Žmonijos atsiradimas ir prigimtis.

[paragraf 78]

Gerai, tada sukurk man naują pasaulį, kuriame egzistuotų elfai.
Ir dar klausimas: kas kūrė pasaulį kol žmogaus nebuvo ir iš kur atsirado žmogus, jei jau jis kuria pasaulį?

[Ezekiel]

Įdomu jei pasak evoliucijos teorijos, kurioje išlieka tik stipriausieji kodėl yra tokia rūšių įvairovė, o ne pavyzdžiui viena ar kelios super rūšys?

[paragraf 78]

Išlieka ne stipriausieji, o tie kurie geriausiai prisitaikę. Jauti skirtumą?

[xsistemax]

žmogus nera vienintelė intelekto pasireiškimo forma.O tai,jog esi kūrėjas,lengva patikrinti.Tavo nuotaika ar veiksmai keičia realybę.Jei išmoktum laužyti savo paties sukurtas taisykles-galėtum keisti net materijos savybes.Aš tai daugybę kartų dariau.

[gidas]

Su broleliu a.t.sieliu toliau „aiškinamės santykius".

„"Viskas arba kažkas negali atsirasti iš nieko". Jeigu sakoma, kad viskas gali kilti iš nulio, arba kažkas iš bet ko, tai eina prieš bet kokią filosofinę logiką".

Ne čia problema - priežastinis ryšys yra universalus postulatas, ir nei kas kitas, nei aš - dėl šventos ramybės - to neginčiju. Priežastingumo pagrindu Aristotelis savo darbuose išdėstė formalios logikos taisykles kalboje. Tik dėl to mes galim suprasti vienas kitą - deja, ne taip dažnai, kaip norėtųsi.
O problema ta, kad pats taikai priežastinį ryšį (logiką)  santykyje „fizika"→metafizika ir atvirkščiai, t.y., empirinių argumentų pagrindu darai metafizines išvadas (apie „atvirkščiai" praleisiu). Tokia „argumentacija" yra klaidingas iš principo, nes metafiziniai teiginiai savaime yra agnostiniai, ir gali būti išvesti tik loginio samprotavimo (teisingo ar klaidingo - nesvarbu) pagrindu.
O jei „veik visi filosofai vienu balsu tvirtina, kad patyrimas yra bet kokio filosofavimo pradžia", tektų sutikti, kad „filosofinė logika" į empiriką žiūri pakankamai rimtai. O kur kur, bet metafizikoje teisingas logiškiškas samprotavimas yra „šventas reikalas".

„Jeigu būtis vientisa, filosofiškai suvokiamais principais galima kalbėti apie tai, kas būdinga visai būčiai".

„Būtis" yra tik „vienas" iš filosofijos sprendžiamų klausimų, ir šis klausimas tampriai susijęs su Platono trikampio „Aš" ir „Absoliutas". Nuo „Aš" neatsiejama pažinimo filosofija, kuri ir mėgina parodyti pažinimo sąlygas ir galimybes. Šiomis „sąlygomis ir galimybėmis " derėtų ir vadovautis.

„Argumentas yra toks: kažkas egzistuoja savaime. Dėl to visi sutinka. Klausimas tik kas tas "kažkas" yra. Iš pasaulio efektų nagrinėjimo darytina išvada, kad tas "kažkas" turi būti: save-organizuojantis, protingas, vientisas ir tolydus, visaapimantis, taigi, jo priežastis turi būti jame pačiame. Vidinė priežastis. Tai ir yra gyvas asmuo arba sąmonė - turintis vidinį priežastingumą, veikimą iš-savęs."

Pasikartosiu - jei ir sutinkame, kad priežastinė grandinė yra baigtinė, kodėl tada pati Visata  (materija) negalėtų neturėti priežasties ar būti savo pačios  priežastimi? Jei pripažįstama savaiminio priežastingumo idėja, „gyvas asmuo ar sąmonė" tampa perteklinga. Sąmonė galėtų būti ir „save organizuojanti ir t.t." materijos „struktūra". Viskas „prasideda-baigiasi" materija ir "ramu"...
Apie Sprogimą esu užsiminęs aname.

[a.t.sielis]

O problema ta, kad pats taikai priežastinį ryšį (logiką)  santykyje „fizika"→metafizika ir atvirkščiai, t.y., empirinių argumentų pagrindu darai metafizines išvadas (apie „atvirkščiai" praleisiu). Tokia „argumentacija" yra klaidingas iš principo, nes metafiziniai teiginiai savaime yra agnostiniai, ir gali būti išvesti tik loginio samprotavimo (teisingo ar klaidingo - nesvarbu) pagrindu.

Kažkaip kitaip į tai žiūriu. Fizika ar metafizika, bet iš nieko viskas negalėjo atsirasti. Kaip minimum reikia pripažinti bent gamtos dėsnius ar kažką panašaus kaip priežastį.

kodėl tada pati Visata  (materija) negalėtų neturėti priežasties ar būti savo pačios  priežastimi?

Vidinis priežastingumas (kartu su protingumu) ir yra tai, kas skiria gyvą nuo negyvo, sąmoningą nuo nesąmoningo. Objektas (t.y. daiktas, o ne esybė, ne subjektas) neturi vidinio gyvenimo, aktyvumo iš-savęs, savęs-organizavimo. Todėl, jeigu sakom, kad Visata (materija) neturi priežasties ir yra savo pačios priežastis, visi reiškiniai kyla iš jos pačios, tada suteikiam Visatai gyvumą ir sąmoningumą. Kitaip sakant, prieiname tokios pačios išvados, kurią aš teigiau.

[xsistemax]

Paragraf,atsiprašau,jog nepakankamai aiškiai parašiau.Čia mano problema,kad tikiuosi,jog kiti mąsto panašiai.
Turėjau omenyje pvz.:smūgį plika ranka į aštrius britvos ašmenis.Rezultatas:ant rankos nei įbrėžimo,o britva išlaksto šukėmis,lyg būtų stiklinė.
Arba suspaudus rankoje vinį smūgis į medžio masyvą.Rezultatas:ranka sveika,vinis susminga į medį visu ilgiu.
Jei nesugebi laužyti taisyklių,rezultatai bus tokie:1-u atveju bus sužaloti ne tik minkštieji audiniai,bet ir nukirsti kaulai.2-u-vinis nesmigs į medį,bet išlįs kiaurai ranką.
Mistikos čia nėra,viską lemia ne burtai,magija,bet vidinis nusiteikimas,požiūris.Jis ir keičia medžiagos fizines savybes,o tai nedviprasmiškai rodo,jog žmogus-kūrėjas.

[paragraf 78]

Na tai neparodo jog žmogus yra kūrėjas, tiesiog parodo, kad jis gali valdyti savo kūną ir veikti kažkieno sukurtoje aplinkoje

[a.t.sielis]

Žmogus kūrėjas, bet labai mažiukas. Jis negali sukurti ištisų pasaulių, nei materijos ar dvasios, tiesiog turi tą kūrybiškumo kibirkštėlę, gautą iš Kūrėjo.

[xsistemax]

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti,kad mano pateiktais atvejais viską lemia ne smūgio jėga,o tikslo troškimas.Neabejojimas sėkme.Ir visiškas baimės eliminavimas.Gal tokių destrukcinių pavyzdžių nereikėtų vertinti kaip kūrybos aktų,bet rezultatai neigia bet kokią patirtį ir dėsnius.
Smūgio metu pasaulis aplink kažkaip keistai išlinksta,tarytum persisuka.Žodžiu,tampa kitoks.Ir tai žmogaus įtakoje,ne dievo.

[paragraf 78]

Kodėl manai, kad tai žmogaus įtaka? Juk jei dievas sutvėrė visą pasaulį, tai žmogus tik veikia tuose dėsniuose, kuriuos jam davė dievas, jis kitų dėsnių negali sukurti.

[Benamis]

Smūgio metu pasaulis aplink kažkaip keistai išlinksta,tarytum persisuka.Žodžiu,tampa kitoks.Ir tai žmogaus įtakoje,ne dievo.

Asmenine patirtis?

[a.t.sielis]

Ir tai žmogaus įtakoje,ne dievo.

Aukščiausiasis savo vaikams leidžia pasireikšti, išmėginti visatos galimybes.

Pvz. sakoma, kad žmonijos Aukso Amžiuje viską buvo įmanoma gauti vien sąmonės galia, nereikėjo dirbti ar gaminti kažką.

Kitas dalykas, kurį skaičiau, kad sunkiaatlečiai, kurie kilnoja didelius svorius, pakelia svorius kokių 40 proc. didesnius negu jų fizinės galimybės, dėl psichologinio nusiteikimo ar pan., koncentracijos.

[xsistemax]

Benami,taip,tai asmeninė patirtis,jau minėjau,kur tarnavau.
Paragraf,kodėl reikia tai priskirti dievui,jei jis tame akivaizdžiai nedalyvauja?Ir kodėl jis turėtų netikintį žmogų remti?

[paragraf 78]

Na šiaip dievui visi vienodi, nesvarbu tikintis tu ar ne. Daugelis religijų sako kad be dievo veikimo niekas nevyksta šiame pasaulyje. Tad jei kažką darai ekstraordinaraus tai ir dievas tame veikia. Tu kvėpuoji, tame dievas veikia, tu perdi jis irgi veikia.
Jei dievas bent akimirkai nustotų viską palaikyti savo mintyje pasaulis paprasčiausiai išnyktų.
Va taip va