Ar žmogus pajėgus pažinti svetimą religiją?

[paragraf 78]

Tai aš ir neneigiu, kad persilaužimas neįmanomas, tik sakau kad jis dažnai (gal net dažniausiai) yra neįmanomas, nors kai kuriems žinoma tai be vargo pavyksta padaryti.
Kiek iš asmeninės patirties galiu pasakyti, tai esu mažai sutikęs asmenų, kurie pereitų į kitą religiją ir neturėtų iš paskos besivelkančio krikščioniško mąstymo šleifo.

[Pajauta]

Manyčiau, tas perpratimas ir mąstymo modelių pakeitimas įmanomas, bet tik tada, kai žmogus yra pakankamai motyvuotas ir išlieka kantrus. Svarbu žinoti, kodėl ir kiek gerai tu nori perprasti tą religiją - ar iki galo, ar tik tiek, keik tau atrodo reikalinga persiorientavimui. Norint perprasti svetimą religiją reikėtų į ją įsigyventi, pažinti istoriją ir perprasti kultūrą, kurioje ji susiformavo. Analizei ir domėjimuisi ir praktikai reikia skirti daug laiko. Taigi, tas perpratimas priklauso nuo pačio žmogaus. O su mąstymo modeliais tai jų keitimas yra kognityvinės  psichoterapijos užduotis ir dažniausiai tai veikia, tik vėl gi, labai svarbu, kad žmogus būtų motyvuotas, nuolat stebėtų save ir stengtųsi keisti mintis. Tas pats  ir persilaužimai, kai supranti, kad tavo gyvenimas gali būti kitoks nei iki tol manei, geresnis, sveikesnis ir pozityvesnis, tu pasirenki nebegrįžti atgal.

[time]

Tai aš ir neneigiu, kad persilaužimas neįmanomas, tik sakau kad jis dažnai (gal net dažniausiai) yra neįmanomas, nors kai kuriems žinoma tai be vargo pavyksta padaryti.
Kiek iš asmeninės patirties galiu pasakyti, tai esu mažai sutikęs asmenų, kurie pereitų į kitą religiją ir neturėtų iš paskos besivelkančio krikščioniško mąstymo šleifo.

Visiškas religijos persilaužimas neįmanomas. Bet kad pereitu iš vienos religijos į kita religija atvėju būna, tačiau jie labai reti, kad niekas to labai nesureikšmina ir labai garsiai nekalba. Pastebėta, kad žmonės linkę prisirišti prie vieno ar kito dalyko, o vėliau jį mesti, ar atsižadėti jo iki galo yra begalo sunku. Tam rasčiau panašų pavyzdį - žmogus netgi po draugo mirties prisimena apie jį. Savaime kyla klausimas, kam mąstyti apie nebegzistuojančius dalykus, kurių neįmanoma pakeisti, o dar jeigu norima gyventi jau naują gyvenima, o ne prisiminimais. Čia tarsi chemijos reakcija arba vienpusis biletas į pasirinktą vietą, kur reikia valios prisiverti tikėti save visai naujais ir nepažįstamais dalykais, kas labai sunku. Tikėti naujais dalykais. Tai labai natūralu ir žmogiška , kad išpradžių sunku priprasti, bet palaipsniui priprantama ir nebegalvojama apie tai kas buvo seniau.

[a.t.sielis]

Vėl paapeliuosiu į pačio diskusijos klausimo krikščioniškumą. T.y. jeigu klausimas neleidžia atsakymui išeiti už krikščioniškos kultūros įtakotų ribų, mąstymo modelių, tada atsakymas bus patvirtinantis tą kultūrą (uždaras), jeigu leidžia, tada taip pats pastiprina atvirą atsakymą (nes leisti atsakymui išeiti už įgyto mąstymo modelio ribų įrodo, kad tas išėjimas įmanomas).

Pavyzdžiui, paragrafui mano kalba apie žmogiško pobūdžio meilę religijoje pasirodė krikščioniška. Tai kaip ir patvirtintų, kad žmogus išaugęs krikščioniškoje kultūroje, lieka krikščioniškos kultūros įtakotas, ir todėl negali pažinti kitos religijos. Gaunam vienokį atsakymą. Bet šis atrodymas ir vertinimas pats yra įtakotas krikščioniškos kultūros mąstymo modelio.

O aš visai kitaip matau tą patį dalyką.

1. Tai, kad esu gimęs, įtakotas krikščioniškos kultūros man ne trukdis, o privalumas.
2. Teistines religijas vertinu kaip vientisą mokymosi sistemą, pripažindamas jų apreiškimo tikrumą, atitinkamai, jeigu aš pasėdėjau krikščioniškos kultūros "pradinėje klasėje", tai natūralus sielos kelias. Bet kuriuo atveju, turi praeiti paruošiamąją klasę, o toliau vidurinė ir universitetas. Jeigu ji buvo krikščioniškoje kultūroje, no problem, vis vien tai teistinė kultūra, būtent kultūra. Žmogui reikia mokytis kultūros, nes gimsta jis visai nekultūringas.
3. Tik mąstant, kad religijos tarpusavyje nesisieja, atrodys, kad vienos religijos kraitis trukdys kitoje religijoje.

Palyginimas galėtų būti: daug žmonių atvažiuoja gyventi į Vilnių, nors yra gimę, užaugę ir besimokę kituose Lietuvos regionuose, miestuose, miesteliuose, kaimuose. Tai tas vaikystės ir jaunystės kraitis niekur nedingsta, bet Vilniuje jie ne svetimi, nes Vilnius yra tos pačios Lietuvos miestas. Ir jeigu savo miestelyje ar kaime jie gavo kažkokį gerą kraitį, gerų savybių išsiugdė beaugdami, tai nekliudys jų gyvenimui Vilniuje ir Vilniaus pažinimui, pajautimui, ir t.t., greičiau atvirkščiai - jie gali tapti pačiais geriausiais Vilniaus gyventojais. Bet jeigu jie įgijo blogų savybių, gali būti, kad kliudys. Gal žmogus nemėgs to Vilniaus ar pan., viduje išlaikys negatyvą.

[time]

Pats temos klausimas daugialypis ir nebūtinai liepia kalbėti apie krikščionybę kiek supratau, čia apie visas religijas. Tai galima taikyti tik formules, kurios tinka visomis religijoms arba kalbėti atskirais moduliais, bandant palyginti religijas tam tikrais aspektais, kodėl žmogus yra pajėgus pažinti svetimą religija.

Su krikščionybe yra lengviau atsakyti į šį klausimą; nes tikiuosi, kad didžioji dauguma yra krikščioniai ir jei peireitu į islamą, budizmą, mes galime žinoti šiek tiek informacijos, kas ten pasidaro, bet irgi nepilną informaciją, tai tik samprotauti gali, kol dar to nepadarėme.

Bet kur su kitomis religijomis, pvz islamu, budizmu ir pan.
Kai iš islamo į budizma pereina ir analogiškų atvejų, mes niekaip nesužinosime ir neturėsime patirties apie tai kalbėti; nebent atsiras tokių žmonių forume, kurie turi tokios patirties, bet labai abejoju.

Į šį klausimą sunku atsakyti tik remianti krikščionių patirtimi, nes pasaulyje yra daugiau religijų.

Ko gero klausimas taip ir lieka ne iki galo atsakytas...

[Pajauta]

Kai iš islamo į budizma pereina ir analogiškų atvejų, mes niekaip nesužinosime ir neturėsime patirties apie tai kalbėti; nebent atsiras tokių žmonių forume, kurie turi tokios patirties, bet labai abejoju.

Tokių atveju, kad islamistas pereitų į kitą religiją dar neteko. Nebent žinau tik žmonių, kurie perėjo iš krikščionybės į islamą, o po to vėl atsivertė į krikščionybę. Pagal islamistų įsitikinimus perėjimas į kitą religiją yra smerktinas dalykas, menkumas, silpnadvasiškumas.

[time]

Tokių atveju, kad islamistas pereitų į kitą religiją dar neteko. Nebent žinau tik žmonių, kurie perėjo iš krikščionybės į islamą, o po to vėl atsivertė į krikščionybę. Pagal islamistų įsitikinimus perėjimas į kitą religiją yra smerktinas dalykas, menkumas, silpnadvasiškumas.

Rašiau, kad mes turime daugiau žmonių patirties perėjus iš krikščionybės į islamą, budizmą ir kitas religijas, nei iš islamo į budizmą ar budizmo į islamą ir analogiškų pereijimų su kitomis religijomis informacijos nelabai turime.

Tą ir sakau, kad mes nežinome visos teisybės kaip ten būna perėjus į kita religija. Galime tik žinoti nuotrupas bandant sudėlioti religijas išbandant visus variantus.

Kada žmogus pasiryžta keisti religija jis pameta savo senus religinius įsitikinimus ir negalvoja (gal nederamai elgiasi, gal reikia palaukti ir t.t.), jam tiesiog senoji religija pasidaro nebeaktuali, jis nori keisti. Jam pasidaro nebesvarbu ar jis pasielgė nederamai, jis mano, kad kaip tik padarė taip, kaip ir reikėjo, tik kiti begali manyti, kad jis silpnadvasiškas, žmogus juk laisvas rinktis ir kas uždraus? Ir tegu kalba kiti kaip nori.

[Pajauta]

Tokių atveju, kad islamistas pereitų į kitą religiją dar neteko. Nebent žinau tik žmonių, kurie perėjo iš krikščionybės į islamą, o po to vėl atsivertė į krikščionybę. Pagal islamistų įsitikinimus perėjimas į kitą religiją yra smerktinas dalykas, menkumas, silpnadvasiškumas.

Rašiau, kad mes turime daugiau žmonių patirties perėjus iš krikščionybės į islamą, budizmą ir kitas religijas, nei iš islamo į budizmą ar budizmo į islamą ir analogiškų pereijimų su kitomis religijomis informacijos nelabai turime.

Tą ir sakau, kad mes nežinome visos teisybės kaip ten būna perėjus į kita religija. Galime tik žinoti nuotrupas bandant sudėlioti religijas išbandant visus variantus.

Kada žmogus pasiryžta keisti religija jis pameta savo senus religinius įsitikinimus ir negalvoja (gal nederamai elgiasi, gal reikia palaukti ir t.t.), jam tiesiog senoji religija pasidaro nebeaktuali, jis nori keisti. Jam pasidaro nebesvarbu ar jis pasielgė nederamai, jis mano, kad kaip tik padarė taip, kaip ir reikėjo, tik kiti begali manyti, kad jis silpnadvasiškas, žmogus juk laisvas rinktis ir kas uždraus? Ir tegu kalba kiti kaip nori.

Turėjau omenyje, kad neteko girdėti. Bet tokių atvejų turėjo pasitaikyti. Pilnai sutinku, kad jei tikrai norės žmogus pakeisti religiją, tai nuomonės "išduotos" religijos atstovų nerūpės. Tik gali būti jaučiamas nemenkas spaudimas ir žmogus toje visuomenėje, kur dauguma išpažįsta islamą, bus vertinamas neigiamai, nuolat kritikuojamas ir patirs nemenką spaudimą.

[paragraf 78]

Kada žmogus pasiryžta keisti religija jis pameta savo senus religinius įsitikinimus ir negalvoja (gal nederamai elgiasi, gal reikia palaukti ir t.t.), jam tiesiog senoji religija pasidaro nebeaktuali, jis nori keisti.

Na taip, senoji religija neaktuali, bet iš jos liko mąstymo modeliai kuriuos itin sunku pakeisti

[a.t.sielis]

Tokių atveju, kad islamistas pereitų į kitą religiją dar neteko.

Yra daug. http://www.answering-islam.org/Testimonies/index.html

Na taip, senoji religija neaktuali, bet iš jos liko mąstymo modeliai kuriuos itin sunku pakeisti

Kaip sakoma, "teologija atliekama klūpomis", tai jeigu žmogus vienoje religijoje išmoko klūpėti, tai klūpėjimas jam padės ir kitoje religijoje. Bet jeigu jis tik prisirinko intelektualinį bagažą, tai bet kuriuo atveju ir savoje religijoje jis tik intelektualas, o ne tikras tikintysis. T.y. ir savoje religijoje jis tą patį sunkumą turi - kaip nustoti būti sausu žinovu ir rašto aiškintoju, ir realiai savo būtybe įgyvendinti religijos tikslą - meilę Dievui. Mąstyseną pakeisti sunku bet kuriuo atveju, jeigu joje užklimpta.

[tadasas99]

Bet galbut galima kita eigos seka, jus kalbat apie mastymo modeli igyjama esamoje religijoje o veliau perejima i kita religija su esamu modeliu ir bandyma adaptuotis, nesakau kad nelogiska, viskas tvarkoje.
 Bet gal galimas kitas varijantas, kuriame mastymo modelis keiciasi dar esant senojoje religijoje, ir to pasikeitimo metu zmogus pradeda suprasti kad esama religija tampa kazkokia ne aiski, ne tokia ideali kokia buvo, tada pradeda ieskoti kazko kuo uzpildyti atsiradusia tustuma.

[a.t.sielis]

Tadas gerai pasakė, jeigu žmogus perėjo kažkokias transformacijas, tai jo jau kitas mąstymo modelis.

Paimkim tą pačią reinkarnacijos koncepciją. 50/50, pusei nominalių krikščionių visiškai nepriimtina, kitiems natūraliai priimtina, nors sakoma, kad krikščionybėje tokio dalyko nei su žiburiu nerasi. Iš kur tada priimtinumas?

[time]

Bet gal galimas kitas varijantas, kuriame mastymo modelis keiciasi dar esant senojoje religijoje, ir to pasikeitimo metu zmogus pradeda suprasti kad esama religija tampa kazkokia ne aiski, ne tokia ideali kokia buvo, tada pradeda ieskoti kazko kuo uzpildyti atsiradusia tustuma.

Žmogus gimsta jau su priverstina religija, kuria turi ir tėvai. Jis neturi galiu pasirinkti į kokia religija gimti, kokią jis nori. Labai tikėtina, kad vaikas būdamas jaunas niekaip nepakeis religijos, dar nepažinęs gerai savosios.

Tik vėliau gali jis pradėti galvoti, kad religija, kažko neduoda jam tokio, ko jis labai trokšta, o tokių atvėju daug, kai žmogus tiesiog aklas ir nemoka pažinti religijos/nes nepakankamai gilinasi, nepakankamai žino kas per religijos idėja kaip tokia. Tuštumos - religijose nebūna, jos nesikeičia, nėra naujovių, todėl kaip žinia, yra pats tobuliausias variantas, koks tik įmanomas. Kaip pavyzdį paimčiau biblija iš kurios "mokosi" krikščionys gyvenimo pagrindų. Biblijos niekas nepildo jau kelius tūkstančius metų, ji tarsi užstrigo laike ir paliko kažkurioje stadijoje užfiksuota, kaip nebetobulinamas daugiau šaltinis. Krikščionys stipriai mano, kad biblija jiems pateikia visą informaciją apie tai kaip tikslingai gyventi ir moko gyvenimo pagrindų. Iš biblijos ir mokosi tos tikrosios religijos skaitydami Dievo žodį. Kas būtu jei betkas galėtu pridėti ar pakeisti bent vieną biblijos žodį... Tai gali netik pakenkti religijai, bet ir žmogui, kuris išmoko pagrindų iš prieš tai užfiksuoto šaltinio, tai dar jam reikės adaptuotis prie naujovių, bus streso.

Mano pagrindinė mintis, kad religijos yra statinis dalykas, trigdis tobulėti, pavirsti antžmogiu/ ar kurti savo filosofines koncepcijas, kurios yra neteisingos - priešingos religijos idėjai.

Bet aš laikausi nuostatos, kad religijos reikalingos, ir dar kaip. Būtinai reikia kažkuom tikėti, antraip bus neįdomu gyventi. Kol pavydžiui savo jėgomis sužinosi, kad yra tokia kaip meilė, gėris, malonė, praeis laiko, o jei dar neateis tokios mintys pas žmogų. Tai bus bent jau apdraudimas nuo susinaikinimo ir blogio kurstymo.

Kovertuotis iš vienos religijos į kitą yra visai normalu. Tas pats kaip ir pakeisti mokytoją, kurio dėstymo metodai kitokie. Tik visada sunku būna priprast pradžioje. Religijų keitimas iš vienos į kitą yra saugus, visos dabar esančios šiuo laiku religijos yra saugios.

[tadasas99]

Religiniu klausimu pasisakymas  "jis nesupranta todel kad.permazai gilinosi" vertas atskiros temos kaip religijis islikomo ir verbavimo iraniis.

[a.t.sielis]

Žmogus nesupranta todėl, kad dvasinis kraitis per mažas. T.y. jo širdingi kontaktai su dieviškais dalykais, per mažai jų būta, daugiau kažko atvirkščio būta. Religijoje nebūtina būti dideliu intelektualu, svarbiau tai kas eina iš sielos, dvasinė prigimtis yra kiekviename. O kai einama tikėjimo keliu, ir daroma pažanga, per daugelį gyvenimų tikintysis savo intelektualinėmis galimybėmis, per Dievo malonę ir apšvietimą, taps viršijančiu bet kokias žmogui įmanomas ribas, ir dar taip, kad tos galimybės netrukdys jo dvasiniam jausmui.