Kas įmins Škotijos pelkių mumijų paslaptis?

[Benamis]

Škotijos pietinėje Uisto saloje rastos vienintelės šiame archeologiniame regione mumijos. Vyro ir moters palaikai durpinėse samanose natūraliai virto mumijomis, keliančiomis daug klausimų archeologams…

Manoma, kad istoriniame XI amžiaus Škotijos Klado Halano kaime mumijos vaisiaus poza žemėje išgulėjo apie 300 ar 600 metų. Remdamiesi kaulų struktūra archeologai iš pradžių manė, kad žmonių palaikai durpinėse samanose buvo palikti užsikonservuoti, o paskui perlaidoti tradicinėse kapavietėse.

Tačiau atidžiau panagrinėję archeologai užfiksavo moters skeleto anomalijų. Pavyzdžiui, moters žandikaulis neatitiko jos kaukolės. Mokslininkai nusprendė ištirti žandikaulio, kaukolės, rankos ir kojos kaulų DNR, kad nustatytų, iš ko sudarytos mumijos. Paaiškėjo, kad kiekviena mumija turėjo skirtingą DNR. Tai reiškia, kad jų nesiejo giminystės ryšiai. Moters palaikai buvo sudaryti iš to paties laikotarpio moterų griaučių, o vyrų skeleto dalys - nevienodo amžiaus, jas skiria net keletas šimtų metų.

Mokslininkai, kol kas nerado paaiškinimo, kodėl mumijos sudarytos iš skirtingų žmonių kaulų. Taip pat jie negali pasakyti, ar tokios mumijos buvo sudarytos tyčia, ar atsitiktinai. Vis dėlto stebina, kad mumijos sudarytos taip, kad atrodytų lyg vientisi ir nepaliesti kūnai.

Kaulai per tiek metų nesuiro, nes durpių pelkė, kurioje jie gulėjo, yra rūgštinė terpė, kurioje labai mažai deguonies, todėl čia nesiveisia organines medžiagas skaidančios bakterijos. Tokiose sąlygose organinės medžiagos gali išlikti labai ilgai. Kita vertus, rūgštys ardo kalcį, todėl daugelio pelkėse rastų kūnų oda ir minkštieji audiniai būna geriau išsilaikę negu kaulai.

Kaulai buvo neišmėtyti, o sujungti taip, kad jie atrodytų lyg žmogaus palaikai. Dėl to spėjama, kad laidotojai iš pelkių ištraukdavo užsikonservavusius, bet dar nepradėjusius irti kūnus ir perlaidodavo kitur. Po kurio laiko įprastame dirvožemyje palaidotų kūnų minkštieji audiniai vėl pradėdavo irti.

Kai kurie mano, kad praktiški Bronzos amžiaus kaimelio gyventojai, lavonui, kuriam trūkdavo galvos, pritvirtindavo kitą. Ne tokie ciniški tyrėjai mano, kad skirtingų kūno dalių sujungimas turėjo simbolinę prasmę: tarsi įkūnytų protėvių ir mirusiojo savybes.

Zurnalo "Prie Kavos" inf.