, kas man imanentiškiausia ir duota tik žodyje "transcendencija". Aš teigiu visai priešingai - transcendencija yra tai, kas anapus kalbos. Patyrimas yra susitikimas su tuo, kas yra anapus kalbos. O anapus kalbos esama tik bekalbių juslinių daiktų, ir būtent jie yra tikroji, daiktiška-juslinė, transcedencija.

"Uždenkim" paskutinį sakinį - koks yra filosofo santykis su Dievu  emocingai išreikšta pirmoje citatoje, ir akivaizdu, kad jis anapus kalbos Jo nėra patyrę. Bet  likęs tekstas labai demokratiškas ir universalus, lyg kito autoriaus parašytas.  Taigi, gali patirti ne tik bekalbį daiktą, bet  ir pvz., Šventenybę. Ir klausimas su patirtimi - bent jau "filosofine" - kaip ir išspręstas. Deja, kad tik filosofiniame lygmenyje (žr. aukščiau). Aprašytoji patirtis yra itin giliai sąmonės gelmėse, ir "nepapasakosi" nei 1000-sios dalies to, ką esi patyręs. Ši patirtis - patirtis tik "sau", ir prasminga tik  ją patyrusiam. Savaime aišku, jei tai patiriama apskritai. 

O kaip kitiems? Apskritas 0 kitiems...

Tokie gaunasi tie filosofiniai ieškojimai profano akimis žiūrint. Bet pats ieškojimo procesas sveikintinas. 


 

[Vytautas]

Taip kad būčiau linkęs manyti, kad pojūčiai yra subjektyvus dalykas.

O išskyrus pojūčius iš kur dar gauname informaciją? Geriausiu atveju iš kitų žmonių jau "apdorotų" pojūčių  ir išreikštų žodžiais. Bet kas yra pirminis šaltinis? Tie patys pojūčiai. Kuo svetimi pojūčiai vertingesni už tavo pojūčius? O jei nėra pojūčių tai nėra jokios informacijos. Užsidaryk į jokią informacijos nepraleidžiančią dėžę bent virtualiai ir ką veiks tavo smegenys? Gyvens praeitų pojūčių apdorojimo rėžime. Smegenys tiesiog neturi ką apdoroti. Ir kaip sužinosi kažką apie už dėžės esantį pasaulį? Kas liečia spalvas tai daltonikai iš viso jų nemato. Na ir kas? Bet visai sėkmingai gali egzistuoti. Net akli sugeba egzistuoti ištobulinę klausą. Aišku problema netekimas dalies pojūčių. Laukinėje gamtoje tai garantuota žūtis. Šis pasaulis pažįstamas tik per pojūčius ir niekaip kitaip. O pojūčių informacija jau suteikia peno ir protui. Bet ne atvirkščiai. Tiesiog ramiai naudojamės tuo kas duota. Ir pojūčių informaciją traktuojam kaip pirminę. Visa kita jau improvizacijos ir antrinė informacija. Jei pojūčiai sako kad dievo nėra tai taip ir vadovaujamės. Jei kažkam sako kitaip tai vėl normaliai reaguojam į pojūčius. Galų gale tam pačiam žmogui pojūčiai gali kažko nerodyti o po to rodyti. Ir viskas čia normalu. Tik tai reikia pripažinti ir pasikliauti pojūčių informacija.  Suprantam nereikia pojūčių teikiamos informacijos sąmoningai "gadinti" naudojant psichotropines medžiagas ir metodikas.  Na o visokie filosofiniai išvedžiojimai čia jau visa subjektyvumo jūra. Maksimaliai nutolta nuo pojūčių. Be filosofijos, biblijos, korano, vedų galima išgyventi, be pojūčių ne.  Tikiuosi suvokiat kas yra pirminis. 

[paragraf 78]

Gal galima pavyzdį koks čia filosofas nusišneka ir kurioje srityje? Tada bus galima konkrečiau pamatyti, kas ir kaip čia su tuo nusišnekėjimu.

Ne apie "nusišnekėjimą", bet apie filosofiją apskritai.
Žinomo lietuvio filosofo mintys apie viduramžių teologiją, konkrečiai apie tavo išskirtą Tomą Akvinietį

Na tai tai tikrai nusišnekėjimas ir kažkokios pagiežos išliejimas. Tik čia vėl gi, reikia suvokti, kad ne viskas ką sako filosofas yra filosofavimas. Kaip ir ne viską ką sako fizikas yra gamtamokslis
juk nėra taip, kad jei tu filosofa tai kiekvienas tavo žodis yra aukso vertės filosofinė mintis. Toli gražu taip nėra
Štai ir gamtamokslyje, kasmet atsiranda po kelias pasaulio atsiradimo teorijas bandančias paneigti big bangą tik jos neatlaiko kritikos, tai ką, darome išvadą, gamtamokslininkai nusišneka? Žinoma kad ne, nes tai yra ieškojimo kelias. Su filosofija yra taip pat. Vienas parašo kažką fundamentalaus, kitas nušneka į lankas. Tas kas parašė kažką fundamentalaus, juo remiasi kiti, tas kas šiaip papirsčiojo į orą protingai skambančių frazių, užmirštamas dar tais pačiais metais
Jei jau taip vertiname filosofiją, pagal tuos kurie įtakos nedaro raktiškai jokios, tai tada ir gamtamokslį taip vertinkime. Ką tas Einšeinas, rinkimės prekę lietuvišką, štai mano astronomijos mokytoja, sakė kad prie kitų žvaigždžių planetos neegzistuoja, va matai kaip nusišneka tie gamtamokslio atstovai

Gerai pavarė, ar ne.  Norėjau parodyti, kad filosofijoje  Dievo idėjų yra tiek pat, kiek filosofų. Ta prasme, filosofiniai išvedžiojimai apie Dievą ir yra apskritai beverčiai. Bet pasirinkimas - kaip sakai - iš tikro begalinis. Siūlyčiau - "rinkis "prekę" lietuvišką".

Šiaip jau europinėje filosofijoje dievo idėja iš esmės yra viena (su nedidelėmis išimtimis), visa kita yra dievo atributų klausimas. Toje pačioje teologijoje yra begalė būdų pažvelgti į dievišką būtį. Skirtingi teologai ar filosofai atskleidžia tam tikras dieviškos esaties dalis. Čia jei vadovausimės pvz. kokia apofatine teologija, tai apie Dievą nieko negalime pasakyti konkretaus, viskas tik simbolinis kalbėjimas, pagal Akvinietį dievas pažįstamas per racionalųjį protą, pagal Kantą, grynasis protas nepajėgus pažinti dievo, tačiau tai puikiai geba praktinis protas, pagal Nyčę, dievas miręs, nes mes jį patys nužudėme.

[Lucas]

Taip kad būčiau linkęs manyti, kad pojūčiai yra subjektyvus dalykas.

O išskyrus pojūčius iš kur dar gauname informaciją? Geriausiu atveju iš kitų žmonių jau "apdorotų" pojūčių  ir išreikštų žodžiais. Bet kas yra pirminis šaltinis? Tie patys pojūčiai. Kuo svetimi pojūčiai vertingesni už tavo pojūčius? O jei nėra pojūčių tai nėra jokios informacijos. Užsidaryk į jokią informacijos nepraleidžiančią dėžę bent virtualiai ir ką veiks tavo smegenys? Gyvens praeitų pojūčių apdorojimo rėžime. Smegenys tiesiog neturi ką apdoroti. Ir kaip sužinosi kažką apie už dėžės esantį pasaulį? Kas liečia spalvas tai daltonikai iš viso jų nemato. Na ir kas? Bet visai sėkmingai gali egzistuoti. Net akli sugeba egzistuoti ištobulinę klausą. Aišku problema netekimas dalies pojūčių. Laukinėje gamtoje tai garantuota žūtis. Šis pasaulis pažįstamas tik per pojūčius ir niekaip kitaip. O pojūčių informacija jau suteikia peno ir protui. Bet ne atvirkščiai. Tiesiog ramiai naudojamės tuo kas duota. Ir pojūčių informaciją traktuojam kaip pirminę. Visa kita jau improvizacijos ir antrinė informacija. Jei pojūčiai sako kad dievo nėra tai taip ir vadovaujamės. Jei kažkam sako kitaip tai vėl normaliai reaguojam į pojūčius. Galų gale tam pačiam žmogui pojūčiai gali kažko nerodyti o po to rodyti. Ir viskas čia normalu. Tik tai reikia pripažinti ir pasikliauti pojūčių informacija.  Suprantam nereikia pojūčių teikiamos informacijos sąmoningai "gadinti" naudojant psichotropines medžiagas ir metodikas.  Na o visokie filosofiniai išvedžiojimai čia jau visa subjektyvumo jūra. Maksimaliai nutolta nuo pojūčių. Be filosofijos, biblijos, korano, vedų galima išgyventi, be pojūčių ne.  Tikiuosi suvokiat kas yra pirminis. 

Parašęs savo paskutinę žinutę, tikėjausi, kad sulauksiu tokio atsakymo, kad viskas remiasi pojūčiais. Ir su jumis net nedrįstu dėl to ginčytis, Vytautai. Tiesiog gal aš pats neaiškiai išdėsčiau savo mintis, nes net neketinu teigti, kad remiamės ne pojūčiais, o aš turėjau omenį tai, kad vargu ar dievą galima pajusti. Tiesiog manau, jog jeigu kas nors pradėtų šaukti, kad ,,aš regėjau tą ir aną ir žinau, kad tas egzistuoja, o tas - ne'' tai būtų ne kas kita, kaip tik aplinkos paveiktų smegenų trumpas ,,nugrybavimas į lankas'' neįrodantis vieno ar kito dalyko. O dėl to, kad informaciją gaunam būtent iš pojūčių - tai čia faktas, tiesiog kaip kartais tam tikrus dalykus fiksuojantys prietaisai klysta, paveikti pokyčių aplinkoje, taip ir žmogus gali pats sau kažkur pasąmonėje susikurti kažkokius tai pojūčius visiškai ,,iš lempos'', kad ir, tarkim, paveiktas tų pačių psichotropinių medžiagų ar paprasčiausiai didelio noro kažką tai įrodyti pačiam sau ar kitiems

[Vytautas]

Tiesiog gal aš pats neaiškiai išdėsčiau savo mintis, nes net neketinu teigti, kad remiamės ne pojūčiais, o aš turėjau omenį tai, kad vargu ar dievą galima pajusti. Tiesiog manau, jog jeigu kas nors pradėtų šaukti, kad ,,aš regėjau tą ir aną ir žinau, kad tas egzistuoja, o tas - ne'' tai būtų ne kas kita, kaip tik aplinkos paveiktų smegenų trumpas ,,nugrybavimas į lankas'' neįrodantis vieno ar kito dalyko. O dėl to, kad informaciją gaunam būtent iš pojūčių - tai čia faktas, tiesiog kaip kartais tam tikrus dalykus fiksuojantys prietaisai klysta, paveikti pokyčių aplinkoje, taip ir žmogus gali pats sau kažkur pasąmonėje susikurti kažkokius tai pojūčius visiškai ,,iš lempos'', kad ir, tarkim, paveiktas tų pačių psichotropinių medžiagų ar paprasčiausiai didelio noro kažką tai įrodyti pačiam sau ar kitiems

Na kas liečia kūrėjus tai žemę ir saulę visi matom kas diena. Tai ir yra tėvų kūrėjų materialios išraiškos formos. Tėvas kūrėjas - Žemės materiali išraiška. Motina kūrėja - Saulės materiali išraiška. Kitas momentas kol pats nesusiduri su dalykais kuriuos pojūčiai teikia bet protas sako kad taip būti negali tai visai normalu būti šitoje vietoje pesimistu. Ir aš pats tokiu buvau. Kol mano pojūčiai manęs neįtikino tol kitų pasakojimais netikėjau.  Paskutinis pvz skambina žmogus besinaudojantis mano nurodytu būdu ir klausia ar man veikia švytuoklė, nes jam nustojo veikti. Reiškia žmogaus pojūčiai rodo skirtumą tarp veikimo ir neveikimo. Ir tai objektyvu ir realu. Taip rodo pojūčiai. Atitinkamai iš tokios situacijos peršasi išvada kad ne mes valdom ir įtakojam tokio ryšio procesą. Visumoje labai ramiai priimu tiek pesimistus tiek optimistus. Tiesiog viskam savas laikas. Prasmės kažkam kažką įrodinėt visiškas nulis. Beprasmis energijos švaistymas. Realiam gyvenime tai nėra svarbu. Kur kas svarbiau teisingai vadovautis pojūčių informacija ir nedaužyt galvos į sieną.  O fantazuoti galim kiek norim.  Žmogus gauni informacijos tiek kiek gali panešti ir dar stogas nuo galvos nenuvažiuoja.  Iš tikro man patinka laipsniškas kūrėjų informacijos pateikimas ypač nemalonios tiesos klausimais. Mažas šokas geriau už didelį. 

[paragraf 78]

Tėvas kūrėjas - Žemės materiali išraiška. Motina kūrėja - Saulės materiali išraiška.

Baisiai lietuviška nes praktiškai visas pasaulis sako priešingai Saulė -tėvas, Motina - Žemė. Kažkaip įtarimas kyla, kad tavo švytuoklė pasigavo užkratą nuo lietuviškos sampratos

[Vytautas]

Baisiai lietuviška nes praktiškai visas pasaulis sako priešingai Saulė -tėvas, Motina - Žemė. Kažkaip įtarimas kyla, kad tavo švytuoklė pasigavo užkratą nuo lietuviškos sampratos

Įdomus pastebėjimas.  Prisipažinsiu net nesidomėjau tokiais dalykais iš lietuviškumo pusės ir bendrai kažkaip giliau senaisiais tikėjimais. Bet kaip sako kūrėjai mes lietuviai šio tipo žmonijos pradžia tai visai logiška kad lietuvių kažkokia giluminė nuojauta teisingai suvokė kas yra kas. Tiesiog savotiškas vienos informacijos papykdymas kita. Na o gal tiesiog atsitiktinumas.  Tokia informacija ir tiek. Pats faktas kad Žemė ir Saulė mums yra visa esmė. O visa kita visata kaip šuniui penkta koja. Šiukšlynas daugiau nieko.  Tikiuosi su laiku šiukšlynas bus iškuoptas. 

[mangirdas.bu]

Tik, kad per didelis šiukšlė meteoras nepaverstu mūsu žemės per didelės šiūkšlės šiukšlino

[Vytautas]

Tik, kad per didelis šiukšlė meteoras nepaverstu mūsu žemės per didelės šiūkšlės šiukšlino

Na šitoje vietoje kaip pastebėjai pamato paskutinę minutę, supanikuoja, prideda į kelnes ir nieko neįvyksta. Vis pro šalį.  Esu visiškai ramus šioje vietoje. Tiesiog to negali įvykti. Jau ne kartą sakiau atkreipk dėmesį į 2m orus Lietuvoje. Jie praktiškai idealūs. Ir žinau kad taip turi būti. Tėvai neskriaudžia savo vaikų.  Tiesiog per ilgai atsitiktinai gerai.  Ir bendrai Lietuvoje labai ramu. Na valdžia ir kai kurie fanatikai bėgioja su pilnomis kelnėmis dėl karo grėsmė bet tai tik atrakcijai kad būtų iš ko pasijuokti žinant esmę.

[Lucas]

Pats faktas kad Žemė ir Saulė mums yra visa esmė. O visa kita visata kaip šuniui penkta koja.

Bet jei ta penkta koja yra, tai kodėl gi į ją nepasigilinus? Jei ji būtų visiškai nereikalinga ir beprasmė, tai tos kojos ir nebūtų.  Dėl tos penktos kojos tik įdomiau 

Tik, kad per didelis šiukšlė meteoras nepaverstu mūsu žemės per didelės šiūkšlės šiukšlino

Na šitoje vietoje kaip pastebėjai pamato paskutinę minutę, supanikuoja, prideda į kelnes ir nieko neįvyksta. Vis pro šalį.  Esu visiškai ramus šioje vietoje. Tiesiog to negali įvykti.

Na, o jeigu būtų įvykę, tai dabar paprasčiausiai šitam forume savo išvedžiojimų kiekvienas nerašinėtume. Nedidelis nuostolis visatai, sakyčiau