Dvasinis "miksas" vs. religinis dvasingumas

[eternal.bliss]

Matai yra toks dalykas kaip rezultatas. Jeigu viena įdėja tau veikia- tai tau ji veikia. Susikoncentravus ties įdėjomis kurios tau nėra priimtinos vargu ar pasieksi kažkokių rezultatų apskritai, todėl visų kištį į ta pačia kojinę nereiktų.

[astropasaulis]

Paragraf 78, juk pats minėjai, kad tavo religinė bendruomenė yra pašlijusi. Ar tu tada turėjai omenyje tik tam tikrus kunigus, dvasininkus? Tai gal geriau tada ,,apseiti" be tokios bendruomenės, kuri tik tai žlugdo tavo dvasingumą? Nors aišku jeigu stiprus dvasingumas, tada niekas jo neįtakos.
Dėl to dvasinio tobulėjimo be bendruomenės, jeigu žmogus suvokia, kad jis nėra teisingiausias, kad mokosi iš savo klaidų, kad dalinasi su kitais savo dvasinia patirtimi, kodėl tavo manymu toks dvasingumo siekimas yra neįgalus? Juk nebūtina visada tūnoti su savo ta bendruomene. Mano manymu vienatvėje žmogus geriausiai sirpsta, o kai pakankamai sukaupia dvasinių žinių, o svarbiausia dvasinės energijos, tai tegul tada jis ir skelbia kitiems savo dvasingumą. Jį tegul kiti kritikuoja. Dvasingas žmogus tai įvertins ir iš to pasimokys, pamąstis apie tai. Kai žmogus yra pakankamai dvasingas, tada jam visi žmonės yra lygūs ir kitų mintys jam tiktai suteiks peno apmąstymams, tai tik prisidės prie dvasinio tobulėjimo...

[paragraf 78]

Kalbėdamas apie bendruomenę neturėjau omenyje visos religinės bendruomenės. Dvasinis augimas įmanomas tik su nedidele bendruomene, todėl pvz. bažnyčioje kuriasi mažos bendruomenės, maldos grupės ir t.t. Aš pats priklausau vienai bendruomenei.
Ilgą laiką mąsčiau kaip tu, jog pakanka būti be bendruomenės, kad galėtum dvasiškai augti. Bet prieš tris metus suvokiau, kad gali augti tik iki tam tikros ribos, po to be bendruomeninio gyvenimo sustoji ir nebeaugi. Pasakyk, kiek žinai nušvitusiųjų ar šventųjų kurie tokiais tapo be bendruomeninio gyvenimo?
Kažkaip toks jausmas kad tau dvasingas žmogus yra kažkoks pastumdėlis be savo nuomonės ir tikslų

[astropasaulis]

Dvasingas žmogus niekada nebus silpnas, o jo siekiai, tikslai bus per daug gilūs, kurių kiti gali ir nesuprasti.

[paragraf 78]

Esi jaunas ir iš to ką rašai matau, kad tavo dvasinė kelionė tik prasideda. Palauk kelis metus ir išgyvensi tikėjimo krizę. O jei neišgyvensi, vadinasi nei per nago juodymą nepatobulėjai. Kai pereinama iš vieno dvasingumo lygio visada patiriama vienokia ar kitokia krizė, koks dvasingas bebūtum. Va tada ir pasimatys ant kokio pamato buvai pastatęs savo dvasingumą, nes daug kas atkrenta per tas krizes. Irgi pažįstu ne vieną ir ne du.
Va pavyzdžiui motina Teresė. Tikiuosi nesiginčysi, kad ji buvo dvasingas žmogus? Tačiau ji paskutinius 20 gyvenimo metų išgyveno dvasinę tuštumą. Ji nejautė nei dievo, nei jo meilės, bet toliau laikėsi savo, nes ant tvirto pamato buvo pasistačiusi tikėjimą.

[eternal.bliss]

Tai ko vertas tas iliuzinis tikėjimas jei jautiesi blogai nuo jo?

[astropasaulis]

Paragraf 78, minėjai, kad tu išgyvenai dvasinį/religinį miksą ir galiausiai pasirinkai vieną religiją. Mano nuomone, tai buvo lengviausias būdas, nes tokiu atveju, tu tiesiog esi įstatomas į tam tikrus rėmus, tokiu būdu laikinai sukuriama dvasinė ramybė. Per religijas galima tik paviršutiniškai dvasiškai tobulėti, nes tau nurodoma, kaip reikia ką daryti, o tu nesistengi pats atrasti kelią į dvasingumą.
Aš ir nesiruošiu rinktis kokios nors religijos, nes mano didžiausias dvasingumo mokytojas - tai mano gyvenimas, per jį patirti išbandymai, sutikti žmonės, išspręsti tam tikri klausimai, atlikti tam tikri darbai ir pan. Aš nieko ypatingo ir neradau: medituoju ir tiesiog būnu doru žmogumu. Svarbiausia, kad aš jaučiuosi laimingas, jaučiu darną bei ramybę.

[vitake]

Nesvarbu kuo žmogus tiki, svarbu, kad tai jį darytų geresnį...

[puodukas]

Nesvarbu kuo žmogus tiki, svarbu, kad tai jį darytų geresnį...

Na čia ir yra vienas iš religijų skirtumų, kaip kokioje religijoje mokoma "darytų geresnį".
Kad ir senajam testamente svarbiausi 10 Dievo įsakymų , o krikščionybėje to jau per maža.
_pav. senajam testamente "Nesvetimauk" , o naujajam "kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5; 28)"
senajam -"Nežudyk", o naujajam jau nei pykti negalima ant savo brolio. ir t.t. 
  o jei pradėt lyginti su kitom religijom tai tie skirtumai dar padidės.

[tavasis]

paprastas būdas atskirti dvasingumą nuo pseudo-dvasingumo yra paklausti kas tave veda.

Pseudo-dvasingas sapalios apie gėrį, dorą, meilę, nušvitimą ir t.t.
dvasingas atsakys tiesiai šviesiai dviem žodžiais: Šventoji Dvasia

yra žmonių kurie netiki pomirtiniu gyvenimu, netiki siela (taigi netiki ir išganymu nes ką tada išganyti?), o vat sakosi, kad tiki Dieviu. Toks Dievas yra asmeninis kurinys.

Religijai būtina įsipareigoti kaip būtina įsipareigoti bet kokioje tikroje meilėje. Nes tikra meilė grįsta ne jausmais, o valios pasirinkimu.

Kitas dalykas pažįstu nemažai merginų (bet pasitaiko ir vaikinų) kurios pvz gyvena sumetusios skudurus, užsiema truputi 'dvasingumu' ir paskui verkia, kad jų vaikinai nėra tikintys. Aš sakau, kad jeigu tavo vaikinas būtų rimtai tikintis tai jis niekada nebūtų su mergina kuri gyvena sumetus skudurus...

tai aš vadinu charakterio dvasingumo. Vieni žmonės yra moksliški, tikslūs, praktiški iš charakterio. Tokie mezga santykį su pasauliu pvz skaitydami technologijas ir taip išgyvendami proto pasigerėjimą pasauliu. Kiti gi labiau linkę į santykius, emocijas, jausmus, estetiką, literatūrą ir todėl santykį su pasauliu išgyvena per tai. Antrieji charakterio predisponuoti kaip pseudo-dvasingi. Va ir viskas. Astropasaulis akivaizdžiai 'jibashina' dvasinguma tik iš charakterio. Praktiškai ateistas.
Dvasingumas turi būti pamatas. Bet daug žmonių pseudo-dvasingumą tiesiog pasidaro namo priestatą kur jie ateina pabūti, pamąstyti.

o vyrams pasakysiu kad aš norėjau vesti vieną tokią 'tikinčią' moterį, kuri tikėjo Dievu ir buvo 'dvasinga' bet kai artimiau pažinau pasirodo ji visiška ateistė. Darbais ne žodžiais vyras turi viską matuoti. Atsargiai su tuo. Kita vertus ji man padėjo pačiam suvokti, kad gana man pačiam užsiminėti tuo visu pseudo-dvasingumu ir reikia tvirtinti visą pamatą. O paaukoti reikės labai daug, atsisakyti reikės labai daug ko, bet kito kelio nėra. Iliuzija, kad yra dar kažkokia laisvė nei ta laisvė Kristuje ir, kad dar yra kitų kelių negu Kristus. Iliuzija.

[paragraf 78]

Šiaip dauguma žmonių šiais laikais dvasingumą keičia į pseudodvasingumą. Tokie paprastai nesiklauso kai sakai, kad reikia kažką keisti gyvenime. Paprastai kuo mažiau žmogus įsipareigojęs dvasingumui, kuo daugiau linkęs į pseudodvasingumą, tuo jis labiau jaučiasi dvasingas. Tokie paprastai supyksta jei bandai diskutuoti apie jų dvasingumą. Tikrai dvasingi žmonės niekada nesijaučia dvasingi. Tai matosi tik iš šono, t.y. iš žmogaus darbų, jo elgsenos, reakcijų.
Pusė moterų vienuolijų atstovių yra pseudodvasingos, nes jos būna piktos senmergės. Pas mane į knygyną ateina daug tokių žmonių, kurie jaučiasi superdvasingi, bet pašneki su jais tai matai, kad galvoj tik košė makalošė.
Paradoksalu.

[rutulys]

Man labai įdomu kaip katalikai atsakytų į paprastą klausimą: Ar tikslas pateisina priemones?
Tik, paragrafai, nesiųsk manęs pačiam ieškoti atsakymo, nes net dorai nesuprantu bažnytinės hierarchinės struktūros ir kas ten autoritetas. Iš savo pusės gal galėčiau popiežiui laišką parašyti, tik kažkaip abejoju, ar rastų laiko man atsakyti. Žinoma, tas atsakymas po 1000 metų katalikybės egzistavimo, žinant kas dėjosi viduramžiais, yra akivaizdus, bet gal kas pasikeitė naujaisiais laikais?

O dėl vadinamo "dvasinio miksavimo", nesiruošiu griebtis logikos, nes kaip matau su ja toli nenuvažiavot, kiekvienas liko nepakeitęs savo nuomonės.
Su religijomis situacija sakyčiau analogiška tokiai: tamsioje menėje uždarytas didelis dramblys, vienas žmogus surado straublį, kitas dramblio kotą, dar kitam kliuvo dramblio uodega. Kiekvienas jaučia didžiausią euforiją, kad bent kažką tamsoje rado. Jie gal net nebando dorai aprašyti, ką jie ten užčiuopė, tik supranta, kad kiekvienas vienintelis, o visi kiti "idiotai", nes nesugeba to aprašyti taip kaip jis jaučia. Aišku galima pasirinkti garsiausiai, nors greičiau bus arčiausiai, rėkiantį žmogų ir čia jau laimės dalykas kas tau teks, ką garbinsi ir su kuo bandysi susitapatinti ar su dramblio uodega, ar straubliu, ar kotu. Filosofai intuityviai tai jaučia  ir pradeda išvedžiojimus , kad Dievas nepažinus ar ten dar kaip kamšo skyles.
Nesakau, kad tie vadinamieji miksuotojai labai toli nuėjo. Pavyzdžiui, buvęs Rusijos milicininku ir pasivadinęs Visarionu tikrai bandė apjungti 4 ar 5 pasaulines religijas. Gal tas blynas ir prisvilęs. Nors ir nesu Nostradamas bet pranašauju, kad po kokių 2000 metų Žemėje įsigalės viena religija, kuri visoms  kitoms sakys taip jūs esate visiškai teisūs, bet žinote tik mažytę tiesos dalelę, svarbią dalelę, kurią sudėjus su kitomis nemažiau svarbiomis tiesos šukelėmis galima susidaryti bendrą vaizdą apie mus supanti pasaulį. Aišku yra primityvus jėgos kelias, bet tikiuosi, kad juo einančioms naujoms karingoms religijoms nepasiseks.

[paragraf 78]

Ne, katalikai nemano, kad tikslas pateisina priemones. Priemonės tikslui pasiekti turi būti esmiškai geros, tad negali siekti gero tikslo naudodamasis blogomis priemonėmis, nes tada ir pats tikslas tampa blogas, koks geras jis beatrodytų