Sveiki, trumpai apie save: Esu jaunas verslininkas, kuris visą gyvenimą buvo prieš tykėjimą. Bet dabar viskas pasikeitė. Nežinau kodėl, gal dėl tam tikrų patirtų gyvenimo įvikių/išgyvenimų as panorau (pataisau - tiesiog trokšu) atsiverti tykėjimui. Mano visas kūnas ir protas tiesiog trokša dvasinio tobulėjimo.
Manau viskas prasidėjo nuo to, kad aš pradėjau laisvu laiku lankyti Joga. Iškeiciau treniruokliu sale į Jogos užsiimimus. Jogos Mokytojas man sudarė asmenini horoskopą, kuris beveik idealiai aprašo mano kolkas nugyventą gyvenimą. Horoskopas teigia kad nuo 30-40 metų as pasinersiu š tykėjimą ir privalėsiu tobulinti dvasiskają pusę. Nors tokių metų dar nesulaukiau, bet manau būtų pats laikas.
Netikiu į Dievą pateikiama bažnyčios. Esu visiškai prieš bažnyčios tykėjimą. As tikiu Dievu kuri as pavadinčiau - "Kūrėju".
Mėgstu matyti labai giliai. Tikrai labai giliai.
Naktimis regiu vizijas, sapnuojų košmarus - nežinau gal dėl didelio streso...
Taip pat Aplink mane šiuo metu sukasi vien nelaimės...
Norėčiau surasti čia žmogu kuris man padėtu atrasti tykėjimo kelia, man reikia žmogaus kuris patartų, bei pamokytų kaip pradėti melstis, medituoti ir tobulėti dvasiškai.
Šiaip iš to ką rašai, tai tau atsivertimas (bent jau tikras) negresia :) tu neatsiduodi dieviškam vedimui, bet keli sąlygas. Sąlygų kėlimas paprastai uždaro bet kokį atsivertimą. Bet jis puikiai geba sukurti pseudoatsivertimo regimybę. Žmogus tada jaučiasi superdvasingas, bet toliau savojo "aš" jis taip ir nepajuda.
P.S.
Citata iš: Pirmas balandžio 27, 2015, 00:22:53
Netikiu į Dievą pateikiama bažnyčios. Esu visiškai prieš bažnyčios tykėjimą. As tikiu Dievu kuri as pavadinčiau - "Kūrėju".
Na tai, kad bažnyčios dievas irgi yra kūrėjas :) pasižiūrėk kaip prasideda krikščioniškas tikėjimo išpažinimas:
Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą,
dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.
Kažkodėl jaučiu, kad iš forumo @a.t.sielis (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=888) mokymas tau turėtų labiausiai lipti :)))
Citata iš: paragraf 78 balandžio 27, 2015, 07:06:33
Šiaip iš to ką rašai, tai tau atsivertimas (bent jau tikras) negresia :) tu neatsiduodi dieviškam vedimui, bet keli sąlygas. Sąlygų kėlimas paprastai uždaro bet kokį atsivertimą. Bet jis puikiai geba sukurti pseudoatsivertimo regimybę. Žmogus tada jaučiasi superdvasingas, bet toliau savojo "aš" jis taip ir nepajuda.
O, pagalvojau, ar vien pasirinkimo turėjimas užkerta kelią į atsivertimą?
Dabar labai lengva kelti sąlygas renkantis religiją. Seniau būdavo gerokai sunkiau pasirinkti. Jeigu gimsti katalikiškoje šalyje, tai apie kokias alternatyvas nelabai ir žinosi. Esi priverstas be jokių ten kaprizų praktikuoti katalikybę.
Dabar gi, tokiame globalizuotam pasaulyje, gerokai lengviau pasirinkti. Aišku, katalikiškoje šalyje vis tiek užgriūna milžiniškas spaudimas rinktis būtent tą religiją. Bet mažesnis, nei būdavo seniau. Taigi subrendęs žmogus, kuris arba neįgijo religijos arba ją buvo pametęs, gali gana laisvai gauti informaciją apie bet kokią religiją, sektą ar tikėjimą. Daug lengviau ieškoti, kas tau nuoširdžiai patinka, limpa, kokioms idėjoms simpatizuoji. Tai ir yra sąlygų kėlimas: noriu kažko tokio, noriu, kas teigtų šitai, nenoriu tokios struktūros ir t.t. ir pan.
Bet ar tikrai žmogus, kuris mąstydamas ir ieškodamas renkasi religiją ir sau artimą tikėjimą, nebegali "iš tikrųjų" atsiversti? Ar tikrąjam atsivertimui būtina aklai įgriūti į religją ir visiškai atsiduoti, kur tave nuneš?
Citata iš: TinSoldier balandžio 27, 2015, 09:01:10
O, pagalvojau, ar vien pasirinkimo turėjimas užkerta kelią į atsivertimą?
Apie pasirinkimo turėjimą nekalbėjau :) paradoksalu tai, kad jei katalikai nebūtų pradėję kovoti už tikėjimo ir religijos išpažinimo laisvę, tai pasirinkimo ko gero nebūtume turėję iki šiol.
Kalbu apie sąlygų kėlimą. Nežinau kaip tiksliau apibrėžti.
Na čia gal panašiai būtų kaip:
Padarykite man vakarėlį siurprizą. Tačiau: jis turi vykti 21 valandą. Dalyvauja Petriukas, Onytė ir Albertas. Siurprizinės dovanos turi būti "Židų valdovo knyga", petunija ir odekolonas "Petras". Turite mane nustebinti :)
Noriu pasakyti, kad sąlygų kėlimas kalbant iš dvasinės pusės eliminuoja tavo pasirinkimo laisvę, nes tu renkiesi ne religiją o patį save. Tai kam apskritai rinktis? (na čia maždaug į tą pusę mastau, nors tiksliai kolkas negebu apibrėžti)
CitataDabar labai lengva kelti sąlygas renkantis religiją.
Sąlygų kėlimas religijai kaip toks nėra blogas, blogiau kai žmogus turėdamas siaurą suvokimą kelia sąlygas. Jo pažinimas ribotas, tad jis turi ribotą pasirinkimą. Tarkime tai, kad žmogus parašo: nemėgstu bažnyčios ir po to pateikia iškreiptą tikėjimo variantą rodo, kad jis keldamas sąlygas atmeta kažką net nepasigilinęs. Norėdamas kelti sąlygas turi puikiai išmanyti tą sritį.
Be to, pirmame pranešime čia sąlygos ne religijai, o veikiau sau :)
CitataBet ar tikrai žmogus, kuris mąstydamas ir ieškodamas renkasi religiją ir sau artimą tikėjimą, nebegali "iš tikrųjų" atsiversti? Ar tikrąjam atsivertimui būtina aklai įgriūti į religją ir visiškai atsiduoti, kur tave nuneš?
Apie tai irgi nekalbėjau :) puiku kad mąstoma, visada už tai pasisakau. Bet iš to kas buvo parašyta nepanašu į gilų mąstymą. Atrodo kaip pritarinis ir gana paviršutiniškas požiūris į religiją kaip tokią. Na toks savotiškas argumentum ad ignorantiam.
Todėl ir prakalbau šioje temoje :)
Jeigu žmogus nori, tai anksčiau ar vėliau jo noras laipsniškai pradės pildytis.
O šiaip, iš tikro, krikščionybėje Dievas yra Kūrėjas, tai jeigu žmogui prie širdies Kūrėjas, tai ir krikščionybė neturėtų būti atgrasi.
Nors tiek žodis "Dievas", tiek "Kūrėjas" yra universalūs, ir labai bendrai nurodo į antgamtinę būtybę. Kokie konkretesni Dievo bruožai, tą jau skirtingai, plačiau ar siauriau atskleidžia įvairios pasaulio dvasinės-religinės tradicijos. Jeigu žmogus ieško savo širdies/sielos Viešpaties, tada jam verta kažkiek susipažinti, kaip ir kokius Dievo bruožus apibūdina geriausios iš tų tradicijų. Atitinkamai, dvasinė intuicija ir pašaukimas gali jam parodyti, kur toliau gilintis. O tada, toje tradicijoje jam ir verta ieškotis dvasinio vedlio ir pagalbininko, nepasiraunant ant apsišaukėlių meškerės, bet turint aiškius kriterijus ir sugebant juos praktiškai pritaikyti.
CitataAtitinkamai, dvasinė intuicija ir pašaukimas gali jam parodyti, kur toliau gilintis.
Jeigu žmogus būtų užaugęs "sterilioj" aplinkoj, neturėtų jokių susiformavusių nuomonių, jokių simpatijų ir t.t. tuomet gal ir tiktų toks metodas.
tai jei zmogus kelia salygas tai greiciau jis ne konkriacia religija pazint nori, bet pats save. arba kazkokia savo praktika turi/nori susikurt. siaip atsidave tikintieji savo gyvenima tvarko pagal ispazystamos religijos normas, o ne ispazystamos religijos praktikas rekinstruoja pagal save.
turiu beja pazystama seima super religinga. reguliariai lanko misias kasdien skaito seventa rasta. nera jie kazkokie fanatika ar religines ultros, bet bendraujant su jeis tai stipriai jauciasi.
ir tai pavadinciau zmonem atsidavusiais religijai.
o sito autoriaus a la religijos pazinimo siekimo tai nepavadinsi kitaip kaip noru pazint save.
Va va, @illuminati (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=941) iš dalies parašė tai apie ką bandau pasakyti.
Citata iš: puodukas balandžio 27, 2015, 14:06:47
CitataAtitinkamai, dvasinė intuicija ir pašaukimas gali jam parodyti, kur toliau gilintis.
Jeigu žmogus būtų užaugęs "sterilioj" aplinkoj, neturėtų jokių susiformavusių nuomonių, jokių simpatijų ir t.t. tuomet gal ir tiktų toks metodas.
O kam tas sterilumas? Negi žmogus natūraliai negali būti be susiformavusių nuomonių ir didelių simpatijų? Be to, tos pačios simpatijos jau gali būti pašaukimo dalis.
---
Tikras dvasingumas ir yra pažint save, savo sielos ryšį su Dievu. Jeigu žmogus negalvoja, kaip atstatyti/pagerinti/išvystyti savo santykius su Dievu, gyvenimas bėga veltui.
Citata iš: a.t.sielis balandžio 27, 2015, 15:21:21
O kam tas sterilumas? Negi žmogus natūraliai negali būti be susiformavusių nuomonių ir didelių simpatijų? Be to, tos pačios simpatijos jau gali būti pašaukimo dalis.
Simpatijos ir antipatijos iš esmės suvaržo pasirinkimo laisvę, nes tu negebi objektyviai vertinti reiškinio, jo pasirinkimas yra iš anksto nulemtas tavo susiformuotos apie jį nuomonės. Tai kur tada objektyvus ir laisvas pasirinkimas dingsta?
Formuluojamą problemą labiau vadinčiau "išankstinėmis nuostatomis", "stereotipais", "nebrandžiais emociniais vertinimais". Taip, tai gali būti kliūtys pilnaverčiam susipažinimui ir ieškojimui.
O šiaip apie daug dalykų gyvenime reikia spręsti mišriai subjektyviai-objektyviai, nes patirtinė sfera nėra vertinama vien tik protu. Pvz. cukraus saldumas nėra vertinamas vien tik protu. Nežinočiau, kaip žodžiais apibūdinti saulės šviesą, jeigu reiktų nenaudoti žodžio "šviesa" :D Neapibūdinamas reiškinys. Ir t.t. ir pan. Kadangi transcendencija arba metafizinė sfera yra už protui pasiekiamų ribų, čia grynas objektyvumas irgi neįmanomas.
Dar viena mintis, kad "medį pažinsi iš vaisių". Žmonės susiduria su kažkokiais vaisiais (arba jų trūkumu), jau yra jų paragavę, todėl ir turi kažkokią nuomonę, simpatiją ar antipatiją. Tarkim, islamistai kariauja, todėl jų religija įgauna žemesnę prabą, kai vertinam grynai iš "bendro išprusimo". Nuvokiam, kad ten daugiau agresijos, o kur daugiau agresijos, ten kyla klaustukas apie tai, kiek ten gryno gėrio.
Pirmajam
Jeigu, kaip rašai, trokšti dvasinio tobulėjimo, tai tu jau „atsivertęs". Šis troškimas žymiai daugiau negu priklausimas kokiai nors religijai ar sektai.
Bažnytinio Dievo versija ne tau vienam yra primityvi, nepriimtina. Religija dalykas paviršinis, kaip banano žievė, o dvasingumas - vidinis. Religijų daug, dvasingumas vienas. Religijos žmones atskiria, supriešina, o dvasingumas - vienija.
Religijos skirtingos, nes skirtingi žmonės. Tai tik grupės žmonių požiūris į Dievą, o ne Jis pats. Einant laikui šis požiūris nuo pirminio šaltinio (pvz. Kristaus ir jo mokymo) nutolsta. Pasekėjai įneša savas pataisas, iškraipo (kryžiaus žygiai, inkvizicija...)
Rekomenduoju pernai išleistą knygą „Galia ir Jėga".
Citata iš: Pirmas balandžio 27, 2015, 00:22:53
Sveiki, trumpai apie save: Esu jaunas verslininkas, kuris visą gyvenimą buvo prieš tykėjimą. Bet dabar viskas pasikeitė. Nežinau kodėl, gal dėl tam tikrų patirtų gyvenimo įvikių/išgyvenimų as panorau (pataisau - tiesiog trokšu) atsiverti tykėjimui. Mano visas kūnas ir protas tiesiog trokša dvasinio tobulėjimo.
Gal pradžioje reikėtų išsiaiškinti, ko trokštama?.
Taigi, kas yra dvasinis tobulėjimas?
CitataReligija dalykas paviršinis, kaip banano žievė, o dvasingumas - vidinis.
Kiek aš suprantu, tai sumaišei terminus. Nes religija tai visas bananas su žieve ir vidum.
Žievė tai kas matoma išoriškai (pastatai, apeigos, struktūra...) ,
O vidus,tai pats mokymas ir bandymas gyvent palei mokymą.
CitataReligijų daug, dvasingumas vienas.
Deja ir "dvasingumas" visi skirtingai suprantam, tai ir dvasingumų nemažiau nei religijų.
Rašei, kad bažnyčios siūlomo Dievo nenori, o nori kūrėjo. O jeigu kūrėjas tavo prigimtį sukūrė per klaidą, visiškai to nenorėdamas ar tuomet vis dar norėtum tokio Dievo. Rašei, kad tavo sprendimas atsiversti tikėjimui buvo priimtas greičiausiai dėl nesėkmių. Dažnai žmonės netiki į Dievą, net nesidomi kas tai apskritai yra, o kai prasideda nesėkmės puola ant populiariausio varianto "Dievo pagalbos".
Bet tai tau tikrai nepadės, kad ir kokios bėdos tau būtų, net jei ir yra Dievas nėra jokios pastebimos įtakos iš jo pusės žmogaus sėkmei ar nesėkmei. Pati sėkme koja kojon seka su įvairiomis aplinkybėmis, kurios suka žmogų, bei pačio žmogaus talentu.
Jeigu gyvenime nesiseka, tai vienintelis tikėjimas yra pačiu savimi, nes niekas nepadės išsikabaroti.
Citata iš: idenmeyou balandžio 28, 2015, 18:33:46
<...> Dažnai žmonės netiki į Dievą, net nesidomi kas tai apskritai yra, o kai prasideda nesėkmės puola ant populiariausio varianto "Dievo pagalbos".
Bet tai tau tikrai nepadės, kad ir kokios bėdos tau būtų, net jei ir yra Dievas nėra jokios pastebimos įtakos iš jo pusės žmogaus sėkmei ar nesėkmei.
Bet tiesiog, tikriausiai, tokiais atvejais žmonėms norisi ne tiek nutraukti supančias nesekmes, kiek turėti nors ir mažyti lopinėlį tvirtos žemės. Kažką, kas nesugriūtų. Savo tikėjimą/religingumą apginti (tiek nuo kitų, tiek nuo savęs paties) dažnokai gerokai lengviau, negu save patį. Net nepavykus apginti, gana lengva tai viduje nuignoruoti (aš tikiu ir tiek) ir jis vis tiek gali kuo puikiausiai egzistuoti ir atstoti tą tvirtą žemę. Manau.
Kaip mano praktika rodo, tai tie kas tokių paskatų vedini (kalbu apie tai: man blogai ieškosiu dievo), tai tie dažnai ilgai nebūna religijoje, greitai atkrenta. Žinoma, būna ir tokių atvejų ir daug kai neatkrenta, bet šiaip kiek pastebėjau tai vienas blogiausių būdų ieškoti religijos tai tokiu būdu. Tiesa, verta pastebėti, kad nemenka dalis atsivertusių per tokius dalykus tampa fanatikais. Tokių irgi gyvas galas, net baisu žiūrėti :D
Pastebėjau aš irgi tokį socialinį reiškinį. Žmonės, kuriems blogai dažnai įsibrauna ypatingai į sektas, kuriuose jokios naudos, bet žmogus pats nesuprasdamas save įtikinėja, kad jam nuo sektos veiklos darosi geriau.
Taip pat labai dažnai kai žmogui nesiseka gyvenime, jis nutolsta nuo sociumo, visuomenės, tai fanatiškai kimba į kažkokią veiklą, uždarą grupę, taip žmogus jaučiasi stipresnis, pranašesnis už tuos nuo kurių nutolo. Žmogus yra toks, kad jeigu jam nepavyksta bendruomenėje jis ieško alternatyvos, kad pasijustų geriau, randa kitą, nelabai gerą bendruomenę.
Nėra blogai priklausyti vienai ar kitai žmonių grupei, tik visa tai gerai jeigu esi vedamas sveiko proto ir įžvelgi grupės pliusus ir minusus, svarbiausiai netapti priklausomu nuo jos, kad ji tavimi nemanipuliuotu kaip dažniausiai pasielgia sektos.
Žmogus nesėkmėje rinkdamasis religiją neprašauna, nes tai jam realiai gali nieko nekainuoti, jeigu jis pats neaukos, tuo tarpu sektos visuomet ieško būdų kaip pasipelnyti iš palūžusių žmonių.
Citata iš: idenmeyou balandžio 28, 2015, 21:00:56
Žmonės, kuriems blogai dažnai įsibrauna ypatingai į sektas, kuriuose jokios naudos, bet žmogus pats nesuprasdamas save įtikinėja, kad jam nuo sektos veiklos darosi geriau.
Na negaliu sutikti :) žmonės patys į sektas nesibrauna. Sektos įsibrauna į žmogaus gyvenimą. Sektose yra labai gerai išvystyta indokrinavimo sistema panaudojant žmogaus silpnybes, baimes, blogą būseną, psichologiją ir t.t.. Vienas pavyzdžių vadinamasis bombardavimas meile. Tave pasikviečia, o tada visi perdėtai meiliai su tavimi bendrauja, užsuka į svečius, greitai tampa "draugais" ir t.t. tu pasijunti reikalingas ir tada pereinama prie kitų metodikų.
Sveikose religijose to nėra. Pabandyk ateiti į kokią bažnyčią, tai gerai bus jei kas nors su tavimi bent pasisveikins :D
Vieniems būna blogai, nes trumpalaikė dvasinė krizė. Tokių kreipimąsi į dvasinę pusę galima laikyti natūraliais dvasiniais ieškojimais.
Kitiems būna blogai, nes daug krizių juos prislegia, ir jie tampa ilgalaikiais nevykėliais. Tokių kreipimąsi į dvasinę pusę galima laikyti problemų sprendimo rakto paieškomis.
Kitiems būna blogai nuo pat gimimo, visas jų gyvenimas nesiseka, sunkus likimas. Tas pats kas antras variantas.
Vienaip ar kitaip, jeigu žmogui ilgalaikis blogumas, visur jam bus blogai, visur jis turės problemų ir kels kitiems problemas. Ir visur bus išnaudojamas socialiai, nes silpnas, o stiprūs linkę išnaudoti silpnus (pvz. verslininkas savo gamyklos darbuotojus; politikai - runkelius, ir etc.) Žmogus gali bandyti užpilti viską alkoholiu, arba kokiom kitom "pramogom", mestis viena ar kita kryptimi. Bet nuo blogumo neišeis staiga pabėgti, sunkų savo likimą teks "susrėbti".
O kreiptis į dvasinę pusę, kreiptis į Dievą, ieškoti Dievo - geriausia strategija visais atvejais. Jeigu mažam vaikui bloga, jis ieško tėvų, kurie vieninteliai juo rūpinasi. Kito varianto jam nelabai yra. Taip ir mes, beklajojantys materialioje visatoje, turim amžiną savo kūrėją, kuris mumis rūpinasi. O jeigu nekreipiam į jį dėmesio, tai esam nelabai sąmoningi ir nelabai dėkingi, panašiai kaip nemandagūs svečiai pas ką nors namuose. Kreiptis pagalbos ten, kur jos tikrai gausi - visai išmintinga.
Net jeigu jie laikinai kreipiasi, o paskui nueina savais keliais, vis vien jiems tai į naudą.
Citata iš: paragraf 78 balandžio 28, 2015, 21:43:37
Na negaliu sutikti :) žmonės patys į sektas nesibrauna. Sektos įsibrauna į žmogaus gyvenimą. Sektose yra labai gerai išvystyta indokrinavimo sistema panaudojant žmogaus silpnybes, baimes, blogą būseną, psichologiją ir t.t..
Na taip jie naudoja savo psichologiją žmogų patempti už silpnų vietų, bet juk žmogus pats susidomi sekta ir nusprendžia ten nuvykti, galbūt yra ir verbavimo būdų, to nežinau. Bet jei pats nelįsi į sektas, vargu ar ir pateksi, nes reklamos nėra daug, tie kas nesidomi įprastai nežino vienos ar kitos sektos egzistavimu.
Citata iš: idenmeyou balandžio 28, 2015, 22:07:15
Na taip jie naudoja savo psichologiją žmogų patempti už silpnų vietų, bet juk žmogus pats susidomi sekta ir nusprendžia ten nuvykti, galbūt yra ir verbavimo būdų, to nežinau. Bet jei pats nelįsi į sektas, vargu ar ir pateksi, nes reklamos nėra daug, tie kas nesidomi įprastai nežino vienos ar kitos sektos egzistavimu.
retai kada būna taip, kad žmogus ima ir nusprendžia pats ateiti. Dažniausiai jis būna pakviečiamas ar kaip nors įviliojamas. Pvz. mormonai tam naudoja visokius nemokamus anglų kalbos kursus, jehovos liudytojai - biblijos studijas (+ dar lankymasis namuose), munistai - paskaitėles ir t.t.
Tai būdai privilioti žmogų, o tada jau prasideda darbas.