1992 metais Aliaskoje apleistame autobuse buvo rastas mirusio jaunuolio kūnas. Paaiškėjo, kad tai – Chrisas McCandlessas, jau dvejus metus laikytas dingusių be žinios. Iš pasiturinčios šeimos kilęs jaunuolis, baigęs koledžą netikėtai pasikeitė vardą, atidavė labdarai visas santaupas iš banko sąskaitos, paliko likimo valiai savo mašiną ir daugumą daiktų, sudegino savo asmens dokumentus, pinigus ir dvejus metus klajojo po Ameriką, kol savo kelionę baigė Aliaskoje miręs iš bado.
Tikriausiai būtų sunkų suprasti šio jaunuolio drąstiškus poelgius tipiškam žmogui, kuris konfortiškai gyvena prabangoje, materialiai apsirūpines. Tačiau vis tik manau, kad toks gyvenimas suteikia daugiau laimės ir laisvės, leidžia patirtį kažka naujo savo kailiu, o ne nuvalkioto ir butaforiško.
Vakariečiai tikriausiai sunkiai įsivaizduoja kaip jie yra priklausomi nuo tiek daug dalykų ir yra nelaimingi. Alkoholis, cigaretės, cukrus, kava, narkotikai, TV, karjera, pinigai, mados, daiktai, , problemos, valdžia, nafta, Ego…
Atrodytų žmonės pakankamai gerai materialiai apsirūpinę, nėra bado ar kitokių pavojų, technologijos suteikė konfortišką gyvenimą, tačiau to neįvertina ir dažnai vyksta konfliktai, net savęs ir aplinkinių žalojimas. Sociumas, žiniasklaida, reklama diktuoja gyvenimo sąlygas, verčia vartoti ar nejaukiai jaustis tuos kas nežaidžia pagal jų taisykles.
Politikai, biurokratai ir kiti veidmainiai apgaudinėja. Autoritetai, visuomenė ir tėvai bando įpiršti vaikams be jų sutikimo tai kuo jie turi tapti, kokia bus jų religija, gyvenimo tikslas, kaip galvoti, ką gali daryti ko negali. Tačiau ar tai reiškia būti žmogumi?
Štai viena Chriso McCandlesso citata iš filmo: “Du metus jis vaikšto Žemėje. Nėra telefono, nėra baseino, nėra naminių gyvūnų, nėra cigarečių. Visiška laisvė. Ekstremistas. Estetinis keliautojas, kurio namai yra kelias. Pabėgo iš Atlantos. Tu negali grįžti, nes „Vakarai yra geriausi". Ir dabar po dviejų metų kopimo ateina galutinis ir didžiausias nuotykis. Kulminacinis mūšis užmušti klaidingąjį savę viduje ir pergalingai užbaigti dvasinę piligrimystę. Dešimt dienų ir naktų krovininių traukinių ir autostopu jį atneša į Didžiąją Baltąją Šiaurę. Daugiau nebe nuodyjamas civilizacijos jis pabėga ir vaikšto vienas žeme, kad pasimesti laukuose – Aleksandras „Supervalkata“ Gegužės 1992“.
Tiesa yra tą, kad žmonės tapo vergais tiems patiems daiktams, kurie turėjo jiems tarnauti, kultūra ir sociumo normos apribojo žmonių unikalų gyvenimo patyrimą, mūs išnaudoja institucijos, kurioms mūsų gerovė mažiausiai rūpi ir priešingai kursto nesantaiką. Kaip sako Terence Mckenna „Kultūra yra ne tavo draugas“. Kaip išsilaisvinti iš šios vergijos? Kolkas kaip atsakymą tiesiog pateiksių jo citatą, bet planą turite susikurti tik jūs pats:
"Mes patys turime kurti kultūrą, nereikia žiūrėti TV, nereikia skaityti žurnalus, nereikia net klausytis nacionalinio radijo. Sukurkite savo kelionės įspūdžius. Erdvėlaikis kuriame esate dabar yra artimiausias sektorius jūsų visatoje ir jei jūs jaudinatės dėl Michaelio Jacksono ar Bilo Klintono ar kitų, tada jūs nuvertinate savę, jūs perduodate savo galią įvaizdžiams, kurie yra palaikomi elektroninėmis priemonėmis, kad jūs norite rengtis kaip X arba turėti lūpos kaip Y. Tai apšiktų smegenų mąstymas. Viskas tai yra kultūrinė diversija ir kas yra tikra tai jūs, jūsų draugai, jūsų bendrija, jūsų pasiekimai, jūsų orgazmai, jūsų viltis, jūsų planai, jūsų baimės. Ir mums sakoma "ne", mes nesvarbus, mes nereikšmingi. "Gauk išsilavinimą, gauk darbą, gauk tą aną“ Ir tuomet jūs žaidėjas, bet jūs net nenorite žaisti šio žaidimo. Jūs norite susigrąžinti savo protą ir ištraukti jį iš kultūros inžinierių, kurie nori jūs paversti į apyžalį idiotą vartojančių visą tą šlamštą gaminamą iš mirštančio pasaulio kaulų. " – Terence Mckenna
Medžiaga paimta iš kafehauzas.lt, youtube.com,







