Mekabciel Blog'as

[Mekabciel]

Jo visata prikūrė mokslų ir visata išnaudoja žmones...
Kas žmones išnaudoja? Maxima, Bankai, Mokytojai, Rokfeleriai, Iliuminatai, Ateiviai, Dievas?

[cs]

sistema, kuri susikūrė iš paradoksų išnaudoja savus pačius ir išsunkia kaip ir nori, bet ne daugiau. Mes turime efektyvių sistemų: valdžios, policijos, medicinos, psichologijos, psichiatrijos, mokyklos, religijos...

Ne apie tas sistemas reiktų pagalvoti, bet apie sistemas, kurias įsisąmonino žmogus per paskutinius metus: įvairūs persekiojimai, minčių perskaitymai, pasiklausymai... Nesakau, kad tai ne eksperimentas, nes tai eksperimentas ir kažkas laukė, kol tai taps tikra. Išpradžių yra nuojauta apie tai kas dar ateis ar bus, bet po to nėra nieko panašaus. Kol nuojauta kuria ir nedaug, galime spėti priskaityti tai pasakomis, bet kai uždelsta - tai realizuojasi per sielas, per žmones kaip įrankius. Visi žmonės tokia nuojauta ''užsikrėčia''. Žmonės pamėgsta tam tikras idėjas ir jas palaiko, o to nesupranta, todėl vyksta kažkoks mokymas, kur jie išsunkiami ir sukuria mokslo rezultatą...

[Mekabciel]

sistema, kuri susikūrė iš paradoksų išnaudoja savus pačius ir išsunkia kaip ir nori, bet ne daugiau. Mes turime efektyvių sistemų: valdžios, policijos, medicinos, psichologijos, psichiatrijos, mokyklos, religijos...

Paradokse vyksta išnaudojimas - paradoksas pats save išnaudoja.
Jei paradoksas yra iliuzija tai ir išnaudojimas yra iliuzija. O jei ne tai kodėl paradokse vyksta išnaudojimas, koks tikslas? 

Ne apie tas sistemas reiktų pagalvoti, bet apie sistemas, kurias įsisąmonino žmogus per paskutinius metus: įvairūs persekiojimai, minčių perskaitymai, pasiklausymai... Nesakau, kad tai ne eksperimentas, nes tai eksperimentas ir kažkas laukė, kol tai taps tikra. Išpradžių yra nuojauta apie tai kas dar ateis ar bus, bet po to nėra nieko panašaus. Kol nuojauta kuria ir nedaug, galime spėti priskaityti tai pasakomis, bet kai uždelsta - tai realizuojasi per sielas, per žmones kaip įrankius. Žmonės pamėgsta tam tikras idėjas ir jas palaiko, o to nesupranta, todėl vyksta kažkoks mokymas, kur jie išsunkiami ir sukuria mokslo rezultatą...

Tai kas tas, kuris laukė kad eksperimentas taps tikras?
Eksperimentuotojas yra eksperimento dalyvis dėl to eksperimentas pats laukė kol jis taps tikras.
Paradokse egzistuoja uždelsimas tai eksperimentuotojas numatė uždelsimą?

TAčiau idėjų buvo netik tokių, buvo visokių, kaip šios idėjos atsiranda - nežinoma, bet spėjama, kad iš paradoksų, kaip ir daugelis pamanytų. Aš esu tas, kuris niekuom nebetiki, bet man tai padeda suprasti, kad nejoks mokymas nėra teisingas ar ypatingas. Jais galima žavėtis, bet nedaugiau.

O kas tikra?

Nori kažko daugiau, bet tą reikia sukurti, o sukurti gali savyje. Kaip ir nieko daugiau, ką įgyvendinęs nepastebėsi, negali teigti. Yra dar neatrastų žmogaus galimybių, bet jie vyksta dėl paradoksų, o paradoksus neretai sukelia dirbtinai.

O kas yra savyje? Ir kas dirbtinai sukelia paradoksus?

[cs]

Jei paradoksas yra iliuzija tai ir išnaudojimas yra iliuzija.

Netinka iliuzija, nusakant kokiu būdu išnaudojama. Nes išnaudojama: arba racionaliuoju, arba atsitiktiniu, kuris neretai yra gerai įvaldytas racionalus būdas išnaudoti kiekvieną mokinį ir iš jo išsunkti su mokymo tematika susijusių dalykų. Kartais, galvojama, kad klaidos yra didžiausia bėda betkokiame mokyme, bet ištiesų, klaidos kuriasi labai natūraliai, atsitiktiniu būdu, bet yra dalis, kuri sukčiauja ir kuria klaidas per racionalų būdą atspindėdami atsitiktinį/natūralų. Tie pagrindiniai būdai, kaip kiekvienas paskiriamas išnaudojimui, betkokiame mokyme.

O jei ne tai kodėl paradokse vyksta išnaudojimas, koks tikslas?

Paradoksus laikau, kai kasnors atsitinka atsitiktinai, bet kai įvaldomas 'atsitiktinumas', daugelis pradeda mokėti, kaip tai atlikti racionaliai. Paradoksas yra nesusijęs su požiūriu, jis yra atitinkantis, kažkuriam atlikimo būdui: racionaliam arba atsitiktiniam, racionaliam+atsitiktiniam. Šie - yra kaip kryptys, kurie kuria paradoksus, ir šie, dėl išnaudojamų mokinių savam moksle yra uždrausti pasakyti. Mokytojas žino šiuos būdus ir jis moko to nesužinojus. Kol mokinys pats nepradeda domėtis - tol, galima jį mokinti. Kai mokinys pradeda žinoti - jis tampa lygiaverčiu su jo mokytoju. Jis pradeda taikyti šiuos būdus ir išsiaiškina kaip vyksta paradoksai. Bet paradoksus suprasti galima iš jų išvadų... Todėl išnaudojimas yra naudingas kol pasiekia rezultatą.

Tai kas tas, kuris laukė kad eksperimentas taps tikras?

Tas, kuris laukė, kad taps tikras yra kiekvienas iš mūsų. Mes nešiodamiesi panašias nuojautas pamažu kūrėmė progresą susijusį su dabartiniu mokymu ir jo kryptimis. Kadangi mes esame šiuometiniai ir dabar begyvenantys žmonės, kiekvienas iš mūsų prisidėjo, o rezultatą sukūrė daugiau arba mažiau prisidėję ir tam tikras aukštas pareigas užiimantys. Čia tikrai ne vieno žmogaus darbas ir ne eksperimentas viską keičia, bet pati nuojauta, kuri per mokymą patalpinama ir laikoma, kol tampa kažkuom realiu. Ir mokymas pasirodo gali turėti klaidingą poziciją, dėl to, kad visi variantai veda eksperimentuoti ir ieškoti išvadų. O tas įrodo, kad mokymas nebuvo dar niekada taikytas, o pritaikomas kiekvienam įsitikinti savo galimybėmis, per kryptingus pasirinkimus.

Eksperimentuotojas yra eksperimento dalyvis dėl to eksperimentas pats laukė kol jis taps tikras.

Eksperimentuotojas yra realus veikėjas ir aš pavyzdžiui dabar esu eksperimentuotojas, nes manau, yra kitų krypčių, kuriuomis buvo galima pasukti ar pabandyti realizuoti. Tačiau, eksperimentuoti duoda bendravimas ir mokymas, tai kuria progresą ir ateitį iš pasirinkimų. Visi pasirinkimai išvesti iš mokslo rezultato tampa ateities kūryba, kur visi įtraukiami ir yra lygiaverčiai 'nuojautų nešiotojai', gali 'apsikrėsti' vienas kito 'nuojautomis'.

O kas tikra?

Manau, kad nieko tikro nėra, o jei kas nors tampa tikro, tai per apgaulę ar dėl to, kad pasakoma mažiau prielaidų.

O kas yra savyje? Ir kas dirbtinai sukelia paradoksus?

Savyje gali viską išbandyti, tu jau esi praėjęs nemažai mokymų, turi patirties. Galima išbandyti palyginimus: vieno ir kito mokymo rezultatų ar pasėkmių, taip gali sukurti išvadas ar netgi ką nors naujo, kas atrodo būti, kad būtų realizuota.

Dirbtinai paradoksus sukelia: tie kurie yra daugiausia visko patyrę. Pavyzdžiui yra registruojami duomenys, kur žmogus kaskart lankosi ir kiek kartų apsilanko per vieną mėnesį ar savaitę. Tie duomenys yra paradoksiniai ir registruotojui sukelia tam tikras nuojautas, o nuojautos - nuomones... Jis besivadovaudamas racionalumu ieško tarp bendrai nustatytų normų ir grynų duomenų atitikimų ir juos lygindamas sukuria paradoksus. Dabar pagalvok, kiek kiekvieno žmogaus veiksmas - kiek dalykų prikuria? O dažniausia linkstama peikti vieną pasirinktą žmogų ir jam suversti visą kaltę už visus. O tokį mokymą žinau: tai krikščioniškas požiūris. Krikščioniškas požiūris dalyvauja visuose paradoksuose, jis išlygina 'klaidas' iš ribotų šaltinių ir riboto požiūrio.

Tikrai, visur galima rasti kur prisikabinti... Bet tai ir kuria dabartines sąlygas, kuriomis mes gyvename???

[Mekabciel]

Netinka iliuzija, nusakant kokiu būdu išnaudojama... ...Tie pagrindiniai būdai, kaip kiekvienas paskiriamas išnaudojimui, betkokiame mokyme.

Neimanoma racionaliai kazko apgauti, nes tam kad kazka racionaliai apgaut tai turetum but Dievo pozicijoje. Jei nesi Dievo pozicijoje tai tavo apgaudinejimas yra labai menamas. Bet jei tu butum Dievo pozicijoje tai kur apgaudinejama auka butu? Ir jei butum Dievas ar apgaudinetum ji... ir t.t. ir t.t. Dievas apgaudineja?

Ir tada aisku yra variantas, kad "sukcius apgavo, vagis apvoge ir  pn. bet tai yra neapgavimas, o naivumas(naturalus vystymasis). Visi yra "apgaunami" bet tu negali laikyt to apgavyste... Nes tu tiesiog buvai naivus ... Tai jei buvai naivus, kaip gali sakyt kad tave kazkas apgavo? Tu gi negalejai but protingesnis nei buvai. Paprotingeji tik tada kai tave kazkas "apgauna". Aisku butu galima pridet, o kodel tas kuris protingesnis apgaudineja naivesnius? del to kad jis irgi naivus... Ir per ji suteikiamas protas dar naivesniems. Ir visi egzistuoja tokioje dideleje naivioje sistemoje, kurioje malasi tarpusavyje ir vienas kita kaltina... "Kvailiu piramide."

Paradoksus laikau, kai kasnors atsitinka atsitiktinai, bet kai įvaldomas 'atsitiktinumas', daugelis pradeda mokėti, kaip tai atlikti racionaliai.... ...Bet paradoksus suprasti galima iš jų išvadų... Todėl išnaudojimas yra naudingas kol pasiekia rezultatą.

Negali pasakyt, jog mokytojas racionaliai naudojasi savo padetimi, nes juk mokytojas ir mokinys abudu paradokse egzistuoja... Tai dvilype sistema. Vel gaunasi tas pats, kad vat sita gradiozine mintis pati save apgaudineja, isnaudoja... Isnaudojimas yra iliuzinis... O jei ne iliuzinis tai tada isnaudotojas yra kvailas kenkejas, nes pagal viska, jam istikro neapsimoka isnaudot mokini(del begalybes priezasciu). Bet kaip tu besuksi mokytojas ir desto tau paradokso turini tik nepridedamas, nepaaiskindamas jog tai paradoksas... Ir gaunasi jog mokinys prie to ka pasake mokytojas, prideda zodeli - paradoksas ir uzbaigia mokytojo detalizavima. Tai sistema pati tokiu budu susirenka. Desningai.

Dievas pats savyje kovoja. O jei Dievas kovoja savyje, tai nera isnaudojamu ir pralaimetoju, nes Dievui neimanoma pralosti... Jam nera pries ka pralosti. Kova jame, o ne jis pries kazka kovoja.
Mes kovojame pries vejo malunus ir turime isitikinimus kad kazkada kazkas mumis pasinaudojo ir apgavo...

Tas, kuris laukė, kad taps tikras yra kiekvienas iš mūsų. Mes nešiodamiesi...  ...pasirinkimus.

Bendrai paemus tai yra Dievo darbas. Nes koks nors kitoje pauksciu tako sistemoje esantis atomas taip pat itakoja zemeje vykstancius gamtos procesus.

[Vitus]

Man tada idomu, kodėl kažkas kažką išvis daro?
 Galima būtų gi ir nepūst burbulų...

Galima pūsti, galima nepūsti, vieni pučia, kiti nepučia.
Taip per mus pasireiškia Sąmonė. Nieko daugiau.

Tai ar tu nekontroliuoji savo akmenukų mėtymo, nes (ne nuo mano pastangų priklauso)?

Kontroliuoju (kaip ir visi). Stengiuosi mesti taikliai, kad kuo gražesni ratilai sklistų
Bet kai bandau prisikasti iki pačios metimo pradžios, surasti patį pradinį veiksmo tašką, nuo kurio viskas prasideda, visuomet įsiremiu į mintį.
Ji iš kažkur ateina...
Todėl ir sakau - akmenukas yra metamas mano ranka...

Laitmanas savo akmenukus mėto, tu savo, paaiškink savo akmenukų mėtymo prasmę?

Prasmės nėra. Kokia prasmė gali būti vandens raibuliavime?

[cs]

Jei nesi Dievo pozicijoje tai tavo apgaudinejimas yra labai menamas. Bet jei tu butum Dievo pozicijoje tai kur apgaudinejama auka butu? Ir jei butum Dievas ar apgaudinetum ji... ir t.t. ir t.t. Dievas apgaudineja?

Nesupratau, kodėl tu mėgini nukelti į neesminius dalykus...

[Mekabciel]

Bet kai bandau prisikasti iki pačios metimo pradžios, surasti patį pradinį veiksmo tašką, nuo kurio viskas prasideda, visuomet įsiremiu į mintį.
Ji iš kažkur ateina...

Ji neateina iš kažkur, nes mes ir esame ta viena didelė mintis. Tik kiek supranti jog esi šita didelė mintis tiek ir jauti ją.  Ir kuo daugiau žmonių tai supras, greičiau įvyks tas "kvantinis" sąmonės šuolis apie kurį čia tiek daug visi šneka, iš kurio žmonija pereis iš materialios į dvasinę būseną. Gyvens ne daiktais, o Žmonėmis(vidine mintimi). Meta-morfozė į meta-fiziką.

Prasmės nėra. Kokia prasmė gali būti vandens raibuliavime?

Gal prasme tokia, kad isjudini stovinti vadeni? Ir vanduo(zmones) pajunta bendra raibuliavima?

[cs]

Ir kuo daugiau žmonių tai supras, greičiau įvyks tas "kvantinis" sąmonės šuolis apie kurį čia tiek daug visi šneka, iš kurio žmonija pereis iš materialios į dvasinę būseną. Meta-morfozė į meta-fiziką.

Kas panorės ir kas mokės taip nupasakoti, kad bus visiem aišku? Tai yra rizikingas praradimas ir niekas nežino,kiek jis naudingas ir kiek ištiesų kenkia.  Jeigu ieškoti logiškų dalykų, tai reikia suprasti žmogaus panaudojimo porūšę, kuri tarnauja visai didelei minčiai, kurią įvardinai...

Prakalbom apie minties atsiskyrimą, suprantame, kad ji iki tol buvo raiši ir ją kažkažkas palaikė... O aukštesniam lygyje ar gali išlikti raišumas, kuris sukuria saugesnę terpę, saugesnius gyvenimo be rizikos praradimo variantus. Man tai nepanašu į dvasinę būsena, link ko einame... Nes viskas susinaikina, kas buvo iki tol. (mano prielaidos)

[Mekabciel]

Kas panorės ir kas mokės taip nupasakoti, kad bus visiem aišku? Tai yra rizikingas praradimas ir niekas nežino,kiek jis naudingas ir kiek ištiesų kenkia.  Jeigu ieškoti logiškų dalykų, tai reikia suprasti žmogaus panaudojimo porūšę, kuri tarnauja visai didelei minčiai, kurią įvardinai...

Na yra gamtiniai procesai, kurie veda žmones link to ir yra jausmų kalba kurią supranta visi. Jaučia kur yra šviesa. Niekas neišspręs žmogaus kančios ir tuštumos problemų, nei kosmosas, kolonizacija, sąmonės patalpinimas į kompiuterį, nei gera sveikata, ilgaamžiškumas - niekas... nes žmogus tiesiog negalės išbūt šioje "komfortabilioje" būsenoje neatsakęs į esminį gyvenimo klausimą, nes tas klausimas yra iš esmės siekis savo šaknies. Būt tuo kuo ištikro esi.

Prakalbom apie minties atsiskyrimą, suprantame, kad ji iki tol buvo raiši ir ją kažkažkas palaikė... O aukštesniam lygyje ar gali išlikti raišumas, kuris sukuria saugesnę terpę, saugesnius gyvenimo be rizikos praradimo variantus. Man tai nepanašu į dvasinę būsena, link ko einame... Nes viskas susinaikina, kas buvo iki tol. (mano prielaidos)

Tai jei tu judi link savo šaltinio tai savaime aišku, jog viskas tik gėrės. Naturaliai žmogų traukia gėris. Blogis negali traukti, žmogus nejuda į ta pusę kurioje jaučia blogį.

Susinaikina tam, kad pereitume į kitą būseną. Materialus gyvenimas gal ir kokybiškės, bet jis būs pats iš savęs visiškai tuščias ir beprasmis...

[cs]

Na yra gamtiniai procesai, kurie veda žmones link to ir yra jausmų kalba kurią supranta visi.

Aš tada būsiu įvaldęs ne gamtinius procesus ir jais nesidomėjau arba nesudomino...  Bet pasiūlymą turiu: tam turi būti atskira terpė egzistuoti tokiems dalykams, kurie peržengia ankstesnius etapus, tam turi būti laiko - pagalvoti (mažų mažiausiai)... Tuos dalykus reikia praktikuoti specialiame patalpinime, kur būtų saugumas, bet norai nebūtų nutraukiami to praktikuoti... Ir nesakau, kad to nereikia, to kažkaip reikia, jei tai sukurta... To negalima uždrausti praktikuoti... Nes per tai gali būti įvaldyta didesnė dalis, kuri supranta mažesnę (ir toks pasidalyjimas yra teisingas)... Įsivaizduok, kad dabartinė mūsų aplinka būtų kurta prie didelės ligos stadijos.... Ir viskas yra liguistas realybės susikūrimas, nors atrodo labai normalus...  Kas tada?

-Tada viskas gerai... 

[Mekabciel]

Gamtiniai procesai turiu omeny - gyvenimiškas problemas.

[cs]

Viskas yra problema, kaip tik pažiūrėsi... Mes jau savaime esame izoliuoti tokioje terpėje, kuri sukuria tokį intelekto lygį, kaip dabar. Ir tą, ką daro kiekvienas čia 'patalpintas' yra naudinga. Bet, naudinga kai laikomąsi tam tikrų apribojimų: viena ir kita pusė moka nekovoti ar bandyti įrodinėti savo tiesas.

Tam galioja netikra žmogaus kalba, kuria kalbama nuošaliai ir nenorima sukelti kovos... Toliau yra neribota žmogaus kalba ir ja kalbama norint apibūdinti viską, kas susiję su patalpinimo sąlygomis, emocijomis, nuojautomis ir t.t. Taip atsispindi neribotas išteklis.

Pati grėsmė yra kontaktas su priešinga būtybe, kuri irgi izoliuota toje pačioje tepėje. Kai nėra bendro sutarimo, viena ir kita būtybė pešasi dėl savo lygybės, dėl savo didesnio įsigalėjimo visoje ar dalyje terpėje.

Turėjau kažkada svarstymą:

*** Žmonės gali būti išvaryti iš savo tikrosios terpės ir buvo patalpinami čia... Todėl, jiems darosi čia per ankšta ir kaskart jiems kelia problemas - emocijas, kurios įmanomos labai mažame atlikime prie mažų sąlygų, kaip žemės... Žemė vienintelė iš visko (kas didžiausia) yra (visų būtybių) išskirta vieta, kur gyvena žmogus... Ir žmogus prisigalvojo daug dalykų, kad jam būtų gyventi geriau... (Visiškai nesulyginami dalykai su jokia religija, su jokiu pranašavimu)... Tai visai kažkas kitas...

Kadangi neturiu atsakymo ar mano svartymas teisingas, negaliu patvirtinti, kad tai yra tiesa. Todėl tik spėju, kad galėtų taip ir būti...

[Mekabciel]

Yra paaiškinimas jog žemės planeta vienintelė saulės sistemoje neatitinka harmoningų "muzikos dėsningumų", neatitinka FI skaičiaus, aukso pjūvio, dieviškosios proporcijos. Vienintelė saulės sistemoje stovi ne harmoningai.

 Tai pagal šį konceptą, Dievas patalpino mus į chaosą, būseną iš kurios žmogus visais įmanomais būdais bandys išsikapanot... Mus patalpino į tokias sąlygas, kurios mums iš tikro visiškai nepalankios, dėl to kenčiame. Tai yra pagalba mums patiems, nes jei žemės planeta stovėtų harmoningai saulės sistemoje, visi ir gyventų per amžius materijoje.

Ir tai ištiesų su chaoso teorija labai gerai derinasi, nes pats chaosas egzistuoja harmonijos rėmuose. Tai mes iš harmonijos patekome į chaosą ir vėl grįžtąme į harmoniją.

[cs]

Aš tą ir bandau pasakyti - tai absurdo išvados ir jos yra žmogaus lygio išvados. Bekoks apmąstymas, kuris susijęs su kūrėju nėra patvirtinamas, nes jis visdar tenkina žmogaus galimybių, o ne stebuklų lygį...

Todėl pradėti žavėtis tokiomis išvadomis: dar anksti. Bet tada kyla klausimas, kuom žavėtis ir ką mąstyti: geriau nekvaršinti galvos.... Yra kas tuom tiki, ir tą tikėjimą jau sukėlė tiek satanistai, tiek krikščionys, tiek iliuminati, tiek atsitiktinis žmogus...

Tikrai nebūsiu tas, kuris viską žino, nes matau, kad gali spėliojimams nebūti galo...