Kaip J. Stalinas išnaikino antrojo pasaulinio karo invalidus

[paragraf 78]

Kaip J. Stalinas išnaikino antrojo pasaulinio karo invalidus

Antrasis pasaulinis karas Rusijoje oficialiai žinomas kaip „Didysis Tėvynės karas". Jam paminėti rengiami griausmingi kariniai paradai, minėjimai, reiškiama pagarba didvyriams, o suabejoti oficialiomis versijomis yra politiškai nekorektiška arba net pavojinga. Bet yra istorijos epizodų, kurie minėjimų kalbose ir dainose beveik visai neatsispindi.

Antai, 1949 metais, prieš švenčiant Josifo Stalino 70 metų jubiliejų, buvo pradėtas susidorojimas su tūkstančiais Antrojo pasaulino karo kovų dalyvių, tapusių invalidais. Dalį jų sušaudė, kitą dalį išvežė į tolimas šiaurines salas, įvairius Sibiro kampelius, Kazachstano stepes. Utilizacijai - kaip nereikalingą visuomenei balastą.

Į Google paieškos sistemą suvedus „Valaamo sala", pasirodo turizmo agentūrų pasiūlymai. „Gražiausias Šiaurės Rusijos gamtos kampelis, Xa. statytas stačiatikių vienuolynas, stačiatikiško turizmo centras", - suokia, čiulba ir vilioja keliauninkus gidai. Viskas, blizga, tviska ir gaivina. Tik „šiek tiek rečiau" kas prisiminena, jog būtent Valaamo saloje (Ladogos ežero šiaurinėje dalyje) buvo įkurta Antrojo pasaulinio karo invalidams skirta koncentracijos stovykla. Čia nuo 1950 iki pat 1984 metų išveždavo po karo luošiais tapusią „naštą". Sovietų vadovybės nurodymu koncentracijos stovykla įkurdinta vienolyno patalpose.

Tiesa, vežami jie buvo ne tik čia, bet ir į kitą šiuolaikinės Rusijos religinio turizmo žemėlapiuose randamą rojaus kampelį - Solovetsky (Solovki) salose Baltosios jūroje dar 1922 metais įkurtą koncentracijos stovyklą, kur buvo kalinami, kankinami ir žudomi Baltųjų gvardijos karininkai ir kiti sovietų valdžiai neįtikę asmenys. Specialiai karo invalidams skirtus „poilsio namus", kontroliuotus NKVD, vadino internatais. Berankiai, bekojai, akli vargetos gadino klestinčios socialistinės šalies „vaizdelį", tad nuo 1949 metų invalidų klausimo „galutinį sprendimą" vykdė specialūs sovietų liaudies milicijos būriai. Buvo surengtos gaudynės ir benamiai luošiai centralizuotai suvežti į geležinkelio stotis, kraunami (kartais išsiūbuojami ir įsviedžiami) į vagonus bei vežami į įvairias nusibaigimo vietas. Tiesa, silpnesnius tiesiog nušaudavo arba kitaip užmušdavo.

Sovietų vidaus reikalų reikalų ministras S. Kruglovas generaliniam partijos sekretoriui Nikitai Chruščiovui pranešė: „ Nikita Sergejevičiau, labai daug prašinėtojų invalidų važinėja traukiniais. 1951 m. sulaikėme 100 000 žmonių, 1952 m. - 156 000, 1953 m. - 182 000." Tėvynės vaduotojai, kuriuos sovietiniai karvedžiai varydavo į ataką per minų laukus, Maskvos ir Sankt Peterburgo gynėjai, Berlyno šturmo dalyviai buvo išgaudyti visuose didžiuosiuose šalies miestuose. Sovietai nelietė tik tų, kurie gyveno šeimose. Garantijas ir lengvatas karo pagimdyti klipatos gavo tik daug vėliau. Manoma, kad operacijas koordinavo ne kas kitas, o legendiniu Rusijoje laikomas Raudonosios armijos maršalas Georgijus Žukovas. Ironiška tai, kad būtent šio maršalo karybos taktikoje „patrankų mėsos" negailestingas naudojimas buvo ypač paplitęs. Apie pėstininkų varymą per žinomai užminuotas teritorijas, taupant tankus, pats G. Žukovas, kaip žinia, didžiuodamasis pasakojo savo JAV kolegai, būsimam šios šalies prezidentui Dwightui D. Eisenhoweriui, tuo jį gerokai šokiruodamas.

Tų kraupių įvykių liudytojai pasakoja, kad kai kurie luošiai mėgindavo priešintis, net krisdavo ant bėgių, bet juos pakeldavo ir vis tiek išveždavo. Išvežė ir vadinamuosius „virdulius" („самоваров", - rus.) - žmones be rankų ir kojų. Solonikuose juos kartais išnešdavo į lauką pakvėpuoti grynu oru, virvėmis pririšę pakabindavo ant medžių. Kartais pamiršdavo nukabinti ir jie mirtinai sušaldavo.

Ne taip jau seniai paviešinta statistika byloja, kad iš fronto į sovietinį rojų suskaldytomis kaukolėmis grįžo 775 000 žmonių, 155 000 vienaakių, 54 000 visiškai aklų, 50 000 žmonių subjaurotais veidais, 28 000 nutrauktomis galūnemis, 3 mln. vienarankių, 110 000 berankių, 3 255 000 vienakojų ir 1 121 000 bekojų žmonių. Žmonių visiškai be galūnių („virdulių") - 850 000.

Šaltinis: http://www.technologijos.lt/n/mokslas/istorija_ir_archeologija/S-33498/straipsnis/Kaip-J-Stalinas-isnaikino-antrojo-pasaulinio-karo-invalidus?l=2&p=1

[Ezekiel]

Pirmiausiai nuginklavo žmones, o po to darė su jais ką nori.

[2Pacas]

Kad tik db taip nepadarytu....

[paragraf 78]

Va dar vienas straipsnelis panašia tema:


Mokslininkai atskleidė neįsivaizduojamą sovietų budelių žiaurumąvietoje kulkos - plaktukas

Mičigano universiteto antropologė dr. Catherine Bird, 2012 metais ištyrusi Tuskulėnų dvaro teritorijoje palaidotų sovietų režimo aukų palaikus, nustatė, kad tuometiniai represinių žinybų agentai ne tik ypatingai žiauriai kankino suimtuosius, bet ir atlikdami mirties bausmės egzekuciją nesilaikė nurodymų pribaigti auką šūviu į galvą.

Ištyrusi 155 aukų kūnus, kurie buvo nužudyti kaltinant tėvynės išdavyste nuo 1944 iki 1947 metų, mokslininkė nustatė, kad tuometinis MGB (vėliau - KGB) vidaus kalėjimo viršininkas, saugumo kapitonas Borisas Prikazčikovas, atsakingas už beveik 100 kalinių mirtį, nesilaikė nustatytų egzekucijos protokolų ir nuteistuosius žudydavo naudodamas keturbriaunį įrankį, panašų į plaktuką.

Antropologė Justina Kozakaitė, dalyvavusi Tuskulėnų aukų tyrimuose teigia, kad beveik visi masinėse kapų duobėse užkasti kūnai buvo nužudyti šūviais į pakaušį, tačiau dalis rastų kaukolių suknežintos keturbriauniu įrankiu: „Pagal egzekucijų ataskaitas, kolegei Catherine Bird pavyko atsekti, kuris sovietų budelis žudė ypatingai žiauriais metodais. Rašytiniuose šaltiniuose aiškiai nurodytos bausmės dienos, taip pat bausmę atlikęs agentas. Pagal šiuos duomenis pavyko nustatyti, kad smūgiais į galvą kankino, o gal ir žudė B. Prikazčikovas ir jo vadovaujami agentai" - sakė mokslininkė.

Nusikaltimą tyrę specialistai taip pat nustatė, kad B. Prikazčikovo egzekucijos metodai smarkiai skyrėsi nuo kito sovietų budelio - Vasilijaus Dolgirevo. Pastarasis griežtai laikėsi egzekucijos instrukcijos ir aukas žudydavo šūviais į pakaušį.

Profesoriaus Rimanto Jankausko teigimu, B. Prikazčikovo naudotas žudymo įrankis nėra aiškus, tačiau pagal žymes kaukolėse galima mėginti spėti: „Objektyviai galima pasakyti, kad buvo naudotas ilgas keturkampis, greičiausiai, smailėjantis įrankis. Tai gali būti kirtiklis, gali būti durtuvas ar plaktukas. Be to, jį naudojo nebūtinai Prikazčikovas asmeniškai. Šaudė jis, nes tai įėjo į jo tiesiogines pareigas, o palaikus užkasinėjo kiti, kurie ir galėjo tai padaryti. Beje Varlamo Šalamovo „Kolymos pasakojimuose" minimas faktas, kad lavonus išgabenant iš „zonos" vietoj kontrolinio šūvio galvos būdavo prakertamos, norint įsitikinti, kad kalinys nebando pabėgti apsimesdamas mirusiu. Kadangi kalėjimo prižiūrėtojai keitėsi, galėjo būti kad naujai atvykę atsivežė šitą tradiciją" - aiškino profesorius.


Paleopatologinius palaikų tyrimus atlikusios C. Bird teigimu, gauti rezultatai leidžia daugiau žinoti apie sovietų vykdytas egzekucijas ir jų metodus: „Istoriniai šaltiniai byloja, kad sovietų saugumo aparatas veikė griežtai pagal apibrėžtas instrukcijas. Atliekant mirties bausmę agentai buvo instruktuoti žudyti šūviu į pakaušį. Tačiau ištyrę aukų palaikus sužinojome, kad žudymo metodai buvo skirtingo braižo, kurį diktavo egzekucijos būrio vadas"- sakė C. Bird.

Profesorius Rimantas Jankauskas taip pat priduria, kad užsienio kolegės atlikti tyrimai tapo tam tikra atsvara kalboms apie subjektyvų sovietinių represijų vertinimą: „Į Tuskulėnų egzekucijų aukas pažvelgta iš tam tikros distancijos, plačiame tarptautiniame kontekste, juos sugretinant su kitais stalinistinio režimo žudymais. Tuo pačiu užkertamas kelias spekuliacijoms apie galimą subjektyvumą ir bandymus perrašyti istoriją. Manyčiau, kad dar kartą atkreiptas tarptautinės mokslo visuomenės dėmesys į šį tragišką Lietuvai laikotarpį".

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad mirties bausmė už tėvynės išdavystę buvo atliekama MGB vidaus kalėjimo ir tardymo izoliatoriuje. Auka buvo vedama į nedidelį, tuščią kambarį, kurį rusų saugumo agentai vadino „virtuve". Patalpos sienos buvo iškaltos medinėmis lentomis, kad kulka negalėtų atšokti rikošetu. Vos tik aukai įėjus ir uždarius duris buvo atliekama egzekucija. Tuomet kūnas slepiamas į čia pat stovinčią spintą, kad nesukeltų panikos kitiems nuteistiesiems. Vėliau palaikai kraunami į sunkvežimį ir vežami į Tuskulėnų dvaro teritorijoje paruoštą masinio kapo duobę.

Šiuo metu Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasti 724 sovietų saugumo tarnybų aukų palaikai, kurie čia slapta palaidoti nuo 1944 iki 1947 metų.

Šaltinis: http://mokslas.delfi.lt/mumiju-tyrimu-maratonas/mokslininkai-atskleide-neisivaizduojama-sovietu-budeliu-ziauruma.d?id=61483864#ixzz2UYqiu58j



Kasinėjimai Tuskulėnų dvaro teritorijoje (Genocido aukų muziejaus nuotr.)




Tuskulėnų koplyčios kolumbariumas (Genocido aukų muziejaus nuotr.)

[Ezekiel]

Žiaurų ir nors visa siaubą galima buvo suprasti tik pergyvenus tuos laikus. Dar žiauriau tai, kad žmonės niekaip negalėjo priešintis beprotiškai ideologijai.
Tokio mąsto žmonių skerdynės palyginus įvyko visai neseniai ir 20 amžius buvo pats karingiausias žmonijos istorijoje. Labai tikėtina, kad tai gali pasikartoti 21a. ir deja prastai ginkluota visuomenė sunkiai galėtų pasipriešinti valdžios tironijai.

Plaktuku užmušdavo spėju, kad taupyti šovinius ar tie agentai tiek buvo degeneravę sadistai gaunantis iš to pasitenkinimą? O gal čia toks įbauginimo būdas.