Represyvi bei agresyvi proto struktūra ir religija

[a.t.sielis]

Vakar turėjau tokį gyvą pokalbį, kuriame dar aiškiau suformulavau mintis, kurias gromuluoju jau senokai.

Žmogiška esybė turi represyvių ir agresyvių tendencijų. Kai kurie žudosi, kai kurie žudo kitus. Nesvarbu, kokios priežastys. Kitokia prievarta savo atžvilgiu, prievarta kitų atžvilgiu. Vidinė protinė struktūra turi šį bruožą, šią agresijos ligą, jėgos kultą, kuris gali reikštis ir labai subtiliai.

Kas atsitinka religijoje, kai religijos turinys interpretuojamas per represyvų/agresyvų protą?

Tarkim, islamo atvejis. Yra raštas, kuriame vyksta religinis karas, sekėjai skatinami kovoti.

Ir taip jau yra rizika neteisingai interpretuoti šitą raštą per agresiją. O jeigu tai dar sutampa su agresijos liga? Rezultatas gali būti labai blogas.

Visose religijose sutinkami teiginiai apie jų unikalumą, išskirtinumą, vienintelę tiesą toje religijoje, apie aukščiausią ir vienintelę garbinimo vertą dievybę. Konkrečių pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Jeigu paimsiu tokius teiginius, ir nepažindamas tikrosios anapusinės tiesos, kuri į juos įdėta, nepažindamas dvasinio pasaulio situacijos, kokia ji iš tikro yra, ir kaip viskas matosi iš ten, tiesmukiškai juos pritaikysiu, naudodamas savo represyvią ir agresyvią proto struktūrą, kas gausis? Visų pirma, vidinė prievarta prieš save. Aš nesuprantu to teiginio, ir todėl jį agresyviai interpretuoju visų pirma savo atžvilgiu, verčiu save priimti neteisingą sampratą, kuri natūraliai nedera su sielos prigimtimi. Tai jau kelia kančią. Po to, surepresavęs save, galiu vaikščioti po visą pasaulį, ir tą teiginį agresyviai taikyti visiems kitiems, mušti kitus per galvas arba su knyga, arba su blogesniu ginklu. Tai kels kančias kitiems.

Šitas momentas labai aktualus visose religijose. Praktiškai, tik šventieji ir labai sėkmingi, pažangūs praktikuotojai jo išvengia.

Taigi, turint šią ligą, ką su ja daryti?

Sekti religija. Pvz. religija moko mylėti. Meilė ištaiso viską. Grožis išgelbės pasaulį. Per meilę, grožį, harmoniją, per nuolankumą ir prievartos - protinės, žodinės, veiksmų - atmetimą bus daroma pažanga. Todėl reikia tikro sekimo religija, o ne agresyvia/represyvia proto struktūra. Sekimo ne liga, o gydymu.

Yra kaip yra. Situacija tokia, kad gyvename agresyviame pasaulyje ir patys esame agresyvūs. Gyvenimas pilnas agresijos. Kokia viltis? Kaip išeiti iš čia? Ar situacija iš viso neišsprendžiama? Šviesa tunelio gale yra tos gerosios vertybės, palaipsnis ėjimas link jų.

Bet ką daryti su agresija? Yra seni impulsai, jų neįmanoma staiga pakeisti. Reikia kovoti, panaudoti tą energiją - kovoti su savo blogomis savybėmis, su savo tamsa visų pirma. Net galima ieškoti ir griauti savo represyvią/agresyvią proto struktūrą, griauti savo vidinį sustabarėjimą, kuris uždaro sielą klaidingų interpretacijų narve. Šią energiją galima įdarbinti progresyviai.

Galimas klausimas: kodėl visgi pasauliui suteikiamos skirtingos religijos, kurių kiekviena teigia savo išskirtinumą; taip gali būti savaime užprogramuotas susipriešinimas.

Visų pirma, reiktų klausti, kuriame kontekste keliamas išskirtinumas ir vienintelė tiesa. Materializmo kontekste vienas dalykas, kažkokių blogybių kontekste irgi, o globaliame ir universaliame religijos kontekste - tai jau visai kitas dalykas. Kiek globalūs ir mechaniškai absoliutūs yra tie teiginiai? Buvo tokia santvarka - absoliutizmas. Ar čia irgi tokia tvarka religijoje, ar religija taiko į kažką gilesnio, gražesnio ir aukštesnio?

Antras dalykas, kam aš panaudosiu išskirtinumo teiginius, kuriuos sutiksiu savo religijoje? Ar aš juos panaudosiu realiam savo ryšio su dievybe ugdymui, dvasiniam tobulėjimui, ar ideologiniam karui su kitomis religijos ar pažiūrų sistemomis, turėdamas tik savo ribotas tų teiginių interpretacijas, bet ne transcendentinį jų suvokimą. Ar aš panaudosiu juos to suvokimo siekimui, ar viso pasaulio nukariavimui?

Tokiu būdu, mes galime matyti, kad religija nėra kažkokia iš prigimties problematiška sritis, kaip kartais atrodo, problema yra žmogaus būsena, sąmonės lygis. Tik atrodo, kad religijos išskirtinumo ir vienintelės tiesos teiginiai yra problemiški, bet iš tikro jie gali būti harmoningai įvairios aukščiausios realybės atspindžiai, kuriuos perfiltravę per savo represyvią/agresyvią proto struktūrą žmonės padaro problemomis. Tai iššūkis, išbandymas žmonėms, kurį gali išspręsti tik didelės dvasingumo pastangos.

[exdead]

manau ,kad seniau religijos buvo skirtos tik pasipelnyti is kazko, kad ir tie patys "kryziuociai" jiem buvo sakyta kad tam tikroj vietoj buvo padetas dievo karstas. Jie ejo uz ji kariaut nors tai buvo tik protingesniu zmoniu melas. Tiesiog prisigrobstyt visokiu daiktu.


Arba kaip seniau pardavinetos tokios sutartys. Sutartyje parasyta "ka padarei bus atleista" tai visgi vel pelnesi protingesni

[Marius]

. Tiesiog prisigrobstyt visokiu daiktu.

:-D...................

[rutulys]

Arba kaip seniau pardavinetos tokios sutartys. Sutartyje parasyta "ka padarei bus atleista" tai visgi vel pelnesi protingesni

Lietuvių kalboje yra mažytis skirtumas tarp protingesnių ir gudresnių. Šiuo atveju labiau tinka "gudresni".

[exdead]

na cia juk ne gramatiniu klaidu susirinkom aptarineti. Yra tam tikra tema tai apie ja ir rasyk.