Kas yra grožis? Kodėl kažkas gražu arba negražu?
Manyčiau viskas čia priklauso nuo kultūrinio konteksto ir auklėjimo (su kai kada pasitaikančiais nukrypimais nuo šių dviejų).
Kas mums gražu, japonams nebūtinai bus gražu.
As kaip didis humanistas ir lygiu teisiu sergetojas pareiskiu, kad visi zmones yra vienodai grazus ir jei jus skirstot gyvas butybes i grazias ir negrazias esat bedvasiai issigimeliai, kurie nusipelno degti pragare!
Ir atminkit vaikai, sios dvi butybes vienodai grazios ir nuostabios ;) <3
(http://www.ihd-wallpapers.com/wp-content/uploads/2014/08/milakunis.jpg)
(https://beccasheppard.files.wordpress.com/2011/03/funny-ugly-people-5.jpg)
Na čia tu, Varpaini prakalbėjai apie žmonių grožį :) šiaip aš apskritai kalbėjau. Nes grožis apima visą aplinką, ne tik žmones. Tarkime vienam gražu gotikinė vampyriška mirties estetika, kitam be galo gražu yra Hello Kitty stiliukas.
Va pas mane darbe klientai stebina. Žiūri į prekę ir galvoji: siaubas kažkos, niekas jos nepirks. O štai ateina koks klientas ir su nuostaba šūktelėjęs: Kaip gražu; puola pirkti būtent tą prekę
Kalbant apie veido grožį, jį sudaro harmoningai sudėstyti bruožai, taip? O kodėl tai patrauklu? Kokia esmė? Nes tai ne šiaip kompozicija, bet išreiškia savimi nuotaiką. Kuo labiau ir gryniau išreiškia dvasią, tuo tai gražiau.
Citata iš: a.t.sielis spalio 08, 2014, 18:05:38Kuo labiau ir gryniau išreiškia dvasią, tuo tai gražiau.
Kieno dvasią?
Geras klausimas. Kas yra nuotaikų, dvasios, patrauklumo šaltinis? Iš kur visa tai atsiranda?
Tarkim, mes veide matome kažkokią nuotaiką, arba greičiau nuotaikų visumą, arba nuotaikų foną, kuri mus traukia. Bet žmogus gi nesukūrė pats savo veido, veidą jam davė gamta, o nešiodamas tą veidą, jis gali būti visai be nuotaikos tuo metu. Tada iš kur kyla tokia veido kompozicija, su savo turiniu?
Arba kitas klausimas, mes jaučiame nuotaikas, impulsus, įkvėpimus vienokiems ar kitokiems vidiniams judėjimams, vidiniam gyvenimui; iš kur tos substancijos atsiranda?
Kieno tie dalykai, iš kur jie kyla. Geras klausimas.
Citata iš: a.t.sielis spalio 08, 2014, 18:05:38
Kalbant apie veido grožį, jį sudaro harmoningai sudėstyti bruožai, taip?
Vakarų kultūroje taip. Tačiau yra begalė kitokių kultūrų kur veido grožio etalonas gerokai skiriasi nuo mums įprasto.
Štai keli pavyzdžiai kur mums keista arba negražu, o tų kultūrų atstovams tai yra gražu ir normalu:
(http://4.bp.blogspot.com/-5HOJM-FDKL0/ThBpZZEQVbI/AAAAAAAAADc/PxvGd7NQ_Ws/s1600/The-Giraffe-Women-of-the-Neck-Rings-2.jpg)
Afrikoje yra krokodilų garbintojų gentis, kur jei tavo dantys nee kaip pas krokodilą tu esi negražus:
(http://www.vyperlook.com/wp-content/uploads/2013/03/teeth-chiseling.jpg)
Va kaip gražiai pasipuošęs žmogus:
(http://designyoutrust.com/wp-content/uploads4/headofall.jpg)
Dar gražios puošybos:
(http://blog.bodycandy.com/wp-content/uploads/2012/03/Matses-tribe-woman.jpg)
Jiems tai gražu, o mums?
(http://images.sciencedaily.com/2012/10/121002145448-large.jpg)
Kažkada Marilyn Monroe ir Jane Russell buvo laikomos sekssimboliais, dabartiniais laikais jas tokiomis retas kuris ir beevadintų
(http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/4/4b/Marilyn_Monroe_and_Jane_Russell_at_Chinese_Theater_2.jpg)
Taip, grožio suvokimas subjektyvus. Kadangi nesu didelis "vakarietiško pasaulio" garbintojas, tai kalbu bendrame filosofiniame kontekste, ne apie vakarietiškus grožio etalonus.
Esmė tame, kad gražu tai, kas sudaro savo kompozicija tam tikrą harmoniją, kuri kažką išreiškia. Jeigu pailgintas kaklas ar paaštrinti dantys sudaro savo vaidmenį tam tikroje kompocijoje, ir žiūrėtojui išreiškia tam tikrą visuminę nuotaiką, kuri yra jam patraukli, tada galioja tas pats principas.
Tai ir yra klausimo esmė, kas yra gražu, ir kodėl tai gražu? Kas yra pats grožis? Kame jo jėga?
Gamtos vaizdai turbut visu kulturu zmonems vienodai grazus ?
Citata iš: a.t.sielis spalio 08, 2014, 18:26:02
Bet žmogus gi nesukūrė pats savo veido, veidą jam davė gamta, o nešiodamas tą veidą, jis gali būti visai be nuotaikos tuo metu.
Mažytis kontrargumentas: su šiuolaikine kosmetika moterys gali padaryti mažyčius stebuklus. Išvada galėtų būti tokia: veidas gali būti idealiai proporcingas ir simetriškas, o kokie spuogai ar kokie nors kiti odos defektai gali paversti jį atgrasiu.
Tikrai, labai daug kas priklauso ir nuo aplinkos primestų individualių pažiūrų. Pvz.: anksčiau man būdavo negražios laužtos nosys, o geriau įsižiūrėjęs truputį kitaip į tai žiūriu. Specialiai kažkam dėl tokių nosių kosmetinių operacijų nevertėtų darytis.
Kalbant apie kažkokią trauką gali susirinkti labai daug kitų svarbių priežasčių: elegancija ar gražus elgesys ne tik prie stalo, laikysena, tinkamai parinkti drabužiai, linksmas būdas, velniūkai akyse ar spindinti šypsena. Manau, paragrafas labai neteisus dėl M.Monroe ir J.Russel: jei jos su laiko mašina iš nuotraukos atsikeltų į mūsų laikus ‒ gerbėjų joms netrūktų.
O šiaip gal pradžiai reiktų išnagrinėti paprastesnį klausimą: kodėl kažkas skanu?
Kažkaip pasigilinęs į tokį klausimą su nuostaba supratau, kad mielai valgau kas visai gal neskanu, bet patinka. Turiu omenyje grikių košę (dažniausiai, kaip granyrą prie kepsnio).
Citata iš: Sharikovas spalio 08, 2014, 19:13:21
Gamtos vaizdai turbut visu kulturu zmonems vienodai grazus ?
Greičiausiai ne. Nes kiek teko skaityti antropologų darbus, tai buvo tokių aprašymų kaip kad savanos gyventoją nuvedus į mišką ir atvirkščiai, miško gyventoją išvedus į savaną, jie baisėdavosi nepažįstamais plotais.
Vėl gi, savo močiutei, visiškam kaimo žmogui rodžiau kompe nuostabiausius gamtos vaizdus, o jai jie jokio įspūdžio nepaliko.
Esmė ta, kad kuo arčiau gamtos yra žmogus, tuo jis mažiau linkęs ja žavėtis. Kuo arčiau, tuo praktiškesnis požiūris. Čia mums, betoninių džiunglių vaikams bet koks gamtos pasireiškimas sukelia ypatingus jausmus, žmonės gyvenantys gamtoje tokių jausmų paprastai neišgyvena arba išgyvena bet labai retai
Indėnų vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 metais JAV prezidentui.
Didysis Vadas iš Vašingtono pranešė, kad pageidauja pirkti mūsų žemę. Didysis Vadas mums taip pat siunčia draugystės ir geros valios žinią. Jis labai geras, bet mes žinom, kad mūsų draugystė - pernelyg mažas mokestis už jo palankumą. Vis dėlto mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą. Kadangi suprantame, kad, jeigu neparduosime žemės, blyškiaveidis ateis su šautuvais ir atims ją jėga.
Kaip jūs nupirksite dangų ir žemės šilumą? Šito mes nesuprantame, jeigu mes nevaldome oro tyrumo ir vandens pliuškenimo, tai kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti? Mano tautai kiekviena žemės pėda yra Šventa. Kiekvienas žvilgantis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas rūko debesėlis miške, kiekviena pievelė, kiekviena zyzianti muselė, medžių kamienais tekančios sultys - viskas šventa mūsų tautos atmintyje ir jausmuose. Pasitraukę į kelionę tarp žvaigždžių, mirusieji blyškiaveidžiai užmiršta savo gimtąją šalį. Mūsų mirusieji niekada neužmiršta tos nuostabios žemės, kadangi ji - raudonodžių Motina. Mes - tos žemės dalis ir ji-- dalis mūsų pačių. Kvepiančios gėlės - mūsų seserys. Elnias, žirgas, didysis erelis - mūsų broliai. Kalnų viršūnės, sultingos pievos, šiltas mustango kūnas ir žmogus - visi jie viena šeima.
Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori pirkti iš mūsų žemę, jis iš mūsų per daug reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis mums paliks vietos patogiai gyventi. Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais. Bet viskas ne taip paprasta, kadangi mums ši žemė - Šventa. Šis žvilgantis vanduo, tekantis upeliuose ir upėse, - ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas, jeigu mes parduosime jums žemę, jūs privalote atminti, kad ji šventa, jūs turite mokyti savo vaikus, kad ji šventa. Vandens čiurlenimas - tai mano tėvo tėvo balsas. Upės - mūsų seserys, jos malšina mūsų troškulį. Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti savo vaikus, kad upės - mūsų seserys ir jūsų seserys; ir ateityje su upėmis privalote elgtis gražiai ir gerai, kaip elgiatės su savo seserimi.
Raudonodis visada pasitraukia prieš pirmyn einantį blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas pasitraukia prieš tekančią saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai - šventos vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės sklypai mums tapo šventi.
Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemės sklypas niekuo nesiskiria nuo kito, kadangi jis - svetimas, kuris ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas. Jis palieka tėvų kapus ir dėl to nesijaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų ir jaučiasi ramus. Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į Motiną-žemę ir į brolį-dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį ar spalvotus karolius. Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą.
Aš nesuprantu...
Mūsų mintys kitokios negu jūsų. Jūsų miestų vaizdas - skausmas raudonodžio žvilgsniui. Galbūt todėl, kad raudonodžiai - laukiniai, ir jie daug ko nesupranta. Blyškiaveidžio miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima pasiklausyti, kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip plevena vabzdžių sparneliai.
Galbūt aš paprasčiausias laukinis ir daug ko nesuprantu.
Man atrodo, kad triukšmas įžeidžia klausą. Argi čia gyvenimas, jeigu žmogus negali išgirsti vienišos klaidžiojančios ugnelės šauksmo arba naktinio varlių ginčo tvenkinyje?
Aš - raudonodis, aš daug ko nesuprantu.
Indėnai kur kas mieliau klauso švelnaus vėjo šiurenimo virš tvenkinio, uodžia popietinio vėjo ir lietaus kvapą, prisigėrusį pušų sakų aromato. Raudonodžiui oras - brangenybė, nes tuo pačiu kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėris, ir medis, ir žmogus. Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kuris sklinda nuo mirštančiojo jau daug dienų. Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs privalote atminti, kad mums oras - brangenybė, kad oras savo dvasia dalijasi su visais, kas gyvas. Vėjas, kuris įkvėpė gyvybę mūsų protėviams, dabar priima jų paskutinį įkvėpimą. Ir šitas vėjas turi pripildyti gyvybės dvasia mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis atokiai nuo jos ir elgtis su ja kaip su šventa, kad liktų tokių vietų, kur galėtų ateiti netgi blyškiaveidis, norintis pajausti saldų gėlių kvapo prisotintą, iš pievų sklindantį vėjo skonį.
Citata iš: a.t.sielis spalio 08, 2014, 18:54:05
kas yra gražu, ir kodėl tai gražu? Kas yra pats grožis? Kame jo jėga?
Liūdniausia tai, kad šiuo klausimu labai daug "padirbėjo" žiniasklaidos priemonės. Dabartinis grožio standartas - tiesiog gerai apgalvotas verslo planas :) "Kažkas" įteigia, kad moteris be makiažo negraži - bėgam pirkti kosmetikos priemonių, kad užmaskuotume save. "Kažkas" sugalvoja, kad negražu plaukuotos kojos - lekiam depiliuotis, negražu būti storam - sportuojam, vartojam papildus ir t. t.
Didžiąja dalimi, manyčiau, grožis yra tai, ką mums įteigia...
CitataKas yra grožis? Kodėl kažkas gražu arba negražu?
Grozis yra ideja. Kazkas grazu ar negrazu yra todel kad tai ka suvokia musu protas ar (ir) jutimai proto yra skirstoma i kategorijas kaip kad grazu, negrazu ar neutralu grozio atzvilgiu. Grozio ideja mano nuomone yra vienas is pazinimo instrumentu. Grozi suvokiame skirtingai del priezasciu kurias minejo paragraf 78 ir t.t.
Citata iš: a.t.sielis spalio 08, 2014, 20:45:27
Indėnų vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 metais JAV prezidentui.
O tu žinai kad šios kalbos tekstu ir net pasakymo data ir vieta yra abejojama? Tiksli kalba kuri jis pasakė neišliko, beliko tik romantizuotas vėlesnių laikų įrašas užrašytas generolo Henrio Smito greičiausiai labai įtakotas knygų apie indėnus. Galutinė redakcija kurią tu ir papostinai yra perdaryta specialiai vienam filmui. Deja šitas feikas sklinda tarp žmonių labai iškreipdamas tai ką indėnai iš tiesų mano apie gamtą ir kitus dalykus :)
P.S. aš ilgą laiką domėjausi indėnais, dalyvaudavau pow wow, inipio ir pejotlio apeigose, tai šiek tiek matau skirtumą tarp romantizuoto ir realaus indėno :)
Mes kažkaip vis apie žmones, nors kiek supratau tema apie grožį/estetiką apskritai, neaplenkiant ir negyvų daiktų (tarkim, kodėl Jaguar XJ yra gražus auto, o Fiat Multipla - ne). Anyway, mano du centai kodėl žmonės gražūs ir negražūs, nors manau kas nors jau yra atlikęs kokius nors tyrimus šia tema.
Be to, kas išsakyta, yra tasai gamtos, viliojimo variantas - kvapniausia gėlė, gražiausias povas, vaisingiausia patelė. Atitinkamai bitė, kitas povas ar patinas daug negalvoja ar čia jam gražu, ar negražu, o tiesiog stengiasi parodyti prielankumą tam "gražiausiam". Ir sakyčiau dalis to išliko ir žmonėse - mes taip pat įvertinam gražią moterį visai kitaip nei vertintumėm gražų paveikslą, tame yra daugiau "geismo" - ta prasme, net jei žmogaus nenurenginėji ir nekuri įvertimo į lovą planų, pasąmonė dalinai jį vertina taip, kaip bitė vertina žiedą. Tai netrukdo įvertint ir gražų vyrą, bet jis, iš patino (nu tipo šiuo atveju, vyro) pusės vertinamas lyginant su savim - aka "aš norėčiau toks būt", "jis toks pat gražus kaip aš" ar "jis gražus, bet ne kaip aš" - čia jau kaip kam pagal savivertę. Tik aišku kultūra į biologiją įdėjo nemenką indėlį ir kaip paragraf nuotraukose matyti, grožio idealai skiriasi, vis dėlto, bazinis komplektas išlieka - žmogus be nosies ar su 10 cm aukščio ausim turbūt būtų negražus visose bendruomenėse.
Citata iš: czech-kuolis spalio 08, 2014, 22:06:14
Mes kažkaip vis apie žmones, nors kiek supratau tema apie grožį/estetiką apskritai, neaplenkiant ir negyvų daiktų (tarkim, kodėl Jaguar XJ yra gražus auto, o Fiat Multipla - ne).
Automobiliuose visa grozi sudaro taisyklingos proporcijos ir linijos. Multipla, toyota prius ir dar kruva automobiliu yra baisus, nes suprojektuoti per kavos pertraukele zmoniu, kurie visiskai neturi fantazijos.
Nebutina leistis i krastutinumus su visais lamborghini aventadorais, gallardo ir kitais erdvelaiviais, kurie gali buti grazus tik dvylikos metu vaikui. Paimkim alfa romeo 8c, jaguar f-type`a ar ta pati, tavo mineta XJ. Jokiu imantrybiu, tik taisyklingos proporcijos ir linijos, bet atrodo ispudingai. Arba tas pats G klases mersas. Dizainas praktiskai nepakites per tiek metu irgi nera jokiu imantrybiu, bet gatveje i ji atsisuka dauguma.
Is dalies visas sitas proporciju ir liniju reikalas tinka ir zmogui. Irgi vyrauja tos pacios proporcijos, kad atstumas nuo smakro iki nosies=atstumui nuo nosies iki antakiu=nuo antakiu iki plauku linijos ir dar visokiausiu kitu. Tas pats ir su kunu: neproporcingai ilgos rankos, maza galva, atsikises pilvas ir panasiai iskart rezia aki.
va varpainis pasake su automobiliais ta, ka norejau pradejes skaityti pasakyti aplama - grozis, tai proporcijos ir saikingumas. galima imt pavyzdi vien is antikos pasaulio. grazus zmogus - prisiziurintis ir issilavines.
kalbant apie mena, daleiskim as nesuprantu abstrakcionizmo, visokios tepliones, kur kai kuriu net neeina tiksliai paaiskint, jei pats autorius neatskleides ka tuo norejo pasakyti... visgi kitam gal tai labai grazu...
CitataKas yra grožis? Kodėl kažkas gražu arba negražu?
Klausimas iš tikro filosofinis, ir apie tai jau kalbėta-perkalbėta filosofijos veikaluose ne kartą. Ko gero čia ir gali kiekvienas rasti sau priimtiną atsakymą - visi gi esam skirtingi, o dėl grožio kaip ir nėra priimtina/prasminga ginčytis (plg ., „dėl skonio nesiginčijama").
Žiūrint iš evoliucinio taško ;), sąvokos „grožis" kiltis homo sapiens „pradžioje" buvo labai paprasta - sveikas ir reiškė „gražus". O toliau, kaip sakoma, pošlo pojiechalo - jei jau sąmonė „prabudo", tai jos nesustabdysi.
Ir šiandien turim grožį ir „mokslą" apie grožį tokius, kokius turim. Tiksliau sakant, mes nežinom, kas per daiktas yra tavo minimas (universalus?) grožis. Subjektyvu, ir tuo viskas pasakyta.
Gal kažkas ir yra „daugumai" gražu, ir tai vadinami specialistai net geba kažkaip „pagrįsti", bet negi tas, kuris taria, kad tai niekai, nėra lygiaverčiai teisus? :)
Citata iš: illuminati spalio 09, 2014, 18:01:58
grozis, tai proporcijos ir saikingumas. galima imt pavyzdi vien is antikos pasaulio. grazus zmogus - prisiziurintis ir issilavines.
Nesutinku. Grožis labai subtilus dalykas. Štai pažįstu kelias merginas kurios tiesiog lydosi nuo šito tipo grožio:
(http://k38.kn3.net/taringa/6/3/4/7/6/4/4/mary3030/B49.jpg?3129)
Platesniam susipažinimui į google įvesk Sopor Aeternus ir tada pasakyk ar tau šis tipas gražus ar ne.
Nes vien tai kad jis daug kam patinka, paneigia tavo teiginį apie grožį kaip proporcijos ir t.t.
Jei prisižiūrėjimas ir išsilavinimas būtų svarbi grožio detalė, tai visokie marozėliai niekada panų neturėtų, o kaip žinia kiekvienas iš jų turi bent po kelias :)
Man negražių,negražu nebūna. Arba aš viską priimu tiesiog kitaip. Pas mane nėra žodžio NEGRAŽUS.
Grožis yra asociacijos.
Tai kas mums nepatinka- mintimis veda prie to, ko mes nenorime. Todėl mes tai atmetame.
Tai ir tai ko mes nenorime turėti ar tai kas mums kultūriškai/asmeniškai nėra priimtina.
Arba tai kas mums patinka, dažniausiai yra mums artima.
Tarkime kirmėlės asocijuojasi su nešvarumu, puvimu, ligomis ir pan. Todėl mums jos būna nepatrauklu.
....Ir gaila tik, kad dažnai tos asociacijos būna kolektyvinės ir ne racionalios. Na, žmonės...
Bet tiesa, negražių dalykų nebūna. Kadangi tai kyla iš vertinimo/pozicijos, o pastaroji yra individuali.
Citata iš: paragraf 78 spalio 09, 2014, 21:16:02
Platesniam susipažinimui į google įvesk Sopor Aeternus ir tada pasakyk ar tau šis tipas gražus ar ne.
Nes vien tai kad jis daug kam patinka, paneigia tavo teiginį apie grožį kaip proporcijos ir t.t.
Jei prisižiūrėjimas ir išsilavinimas būtų svarbi grožio detalė, tai visokie marozėliai niekada panų neturėtų, o kaip žinia kiekvienas iš jų turi bent po kelias :)
vau... atvirai pasakius issigandau to ka pamaciau... ir tikrai nesakyk, kad jei patinka keliem is tavo aplinkos, tai patinka daugybei paprastu zmoniu. aisku yra juk zmoniu, kurie po oda prisideda implantu, persipjauna liezuvi i dvi dalis ala gyvates, issitatuiruoja veida... jiem grazu, bet paprastai visuomeneje susilaukia neigiamo poziurio.
kas del marozu, tai paprastai su jeis ir susideda ju lygio ir ju aplinkos panos.
nors siaip zinau ir tikru isimciu, pzv tikrai gerai atrodanti, sportuojanti pana draugauja su tiesiogine to zodzio prasme - dikiu. sakysit del pinigu ar pan. o va ji gyvena zymiai geriau nei jis. va jum ir chemija...
Tiesiog norėjau pasakyti kad grožį apibrėžia kiek kitokie dalykai nei anksčiau išsakyti
Citata iš: a.t.sielis spalio 08, 2014, 16:36:08
Kas yra grožis? Kodėl kažkas gražu arba negražu?
Yra daug ginčų dėl grožio suvokimo, įvairus skoniai todėl iš to ir gime estetikos mokslas. Šiaip pats esu nemažai mąstęs kas dailėje, architektūroje ar muzikoje, o taip pat gamtoje sukelia grožio įspūdį. Atrodytų sunku būtų rasti universlų grožio etaloną.
Man asmeniškai labiausiai priimtinas Platoniškas gėrio-tiesos-grožio triados suvokimas, nes šios vertybės eina šalia. Gal yra tam tikri kodai suvokiami kaip grožis. Nors vėlgi galima ginčytis ir dėl to.
Na pavyzdžiui įdomu, kad gražu būna tai kas atitinka auksinį pjūvį. Taip pat atrodo rašiau čia tema apie fraktalus, kurie yra ytin dažnai pasitaikančios strūkturos gamtoje, kuri daug kam yra grožio šaltinis.
Klausiau dar Ramachandrano bandymą moksliškai paaiškinti estetiką. Pavyzdžiui jūslėms gali "patikti" stiprus signalai, aukšti kontrastai.
https://www.youtube.com/watch?v=7ZTvHqM-_jE (https://www.youtube.com/watch?v=7ZTvHqM-_jE)
Kodėl grožis patrauklus? Ar galima jo patrauklumo jėgą paaiškinti per gravitaciją (na, pasak S. Hawking, visata susidarė dėka gravitacijos)? Tai juk taip pat tam tikra traukos jėga. Ar grožis yra visatos dalis, ar jo šaltinis yra už visatos ribų?
Man toks jausmas, kad su tais mokslais nusirisime iki to: "Tvarka - gražu, chaosas - ne".
Nors tos vadinamos nesuprantamos dailininkų teplionės, kol kas tikriausiai vis dar kaip ir chaoso pusei atstovauja?
Svarbu kokius jausmus tai iššaukia, pagal tai bandom kažkaip suprasti kas gražu, kas ne. Bet tas pats objektas venoje šviesoje, nuotaikoje, tam tikrose kosminėse aplinkybėse gali pasirodyti dieviškai gražus, o kitose velniškai atstumiančiu. Kažkokius universalius grožio etalonus gal ir galima kurti, bet didelės prasmės tame nėra.
P.S. Šiaip neseniai lankiausi valdovų rūmuose, ten tuos gobelenus stengtasi patraukliai pateikti: salėse tamsu, bet patys gobelenai gražiai apšviesti. Tikrai gražiai, neįprastai atrodo, o dienos šviesoje jie būtų tik blankūs mažai kam įdomus skudurai.
Kokioje maisto pramonėje į pateikimą ir labai kreipiamas dėmesys, kas gražiai atrodo - būna skaniau.
Nebūtina mums iki nieko ristis.
Tiesiog paimkime tokį būties faktą, kad kiekvienam iš mūsų kažkas yra gražu. Subjektyviai. Ir kad tai turi tam tikrą patrauklumo jėgą.
Kokie ten dalykai kam gražūs ar negražus, ir kaip tai palyginti - ne taip svarbu. Įdomiau, kad toks dalykas, kaip grožio suvokimas egzistuoja, ir turi vieną didžiausių galių.
Nesu tikras, bet manau pervertinate grožio galias. Jis tikrai gali suteikti gyvenimui komforto, noro gyventi, džiaugsmo, praskaidrinti nuotaiką, pakylėti kitus jausmus, padaryti neišdildomą įspūdį.
Idomu, ką Jūs turite omenyje, kalbėdami apie grožio galias?
Na tiesiog, kad grožis traukia (dėmesį, energiją, mintis etc.). Argi ne keista?
Man tai nekeista. Bet mintis gali traukti ir paprasčiausiai norai gerai atlikti kokį gerą darbą, pajusti kūrybinį malonumą bei džiaugsmą. Paprasčiausias aiškus ir elegantiškas minties suformulavimas, pavykęs palyginimas ar metafora eilėraštyje, atrasta trumpa ir aiški formulė nusakanti fizikinius reiškinius , koks programos algoritmo optimizavimas gali būti neprastesni magnetai.
Čia bandau kažką priešpastatyti paprasčiausiems kolekcioneriams, pasiūlyti kokią alternatyvą.
Nors gal tai mažiau vertinama ir daugiau pastangų reikia į tai įdėti.
Bet tie tavo įvardyti magnetai, taip pat yra grožis. Elegancija, išraiška.
Patikėk kūrybinis džiaugsmas yra žymiai stipresnis magnetas. Gal būt galima būtų lyginti su orgazmu pasiekiamu mylėjimosi metu, kas beje irgi yra gražu.
Grįžtant prie temos, paprasčiausi rašikliai, vienus būna miela paimti į rankas, malonu liesti jų paviršių. O kiti tik paprasčiausi tušinukai, geriau ar blogiau atlieka savo funkcija ir viskas. Manau, įspraudęs grožį tik į vaizdą paverstum jį tik tokiu paprasčiausiu tušinuku, o tada tik besirūpintum, kad jis geriau atliktų savo funkciją.
P.S. Šiaip aš pats nesu tikras. Vienas moderatorius po kiekvieną savo žinutę užsidėjęs prierašą-priminimą-pamokymą "Nereikia su neregiu ginčytis apie žvaigždes". Gal grožį ir reiktų palikti tik akims, o kitoms juslėms tik joms suprantamus lietimui - malonu, skoniui - skanu, kvapui - net nėra kažkokio specialaus žodžio, tad tiesiog, abstrakčiai, vyliojančio, ausims - vežanti, paliečianti sielą muzika - ir sunku parinkti kokį aiškiai atribotą nuo kitų juslių žodį. Nors mes ir mėgstame viską maišyti ir tarsi savo skirtingom juslėm padėti susiorientuoti kas yra kas.
Apie tai ir kalbu, kad grožis ne tik vaizde. Juk ir muzika yra graži, garsas.
Kol banžiau aiškiau suformuluoti P.S. atsirado žinutė, tai tiesiog jį begėdiškai pakartosiu:
P.S. Šiaip aš pats nesu tikras. Vienas moderatorius po kiekvieną savo žinutę užsidėjęs prierašą-priminimą-pamokymą "Nereikia su neregiu ginčytis apie žvaigždes". Gal grožį ir reiktų palikti tik akims, o kitoms juslėms tik joms suprantamus lietimui - malonu, skoniui - skanu, kvapui - net nėra kažkokio specialaus žodžio, tad tiesiog, abstrakčiai, vyliojančio, ausims - vežanti, paliečianti sielą muzika - ir sunku parinkti kokį aiškiai atribotą nuo kitų juslių žodį. Nors mes ir mėgstame viską maišyti ir tarsi savo skirtingom juslėm padėti susiorientuoti kas yra kas.
P.P.S. Visur įžvelgdami grožį, tarsi, ištobulintume vieną juslę ir akimis "matytume" žymiai platesnį pasaulį, nors nereiktų pamiršti, kad už visų juslių stovi tu pats.
P.P.P.S. Ir šiaip nebėra ko žaisti slėpinių, mus vylioja jausmai, jų sudirginimas juslių pagalba arba ne tokiomis primityviomis priemonėmis.
Jei kas neigia jausmus ir iškelia norus aukščiau, vis vien ten be jausmų neapsieinama. Lieka saugumo jausmas, galios, laisvės ar atvirkščiai dalis komandos kaip kumščio (čia iš kareivių gyvenimo) ir pan.
Na mane domina ne tiek aistros (regos ir kitų jutimų tenkinimo) klausimas, tiek tai, kad pats toks dalykas kaip grožis turi galią. Tas pats kaip ir su protu - yra pvz. žmogaus protas, kuris gali būti panaudojamas geram ir piktam tikslui, ir yra protas kaip savybė per se, kuri gali būti būdinga transcendencijai, absoliutui. Taip yra ir grožis, kaip jį suprantame materialiame pasaulyje, kuris gali sukelti aistrą ar geresnius jausmus, ir yra grožio per se, kaip vienos iš būties savybių nagrinėjimas.
Prisiminęs savo pavyzdį, norėtum suprasti kaip sukonstruoti tušinuką, kuris gražiai rašytų ant bet kokio paviršiaus?
Yra įkvepiantis legendinis Napaleono pasisakymas, kad norėtų Šv. Onos bažnyčią pasidėti ant delno ir nusivežti į Paryžių. Bet yra mūsų tautos išmintis „visiems neįtiksi" kaip ten besistengtum, ar pan.
Ne taip seniai musulmonai sprogdino budistines statulas, prilyginamas pasaulio stebuklams, bet šiuo atveju matyt svetimo pasaulio stebuklams.
Nemanai, kad per didelis grožis gali būti pavojingas ir sukelti pavydo ar kokius kitus blogus jausmus? Čia klausimas gal jau daugiau sau pačiam.
Citatayra grožio per se, kaip vienos iš būties savybių nagrinėjimas.
Fiodoras Michailovičius kažkada XIXa. yra pasakęs "grožis išgelbės pasaulį".
Iš dabarties pažvelgę atgalios (ir iki F.M., ir po F.M.), matom, kad klasikas geriausiu atveju taip manė būdamas dar naiviu pienburniu, nes tai tėra tušti žodžiai.
Kitaip tariant, jokios universalios galios ar energijos (a la gravitacija) grožyje nerasi nė su žiburiu.
Iš kitos pusės, F.M. buvo neprilygstamas žmogaus sielos specialistas.
Iš interneto
CitataJo kūriniuose žmogus visada ieško savęs, analizuoja savo ir aplinkinių žmonių gyvenimus, o ir pats rašytojas daugelio kritikų yra vadinamas racionaliu etiniu intuityviu intravertu. Jam būdinga savianalizė, didelis psichologizmas, gili filosofija. Kasdieninį gyvenimą F. Dostojevskis visada siejo su „amžinosiomis" žmonijos egzistencijos problemomis, todėl kūrybai būdingas minimalus buities vaizdavimas, ir gilus skverbimasis į žmogaus psichiką, idėjos dominavimas meniniame paveiksle, psichologinis groteskas, veiksmo dramatiškumas, detektyvinio romano elementai. Prieš skaitytojo akis - tarsi drugio krečiamo pasaulio vaizdas. Susigaudyti jame galima tik suvokus visumą, išgirdus autoriaus balsą.
Tik tai turint omeny ir galima kalbėti apie apie grožį, tiksliau, apie žmogaus sąmonės subjektyviai pozityvią pajautą, kuri ir buvo įvardinta kaip "grožis". Ieškok grožio šaknų visų pirma žmogaus smegeninėje, o vėliau kur nori, nes gamtoje/pasaulyje - iki homo sapiens atsiradimo - sąvoka „grožis" yra beprasmė.
Grožio per se nėra. :)