Religija

[puodukas]

Nes kaip tik paskaitę Bibliją (arba Koraną), abraomiškųjų religijų raštus, žmonės ir kalba apie gąsdinimus.

Tai Biblija ir Koranas ir yra Abraomiškos religijos, daugiau jokių nėra. Tik Bibliją gali skirstyti į Senajį ir Naujajį testamentą, bet nuo to nepadaugėja raštų.

Tada krikščioniška dvasia Biblijoje yra tarsi sviestas grietinėje - reikia papildomų pastangų išskirti sviestą iš grietinės

Na gal truputį neapibrėžtai parašiau, labiau tiktų neatitinka mokymo. O, jei nori ką suprasti, žinoma kad reikia pastangų. Aišku ne visi turi noro ir laiko į tai gilintis, tuomet lieka nuojata, kuo pasitikėti.

Gyvename tokioje visuomenėje, kur daroma tiek daug blogybių, ir esam nepatenkinti gąsdinimu.

Nemanau, kad labai skiriasi IVa. visuomenė ir šiuolaikinė. Kai paskaitai ką Jonas Auksaburnis tais laikais rašė apie teatrus, tai toks jausmas, kad rašo apie apie šiuolaikinę tv.

Jeigu nežinosi, kad tiesa yra tiesa, gėris, draugiška substancija, o materializmas - melas, blogis, priešiška kenkianti substancija, tada kaip pasirinkti?

Tokį požiūrį krikščionybė pasmerkė pačioje pradžioje (jei gerai pamenu tai IIa.), Nes žmogus tai yra viena- ir kūnas, ir siela ir dvasia. Tik yra herarchija -dvasia, siela, kūnas.

[a.t.sielis]

Dėl Fatimos, tai pamiršau pasakyti, kad praleistumėt įžangas.

(Fatima - vietovės pavadinimas. Berods, vietovės pavadinimas atsirado iš senais laikais ten gyvenusios musulmonės merginos vardo, kuri buvo laikoma šventąja. O atsiminimus surašiusios regėtojos vardas - Liucija).

Kas man patiko tame pasakojime, t.y. atsiminimuose? Pats pasakojimo natūralumas ir gyvumas. Koncentruojamasi į asmeniškus vaikų santykius ir spontanišką jų atsiliepimą į regėtas vizijas. Pačių vizijų iškilimo organiškumas. Na ir pačios vizijos, Dievybės bendravimas su regėtojais. Nėra nieko dirbtinio, regėtoja pasakoja savo atsiminimus, be jokių formalumų, dogmų, fanatizmo, ir visokių kitokių negerovių. Tikras žmogiškas pasakojimas. Iš to, ką Vakaruose yra parašiusi vakariečio ranka, tai tikrai viena iš geriausių literatūrų.

Iš krikščionybės man labiausiai patinka Lurdo apsireiškimai, Fatimos apsireiškimai ir kiti panašaus pobūdžio Jėzaus mamos apsireiškimai. Pvz. kiek autentiškos išliko evangelijos, nėra aišku. Bet čia viskas aišku, paprasta ir gryna - regėtojai paprasti nuolankūs žmonės, neturintys kažkokių motyvų ką nors keisti ar iškraipyti, kreipti kažkur arba teologizuoti. Jie pasakoja tai, ką patyrė. Ir patyrė jie  grynai gražių dalykų. Taigi, ta jausmo jėga, natūralumas, spontaniškumas - tai žavi.

Daug dėmesio skiriama visai atmosferai aprašyti, aprašoma, kaip jie gyveno, kaip žaidė, kokios buvo šeimos, gyvenimo būdas ir pan.

Pasakojimas pilnas gyvų momentų ir detalių, kuriančių puikią visumą. Pvz.

I sometimes found Jacinta's company quite disagreeable, on account of her oversensitive temperament.

Playing 'but-tons' often left me in great distress, because when they called us in to meals, I used to find myself minus my buttons. More often than not, Jacinta had won them all, and this was enough to make my mother scold me. I had to sew them on again in a hurry. But how could I persuade Jacinta to give them back to me, since besides her pouty ways she had another little defect: she was possessive!

Speaking of Jacinta's favourite games, one of them was 'for-feits'. As Your Excellency probably knows, the loser has to do what-ever the winner tells him. Jacinta loved to send the loser chasing after butterflies, to catch one and bring it to her. At other times, she demanded some flower of her own choosing.

Jacinta also loved to hold the little white lambs tightly in her arms, sitting with them on her lap, fondling them, kissing them, and carrying them home at night on her shoulders, so that they wouldn't get tired. One day on her way back, she walked along in the middle
of the flock.
"Jacinta, what are you doing there," I asked her, "in the middle of the sheep?"
"I want to do the same as Our Lord in that holy picture they gave me. He's just like this, right in the middle of them all, and He's holding one of them in His arms."

Ir t.t., čia peržvelgiau tik pradžią teksto.

x-x-x

Tai Biblija ir Koranas ir yra Abraomiškos religijos, daugiau jokių nėra. Tik Bibliją gali skirstyti į Senajį ir Naujajį testamentą, bet nuo to nepadaugėja raštų.

Būtent tą ir turėjau galvoje. Rašiau taip: parašiau pavadinimus, o po kablelio parašiau "abraomiškųjų religijų raštai", tai yra apibūdinau tas dvi knygas, kokių religijų raštai jos yra. Normali lietuvių kalbos gramatika, paaiškinamasis įterpinys.

Tokį požiūrį krikščionybė pasmerkė pačioje pradžioje (jei gerai pamenu tai IIa.), Nes žmogus tai yra viena- ir kūnas, ir siela ir dvasia. Tik yra herarchija -dvasia, siela, kūnas.

Mus domina tiesa, gilesnės įžvalgos. Jeigu dėl to kas pasmerks, nieko baisaus Kaip pasmerktasis solidariai pasilieku už teisiosios krikščionybės borto, kartu su 2Pacu, Master, Preacher

[Master]

Apsižioplinau (keista, nes net kažkur viską buvau susikonspektavau), galvojau, kad kol perskaitysiu (o manau, kad tai bus negreit ) spėsiu viską pamiršti ir nebesugebėsiu padaryti išvadų...
O kas dėl religijos (krikčionybės again..) nemanau, kad tiesos ieškojimas yra blogai... (gal ką netaip supratau...)
(pamenu, kai sakydama klausykloje nuodėmes paminėjau, kad ieškau tiesos kur jos nėra... O dieve, tokio užsidegusio kunigo gyvenime nebuvau mačiusi... Kokį 10 minučių praklausiau, kaip yra gerai ieškoti tiesos, kokia tai šventa pareiga ir butinybė, dar kažką apie Kristų... Žodžiu, pasirodo, tiesos ieškojimas nėra blogai :3 ... )

[puodukas]

Mus domina tiesa, gilesnės įžvalgos. Jeigu dėl to kas pasmerks, nieko baisaus Kaip pasmerktasis solidariai pasilieku už teisiosios krikščionybės borto, kartu su 2Pacu, Master, Preacher

Atsiprašau jei ne taip nuskambėjo, net nežinau kaip teisingai literatūriškai parašyti. Gal labiau tiktų toks parašymas: žmogaus kūno ir sielos supriešinimas neatitinka mokymo; arba: krikščionybė atsiribojo nuo tokio mokymo. Bet nuo to mintis nesikeičia. Aišku jei rašytumėm kokį oficialų dokumentą, tokie literatūriniai neatitikimai turėtų daug reikšmės.

[a.t.sielis]

Dėl sielos ir kūno, nesikoncentruojant į žodines ištarmių prieštaras, verta aptarti tokius žinomus dalykus:

NDE metu individas atsiskiria nuo fizinio kūno ir lieka pilnavertiškas

Kai kas iš krikščioniškų šaltinių ( http://sco.biblecommenter.com/hebrews/9.htm ):

(6) The soul and spirit live, independently of the death of the body, which is described as a "tabernacle" (tent), in which the "I" dwells, and which may be put off 2Cor 5:1-8 1Cor 15:42-44 2Pet 1:13-15.

(7) At the believer's death he is "clothed upon" with a "house from heaven" pending the resurrection of the "earthly house," and is at once "with the Lord." 2Cor 5:1-8 Phil 1:23 Lk 23:43.

Mano klausimai:
ar siela/individas yra "pagaminama" fizinio kūno?
ar siela/individas yra būtinai turintis fizinį kūną?
kokiu būdu po mirties atsiskirianti nuo fizinio kūno siela/individas, gyvenimo eigoje sudaro su fiziniu kūnu nedalomą visumą? Ar tai principinis faktas (kad tai nedaloma visuma kaip elementas), ar tai tiesiog laikina situacija - tam tikram laikui jie sudėti į vieną visumą?
kada atsiranda siela/individas?
sielos/individo sukūrimo metu, siela/individas yra dvasia ar materija?

Ir kaip peną minčia, galima būtų pridėti dar kai ką iš krikščioniškų šaltinių:

2 Peter 1:13 I think it is right to refresh your memory as long as I live in the tent of this body,

"aš gyvenu šio kūno palapinėje". ne "aš esu palapinė", bet "aš gyvenu čia", tai kas tas "aš"?

[Vytautas]

Pagal mane klasikinis sielos, dvasios , kūno supratimas neteisingi. Remiuosi grynai praktiniu patyrimu. Kai buvau komos būklėje aš visiškai nevaldžiau kūno. Jis funkcionavo tarsi savaime. Avarinėje situacijoje mano kūną valdė kažkas. Aš buvau tik stebėtojas. Pridėjus čia aprašytus klinikinės mirties atvejus peršasi išvada kad "aš" esu visiškai atskira esybė. Siela ta kuri momentiniai perima kūno valdymą taip pat atskira esybė. Kūnas tarsi turi tarsi dvi sielas. Viena pastoviai randasi šiapus kita anapus. Tiesiog tokia praktika. Dėl dvasios nieko nežinau nes niekaip nesusidūriau. Pagal mane jos tiesiog nėra.
Tas "aš" tiesiog ta mastanti būtybė gyvenanti čia kūne. Atėjus laikui ji atsiskirs nuo kūno ir pereis į anapusinį pasaulį iki sekančio įsikūnijimo.

[puodukas]

Į agnliškas nuorodas negaliu nieko parašyti, nes nesuprantu.

ar siela/individas yra "pagaminama" fizinio kūno?

bijau sumeluoti, bet man atrodo, kad nėra kažkokios vieningos nuomonės tuo klausimu.

ar siela/individas yra būtinai turintis fizinį kūną?

Ne nebūtinai, bet tik žmogus yra laikomas Dievo paveikslu, nes būdamas kūne turi laisvą valią pasirinkti, ko neturi net angelai, nes jie viską ir taip mato, kas gerai , o kas blogai.
Į kitus klausimus taip pat negaliu atsakyti, nes net nežinau ar iš viso kur rašo apie tai.

[a.t.sielis]

Iš tikro, yra problemų su šiuolaikine terminija, arba greičiau, neatitikimais tarp to, kokiomis prasmėmis ji vartojama. Pvz. aš žodžius "dvasia" ir "siela" greičiausiai naudoju kita prasme negu puodukas, kai jis kalba apie sielą, dvasią ir kūną (klasikinę krikščionišką žmogaus sandaros sampratą).

Todėl galbūt iš tikro labiau verta apsistoti ties individo terminu.

Kaip suprantu, dvi "sielos", kurias minėjo Vytautas iš savo patirties, gali būti atitinkančios mentalinį kūną (tarkime, a la psichika) ir pačią grynąją sąmonę ("aš", individą). Šiame pasaulyje tam, kad žmogus funkcionuotų, jo sąmonė yra įsodinta į mentalinį kūną, o mentalinis kūnas - į fizinį kūną. Mentalinis kūnas yra tarsi tarpinis tarp grynosios sąmonės ir nesąmoningos materijos, jis veikia kaip sąsaja tarp sąmonės ir fizinio kūno.

Palyginti galima būtų su kompiuterio vartotoju (sąmonė), kompiuterio software (mentalinis kūnas) ir kompiuterio hardware (fizinis kūnas). Kompiuterio software gali būti suprantama tiek kaip intelektualinis produktas (galintis egzistuoti grynai programuotojo idėjose arba būti išspausdinta kur nors popieriuje programinio kodo pavidalu), tiek fizikinis reiškinys: ji funkcionuoja tada, kai yra instaliuota ir visas tas procesas reiškiasi kaip elektriniai impulsai ir skaičiavimai kompiuteryje. Panašų dvilypumą aptinkame proto-smegenų sąsajoje, mokslininkai netgi negeba atskirti proto veiklos nuo smegenų funkcionavimo, laiko, kad tai viena ir tas pats, viskas sudaryta iš smegenų funkcionavimo.

Po mirties, mentalinis kūnas kartu su pačiu individu atsiskiria nuo fizinio kūno, ir keliauja ten, kur lemta keliauti. O fizinis kūnas suyra.

Tai kas yra "dvasia"? Dvasia yra pati grynoji sąmonė. Tai kas amžina, niekada nesuyra, vadinama dvasia, o tai kas objektiška ir laikina, suyra - materija. Mentalinis kūnas taip pat keičiasi, todėl tai nėra dvasia. Dvasia yra tik transcenduojanti, virš šio pasaulio kitimų esanti sąmonė. Bet lietuvių kalboje žodis "dvasia" turi daugybę konotacijų, taigi, daug painiavos. Kultūriniai reiškiniai dažnai vadinami dvasiniais ir t.t., moralinės savybės, aukštesniosios psichikos tendencijos, ir t.t. ir pan.

x-x-x

Manau, dėl žmogaus sandaros niekas ir nediskutuotų - be abejo, kad žmogus turi fizinį kūną. Kai individas palieka fizinį kūną, jis jau nebėra žmogus, kas jis tuo metu yra, tai jau kitas klausimas. Vadinkime "siela", arba "dvasinė būtybė", arba "sąmonė", "aš", "individas", nepagadinsime. Svarbu gerai apibrėžti terminus.

Puoduk, ką dar norėčiau pastebėti, kad nepriešinau sielos ir kūno. Rašiau apie materializmą (manymą, kad egzistuoja tik materija, arba kad materija yra pirminis ir svarbiausias pradas, arba didelį prisirišimą prie materialių reiškinių, kas vadintina iliuzija, apsigavimu, melu, susipainiojimu) ir tikėjimą arba tiesą, gėrį, realybę. Taigi, kitaip išsakysiu savo mintį. Kad asmeniui būtų sudaryta laisva galimybė pasirinkti, jis turi būti tinkamai informuotas, ir žinoti, ką renkasi. Todėl dalykai jam turi būti parodyti, tokie, kokie yra. T.y., jeigu jis turi riziką pasirinkti klaidingai, jam ta klaida turi būti akivaizdžiai parodyta, o teisingas, į gėrį vedantis pasirinkimas taip pat turi būti parodytas kaip toks, kad jis yra tikras. Kitaip asmuo galėtų priekaištauti, kad sprendimą arba pasirinkimą jis darė neturėdamas galimybės, supažindinimo su situacija ir pasekmėmis. Iš tos perspektyvos, stebuklas, kitaip sakant, akivaizdus antgamtinės realybės veiksmingumo pademonstravimas įvykdo abu šiuos pasirinkimo įgalinimo aspektus: parodo, kad klaida arba iliuzija yra netikra, o tiesa yra tikra. Visame šitame apmąstyme nėra kūno ir sielos priešpastatymo, arba sakymo, kad fizinis kūnas yra blogas. Kūnas - laikinas, o blogas arba problemą kuriantis yra tik nuodėmingas kūno naudojimas, tarkim taip. Arba, kitaip sakant, manymas, kad fizinis kūnas yra visų viskas, ir atitinkamas elgesys, nepaisant sielos interesų.

Na, bet kadangi jau užkabinom sielos ir kūno klausimą, tai pamaniau, kad verta aptarti. Gaila, kad neskaitai angliškai, neblogos citatos. O dilema ar apsireiškimai ir stebuklai kažkaip sumažina tikėjimą ir laisvą valią, tai man atrodo kiek dirbtinė. Nes pvz. visoje krikščionių Biblijoje daugybė apsireiškimų ir stebuklų, kurie didina tikėjimą, ir daro Biblijos sekėjus laisvesniais (pvz. nuo faraonų vergijos, nuo stabmeldystės, nuo netikėjimo, nuo vargų, kančių ir t.t. ir pan.). Bet tiems, kas yra pažangesnėje būsenoje, daugiau reikšmės negu empiriškai apčiuopiami stebuklai turi dvasinis regėjimas ir santykis (kaip pvz. Fatimoje stebuklas buvo skirtas paprastiems žmonėms, kurie nenorėjo tikėti, o regėtojai buvo patraukti pačios apsireiškusios asmenybės ir rodė įvairius aukštesnius tikėjimo pobūdžius, kaip pvz. noras aukotis už kitus, ir pan.). Tai suvokiant šiuos visus subtilumus, problematika išsisprendia harmoningai. Žmonės nėra vienodi, ir visiems reikia augimo akstino. Nuo tam tikro momento, jų dvasinė būsena, kai yra pakankamai koncentruota, vadinama tikėjimu. Ir čia empirika jau nebeturi didelės reikšmės.

[puodukas]

Iš tos perspektyvos, stebuklas, kitaip sakant, akivaizdus antgamtinės realybės veiksmingumo pademonstravimas įvykdo abu šiuos pasirinkimo įgalinimo aspektus: parodo, kad klaida arba iliuzija yra netikra, o tiesa yra tikra.

Pats stebuklas, tik parodo, kad yra mums nematoma realybė, bet tai nereiškia , kad kiekvienas nepaaiškinamas reiškinys yra Dievo ženklas.

1 Jn 4   

¹ Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite,

bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo,

nes pasklido pasaulyje

daug netikrų pranašų.

² Iš to pažinsite Dievo Dvasią:

kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus,

yra iš Dievo,

³ ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta,

nėra iš Dievo.

[a.t.sielis]

bet tai nereiškia , kad kiekvienas nepaaiškinamas reiškinys yra Dievo ženklas.

Žinoma. Kaip ir matyti iš visos forumo tematikos. Yra daug anomalijų, nepaaiškinamų reiškinių, mistinių dalykų, bet tik maža dalis jų kažkuo siejasi su teizmu. Kaip ir matome pasaulyje, visko vyksta daug, bet tiesioginio teistinio vyksmo - mažai, reta.

[preacher]

Šitiek tuščių išvedžiojimų, apie tai ko greičiausiai net nėra...

[a.t.sielis]

Padejuokim, labai lietuviška "Viskas tuščia, nieko nėra, visi vagys ir apgavikai bei manipuliatoriai".

Tai neužtenka empirinių įrodymų substancialumo?

[preacher]

Tik kvailys gali tikėti neįrodomais dalykais ir dar kvailiau spekuliuoti ir fantazuotis apie dalykus, kuriu neimanoma patikrinti 

[a.t.sielis]

Juokinga. Įrodymų apstu, o spekuliuoti ir fantazuoti religijos srityje nepriimta.

[preacher]

Kolkas dar nėra ne menkiausio įrodymo, kad egzistuotų kažkas Dieviško....