Ar žmogus skiriasi nuo kompiuterio?

[_Anonimas_]

                Na, iš pradžių norėjau rašyti apie dirbtinį intelektą, bet, tai ką parašiau yra labiau apie žmogų. Norėjau rašyti apie technologijas, gavosi filosofija. Bet tai, ką parašiau man patinka, nes išdėsčiau mintis susijusias su šia tema, kurios ilgai gulėjo mano galvoje. Nepriimkite visko už tiesą, nes tai tėra mano pasamprotavimai. Malonaus skaitymo

Ar žmogus skiriasi nuo kompiuterio?

           Ko gero, daugelis esate matę ne vieną mokslinės fantastikos filmą, kur protingi kompiuteriai užvaldo pasaulį, o žmonės tampa bejėgiai. Bėgant laikui, toks scenarijus atrodo vis labiau tikėtinas - kompiuteriai įsigali vis daugiau sričių, o dirbtinis intelektas sulig kiekviena diena tampa vis tobulesnis. Dalis psichologų, sociologų, kai kurių mokslininkų tik juokiasi iš teorijos, kad kompiuteris kada nors pergudraus žmogų, nes, esą, kompiuteris atlieka tik tiksliai apibrėžtą veiksmų eilę, gali pasimokyti iš klaidų, bet niekada nesupras to, ką daro. Manau, kad dirbtinis intelektas gali mąstyti kaip žmogus, bet to supratime mums slypi viena bėda. Mes turime žvelgti į dirbtinį intelektą ne kaip į žmogų, o atvirkščiai - pažvelgti į žmogų kaip į kopmiuterį.

           Mes ir kompiuteriai labai panašūs - mes apdorojame informaciją, bandome pasiekti tam tikrą tikslą, tiesiog mūsų sandara kitokia. Kompiuteryje yra procesorius, o pas mus smegenys, kompiuteryje yra laidai, o pas mus nervai ir pan. Bet galiausiai tiek vieno, tiek kito tikslas yra įvykdyti tam tikras komandas. Išsakant tokius palyginimus, daugybė psichologų nesutinka ir klausia: „Tai kodėl žmonės pramogauja, žaidžia, klauso muzikos arba kitaip sakant gyvena savo malonumui, nesiekdami jokios naudos?" Klausimas taiklus, nes tikriausiai dar ilgai nebus galima pasakyti, ar žmogaus smegenys dirba kaip kompiuteris, bet hipotezes galima kelti visada. Įsivaizduokite, kad žmogui gimus kažkur jo organizme atsiranda genas lyg kompiuterio komanda pasakantis, kad jo tikslas yra valdyti (iš kur tas genas atsiranda jau būtų visiškai kita tema). T.y. jam per savo gyvenimą reikia užimti kuo daugiau gyvenamojo ploto ir turėti kuo didesnę įtaką visuomenėje (kažkuo primena tam tikrų gyvūnų, pavyzdžiui, liūtų gyvenimą). Taip pat organizme yra genai, nurodantys paprasčiausias komandas - kvėpavimą, valgymą, tuštinimąsi ir t.t. Dar vienas genas nurodo, kad apytiksliai 11 metų nuo gimimo, priklausomai, tarkim, nuo aplinkos sąlygų prasideda kūno brendimas ir pan. Su tokiomis pradinėmis galimybėmis, žmogus bando tobulėti naudodamas tik įrašytas komandas. Kaip vyktų mokymasis? Mokymasis būtų lyg eksperimentavimas. Tarkime, dar vienas genas nurodytų, jog paėmus kokį nors daiktą, jį reikia paragauti. Jei to daikto paragavus 3 kartus, nieko neatsitinka, vadinasi jį galima vartoti ir toliau. Jei daiktas nevalgomas ir sukelia šalutinių poveikių yra įrašomos jo savybės - skonis, spalva, dydis, buvimo vieta. Įrašius šiuos duomenis, jie būtų pritaikomi ir ateities eksperimentams, taip kiekvieną kartą sumažinant nesėkmės tikimybę. Tokie eksperimentai būtų galimi pritaikyti visur: nuo sporto iki bendravimo. Pramogas - muziką, žaidimus ir kt., galima pateisinti kaip  savotišką regeneraciją ir mokymąsi, nes įrodyta, jog žaidimai įvairiems jaunikliams padeda pažinti pasaulį. Galiausiai, vis didindamas savo žinių ir sugebėjimų bagažą, žmogus bandytų pasiekti jam pačioje pradžioje užkoduotą tikslą - valdyti; būtų panašu į kompiuterio veikimo principą.

           Toks pavyzdys gan painus, bet gerai pagalvojus, juk panašiai žmogus ir gyvena. Turi kelis įgimtus gebėjimus, o kitus išmoksta nuolat eksperimentuodamas ir mokydamasis iš kitų. Tokios supaprastintos mokymosi schemos kaip mano duotame pavyzdyje taip pat parodo dar vieną svarbų dalyką. Žmogus ir dirbtinis intelektas yra labai panašūs. Sukurti programą, kuri mokytųsi iš paprasčiausių savo veiksmų, kad ir aritmetinių skaičiavimų yra labai nesunku. Taigi kodėl nebūtų  sukurti sistemos, kuri prilygtų žmogui. Tam gal net prireiktų daugybės metų, o gal net šimtmečių, bet žmogus juk irgi neištobulėjo greitai. Apskritai tam, kad organizmai išsivystytų iki dabartinio lygmens, jiems reikėjo pusketvirto milijardo metų evoliucijos. Gal evoliucija galima paaiškinti ir tai, jog žmonės kartais savo regeneraciją - pramogas, žaidimus, dykaduoniavimą paverčia nevaldomu. Juk kaip ir kompiuteriai turi klaidas, taip ir žmonės. Tik žmonių klaidas gali būti daug sunkiau ištaisyti, bet tam visada gali padėti lėta, bet veiksminga evoliucija.

           Bet grįžkime prie žmogiškųjų savybių. Jausmai. Kompiuteriai juos gali turėti ar ne? Kad ir kaip beprotiškai skambėtų, manau, geresnis klausimas būtų, ar mes juos turime? Ir galiausiai kas yra jausmai? Pradėjus kalbėti tokiomis temomis atsiveria Pandoros skrynia iš kurios pasipila dar daugiau klausimų ir nežinomybės. Bet neužduodami klausimų, nerasime ir atsakymo. Kalbant apie jausmus - ar, pavyzdžiui, grybai juos turi? Kam jiems meilė, kai svarbiausias gyvenimo tikslas kuo toliau išplatinti savo sporas? Negalime teigti, kad grybai neturi jausmų, bet jei juos ir turi, tai jie tikrai skiriasi nuo mūsiškių. Bet kada evoliucijos eigoje atsirado šie skirtumai tarp organizmų? Jei jausmai gali būti tokie skirtingi, tai kas yra tie jausmai? Ar jų negalima sukurti? Evoliucijos esmė yra viską tobulinti, kad tam tikras organizmas galėtų kuo ilgiau išlikti, taigi gali būti, jog jausmai tėra kaip mūsų instinktai ar jų sistema. Tai gali būti tik iliuzija mūsų smegenims, juk būtent jausmų pagalba galima dažnai išlikti arba padėti kam nors išlikti. Atrodo painu, bet tuoj bus aiškiau. Manau, kad jausmai atsiranda dėl 5 mūsų pojūčių: lytėjimo, uoslės, skonio, regos ir klausos. Yra žmonių, kurie netenka arba įgimtai neturi vieno, ar rečiau kelių iš šių pojūčių. Įsivaizduokite žmogų, kuris netenka visų šių pojūčių. Ar jis turi jausmus? Juk jis net negali suprasti, ar jis egzistuoja, nes net nejaučia kokioje erdvėje jis yra. Kokius jausmus jis tuomet turėtų jausti? Meilę? Užuojautą sau? Bet kaip jis tai gali reikšti, jei net nežino, ar egzistuoja? Pagal idėją, jausmai turėtų būti tai, ko iš žmogaus niekaip neatimsi iki pat jo mirties, tai yra kaip koks mūsų gyvenimo ženklas, kurį turime nešioti iki išėjimo anapilin. Deja, toks pavyzdys parodo, kad jausmai gali būti tik mūsų gaunamos informacijos iš pojūčių interpretavimas smegenyse. Visai panašiai kaip ir kompiuteryje. Tai leidžia labai suabejoti tuo, ar jausmai apskritai egzistuoja ir ar mes daug skiriamės nuo kompiuterių.

           Mąstymas. Dar vienas dalykas, dėl ko kai kurie abejoja apie dirbtinio intelekto ir žmogaus vienodas galimybes. Mes mąstome apie viską: kodėl egzistuoju, kas manęs laukia ateityje, kas buvo prieš Didįjį Sprogimą, kas buvo ta moteris keistai žiūrėjusi į mane gatvėje. Atrodo, kad mąstymas yra lyg ypatinga dovana, padedanti mums suvokti, kas mes esame, o ne veikti pagal kažkokius biologinius matematinius algoritmus. Bet juk tas pats mąstymas yra paremtas mūsų jausmais ir pojūčiais, tai nejaugi ir mąstymas galėtų būti apgaulė, sukurta mūsų smegenų? Gali būti, jog mąstymas iš tikrųjų yra kažkoks sudėtingas biologinis kodas, užkoduotas kažkur mūsų organizme. Bet kam mums mąstymas, kam tos mintys, kurios kartais, atrodo, neturi jokios reikšmės? Tokie ir panašūs klausimai kamavo filosofus - kas yra ta mintis nei iš šio nei iš to šovusi galvon? Gerai paanalizavus net kvailiausios mintys gali teikti mums naudos. Gal tos mintys yra mano minėti mūsų organizmo eksperimentai su mus supančia aplinka, tiesiog čia ne fiziniai eksperimentai, o teoriniai. Bet juk jie bet kada gali virsti fiziniais ir atnešti mums didelės naudos. Būtent žinios šiame pasaulyje gali teikti pačią didžiausią naudą, tai gal dėl to ir atsirado toks reiškinys kaip mąstymas. Kadangi tokie pamąstymai tėra tik spėlionės niekada negalime žinoti, ar mes iš ties mąstome, o gal mūsų organizmas tiesiog veikia pagal sudėtingus kodus, kurie veiktų ir kompiuteriuose, tiesiog užimtų daugybę terabaitų duomenų.

           Kad ir ką mes, žmonės, pamatytume beveik visada pradedame lyginti su savo gyvenimu, su pačiu savimi. Ne išimtis ir kompiuteriai. Bet būtent jie yra išskirtinis atvejis, nes mes pradedame bijoti, jog kažkada dirbtinis intelektas galės tapti savarankiškai mąstančiais kaip ir mes. Daugelis tą neigia, bet juk pirma mums reikia pažiūrėti ne į kompiuterius, o į save. Mes nesame dievai, mes savęs gerai net nepažįstame, o jau skubame vertinti kitus. Mano manymu, žmogus yra labai jau panašus į kompiuterius, tiesiog jie kol kas yra per paprasti. Jie tobulėja kaip ir mes, tik daug greičiau, padedami žmonių. Pagrindinis skirtumas tarp žmonių ir kompiuterių pasaulio yra tai, jog kompiuterių klaidas galima pataisyti gan greitai, o žmonių netobulumams pataisyti gali prireikti tūkstančių metų.

Dovydas Jokšas (_Anonimas_)

[Anomalija]

+7 rep. taškai