Anomalija.lt

Pabandysiu apžvelgti, kai kuriuos savo matomus požymius:

* Revival krikščionių sąjūdis Amerikoje, yra pranašysčių apie milijardą jaunimo, kuris bus šitoje bangoje.
* Krikščionių ekumenizmas - normalėja krikščionybė, susivokia.
* Vedų dvasinės kultūros paplitimas visame pasaulyje
* Islamo modernėjimas
* Jogos ir vegetarizmo populiarėjimas, new age ir t.t.

Situacija tokia, kad vis daugiau ir daugiau žmonių ieško autentiško dvasingo gyvenimo būdo, nes alternatyva tik materialistinė kančia. Tai pvz. kažkokiuose regionuose, žemynuose ar šalyse, labai greitai šiuolaikinių komunikacijos priemonių ir visuomenės sąjūdžio poreikiui subrendus, dvasinės vertybės gali nueiti kaip ugnis per sausą žolę. Tokių atvejų būna, ir manau, bus daugiau.

Toje pačioje Kinijoje, kuri yra berods viena stipriausių ir didžiausių diktatūrų, Vedų kultūra šiuo metu greitai plinta. Na jų daug ir yra, kinų.

O kaip tau priesingas sajudis, zmoniu (nuo zodzio homofobija(zmogaus baime)) sajudis? Kuris tikrai kaip  liepsna per sausa zole varo per zeme. Ar as vel kazko tai nesugaunu?

O ką, visko yra, tamsa dabar visur, šviesa dar tik brėkšta, kai pakils saulė, viskas pasidarys šviesu ir aišku.

Pasaulis gyvas, čia visados bus bangos, vienos tamsios, kitos aistringos, trečios gerumo. Visad bus gyva, ir skirtingų priešpriešinių bangavimų bus.

Beveik komunistų žadėtas šviesus rytojus :D Matai, ir tie nesuklydo, bet tai nebus komunizmas :)

Citata iš: a.t.sielis  sausio 29, 2014, 16:22:19
* Krikščionių ekumenizmas - normalėja krikščionybė, susivokia.

Kaip bebūtų gaila vieninteliai katalikai užsiima ekumenizmu ir stengiasi su visais sugyventi gražiai (čia liečia ir tarpreliginį dialogą). Kitos denominacijos su retomis išmitimis ekumenizme mato didelį pavojų prarasti savo identitetą.

Citata* Vedų dvasinės kultūros paplitimas visame pasaulyje

Tiksliau būtų pseudovediškoji kultūra, nes tai kas kalbama apie vedas vakaruose gerokai neatitinka to kas kalbama rytuose

Citata* Jogos ir vegetarizmo populiarėjimas, new age ir t.t.

Vėlgi, kaip ir su vedomis, joga vakaruose gerokai supopsėjusi. O new age, jau gęstantis judėjimas

Citata iš: paragraf 78  sausio 29, 2014, 17:38:49
Kitos denominacijos su retomis išmitimis ekumenizme mato didelį pavojų prarasti savo identitetą.

Tai niekas nenori identiteto prarasti. Bet gal baigiasi jau tas kreizėjimas, kai kitus eretikais laikė, smerktinais į pragaro ugnį. Pažiūrėsim, kur dar visa tai išsivystys. Šiaip neblogi ženklai.

CitataTiksliau būtų pseudovediškoji kultūra, nes tai kas kalbama apie vedas vakaruose gerokai neatitinka to kas kalbama rytuose

Nu jo, jeigu klausysim Toršunovo ar skaitysim žurnalą "Raktas" tai tikrai gausim devintą vandenį nuo kisieliaus :)

Bet šiaip, kiek liečia bhakti vedantą, tai pats originalusis Vedų kultūros standartas iš Rytų, ir jis pakankamai plačiai paplito visame pasaulyje. Yra ir kitų krypčių, ajurveda, etc.. Jeigu kas Rytuose kalbama kitaip, pateik pavyzdžių.

CitataVėlgi, kaip ir su vedomis, joga vakaruose gerokai supopsėjusi.

Supopsėjusi, bet vis vien yra.

------

Tai aš čia šiaip, tik kelis dalykus įvardinau. Pakilimas bus, kuo daugiau nuoširdžių tikinčiųjų, tuo lengviau pasaulis atsikvėps.

Citata iš: a.t.sielis  sausio 29, 2014, 17:55:43
Tai aš čia šiaip, tik kelis dalykus įvardinau. Pakilimas bus, kuo daugiau nuoširdžių tikinčiųjų, tuo lengviau pasaulis atsikvėps.

Visi kažkuo nuoširdžiai tiki, tik kad daug kas tiki visokiom nesąmonėm, bet irgi nuoširdžiai. Aš va tikiu kad šiandien išgersiu alaus :)

Į sveikatą :D

Citata iš: paragraf 78  sausio 29, 2014, 18:05:07
Aš va tikiu kad šiandien išgersiu alaus :)

As tai va proteino kokteiliuka  8)

Citata iš: 2Pacas  sausio 29, 2014, 18:55:32
As tai va proteino kokteiliuka  8)

Raumenyną vystai? :D

Joo.  :D

Va, straipsnis į šios temos temą:

http://www.npr.org/templates/story/story.php?storyId=102880913

Aišku, kol kas tame nesimato dvasingumo viršūnių, bet pažiūrėsim, kas bus toliau. Sudrumstas vanduo nusistovi, ir į viršų turi iškilti grynas vanduo.

Čia tas pasakymas "1000 metų aukso amžius"(dvasinio pakilimo amžius) utopija, kurią net teoriškai sunku įsivaizduoti.
Na nebent dvasiniu pakilimu laikytum idealiai "sustyguotą" tvarką, nusikaltimų nebuvimą(dėl gerai veikiančios policijos), mėsos nevalgymą, visuotinį "laisvą religingumą"....
Bet ir tokia tvarka ilgai "netemptų".... tikriausia.

Paprasčiausiai, jeigu dabar 80 proc. šalyse būna formalių tikinčiųjų, tai jeigu pasidarytų 50 procentų nuoširdžių tikinčiųjų, visa atmosfera pasidarytų dvasiškai pakili.

Prisiminkim Sąjūdžio laikus.

Jokių utopijų. Vyksta realistiški procesai, ir juos galima pastebėti.

Pvz.:

CitataKiek liečia mokslinius įrodymus, religijos pozicija (bent jau kas tuo metu buvo lietuvių kalba paskaityti, tiksliau, kas papuldavo į rankas, nes sistemiškai tuo neužsiėmiau) tuo metu buvo labai silpna. Pamenu, kai paskaičiau tokia mažutę knygutę apie argumentus prieš evoliucijos teoriją (prieš makroevoliuciją, pripažįstant mikroevoliuciją), atrodė labai jau mažai. Bet visgi, tam tikrą poziciją jie buvo susiformulavę, ir ją išreiškė, ir tai kažkokį poveikį minčiai turėjo. Iš tikro, tai ta knygutė buvo trumpa reziume, atgarsiai tų platesnių ir storesnių publikacijų, kurios pradėjo pasirodyti JAV. Mes provincija, neseniai buvusi okupuota valstybė, likome nuošalyje, su nuskurdinta intelektualine atmosfera, visuomeninė opinija nesirėmė (ir dabar vis dar nesiremia) klasikiniais pagrindais bei klausimais, kuriuos aktyviai nagrinėja "laisvasis Vakarų pasaulis" (be ironijos, laisvės ten yra), todėl pas mus mentalinėje atmosferoje daug kas iškreipta,

Bet per 20 metų laikai pasikeitė. Dabar turim internetą, kuriame ir informacija tapo įvairesnė bei kokybiškesnė nei pradžioje, mokame užsienio kalbas ir skaitome jomis; teistinė pozija taip pat tapo labiau išplėtota - atsivėrė įvairių religijų vidinių žinių lobynai; teistinės kilmės mokslines idėjas plėtojantys mokslininkai daug dirbo, ir pasiekė tam tikrą svaresnį argumentų bei įžvalgų gylį, formuluoja teorinius pagrindus kaip nagrinėti informacinį visatos ar gyvybės aspektą, kuris nurodo į kuriančio proto būtinumą; sąmonės/proto tyrimai taip pat nestovi vietoje.

Religijos iš tiesų pradeda gilintis į meilę Dievui ir dvasingumą, o ne galvoti apie kryžiaus karus. Tokie pokyčiai. Kai jos taps tikru, tyru dalyku, tada žmonės ir priims. O niekdariškų, veidmainingų religijos dalykų niekada nepriims. Žmonės ne kvailiai.

---

Kad lengviau būtų suprasti, tai čia nekalbama apie new age Vandenio amžių, bet apie teistinės dvasinės kultūros pakilimą. Pvz. krikščionys laukia antro Jėzaus Kristaus atėjimo. Kai tai įvyks, "pasaulis" baigsis, reiškia, materializmo įtaka smarkiai sumažės.

Žr.: " Išvien su pranašais ir tuo pačiu apaštalu Bažnyčia laukia vienam Dievui žinomos dienos, kai visos tautos vienu balsu šauksis Viešpaties ir „tarnaus jam petys į petį" (Sof 3, 9)"

---

Kitų religijų pranašystės:

http://en.wikipedia.org/wiki/Nammalvar

Gilios neatsekamos senovės šventasis Nammalvar rašo savo Divja-prabhandham posmuose:

poliga poliga poliga! poyitru valluyir ccapam
naliyum naragamum nainda namanukkingu yadonrum illai
kaliyum kedum kandu kolmin kadalvannan budangal manmel
maliya ppugundisai padi adi ulidara kkandom

"Pergalė! Pergalė! Pergalė! Matau kažką nuostabaus: visa, kas blogo gyvoms esybėms, yra sunaikinta, niekas nekeliauja į pragarą, Jamaradžas (mirusių sielų teisėjas) neturi daugiau darbo, ir visi Kali jugos efektai nustojo veikti. Taip yra todėl, kad visame pasaulyje vis didėjantis Visur Esančio (Višnu) pasišventusių tarnų skaičius gieda Jo vardus šokdami ir grodami muzikos instrumentais".

čia tie posmai giedami:



O čia apie juos galima daugiau pasiskaityti:

http://srimannarayana108.blogspot.com/2013/08/poliga-poliga-poliga.html

arba čia: http://thiruvaymozhi-5th-6thdecad.blogspot.com/p/poliga-poliga.html (pilnas tekstas su vertimais)

Utopija todėl, kad žmonės kokie buvo prieš kelis tūkstančius metų, tokie pat bus ir po tūkstačnio metų. Kolektyvinis pasikeitimas neįmanomas, nors aišku išorinės sąlygos turi įtakos kiek toje visuomenėje yra individualių žmonių kurie pasirenka vienokį ar kitokį kelią.

Citatamokslines idėjas plėtojantys mokslininkai daug dirbo, ir pasiekė tam tikrą svaresnį argumentų bei įžvalgų gylį, formuluoja teorinius pagrindus kaip nagrinėti informacinį visatos ar gyvybės aspektą, kuris nurodo į kuriančio proto būtinumą; sąmonės/proto tyrimai taip pat nestovi vietoje.

Aišku, kai žmogaus supratimas visiškai prieštarauja- sunku tikėti, bet jei bus įrodyta 99,99% kuriančio proto būtinumas, tai jau nebebus tikėjimas, o tiesiog žinojimas.

CitataPvz. krikščionys laukia antro Jėzaus Kristaus atėjimo. Kai tai įvyks, "pasaulis" baigsis, reiškia, materializmo įtaka smarkiai sumažės.

Labai bijau ginčytis, bet šiaip pirmą kartą girdžiu tokią interpretaciją.

CitataUtopija todėl, kad žmonės kokie buvo prieš kelis tūkstančius metų, tokie pat bus ir po tūkstačnio metų.

:) pamatysim. Žmonės bus tokie patys, bet užsiims kažkuo kitu.

Prieš trisdešimt metų buvo Sovietų Lietuva, ir visi ėjo į Gegužės 1-osios eisenas su raudonom vėliavom, o dabar viskas kitaip. Praėjo sovietizmas, niekas negaudo į rekrūtus, į Sibirą netremia.

CitataLabai bijau ginčytis, bet šiaip pirmą kartą girdžiu tokią interpretaciją.

Gali būti :D , nes mano originali, iš niekur neišgirdau. Bet graži interpretacija, ar ne?

Bet kokį ryšį tai turi su dvasiniu pakilimu? Čia tiesiog išorinių sąlygų pasikeitimas ir tiek.

Kuria prasme išorinių? Materializmas iš kur atsiranda? Žmonės gyvena materialistiškai, taip jis ir atsiranda. Kai žmonės ims nuoširdžiai tikėti (kas yra grynai vidinis dalykas, dabar pvz. 80 proc. save priskiria kuriai nors tikybai, bet tai tik poza, o realiai gal 1 proc. kažką praktikuoja), pasikeis ir visuomenės gyvenimo vaizdas.

Kai žmonės pradės tikėt taip kaip tu isivaizduoji manai jiems nebereiks valgyt?būsto?ir kitų gyvenimą lengvinančių dalykų?juk jie materealizmas

Citata iš: a.t.sielis  sausio 30, 2014, 12:04:35
Materializmas iš kur atsiranda? Žmonės gyvena materialistiškai, taip jis ir atsiranda.

Pats materializmas nėra nei gerai nei blogai. Blogai pasidaro, kai dėl daiktų atsiranda pavydas, apgaulės, visos mintys tik apie daiktus...

Tą ir turėjau galvoje, kaip apibūdina Puodukas. Mariuk, Puodukas tau paaiškino, ką reiškia "materializmas". Na, bet mes čia jau į "technines" detales gilintis pradedam.

Geriau jau apie dvasinį sąjūdį, vilties ir tikėjimo metą.

seiliuk,kiekvienam materalizmo lygis ir supratimas yra skirtingas,kas tau materealizmas,kitam normalus pilnavertis gyvenimas.
Dvasinis sajudis?na kai stovėsi gatvėj su plakatu ''dvasinis sąjūdis'' tada apie tai ir pakalbėsim,nes dabar tik bereikšmis tusčiažodžiavimas.

Nieko tokio, gera tema aptarimui :D

O rimtai,kodėl tu tik tusčiažodžiauji,rašai beprasmes ''paklodes'' bet nieko konrečiai dėl to dvasinio pakilimo nedarai...ar pats supranti jog tai beprasmiai plepėjimai?pvz. kokie krišnaistai eina gatvėis,dainuoja savo hari hari,rama rama,kažkokia žinia skleidžia,buria bendruonenes,na bent kažką daro,o tu tik va forume sėdi ir tapatį per taptį rašinėji,bet tas konkrečių rezultatų neatneša..man labai keista,kai žmogus pasitenkina tik tokiais primytiviais pasisakymais forume,nors pagal jo žodžius turi bųti kažkokios revoliucijos ir perversmai ,ar tu čia tiesiog sėdi ir lauki kol už tave kažkas kažką padarys?o pačiam kažko imtis kinkos per skystos,nes pradėjus konkrečiai veikt susidursi su realiu pasauliu ir išsiskalaidys visos utopinės iliuzijos?bijai,kad tavo susikurta ideaologija gali neatsilaikyti prieš realų pasaulį ir jo dėsnius?bijai kad taip atsitikus iš tavo gyvenimo nieko nebeliks?nes dabar esi susikūręs kaipo ''tikslą'' kurio laikaisi tik dalinai,o jam žlugus,gyvenimas nebeteks prasmės ir teks gyvent ten,kur esi ištikro.

Tau tai atrodo niekai, o man - protinis darbas; pats šviečiuosi, ir su kitais pasidalinu.

Plius, tu gi nematai, ką aš dar veikiu :D Rašymas tik viena iš mano veiklos sferų.

Citata iš: a.t.sielis  sausio 30, 2014, 12:45:31
Na, bet mes čia jau į "technines" detales gilintis pradedam.
Geriau jau apie dvasinį sąjūdį, vilties ir tikėjimo metą.

Kiek aš suprantu, tai tos "techninės" detalės ir yra religijos pagrindas, o tokie abstraktūs dalykai, kaip dvasinis sąjūdis nieko neduoda.

Jo, cia tinkama vieta dalintis tokiom ziniom, nes renkasi zmones nepatenkinti, delfio ir tv info, teip  sakant su atviru protu :). (Kartais net perdaug atviru :D)

Citata iš: puodukas  sausio 30, 2014, 13:27:18
Kiek aš suprantu, tai tos "techninės" detalės ir yra religijos pagrindas, o tokie abstraktūs dalykai, kaip dvasinis sąjūdis nieko neduoda.

Šiaip ir religijos nieko neduoda kaip ir visokie dvasiniai sąjūdžiai :) Kaip esu minėjęs nieko čia mes gudraus nesugalvosim. Elementarus paprastas kasdienis gyvenimas naudojantis laisva valia ir tiek. Ne taip jau paprasta gyventi kai mano laisvė negali būti prievarta niekam kitam. Daugiau jokių reikalavimų nėra. Tiesiog kasdieniškai tobulėti šia linkme. O tam reikia priiminėti konkrečius sprendimus o ne "giliai mąstyti". Už priimtus blogus ar gerus sprendimus niekas neteis tik patys kai būsim anapus. Tiesiog kitą kartą kai įsikūnysim bandysim protingiau nugyventi gyvenimą. Nors niekas nespaudžia tobulėti.

Citata iš: Vytautas  sausio 30, 2014, 13:58:09
Elementarus paprastas kasdienis gyvenimas naudojantis laisva valia ir tiek. Ne taip jau paprasta gyventi kai mano laisvė negali būti prievarta niekam kitam. Daugiau jokių reikalavimų nėra. Tiesiog kasdieniškai tobulėti šia linkme. O tam reikia priiminėti konkrečius sprendimus o ne "giliai mąstyti". Už priimtus blogus ar gerus sprendimus niekas neteis tik patys kai būsim anapus.

Beveik uždėčiau pliusuką, jei nebūtum paminėjęs, kad turėsim dar progų kituose gyvenimuose.
Nors gal ir per daug supaprastinai, bet, kad niekas tiesiogiai neteis aš ir taip įsivaizduoju, o tie geri-blogi sprendimai, čia kaip "treniruotė", ką anapus patys pasirinksim.

Klausimas skeptikams: Lietuvos Nepriklausomybės sąjūdis jums nieko nedavė?

Man tai davė, tiek dvasine, tiek materialia prasme.

Prie ko čia sąjudis?

Tai jau vien tikėjimas nėra toks jau ir dvasiškas, o labiau savanaudiškas, tik jūs tikintieji to niekada nepripažinsit.

Tikėjimas, norėjimas būti arčiau Dievo, tai nėra kažkuo geriau nei norėti gražios mašinos. Mašinos norėsiu, gal būt, kad ir važiuoti maloniau ir pasirodyti, būsiu suteikęs sau malonumą.

Tikėti, artėti prie Dievo irgi nesvarbu kas tai bebūtų pajusti harmoniją, sužinoti paslaptis, ar priartėti prie Dievo, tai visvien priveda prie savanaudiškumo, nes visvien tu kažko nori, ko neturi dabar.

Tad kodėl žmonės meldžiasi tiki Dievu? Visada kai tikisi iš jo pagalbos, naudos arba sulaukti neva kažkokio patarimo ar kaip kiti sako pasijausti geriau, bet tai visvien veda prie tų pačių jausmų sau, jaustis geriau, tad norėti mašinos ar norėti harmonijos visvien abu materialūs norai, tik skirtingi.

Visi norai gražūs ar ne, žemiški ar dvasiniai visvien veda prie godumo

idenmeyou, gražiai nupasakojai tokį žmogų kuris iš esmės netiki, bet Dievą prisimena tik kai sunku. Tie kas arčiau Dievo, paprastai jo neprašo nieko, tik dėkoja ir šlovina, tai vadinama kontemplecija.
Dievo siekimo nepavadinčiau savanudiškumu, nes savanaudiškumas ieško naudos, o su tikėjimu į Dievą, kaip rodo istorija dažnai gali būti ir liūtams atiduotas ir šiaip visų nekenčiamas. Be to, buvimas arčiau Dievo reiškia visišką savęs atsižadėjimą, o tai irgi kažkaip su savanaudiškumu nesisieja

Man kai yra nesuprantama su tuo Dievo garbinimu ir šlovinimu.

Už ką turiu dėkoti Dievui? Už duotą gyvenimą, už tai, kad šiandien skaniai pavalgiau ar susipažinau su įdomiais žmonėmis? Jei būsiu dėkingas aš jam už tai ir padėkosiu, bet tada iškyla kita problema, jei aš jam dėkoju, vadinasi jis atsakingas už šias man suteiktas sėkmes ir trumpą palaimą, bet jei jo pagalba aš skaniai valgiau, susipažinau paprasčiausiai su įdomiais žmonėmis, tai tada dingsta mano laisva valia.

Viskas taip išeina, kad be Dievo pagalbos aš nebūčiau gavęs šių malonumų. Vadinasi jis kažkaip man nesuprantant įtakojo mano veiksmus ar padarė tokias aplinkybes.

Bet jei vis dėl to ne jo pastangomis, o savo aš sau suteikiau šiuos malonumus ir už visą džiaugsmą esu atsakingas aš pats, tai kam jam dėkoti ir garbinti juk aš pats tai susikūriau. Vat man čia susikerta ta laisva valia.

Bent man pats garbinimo ir šlovinimo faktas beprasmis. Aš kalbu apie kitus kūrėjus bet jiems tai visiškai nereikalinga ir neturi jokios prasmės. Savotiškai net gali ta beprasmybė nervinti. Nors jiems iš tikro visiškai nesvarbu. Aš suprantu apie paprastą pagarbą, bet tai joks šlovinimas ar garbinimas. Tai tiesiog niekaip neišreiškiama. Konstatuojamas pagarbos faktas tuo viskas ir pasibaigia. Savo žemiškus tėvus mes paprasčiausiai gerbiam be jokių papildomų įrodymų, maldų, ritualų ir kitko. Kūrėjai niekaip nesikiša į mūsų gyvenimą būtent kad visiems vienodai užtikrinti laisvą valią. Nėra labiau mylimų. Visiems vienodos sąlygos.

Citata iš: idenmeyou  sausio 30, 2014, 17:26:55
Man kai yra nesuprantama su tuo Dievo garbinimu ir šlovinimu.

Viskas yra ne taip. Šlovinamas Dievas žinoma ir už jo darbus, bet tai pradedančiojo malda. Labiau pažengęs turi ypatingą santykį ir jau nebešlovina dievo už tai ką anas jo manymu padarė, o tiesiog dėl to kad anas yra. Na bet čia gal sunku suvokti, to nepatyrus.
Va būna kad žmonės myli vienas kitą ir kai paklausi kurio nors už ką tu aną myli tai tas nieko negali pasakyti, tiesiog myli ir viskas. Taip yra ir santykyje su Dievu. Nereikia ypatingos priežasties jam dėkoti ar šlovinti, visa tai vyksta tik dėl to kad tu esi ypatingame ryšyje, tiesiog myli ir viskas. Tai gražiai atskleista Giesmių giesmės knygoje

Na aš meilę priskiriu cheminiams procesams.

Matai, cheminiai procesai trunka 3 metus, bent jau taip teigia įvairūs šaltiniai, dėl to neskubu sakyti myliu merginoms (išvis tik du kartus esu tai merginoms pasakęs). Bet kai susiduri su faktu kai žmonės 50 metų pragyvena kartu ir vis dar nepamiršta vienas kitam sakyti "myliu", tai supranti, kad meilė daugiau nei chemija.

Aš galvoju, kad dėl vadinamosios tikros meilės kaltas yra prisirišimas, baimė prarasti tai ką turi.

Prisirišus prie žmogaus nesinori jo paleisti, o malonu jį prisiminti, galvoti apie jį ar mylėti, tada kai jį prisiminus, prisimeni teigiamas emocijas ne tik jo, bet ir tas, kurias tu jausdamai būdamas šalia, ar net žinodamas, kad jis yra, juk jei tas žmogus būtų nuolatos su mumis blogai elgiasis tai kažin ar jaustumėme jam kažką labai gražaus. Manau įsimylime tuos su kuriais pajaučiame daugiau norimų emocijų, tada kai jaučiamemės labiau laimingi, tada kai iš to žmogaus gauname naudos lyg ir sau. Kad ir ta pati mergina, įsimylėsime ją tik tada, kai ji bent iš dalies atitiks mūsų iš pasąmonės įsivaizduojamo mums idealaus partnerio idealą, tai įeina ir išvaizda ir charakteris. Bet aišku tai tik pati pradžia, po to daug kas priklauso kaip žmogus pateisina pirminius mūsų įsivaizduojamus lūkesčius, juk susipažindami apsvarstome ar tai atneš daugiau gero ar blogo, jei numanome, kad blogo, tai ir stengiames išvengti to.

Būtent tokio atsakymo ir tikėjausi :)
prisirišimas nėra pagrindinis meilės akstinas.
Meilę galima būtų apibrėžti šitaip: tai kasdienis apsisprendimas, ligoje ar džiaugsme, varge ar laimėje būti kartu ir priimti savo žmogų tokį koks jis yra.
Daug kas sako: va Romeo ir Džuljeta, štai kur meilė. Tačiau su tuo nesutikčiau, meilė būna tada kai tu žinai blogiausias žmogaus savybes bet vistiek jis tau rūpi, net ir pragyvenus kelis dešimtmečius kartu.

Taigi, santykį su dievu, galima tais pačiais žodžiais apibūdinti kaip ir meilę: tai yra kasdienis apsisprendimas ir t.t.

O ar bus tas dvasinio pakilimo amžius nuoširdžiai abejoju, čia tik ezoterikai užsimerkę į realybę. Pasaulis ritasi žemyn ir tai dėsningai greitėja.

Citata iš: paragraf 78  sausio 30, 2014, 20:12:53
O ar bus tas dvasinio pakilimo amžius nuoširdžiai abejoju, čia tik ezoterikai užsimerkę į realybę. Pasaulis ritasi žemyn ir tai dėsningai greitėja.

Deja panasiau i tai, o ne i pakilima :(, na ir idomu kiek risis, taip sakant kritimui ribu kaip ir ner?

Remiantis Kabaloje akcentuojamu pusiausvyros dėsniu, galima daryti išvadą, kad kuo daugiau bus dvasingesnių žmonių, tuo daugiau bus ir materialistų.

Citata iš: Sleeping_angel  sausio 30, 2014, 20:36:02
Remiantis Kabaloje akcentuojamu pusiausvyros dėsniu, galima daryti išvadą, kad kuo daugiau bus dvasingesnių žmonių, tuo daugiau bus ir materialistų.

Jei tai perskaitei pas Laitmaną tai jo mokymas ne daug ką bendra turi su tikrąja kabala.

Šiaip nežinau ar tikrai tas principas jog jei daugės vienų tai daugės ir kitų veikia. Jei taip yra, vadinasi yra ir trečioji grupė, kuri yra niekas, o iš jos užgimsta dvasingieji ir materialistai

Šiaip skirstymas ir atskyrimas materialiojo pasaulio ir dvasinio būdingas sektoms. Mes esame ir dvasinės ir materialiosios būtybės, gyvename dviejuose pasauliuose ir kol esame gyvi, nei vienas iš tų pasaulio neturėtų paimti viršaus, reikia būti abiejuose vienodai. Nuklysdamas į vieną kurią nors pusę pažeidi harmoniją ir... na žodžiu taip ir gimsta visokios sektos

Laitmaną :D Rekia gi nuo kažko pradėti :)

Citata iš: paragraf 78  sausio 30, 2014, 20:56:22
Šiaip nežinau ar tikrai tas principas jog jei daugės vienų tai daugės ir kitų veikia. Jei taip yra, vadinasi yra ir trečioji grupė, kuri yra niekas, o iš jos užgimsta dvasingieji ir materialistai

Įdomu, ar daugėjant žmonių skaičiui mieste, daugėja ir nusikaltimų skaičius? Gal tai bent iš dalies padėtų atsakyti į šį klausimą  ???

Citata iš: paragraf 78  sausio 30, 2014, 20:12:53

Meilę galima būtų apibrėžti šitaip: tai kasdienis apsisprendimas, ligoje ar džiaugsme, varge ar laimėje būti kartu ir priimti savo žmogų tokį koks jis yra.

Kai žmogus turi ryšį su kitu ir jam tas ryšys svarbus, žinoma jis nenori, kad tam kitam žmogui atsitiktų kažkas blogo ar jis jį prarastų, bet kodėl taip yra? Žmonės mums yra tie svarbūs, kurie mums suteikia gerų emocijų, net ir patys darydami kažką naudingesnio kitam artimam nei pačiam sau iš esmės net to nesuprasdami galime patenkinti kažkokį didžiulį troškimą. Tarkime kai vyras gali aprūpinti savo moterį ar ją užjausti ateina įdomus jausmus, lyg sustiprindamas vyro savivertę, vyriškumą, tad duodamas kažką kitam visada kažką ir gausi pats naudingo.
O kai mylime žmogų tai jei jis serga ar yra varge, tai liekame tarp apsisprendimų, jei žmogus mums nėra labai svarbus, greičiausiai turėdami kažkokią savo gyvenimo ateities viziją pasuksime kitu keliu ir paliksime žmogų, bet jei pažinodami jį jaučiames tikrai labai gerai mes net ir varge jo nepaliksime, nes gyventi be jo bus daug didesnis vargas. Tad pasirinksime kažkokį vargingą gyvenimo periodą su juo, nei kur kas didesnį vargą be jo, gyvenimą kur jo ilgėsimes ir kentėsim. Viskas vistiek priveda prie mums labiau pasąmoniškai naudingesnių sprendimų.

Citata iš: idenmeyou  sausio 30, 2014, 21:12:18
Kai žmogus turi ryšį su kitu ir jam tas ryšys svarbus, žinoma jis nenori, kad tam kitam žmogui atsitiktų kažkas blogo ar jis jį prarastų, bet kodėl taip yra? <...> iš esmės net to nesuprasdami galime patenkinti kažkokį didžiulį troškimą. <...> net ir varge jo nepaliksime, nes gyventi be jo bus daug didesnis vargas. <...> Viskas vistiek priveda prie mums labiau pasąmoniškai naudingesnių sprendimų.

Ir visa tai paaiškinama vienu žodžiu - EGOIZMAS :)

---

Tokios buvo Senojo Testamento pranašystės apie Jėzaus pamokslavimo laikus. Ir jos išsipildė. Problemos niekur neišnyko, pasaulis toliau degradavo, bet tai ką davė Jėzus, pasiliko, ir buvo įsikabinimas žmonėms, jie galėjo tas tiesas įsisavinti. Ir po truputį, po truputį, štai dabar turim europinį humanizmą, taiką tarp valstybių, tam tikrą civilizuotumą. Ir toliau degradacija vyksta. Degradacija vyks visados, o dvasinis sąjūdis bus irgi. Ne aš jį sugalvojau, jis seniai išpranašautas. Ir jo požymiai matosi - kaip ir pranašauta, kad ši epocha bus Dievo šlovinimo epocha, visose religijose galima pamatyti, kaip tas šlovinimas stiprėja.

Citata iš: Sleeping_angel  sausio 30, 2014, 20:36:02
  kuo daugiau bus dvasingesnių žmonių, tuo daugiau bus ir materialistų.

Pats toks išorinis lyginimas suvelia (išplauna) sąvokas, nes vadinamas "dvasingas" žmogus, kuris gal net vienuolyne gyvena, realiai gali būti daug didesnis pavyduolis, pataikūnas, apkalbinėtojas, save laikantis geresniu už kitus, nei tas kuris nuo ryto iki vakaro pasinėręs į vadinamus "materialius" dalykus.
Jei jau skirstyti žmones, tai labiau tiktų Blezo Paskalio "formulė":

CitataŽmonės dalinasi į teisuolius, kurie save laiko nuodėmingais, ir nuodėmingus, kurie save laiko teisuoliais

Nematau nieko blogo dvasios skyrime nuo materijos. O kad tai filosofiškai pagrįsta ir gera, iliustruočiau tokiais pamąstymais:

CitataDėl dualistinės pasaulėžiūros. Mes matome pasaulyje tiek vienovę, tiek įvairovę. Visa yra viena, bet įvairovė niekur nedingsta. Be įvairovės nebūtų gyvenimo, greičiau būtų parimusi tolydinė būtis. Tas parimęs aspektas egzistuoja ir persmelkia viską, bet yra ir aktyvumas. Taigi, o ši tema skirta kaip tik aktyviajam gyvenimui ir tokio gyvenimo tobulumui. Taigi, suvokiant vienovę, ypač gyvenimo tikslo vienovę, kokybinę egzistencijos vienovę, nekyla klausimo apie dualistinį požiūrį. Visa kyla iš vieno Šaltinio ir visa Jam gimininga bei paklūsta. Žvelgiant taip, net ir įvairovė matoma nedualistiškai, tai yra kaip vientisa harmonija, diversity in unity.

Dėl vienybės su materija. Taip, fizinis kūnas yra materijos dalis, taigi, fizinį kūną reiktų suvokti kaip esantį vienovėje su materija. Siela - dvasios dalis, sielą reiktų suvokti kaip esančią vienovėje su Dvasia. Ir kadangi materija yra Dvasios antrinis produktas (iš aukštesnio - žemesnis, iš dinamiško - statiškas, iš sąmoningo - nesąmoninga), tai viskas yra vienovėje su Dvasia.

Tobulai suvokiant Dvasią, netgi materija matoma dvasiniu žvilgsniu, kaip susieta su Dvasia. Ir tada viskas naudojama tyrai ir adekvačiai. Bet iki tokio lygio reikia subręsti, apsivalyti nuo materializmo, būtent tam ir reikalingas sąryšių tarp Dvasios ir materijos, tarp Dvasios ir gyvų esybių, ir tarp gyvų esybių ir materijos pažinimas.

Citata
Ne materija turi sąmoningumą, o Sąmonė turi materiją, kaip vieną iš savo veikimų, t.y., energijų. Išorinė energija. Nėra atskirties tarp Energingojo ir Jo Energijos, todėl ir materiali energija yra neatsiejama nuo Sąmonės. Bet ši energija turi savo ypatybes, kurios ją skiria nuo kitų energijų. Būtent, nagrinėjant sąryšius tarp materialios energijos ir Sąmonės, tarp mažų sąmonių ir Sąmonės, ir tarp mažų sąmonių ir materialios energijos, paaiškėja kokiu būdu tos ypatybės dera. Aukščiausioji Sąmonė valdo tiek materialią energiją, tiek mažas sąmones. Mažos sąmonės gali būti užgožtos ir paklaidintos materialios energijos, kartu, jos yra aukštesnės prigimties, ir gali ribotai valdyti materialią energiją. Kaip pavyzdžiui, žmogus gali manipuliuoti akmeniu. Bet akmuo manipuliuoti žmogumi negali. Bet žmogus yra materialios gamtos valdžioje, priklauso nuo gamtos dėsnių. Iki tam tikro lygio, kaip tai daro šiuolaikiniai mokslininkai, gamtos dėsniais galima naudotis, bet vis vien, jų jėgos žmogus negali pralenkti.

Kalbėjimas apie tobulumą yra su natūraliu sąmonei subjektyvumo sandu. Galima sakyti, viskas tobula, bet yra tobulumo laipsniai, tobulumų įvairovė, ir prigimtinė vieta tam tikruose tobulumuose. Prigimties tobulumas - visų pirma, gyvai esybei svarbus šis savasis tobulumas. Viskas yra tobula, nes Aukščiausioji Sąmonė yra tobula, todėl visos jos energijos ir visi pasauliai yra pilni ir tobuli. Bet kai gyvoji esybė turi netobulą dispoziciją, elgiasi netobulai (t.y., neišnaudoja savo tobulumo galimybės, skalės, neteisingai naudoja savo gyvenimo laisvę), tada ji turi problemų ir materialistišką būties matymą, praranda ryšį su Dvasia. Kai siela eina prieš savo prigimtį, neatranda tos prigimties, tada kyla problema. Gyvenimo tikslas sutampa su sielos prigimtimi. Kai siela yra veikiama materialios energijos, jos prigimtis transformuojasi į nutolusią nuo sielos esmės. Panašiai kaip vanduo sušalęs virsta ledu, taip mylinti siela pavirsta šio pasaulio gyventoju, kuris kovoja už būvį, ir turi kitų veiklos pobūdžių, nei gryna meilė. Sudvasinus gyvenimą, ledas vėl atšils, ir taps tekančiu minkštu vandeniu.

Tobulumo ieškojimas - tai savo prigimtinės būsenos ieškojimas. Taigi, kalbėjimas apie tobulumą nėra kalbėjimas apie tai, kad pasaulis netobulas. Greičiau atvirkščiai, tai bandymas realiai suvokti pasaulio tobulumą, ir nustoti gyventi pagal džiunglių įstatymus.

---

Kai pripažinsime, kad materija yra pavaldi Aukščiausiai Sąmonei, tada nustosime ja piktnaudžiauti. Kol ja piktnaudžiaujame, tai ir reiškia materijos menkinimą ir savęs kėlimą. Bet viską susiejus su Dvasia, viskas atsistos į savo vietas, ir viskas bus naudojama pagal Sąmonės vienijamą būties harmoniją.

Jeigu sakome, kad automobilis yra negyvas, o žmogus - gyvas, ar tai reiškia automobilio menkinimą ir žmogaus aukštinimą? Ne, tai tiesiog ypatybių nusakymas, realios padėties pažinimas. Panašiai, jeigu sakome, kad materija yra negyva, o Sąmonė - gyva, ir apibūdiname jau minėtus aukščiau trijų rūšių sąryšius, tai realybės pažinimas. Čia nėra aukštinimo ar žeminimo. Suvokus šiuos sąryšius, atstatomas būtent toks matymas, kuriame nėra klaidingo egoizmo - manymo, kad kažkas yra mano valdžioje, kad esu nepriklausomas, ir kad pasaulyje nėra vieningos harmonijos Šaltinio. Tada į viską žiūrima su derama pagarba. Kitaip, kovojantis dėl būvio pagal džiunglių įstatymus, elgsis kaip laukinis ir kažką tremps.

harer nāma, harer nāma, harer nāmaiva kevalam
kalau nāsty eva, nāsty eva, nāsty eva, gatir anyathā

Bṛhan-nāradīya Purāṇa 38.126

"Kali jugoje, kad pasiektume dvasinį tikslą, tikrai nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio, kaip tik giedoti Šventąjį Vardą, giedoti Šventajį vardą, giedoti Šventąjį Vardą."

---

bā-ră-ḵî nap-šî eṯ-Yah-weh; wə-ḵāl qə-rā-ḇay, 'eṯ-šêm qā-ḏə-šōw.
bā-ră-ḵî nap-šî 'eṯ-Yah-weh; wə-'al-tiš-kə-ḥî, kāl-gə-mū-lāw.
has-sō-lê-aḥ lə-ḵāl 'ă-wō-nê-ḵî; hā-rō-pê, lə-ḵāl ta-ḥă-lu-'ā-yə-ḵî.

Senasis Testamentas, Psalmės, 103, 1-3

"Šlovink Viešpatį, mano siela, ir visa, kas manyje, tešlovina Jo Šventąjį Vardą!
Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, koks Jis geras!
Jis atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas" 

Citata iš: a.t.sielis  kovo 18, 2014, 05:02:18
"Kali jugoje, kad pasiektume dvasinį tikslą, tikrai nėra kito kelio,.... kaip tik giedoti Šventąjį Vardą...

O kuom tai skiriasi nuo autogeninės treniruotės (saviitaigos): "mano ranka sunkėja, sunkėja, sunkėja... ? ? ?

Na pvz. jeigu vienuolis kiekvieną dieną meldžiasi "Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio" ir kitas maldas, jeigu susirinkę krikščionys kartu gieda, tai manyčiau, skiriasi nuo autogeninės treniruotės, nes kreipiamasi į Dievą ar Dievo tarną, į Gyvąjį Dievą, tokiu būdu, atsiranda ir stiprėja ryšys tarp krikščionio ir jo garbinamo Viešpaties. O tai ir yra religijos tikslas (žr. Didįjį įsakymą krikščionybėje)

pvz. Jesus Culture turi dainą su tokiu tekstu:

"Jėzaus varde yra galia nutraukti visas grandines (There is power in the name of Jesus to break every chain)

Viskam pakankama auka (all suficient sacrifice)
Taip laisvai duota (so freely given)
Tokia kaina (such a price)
Nupirko mūsų išganymą (bought our redemption)
Rojaus vartai plačiai atsiveria (heavens gate swing wide)"



----

Panašiai, galima suprasti veiksmingumą ir skirtumą nuo autogeninės treniruotės, kai hinduistai vaišnavai kiekvieną dieną meldžiasi su intencija "O Aukščiausiasis Viešpatie, būk man maloningas, atleisk mano nuodėmes ir leisk būti Tau pasišventus", giedodami šventus Dievo vardus.

Hinduistų vaišnavų koncepcija tokia, kad Aukščiausiasis absoliutus, todėl tarp Jo sielos ir Jo pavidalo nėra skirtybės, kaip pvz. yra tarp mūsų sielos ir mūsų kūno (mes dualūs, Aukščiausiasis - nedualus), taip pat ir tarp Jo pavidalo ir Jo vardo nėra skirtybės. Todėl kreipimasis į Dievą Jo absoliučiu vardu tolygus tiesioginiam bendravimui su Juo. Jo galia visur pasiekia, Jis yra visur, ypač Savo pavidale, savybėse, varde, tarnuose. Sąlygota gyva esybė nesugeba tarti absoliutaus Dievo vardo, nes tai daro tik materialiais jutimais ir materialiu protu, bet kreipimasis į Aukščiausiąjį sąlygotoje būsenoje artina žmogų prie Aukščiausiojo absoliutaus pavidalo, savybių, vardo dvasinio suvokimo, prie ryšio su Aukščiausiuoju.

CitataNupirko mūsų išganymą

Nupirko iš ko?

Citatakreipimasis į Aukščiausiąjį sąlygotoje būsenoje

Labai skirtingą literatūrą skaitom, nes ten kur aš skaitau, tai specialus siekimas sąlygotų būsenų, tiesus kelias į saviapgaulę, "apsižavėjimą". Ten atvirkščiai- pabrėžia, kad reikia saugotis proto "skrajojimo padebesiais".

Citata iš: puodukas  kovo 22, 2014, 19:18:34

CitataNupirko mūsų išganymą

Nupirko iš ko?

Čia jau jūsų krikščionių vidiniai teologiniai reikalai, o aš šiaip iš šalies duodu pavyzdį, kaip krikščionys šlovina Dievo vardą ir Jėzaus vardą. Pvz. Jėzaus maldoje sakoma: "Tėve mūsų, teesie šventas Tavo vardas". Arba žr. citatą aukščiau esančiame poste iš Psalmių.

Citata

Citatakreipimasis į Aukščiausiąjį sąlygotoje būsenoje

Labai skirtingą literatūrą skaitom, nes ten kur aš skaitau, tai specialus siekimas sąlygotų būsenų, tiesus kelias į saviapgaulę, "apsižavėjimą". Ten atvirkščiai- pabrėžia, kad reikia saugotis proto "skrajojimo padebesiais".

Man atrodo, tu visai atvirkščiai supratai žodžio "sąlygotas" prasmę ir viską, kas iš to išplaukia. "Sąlygotas" mano nusakytame kontekste reiškia, "paveiktas materialių sąlygų", jomis apribotas ir nuo jų priklausomas, tai yra, praradęs dvasinę tendenciją ir užvaldytas materialios tendencijos. Tai tikintysis savo kelyje atgal namo pas Dievą, siekia išeiti iš sąlygotos būsenos į tyrą, dvasinę būseną. Tai yra, iš nusigręžusio nuo Aukščiausiojo tapti atsigręžusiu į Jį.

Tai norėta pasakyti, kol asmuo yra materialistinėje būsenoje, jam neįmanoma dvasiniu būdu kreiptis į Aukščiausiąjį, tad jo kreipimasis yra praktika, dar ne tikrojo Švento Vardo tarimas. Čia mintis ta, kad kai kalbame kad Aukščiausiojo vardas yra absoliutus, tai nereiškia, kad materialiu liežuviu ištarus Aukščiausiojo vardą, ištarei tą absoliutų vardą. Siela turi ištarti, tada tai bus tikras, dvasinis Šventas Vardas. Bet praktikuojant iš sąlygotos, materialios būsenos, einama prie galutinio tikslo. Turi tobulėti iš ten, kur esi.

CitataČia jau jūsų krikščionių vidiniai teologiniai reikalai, o aš šiaip iš šalies duodu pavyzdį

Bet "geri" tavo duoti pavyzdžiai- muzikanto, kuris žodžius dėlioja, kad rimuotusi, o ne prasmė būtų,... Fatimos įvykį pastoviai pateiki, nors tarp pačių krikščionių nėra vieningos nuomonės dėl jo,.... skraidančius šventuosius- kur viduramžiais buvo raštininkų mada iš vieno trumpo fakto prikurti vaizdingą pasakojimą "pristatant penkis aukštus virš to"....
jaučiasi, kad esi daug skaitęs apie krikščionybę, bet kažkaip ne taip supranti... bent jau man toks įspūdis susidaręs.

Na, kadangi aš krikščionybės nepraktikuoju, tai jeigu iš šalies kažką ne taip suprasiu, man tai visai nebus žalinga. Tiesiog bus klaidingas mano įspūdis, vienas iš daugelio kitų klaidingų įspūdžių.

Bet šiaip, tie žmonės dainuoja iš savo praktikos. Pvz. Jesus Culture vokalistė sako, kad jai užtenka ištarti Jėzaus vardą, ir daug kas pasikeičia. Šlovina tą vardą ne tik dainų eilėmis, bet ir šiaip kalbėdama.

Tiems, kas galės suprasti, tie pavyzdžiai padės suprasti, tam jie ir skirti. Ne paaiškinti krikščionybės esmę. Aš daugiau aptarinėju universalias religinės-dvasinės sferos tendencijas.

---

Čia va evangelistas Reinhardas Bonkė rašo apie Dievo vardą:

http://www.spauda.lt/bible/texts/bonke14.htm

CitataPasėk Žodžio sėklą ir ji sudygs. Tai Prisikėlimo dėsnis.

Žodyje glūdintis gyvybės užsimezgimas arba gyvybės kibirkštėlė yra Viešpaties vardas. Jo vardas yra Dievo Žodžio prisikėlimo elementas, padarantis Bibliją "gyva ir veiksminga" (žr. Hebrajams 4, 12). Biblija yra Prisikėlimo knyga. Kaip sakoma viename komentare, Šv. Raštai "laikosi" ant Jo vardo.

Dievo vardų yra daug. Kiekvienas iš jų yra ne šiaip sau negyva etiketė, bet labai galingas. Kiekvienas vardas išryškina kokią nors dieviško charakterio pusę. Išsamesnis susipažinimas su Dievo vardais suteikia supratimo ir tikėjimo. Kiekvienas iš jų yra lyg jėgainė, kur mes galime "prisijungti" prie to, kas Dievas yra. Apie žmones mes sakome, jog jie yra "daug žadantys", nes mes juose įžvelgiame potencialą. Toks yra ir Dievas. Jo vardai yra pažadai. Jie parodo mums, kas Jame mums suteikia viltį ir ko galime iš Jo tikėtis.

Citata iš: a.t.sielis  kovo 22, 2014, 19:59:52
Na, kadangi aš krikščionybės nepraktikuoju, tai jeigu iš šalies kažką ne taip suprasiu, man tai visai nebus žalinga. Tiesiog bus klaidingas mano įspūdis, vienas iš daugelio kitų klaidingų įspūdžių.

Kažkur esi pats įdėjęs palyginimą; "jei yra padirbinėjami pinigai, tai turi būti ir tikri pinigai" .
Niekad nesusimąstei kodėl krikščionybėje daugiausia "vienas iš daugelio kitų klaidingų įspūdžių."("padirbtų pinigų") ?

Šioje epochoje "tikrą pinigą" rasti labai sunku, ir tai liečia religinę-dvasinę sferą apskritai, ne tik krikščionybę. Visur pilna padirbinių, jie "gaminami" kiekvieną dieną dideliais kiekiais.

Citata iš: a.t.sielis  kovo 22, 2014, 19:59:52
Aš daugiau aptarinėju universalias religinės-dvasinės sferos tendencijas.

Neneigiu, kad esu paveiktas tv, tad galiu pacituot reklamine frazę: "Kas pritaikytas viskam- realiai netinkamas niekam"

Ar nebus tave užvaldęs noras užginčyti bet ką, ką pasakys tau nelimpantį hinduizmą propaguojantis a.t.sielis? :)

Nematau prasmės tokiam aptarinėjimo pobūdžiui. Tezė-antitezė, antitezė-tezė, ir taip tęsiasi.

Kaip jau minėjau šiuose forumuose, ilgiuosi paprasčiausio žmogiškumo. Atviro filosofinio požiūrio į būties klausimus. Šiais laikais šie dalykai tampa retenybe, kuo toliau, tuo labiau.

Na man labiau atrodo, kad ne tavo induizmas čia užkliūva, bet religinis sinkretizmas :)
Šiaip apskirtai, kiek paskaitai kokį Dalai Lamą, tai jis pasisako, jog tie kas linkę į religinį sinkretizmą, neturėdami tvirto vienos religijos pamato, paprastai jokių gerų rezultatų nepasiekia. Taip, jie jaučiasi labai daug pasiekę, bet realiai, tai tik mėtosi nuo vieno prie kito. Dalai Lama sako: esi krikščionis, tai būk krikščionis, esi budistas tai juo ir būk. Nereikia daryti religinės mišrainės.

"Raganų medžioklei" visada galima rasti priežasčių :) Pavyzdžiui, ieškoti "prielest" kituose, arba ieškoti sinkretizmo, arba ieškoti sektantiškumo. Ir sėkmingai rasti :).

Kaip toje pasakėčioje apie vilką ir ėriuką: "ėriuk, aš tave suėsiu, nes tu man drumsti vandenį." Ėriukas atsako: "tai kad aš geriu pasroviui nuo tavęs". "Nesvarbu, vis vien aš tave suėsiu".

Pvz. mes su tavim aptarinėjom kitoje temoje šiek tiek sinkretizmo klausimus. Tai kai krikščionybė "įkultūrina" kitas religijas, tai jau ne sinkretizmas, tai labai gerai :), bet jeigu kitatikis pakalbės kažką apie krikščionybę, tada tai tampa labai blogu dalyku, ir pretekstu apkaltinti sinkretizmu.

Citata iš: paragraf 78  rugpjūčio 16, 2013, 20:05:37
kiek domėjausi vieninteliai katalikai nebijo prieiti, vieninteliai jei nebijo ką nors integruoti iš kitų religijų į svają.
Va pvz. krikščioniškas zen, labai populiarus jėzuitų mokyme. Indijoje, vėl gi jėzuitai, per mišias greta biblijos skaitinių skaito ištraukas iš vedų ir t.t.

Sinkretizmu aš neužsiimu. Galbūt tu verčiau bandyk vertinti, ar sinkretizmu neužsiima jėzuitai ir kiti tavo žinomi krikščionys, kuriuos minėjai aukščiau esančioje citatoje. Sakyčiau, "raganų medžioklę" geriausia nukreipti į savo religijos atstovus, o ne į kitatikius :). O aš tiesiog aptariau kai kurias įžvalgas apie universalias tendencijas pasaulio dvasingume ir religinėje sferoje.

Nereikia painioti įkultūrinimo ir sinkretizmo. Tai ką tu darai yra visiškas sinkretizmas. Va sakaisi esąs hinduizmo pasekėjas, o savo dvasinį pamatą statai bent ant trijų reigijų. Tai ką daro mano minėtieji jezuitai, yra įkultūrinimas. Tai nėra dviejų religijų mišinys, kaip pas tave, o tiesiog sukrikščioninimas to kas neprieštarauja krikščionybei. Visos religijos tai daro, bet neprarasdamos savo identiteto. Pas tave gi, kiek skaitau, išvis nėra tokio dalyko kaip religinis identitetas. Nesupyk, bet aš visada pasisakau prieš religines mišraines. Pats per tai perėjau, prie nieko gero tai neprivedė, galų gale lieki prie suskilusios geldos, o kas esi taip ir lieki nesupratęs, nors tuo metu kol viskas būna ant bangos išties jautiesi jog atradai kažką tikro. Na bet kaip sako liaudis: kai dešimt auklių, tai ir vaikas be galvos

Citata iš: paragraf 78  kovo 23, 2014, 19:19:16
Va sakaisi esąs hinduizmo pasekėjas, o savo dvasinį pamatą statai bent ant trijų reigijų.

Klysti, nestatau savo dvasinio pamato ant trijų religijų. Tai, kad aptarinėju dalykus iš lyginamosios religijų pažinimo perspektyvos, nereiškia, kad remiuosi daugiau negu viena religija. Mano dvasinis pamatas yra vienas.

CitataPas tave gi, kiek skaitau, išvis nėra tokio dalyko kaip religinis identitetas.

:) Stengiuosi kalbėti daugiau apie kitas religijas, negu apie savąją, iš mandagumo, o taip pat dėl to, kad šiais laikais kiekvienam "taip" yra atsakymas "ne", o kiekvienam "ne" - "taip". Tai jeigu kalbėsi apie savo religiją, būsi užsipultas, o jeigu kalbėsi apie kitas religijas - tai niekam neužkliūva. Toks dėsningumas :D Visai neblogas receptas nebūti fanatiškam :)

CitataNesupyk, bet aš visada pasisakau prieš religines mišraines. Pats per tai perėjau, prie nieko gero tai neprivedė, galų gale lieki prie suskilusios geldos, o kas esi taip ir lieki nesupratęs, nors tuo metu kol viskas būna ant bangos išties jautiesi jog atradai kažką tikro. Na bet kaip sako liaudis: kai dešimt auklių, tai ir vaikas be galvos

Taip, pastebėjau, kad dažniausiai remiesi savo paties bloga patirtimi, ir tada stengiesi padėti kitiems to paties išvengti. Tai geranoriškas veikimas.

Bet neįmanoma kitų matuoti savimi. Visi mes skirtingi, su skirtinga gyvenimo patirtimi, unikaliu gyvenimo keliu. Aš nelaikau savęs religinės mišrainės atstovu, nelaikau savęs įklimpusiu į tokį dalyką. Man patinka gryni, vienos tradicijos dalykai, viena nuosekli visuma. Kitos religijos man įdomios panašiai, kaip vienos tautos atstovui įdomūs kitų tautų atstovai. Jeigu tau patinka rusai, lenkai, ar latviai, nereiškia, kad tapai maišyto kraujo, ar nustojai būti lietuviu.

O pažiūrėti, kas bendro tarp religijų, kokie panašumai, kokias panašias dvasines gilumas jos siekia - nemanau, kad tai sinkretizmas. Nepriešiškas, broliškas požiūris ir sinkretizmas - du skirtingi dalykai. Nors, dėl terminų net tingėčiau ginčytis - jeigu toliau kam nors miela kaltinti mane sinkretizmu, kaip kažkokiu blogu reiškiniu, tai maloniai prašom :)

Na duok dieve, kad aš klysčiau :) bet sakau tik tai kas atrodo, o kaip ten iš tiesų yra tik tu žinai

Išsakysiu savo nuomonę šiuo klausimu. Pirmiausiai išpažinimas kokios nors religijos joks dvasinis pakilimas o tik paprasčiausias konkretus pasirinkimas kažkuo tikėti. Iš tikros dėl didelės informacijos sklaidos ir prieinamumo visai normaliai klaidžiojama tarp religijų. Be to vyksta ir savotiškų "hibridų" susidarymas. Iki savo individualaus pažinimo tikrai pats klaidžiojau tarp rytų ir vakarų. Bet kada vadovaujiesi tik kitų informacija tai visai normalu. Po savo asmeninių patirčių stabilizavausi ir pasirodo tai nei rytai, nei vakarai, nei naujieji tikėjimai. Dvasinis pakilimas pagal mane susiveda tik į dvasinę (jokių tikėjimų), moralinę (labai griežtos normos sau) ir kūnišką (maitinimosi prasme) švarą. Tik tiek šiame materialiame pasaulyje įmanoma "išspausti" iš savęs. Prie viso to laikymasis laisvos valios principo- mano laisvė negali būti prievarta niekam kitam. Kaip ir viskas. Visi kiti procesai įvyks savaime be mūsų įsikišimo. Na aš dar žinau apie kūrėjų egzistavimą. Bet tai manęs nieko neįpareigoja daryti jų atžvilgiu. Jie savaime pakankami ir nėra ko prie jų kabinėtis. Tarsi jų nėra. Reikia labai realiai tvarkytis su savimi. Tikrai yra ką veikti nors viskas atrodo elementariai paprasta. Toks mano tobulėjimo kelias. Bet tai mano pasirinkimas. Kiekvienas tai daro kaip jam patinka. Nuo to žmogus netampa nei geresnis, nei blogesnis, nei kažkoks išskirtinis.

Filosofiškai žiūrint, absoliutas ir jo mažos dalelės (t.y. mes) negali būti tarsi bejausmiai akmenys. Absoliutas yra didžiausias ir intensyviausias visomis prasmėmis, taip pat ir jausmų bei aktyvumo.

Jausmai normaliai yra savo vietoje, savo situacijose ir savo laiku. Jie niekuo ne ypatingi. Iš kitos pusės kas blogo benutiktų mūsų kūnui mes vis tiek liekam nors ir kitame lygyje. Taip kad ir problemos nelabai yra. Jausmai tik dėl kūno egzistencijos. Kas liečia pačius kūrėjus tai jiems paprasčiausia pagarba kaip tėvams be jokių super meilių, atsidavimų, aukojimų ir t.t. Nes tai tiesiog beprasmiška. Jiems kur kas svarbiau kad "užaugtume" ir taptume tokiais kaip jie. Bet jie šito proceso neįtakoja. Laisva valia svarbiausia. Visa žmonijos kažko garbinimo praeitis neturi nieko bendro su tikrąja esme. Klaida ir nukrypimas nuo realybės.

Egzistencija be jausmo, mąstymo, noro - negyva. Akmuo nieko nejaučia, nenori, nemąsto. Akmuo negyvas. Jeigu nėra aktyvumo, nėra ir prasmės, nes nėra kam turėti prasmę. Niekas nevyksta.

Šaltinis, iš kurio viskas kyla, negali būti negyvas, nes iš mažiau negalime gauti daugiau. Pasekmė negali viršyti priežasties. Todėl aukščiausioji būties koncentracija, arba kitaip sakant, tai kas egzistavo tada, kai nieko kito nebuvo - šio kosmoso ir t.t., turi būti gyva. Jeigu ji nebūtų gyva, pasekmėje irgi negalėtų būti gyvumo savybių.

Fizinis kūnas, kuris sudarytas iš inertiškos materijos - taip pat yra negyvas. Pvz. mašinos ir automatai juda, atlieka darbą, bet jie nėra gyvi. Taigi, judėjimas dar nėra gyvybės požymis. Planetos taip pat juda, bet jos nėra gyvos.

Didesnius gyvybės požymius matome proto veikloje. Prote yra mintys, emocijos, suvokimai.

Bet protas materialus, šio kosmoso dalis.

Yra esminis skirtumas tarp dvasios ir materijos (kurios dalis yra protas). Todėl yra esminis skirtumas tarp dvasinių jausmų, kurie yra transcendentiniai, amžini, tobuli ir šiame kosmose mums pažįstamų jausmų, kuriuos generuoja protas, susietai su fiziniu kūnu.

Pakankamai sudėtingai čia viską aprašai. Niekas ir nesako kad kūrėjai yra kažkas negyva. Atvirkščiai ta kitokia gyvybė sukūrė gyvybę žemėje. Ir kūnas iš tikro tampa negyvas kai jį palieka "aš" ir perina į amžinos gyvybės būseną. Bet mes esam visiškai savarankiški nuo kūrėjų ir einam savo keliu. Kūrėjų protas yra labai šaltas ir racionalus. Ne iš jausmų pusės visą tai sukurta o iš proto. Na aš remiuosi tuo ką patyriau ir kaip supratau.

Tai niekas nesako, kad Kūrėjas neturi proto. Yra pirminis begalinis Kūrėjas, kuris už šio materialaus kosmoso ribų, ir subkūrėjai, kurie atlieka kosmoso kūrimo darbą patys būdami šio kosmoso pirmomis  esybėmis, ir kurių gyvenimas pasibaigs kartu su kosmosu. Tai pirminis begalinis Kūrėjas turi viską, protą, jausmus, milijonų milijonus kartų pranašesnius negu mums žinomi. Jeigu jis neturėtų šių savybių, šių savybių negalėtų būti ir Jo energijų pasekmėje - šiame kosmose. Pasekmė negali viršyti priežasties. Tai nėra sudėtinga suprasti: pvz. iš banko sąskaitos, kurioje yra 10 Lt neįmanoma išimti 1000000 Lt, ten tiek nėra. Arba, iš obuolio sėklos negali išaugti slyva, kokia sėkla, toks bus ir medis. Iš vandens galima gauti deguonį ir vandenilį, nes šios medžiagos yra vandens cheminėje sudėtyje, bet kitų cheminių medžiagų iš vandens neišskirsi.

Jeigu Kūrėjas tik šaltas, šalto proto, iš kur tada šiluma, meilės jausmai, visatoje? :) Jeigu bandom nuskurdintai įsivaizduoti Kūrėją, tiesiog apribojame Jo begalinumą ir absoliutumą, dėl savo ribotų galimybių. Ir tuo pačiu, prieštaraujame filosofiškai nuosekliam būties esmių pažinimui.

Aš irgi remiuosi tuo, ką patyriau ir supratau, ir tuo, ką patyrė ir suprato milijonus kartų už mane tobulesnės asmenybės.

Na mes labai skirtingai suprantam savęs ir kūrėjo ar kūrėjų santykį. Tu save laikai kūrėjo kibirkštėle. Aš save kartu su visiškai atskira siela laikau kūrėjų arba Dievo Tėvo ir Dievo Motinos (taip pat visiškai atskirų pradinių anapusinių esybių) vaikais. Aš toks pats kaip jie tik kol kas vaikystės stadijoje. Suprantama toks pats ne materialiam pavidale. Atitinkamai ir mano galimybės pakankamai paprastos. Visas šis pasaulis paremtas tėvais vaikai. Lygiai tokia pati situacija ir su anapusiniu pasauliu. Perspektyvoje mes būsime net tobulesni kūrėjai nes gyvenom materialume ko pradiniai kūrėjai negalėjo patirti, nes tam kad egzistuotu šis materialumas jie turi būti už jo.
Bet tavo požiūris taip pat buvo teisingas nes tarpinio pasaulio dievas buvo "suklijuotas" iš mirusių žmonių likučių. T.y. iš dalelių. Be to jam reikėjo ir gyvųjų energijos užtikrinti savo egzistavimą. Bet dėja šiuo metu nei tokio dievo nei to pasaulio nelikę. Tiesiog patyriau tų dviejų nesuvokiamų kažko kovą ko pasekoje liko tik viena pati pradinė ir tikroji esmė.
Iš tikro viskas yra evoliucija tik ne Darvino ir nesuvokiamai galingesnė ir įdomesnė.

Jeigu atidžiai pamąstysime, tai suprasime, kad dalelės gali atsirasti tik iš pirminės visumos, o ne atvirkščiai - kad iš dalelių susideda visuma, o pačios visumos esą anksčiau nebuvo. Nes antruoju atveju kyla klausimas - jeigu visuma susideda iš dalelių, iš kur atsirado dalelės? Ir kieno jos dalelės?

Kažkas turi būti pradžioje. Visa egzistuojanti būtis, pirminė būtis - kas tai? Tai turėtų būti absoliutas, kas sukoncentruoja savyje viską, visas egzistencijos galimybes ir savybes. Tai turėtų būti absoliutus vienis ir daugis vienu metu. Atsietai nuo visų religinių klišių, tai ir yra pasaulio Šaltinis ir Kūrėjas. O tarp savybių, svarbiausios ir labiausiai vienovę ir įvairovę viename koncentruojančios yra asmeninės savybės, sąmonės savybės. Todėl Šaltinis ir Kūrėjas turi būti absoliuti sąmoninga asmenybė. Absoliuti, reiškia, begalinė, neišsemiama, galingiausia, gražiausia, išmintingiausia, nepriklausomiausia. Visos Aukščiausios Asmenybės savybės greičiausiai viršija mūsų ribotą suvokimą milijonus kartų. Todėl mums lieka laukti Aukščiausiojo apšvietimo, dėl to, kaip į Jį reaguoti, kaip su Juo bendrauti, koks Jis ir kaip veikia.

Nesuprantu kodėl jūs nuolatos kišate visur Dievą, nors jis realiai po kol kas yra ponas niekas. Nieko nežinome apie jį, išskyrus kaimo senučių kalbas ir šventas knygas, nepaaiškinančias pasaulio. Aišku jos turi savo paaiškinimą, bet tiriant, kad ir tą pačia Žemę, jau daug kas ten pradeda nebesutapti.

Kas dėl dalelių taip, visada turi būti visuma kaip dėlionė, sudaryta iš tam tikrų mažesnių objektų, tie objektai iš dar mažesnių dalelių. Kas buvo visada mano nuomone, tai materija, dar niekam nėra pavykę įrodyti, kad jos nebuvo, net bet kokiai daleliai atsirasti reikia materijos, pirmojo žybsnio. Galite materija vadinti, kad ir Dievu, jei tik jums nuo to geriau, bet ta materija neturi nieko bendro, su religiniu Dievu.

Gal kada nors suprasi :) Tiesiog daugiau domėtis reikia. Viskuo domėtis reikia. :)

Citata iš: idenmeyou  kovo 30, 2014, 22:23:46
Nesuprantu kodėl jūs nuolatos kišate visur Dievą

Na pvz aš prieš gerus 1,5m labai realiai susidūriau su kažkokios nesuvokiamos jėgos spaudimu tiek per sveikatą, tiek per nepalankių įvykių seką. Kiek suprantu tai buvo a.t. sielio dievo poveikis. Tiesiog kitokio logiško paaiškinimo neturiu. Iš savo pusės jau kitaip suprasdamas pasaulėdarą paprašiau saviškių tikrųjų kūrėjų pagalbos ir ją gavau. Tiesiog likau gyvas gan komplikuotose situacijose. Taip kad į šį reikalą žiūriu iš labai praktinės pusės. Nors iki to momento normaliai klaidžiojau visokiose svetimose teorijose. A.t.sielio dievu tai tikėjau tai netikėjau, nes jis man taip pat niekaip atrodė nepasireiškė. Tiesiog kol nesusiduri su kuo nors praktiškai normaliai gyveni abejonėse. Ar savo gyvenime kažkaip susidursi su kažkuo akivaizdžiai asmeniškai įrodančiu anapusinio pasaulio egzistavimą labai didelis klausimas. Bent aš šiuo metu gyvenu tarsi nieko nebuvo ir nėra. Ir taip gyvena visi žmonės aplinkui.

Domiuosi atsieli pakankamai, bet visada jūsų religiškasis Dievas, tik ir lieka šventuose raštuose, bei jūsų fantazijuose, pasaulyje jo buvimo ženklų visiškai nėra, nors pasaulis milžiniškas.

Vytautai, kažin ar kažką pajutus yra logiška iškart priskirti Dievui. Realiai tu pats juk pasirenki kam priskirti tą jausmą, jei vietoj Dievo būtų koks nors kalėdų senelis į kurį visi tikėtų, tai būtum galvojęs, kad visa tai ką pajautei yra iš kalėdų senelio, realiai visi tie jutimai turi paaiškinimus.

Na jei Dievas liktų tik šventraščiuose, tai jokia religija ilgai neišgyventų. Žinoma, dalis to k žmonės laiko dieviškumo apraiška yra fantazija, bet šiaip tikintieji mato Dievo veikimą, nes yra su juo pažįstami, o kai jo nepažįsti, tai ir atrodo kad jis pasaulyje neveikia

Citata iš: idenmeyou  kovo 31, 2014, 09:04:57
Vytautai, kažin ar kažką pajutus yra logiška iškart priskirti Dievui.

Viskas paremta įvairių patirčių visuma. Tiesiog nėra paprastų buitinių dalykų prie ko tai būtų galima priskirti. Iš kitos pusės aš tik labai apytiksliai galiu papasakoti savo patirtis. Kitam žmogui jų neįmanoma "perpilti". Pasakau esmę. Bet geriausias atvejas kad kiekvienas kažką patirtų asmeniškai. Visiškai kita būsena. Dabar gaunasi medaus skonio nustatinėjimas, aptarinėjimas per stiklainio sienelę  :)
Ir dar. Kai esi įvykių sūkuryje tuo metu tik fiksuoji kas vyksta ir traukioji pečiais nieko nesuprasdamas. Į "lentynėles" viskas susidėlioja per laiką ir iš visumos. Dabar praėjus jau tiek nemažai laiko tiesiog gėriuosi kaip nuostabiai ir paprastai man pademonstravo savo galias Dievai Tėvai. Tikras dieviškas tobulumas ir paprastumas.

Citata iš: a.t.sielis  kovo 30, 2014, 14:00:17
Jeigu atidžiai pamąstysime, tai suprasime, kad dalelės gali atsirasti tik iš pirminės visumos, o ne atvirkščiai - kad iš dalelių susideda visuma, o pačios visumos esą anksčiau nebuvo. Nes antruoju atveju kyla klausimas - jeigu visuma susideda iš dalelių, iš kur atsirado dalelės? Ir kieno jos dalelės?

Pagal mane ne taip žiūrima net klasikinio dievo atveju. Kūrėjai egzistavo ne materialiam pasaulyje visuomet be pradžios ir pabaigos. Šis mūsų materialus pasaulis nėra jų sudedamoji dalis. Jis gali būti ir jo gali nebūti. Nuo to jų egzistavimas nesikeičia. Tiesiog jie visiškai savo noru užtikrina šio pasaulio egzistavimą. Šis pasaulis sukurtas specialiai kitų kūrėjų atsiradimui tai yra mums. Kūrėjai sugalvojo tokią į save panašių evoliuciją. Mes patys, turėdami dieviškų savybių minčių materializaciją, sutrikdėm šį procesą. Sukūrėm klasikinį dievą kad mus valdytų. Greičiausiai to visai nenorėdami bet nesuprasdami esmės. Pagrindinis skirtumas tarp klasikinio dievo ir Dievų Tėvų kad pirmasis galėjo valdyti viskas kas gyva, bet negalėjo keisti kaip panorėjęs materialaus pasaulio tik per kitų gyvų organizmų ir mūsų tame skaičiuje poveikį įtakoti šį materialų pasaulį . Tame ir jo išnykimo priežastis ir silpnumas. Užsirovė ant pradžių pradžios kurios niekaip neįmanoma įtakoti. Na koks Holivudo režisierius pagautų kampą apie ką kalbu gautųsi įdomus ne fantastinis filmas  :)
Atsiprašau nepastebėjau kad rašau vieną po kito komentarą. Bandau kažkaip taisyti bet nesėkmingai.

Kas kalbate apie egzistavimą be materijos, tai iš fizikos pusės pasakyčiau juodai nusikalbate. Materija yra visur ir su viskuo.

Jutimų nesureikšminčiau, nes žmogus beveik diždiąją dalį jų suvokia netikslingai, o ką jau kalbėti apie Dievą. Pasakysiu vieną pavyzdį, jei vaikas manes paklaustų koks yra šaltis, aš jam pasakyčiau nueik palaikyk ranką šiek tiek ant ledo ir sužinosi, vaikas nuėjęs palaikytų ir žinoma pajaustų, jam atrodytų, kad ranka šala ir gal būt pasidarytų nemalonu. Vaikas grįžtu pas mane ir be abejonės savo patyrimu būtų įsitikinęs, kad jautė šaltį ir viską žino apie jį, tik vat būtų viena paslaptis kurios vaikas nežino. Šaltis realiai neegzistuoja, tai tik visiškas arba mažas temperatūros nebuvimas, štai ir vaikas pasikliaudamas jutimais, o ne žiniomis turėtų neteisingą suvokimą.

O tau neatrodo, kad mes dar per mažai pažįstame visatą, kad taip kategoriškai teigti: Materija yra visur ir su viskuo.

JAV patentų biuro vadovas XIX a. pabaigoje irgi kategoriškai teigė, jog viskas kas tik įmanoma jau yra atrasta.

Tokie teiginiai, atmetant kitas galimybes manyčiau labai jau siauraprotiški yra.

Citata iš: paragraf 78  kovo 31, 2014, 15:07:03
O tau neatrodo, kad mes dar per mažai pažįstame visatą, kad taip kategoriškai teigti: Materija yra visur ir su viskuo.

JAV patentų biuro vadovas XIX a. pabaigoje irgi kategoriškai teigė, jog viskas kas tik įmanoma jau yra atrasta.

Tokie teiginiai, atmetant kitas galimybes manyčiau labai jau siauraprotiški yra.

Galimybės pabrėžiu žodį. Taip be jokios abejonės sutiksiu jog yra galimybė, kad visata pažįstame per mažai, jog galėtumėme sakyti, kad Dievo nėra. Apie visatą žinios per laiką prasipletė sparčiai, bet ji didžiulė ir mums tirti dar tikrai yra ką, kitaip sakant daugiau nežinome, nei žinome, bet iš paties nežinojimo negalime sakyti, kad va čia yra Dievas, ten yra Dievo kūriniai, jis nori to ar ano, mes to tikrai nežinome.

Kaip negaliu nuneigti, kad Dievo nėra, taip tikintieji negali įrodyti, kad jis yra, nes dar niekas neatrado bent kruopelės jo  buvimo. Kalbos, kad kažkas kažką jautė, lieka tik gandais, istorijoje daug kartų buvo žmonių, kurie visko matė, visko girdėjo, viską mokėjo, bet išėjo visiškai kitaip. Religija tiki daugiau žmonių nei tik paprastais gandais, nes paprastas žmogus ten gali atrasti daug moralės, kuri nurodo kaip teisingai gyventi ir pnš.

Visada tikintieji užsiima poziciją, kad ateistai turi įrodyti Dievo nebuvimą, kad jie taip kalba, nes nejaučia Dievo, kad dar ne viską mokslininkai žino, kad galėtų taip kalbėti.

Bet ne ateistų pareiga nuneigti, o tikinčiųjų primetant savo tiesas įrodyti Dievo buvimą, atleiskite, bet po kol kas iš tikinčiųjų sulaukiame tik teiginių ir nuorodų į šventus raštus, bet įrodymų nėra.
Ir nesmerksiu tikinčiųjų, kad kai kurie iš jų nesistengia įrodyti Dievo, kai kuriems iš jų nereikia įrodinėti, jie tikėdami jaučiasi geriau ir jie pasakys jei nepatinka netikėk ir su tokiu tikinčiuoju visada sutarsiu. Bet kai pasisuka kalba apie tuos tikinčiuosius, kurie nurašo fizikos dėsnius ir pradeda kiekviename aukštesniame reiškinyje įžvelgti Dievą yra gana absurdiška. Aš lygiai taip pat galiu prie tų reiškinių primesti "kalėdų senelį" ir kuo aš skirsiuosi, niekuo, nei tikintis, nei aš visiškai negalime įrodyti tų veikėjų buvimo.

Keistai tu suvoki tikinčiojo realybę ir tikėjimo priežastis. Tai ką rašai, parodo tik tai kad visiškai nesupranti kuo gyvena tikintysis :)
Be to, pradėjai paskutinį postą tuo jog negalima atmesti galimybės, o pabaigei tuo jog visi tikintieji debilai nes tiki gandais :)

Tiesa pasakius labai retai sutinku tikintįjį protingą, iškart neprimeskite šio forumo tikintieji sau, kalba eina ne apie jus, bet apie daugumą. Taip aš pradėjau kalbėti, kad niekas nėra ištyręs visos visatos tiek, kad galėtų sakyti "aš pilnai užtikrintas, kad Dievas neegzistuoja". Bet iš daugumos tikinčiųjų pusės yra juokinga kai jie įsitikinę, kad Dievas yra? Tai kaip čia išeina, kad tikintieji visatą plačiau ištyrė? Tikrai ne, tiesiog turi tikėjimą, įsitikinimą ir jiems nereikia net tirti visatos, jų galvose jau ir taip gyvena Dievas. Man keista jų pozicija, kai visiškai ne religiniuose reiškiniuose, kalbu apie visatos reiškinius yra kišamas Dievas, na po kol kas jo ten tikrai negalime užčiuopti.
Daugelis tikinčiųjų sako, kad reikia Dievą pajausti, o ar jie taip gerai išmano žmogaus protą, iš kur įvairūs jausmai kyla, kad galėtų sakyti jog vienas ar kitas jausmas yra artumas prie Dievo. Daug kas diskutuoja panašiose temose apie Dievo egzistavimą ir nei viena pusė negali nieko įrodyti.

Nėra tokio išgalvoto veikėjo, kurį ateistas galėtų nuneigti, nes niekas nėra ištyręs visos Visatos, o jei nesi ištyręs viso ploto, vadinasi kažkur pakraštyje kažkas gali slypėti. Bet lygiai taip pat tikintieji mums žinomoje visatos plotmėje negali įrodyti Dievo egzistavimo ženklų.

Citata iš: paragraf 78  balandžio 01, 2014, 08:31:48Keistai tu suvoki tikinčiojo realybę ir tikėjimo priežastis. Tai ką rašai, parodo tik tai kad visiškai nesupranti kuo gyvena tikintysis :)

Gana daug tikinčiųjų nieko nesupranta apie savo tikėjimą, jiems religiniai įsitikinimai yra įskiepyti auklėjime, mokykloje, bet realiai net į savo šventas knygas nėra įsitikinę, daug tokių yra. Nors pasaulyje yra daug tikinčių, priskiriamų kažkokiai religijai, bet jie nei meldžiasi, nei gilinasi į savo religiją.

Išsiaiškinkime sąvokas. Kai aš sakau "tikintysis" aš neturiu omenyje tų žmonių apie kuriuos rašei paskutiniame poste, nes jie iš esmės nėra sąmoningi savo tikėjime, tad mano manymu jie tėra kvazireliginis balastas, kurio reiktų atsikratyti.
Taigi siūlau ir tau apie juos nekalbėti kaip apie tikinčiųjų etaloną, nes taip nėra.

Jeigu absoliutas nesugebėtų savęs įrodyti, tai nebūtų absoliutus. :) Įrodymų yra daug, pakankamų, adekvačių, tikslingų; tiesiog reikia noro juos pažinti ir pripažinti.

Visata iškelia klausimus, į kuriuos atsakymus turi tik jos Kūrėjas :)

Atsieli įrodymų visiškai nėra. Negalvokit, kad visi mokslininkai ateistai ir yra nusistatę prieš religiją, yra tokių, kurie ir patys bando visatoje, tyrimuose atrasti Dievą, bet jo neatrado. Mes per paskutiniuosius šimtmečius išsikėleme daug klausimų, bet daug ir atradome atsakymų. Jei apie kai kurias visatos jėgas mums dar trūksta žinių, tai tikrai negalėtumėme sakyti, kad jų visiškai nėra, jos tikrai yra ir jas visas pasisavinti labai sunku. Bet jei pradėtumėme kalbėti apie Dievo aptikimą Visatoje, tada galime net bent tylos minute jį pagerbti, bet kažką pasakyti bent viena detalę jokiu būdų.

Idenmeyou, diskusija tikėjimo klausimu yra beprasmė - patirtis rodo, kad šis vos ne amžinas ginčas kaip buvo, taip ir liko absoliučiai nerezultatyvus.
Tikėjimas  yra sąmonės būsena, ir nei tau, nei man, t.y., pasauliečiams, suvokti, ką jaučia nuoširdžiai tikintysis. Kaip teisingai sakai - tai kiekvieno asmeninis ir laisvas pasirinkimas, o tokio pasirinkimo dvasinių motyvų mums nesuprasti.
Protingiausia būtų šio klausimo neliesti. Bet tai šen, tai ten išlenda koks individas, ir stengiasi visiems „įteigti - įrodyti" tai, kas neįrodoma. Tokia elgsena vos ne automatiškai ir patraukia už liežuvio...
Bet kai pagalvoji, tai pastangos nevertos „vaisių" - nuoširdžiai tikintieji ir toliau tikės (jie paprastai ir nesistengia įrodyti ir/ar primesti savo tikėjimą kitam), o dėl „kvazireliginio balasto" tikrai neverta aušinti burnos. :)

P.S.Kol rašiau, kur buvęs, kur nebuvęs - Sielis.
Sieli, tu ne toks "individas", kaip paminėjau. Tu ieškai, bet patį tenkinančio atsakymo nerandi. Ir todėl provokuoji diskusiją tik tam, kad tikiesi atrasti naujų atspirties taškų, kurie sutvirtintų tavo, panašu, ne itin tvirtą  metafizinį pasaulėvaizdį. Tai beviltiška - empirinių "įrodymų" nėra, racionalūs "skylėti" ir belieka pasikliauti tik vaizduote, kuria tau retai kas forume prilygsta.
Gal ir klystu.
O jei ne - žinai, kad iš manęs jokios naudos tau, o aš žinau "atvirkščiai". :)
Tuo ir baigiu.

Ne vaizduote remiuosi - niekados nesu turėjęs didelės vaizduotės. Mano galva nekuria vaizdinių, negirdžiu keistų garsų galvoje ir nehaliucinuoju, nekuriu meno, ir nesu į jį pasinėręs. Pats buvau ateistas savo laiku, o nuo to laiko daug vandens pratekėjo. Susipažinau su įrodymais, tiek vidujai, tiek išoriškai, per praktinius gyvenimo įvykius, ir per teoriją. Kai buvau ateistas, galvojau, kad nėra įrodymų, bet pasirodė, kad jų yra. Taigi, remiuosi ne vaizduote, bet tuo, ką pavyko sužinoti per gerus 16 metų nuo to laiko, kai atkreipiau dėmesį į tą būties sfera, kuri yra virš mums apčiuopiamos materijos.

Mane tenkina atsakymai, kurie sukaupti žmonijai prieinamuose transcendentinių žinių lobynuose. Gaila tik, kad dėl beprasmiškai destruktyvaus daugelio žmonių požiūrio, tų lobynų turinys lieka nežinomas. Kažkur esu pastebėjęs apie tai, kad ginčininkai ar materialaus požiūro entuziastai atakuoja ir prieštarauja bet kokiai pažangiai metafizinei minčiai, nors patys jokių vertesnių alternatyvų pasiūlyti negali. Pasiryžę gyvenimą ir žmoniją sudeginti nuolatinių ginčų dėl visko ir bet ko liepsnose, arba besivaikant technologinių žinių, kurios neduoda nei amžinybės, nei išminties, nei laimės. Tokia perspektyva einant tuo keliu :)

Per materijos studijavimą kūrėjų buvimo tiesiog niekaip negalima įrodyti. Čia tik pretenzijos perprasti materiją ir patiems būti tarsi kūrėjais. Kitas momentas kūrėjai sprendžia jiems būti "matomais" ar ne. Pvz turiu laboratorinių pelių ir tik mano valia ar noras pasirodyti joms ar konkrečiai kokiai vienai. Jos absoliučiai niekaip negali pamatyti manęs jei aš to nenoriu. Galų gale jos net nesupranta kad su jomis atliekami eksperimentai tiesiog sau gyvena ir tiek. O kūrėjų atveju net visiškai kitas nematerialumo lygis. Iš viso į jį nėra kaip prasiskverbti iš šio 3d pasaulio. Trečias momentas - ar žmonės suvokia kokiu būdu kūrėjai jiems gal ir pasireiškia? Ketvirtas momentas - jei kūrėjai pasireiškia pavieniams žmonėms jie arba niekam nesako traktuodami tai kaip nukrypimą nuo normos, arba kiti žmonės vis tiek juos laiko nenormaliais nes taip būti negali. Arba iškyla bent jau pasitikėjimo klausimas. Ir kaip bežiūrėsi tai uždaras nepažinimo ratas. Individualiai pažinti gal ir  įmanoma visuotinai - ne. Matyt toks kūrėjų planas  :) Taip kad kūrėjų įrodymo klausimo išspręsti niekaip neįmanoma be pačių kūrėjų noro. Tiesiog esam ne tame lygyje. Bet gyvenimas teka sava vaga. Žinojimas ar nežinojimas apie kūrėjus nekeičia mūsų kasdienio gyvenimo. Na bent jau mano atveju. Visi pakeitimai gyvenime įvykdyti dar iki sužinojimo. Vienintelis pliusas lengviau būti psichologiškai stabiliam ir nevargti, negaišti laiko su įrodymų paieška, nes juos sau tiesiog turiu. O kitiems padėti tuo klausimu kaip ir neįmanoma. Čia jau žmonės individualiai gali pasitikėti mano pateikta informacija arba ne. Jokios įtakos aš jiems negaliu padaryti. Kiekvienas pats priima sprendimus. 

Atsieli taip gerai supranti materiją, kad gali sakyti, kad yra kažkas be jos. Kiek po kol kas žinoma materija buvo visada, keitėsi tik jos formos.

Citata iš: idenmeyou  balandžio 02, 2014, 14:29:45
Atsieli taip gerai supranti materiją, kad gali sakyti, kad yra kažkas be jos. Kiek po kol kas žinoma materija buvo visada, keitėsi tik jos formos.

Nežinau kokią patirtį šitoje vietoje turi a.t.sielis bet mano patirtis rodo kad materiją kažkas valdo. Čia galioja mano pateikti pvz apie voro su voratinklio dingimus ir atsiradimus, apie įvykių seką su drugelių skridimu, apie neįtikėtinai daug vienu metu avarinių situacijų susidarymu. Jokiomis tikimybėm tų dalykų neįmanoma paaiškinti. Pati materija ne tokia "gudri" kad taip pasikartojančiai ar piktybiškai  sudėliotų tokias įvykių sekas ir dar sugebėtų kažkur pradanginti save. Visam tam procese mano sąmonė nebuvo niekaip pakitusi ar paveikta. Viskas vyko šioje realybėje. Tiesiog neturiu jokio pagrindo abejoti tuo ką mačiau. Nors matyti dalykai labai paprasti ir realūs be jokių specifinių vizijų ką normaliai yra patyrę kiti žmonės. Tose specifinėse vizijose ir būsenose neina suprast esmės ir tai jau ne ši realybė nors iš pažįstamos pasakojimų labai įspūdinga.
Galų gale jokio kito būdo išskyrus poveikį šiai materijai nustatyti jos valdytoją nėra. Ir tai tik pats valdytojas nusprendžia ar tai kažkam pademonstruoti. Tiesiog man pasisekė  turėti tokią galimybę. Kitiems tik galiu papasakoti kaip elementariai viskas vyko ir nieko daugiau. Kaip kiti reaguos į tą informaciją čia jau ne mano problemos. Aš nieko negaliu įtakoti ar pakeisti. Informacija lieka laisvai plaukioti.

Citata iš: idenmeyou  balandžio 02, 2014, 14:29:45
Atsieli taip gerai supranti materiją, kad gali sakyti, kad yra kažkas be jos. Kiek po kol kas žinoma materija buvo visada, keitėsi tik jos formos.

Esu jau rašęs, apie tai, kad materijos neįmanoma suvokti, lygiai kaip dvasios neįmanoma suvokti. Praktika kol kas rodo tiek, kad turime reikalų su nesuvokiama realybe. Materija arba materiali energija buvo visada, tas tiesa, bet kas dar yra be materijos? Šitas klausimas pats svarbiausias. Iš materijos kažin ko neišspausi, pats įdomumas yra virš materijos.

Dėl materijos amžinumo nesutikčiau. Kadangi kažkas valdo materiją tai jiems jokių problemų ją sukurti bet kuriuo momentu tiesiog kada atsiranda toks poreikis. Ir jos savybės mūsų prietaisams gali atrodyti vienokios, tikrumoje būti visiškai kitaip. Pvz viskas čia atrodo labai sena, bet iš tikro gali būti visiškai kitaip. Realiu žmogaus gyvenimu to patikrinti tiesiog neįmanoma.

Turėjau galvoje, pvz. materiali visata turi pradžią ir pabaigą, iš pradžių sukuriama, o atėjus laikui - sunaikinama. Tai po to, kai ji sunaikinama, materiali energija yra neišreikštoje būsenoje, bet ji egzistuoja. Todėl ir galima sakyti, kad ji amžina. Kažkada visata vėl bus kuriama, ir naikinama, ir taip be galo.

Na mano gauta informacija kitokia. Materiali visata turi pradžią bet neturi pabaigos. Tikrųjų kūrėjų principas - negalima nieko naikinti ką sukūrei. Net kitų kūriniai (čia turiu galvoje mūsų žmonių kūriniai) gali išnykti tik savaime dėl pačių savęs. Dėl kūrimo naikinimo cikliškumo turi tarpinio pasaulio informaciją. Tai savotiškai vyko žmonijos išnykimo mastu bet ne dėl tikrųjų kūrėjų veiklos. Jie po to vėl atstatydavo. Tai ir žinojo tarpinis pasaulis. O tos žinios atitinkamai perduotos žmonėms.

Čia jau nepridiskutuosim. Tau švytuoklė sakė vienaip, man šventi raštai sako kitaip :)

Citata iš: Vytautas  balandžio 02, 2014, 20:23:07
Na mano gauta informacija kitokia. Materiali visata turi pradžią bet neturi pabaigos.

Nežinau kuo tu remiesi, bet po kol kas materija egzistavo ilgiau už, bet kokį mums žinomą dalyką, bet kokiam mums matomam žinomam reiškiniui gimti be materijos neįmanoma.

Citata iš: idenmeyou  balandžio 02, 2014, 21:09:51
Nežinau kuo tu remiesi, bet po kol kas materija egzistavo ilgiau už, bet kokį mums žinomą dalyką, bet kokiam mums matomam žinomam reiškiniui gimti be materijos neįmanoma.

Čia pamąstymui: kas egzistavo prieš materijos atsiradimą? Kas egzistuos kai visata susitrauks ir materija vėl dings?

Citata iš: a.t.sielis  balandžio 02, 2014, 21:06:10
Čia jau nepridiskutuosim. Tau švytuoklė sakė vienaip, man šventi raštai sako kitaip :)

Na švytuoklė kaip švytuoklė. Viskas per ją prasidėjo. Ji suveikė kaip kažkoks katalizatorius o toliau sekė realūs, matomi, neturintys paaiškinimo įvykiai. Kadangi tai vyko labai konkrečiai su manimi tai ir yra patikima informacija bent man. Bent man visiškai nepatikima kas vyko su kažkuo prieš tūkstančius metų. Gyvenam čia ir dabar.  Šv. raštai parašyti seniai. Juos rašė žmonės. Nežinia kuo rėmėsi rašydami ir kokioje būsenoje buvo. Be to kiek susidūriau buvo du kažkas. Bent mano atžvilgiu viena neigiama kita teigiama. Ir kiek suprantu rašantiems darė įtaką neigiamas kažkas kurio šiuo metu nebėra. Be to pagal informatikos dėsnius informacija sensta. Sena informacija yra sena informacija. Atitinkama ir jos vertė. Nejaugi per tiek amžių niekas nepasikeitė. Šiuo metu egzistuoja chelingų priėmėjai. Kuo jie blogesni už šv. raštų rašytojus. Jie tiesiog pateikia taip pat kažkieno inicijuotą informaciją adaptuotą dabartiniam laikmečiui. Savo laiku domėjausi kol pats nepatyriau savo varianto. Berašydamas pastebiu kad esu labai prisirišęs prie savo varianto. Bet iš tikro jį gali pakeisti tik analogiška kitokia praktinė patirtis. Bet šiuo metu tuo klausimu nieko nevyksta. Paneigimo savo patirčiai kita patirtimi negaunu. Tenka tenkintis tuo ką turiu. Taip kad kiekvienas vadovaujamės savais žinojimais ar tikėjimais. Tiesiog kitaip ir būti negali. Aš niekuomet nekeisiu savo praktinę patirtį į kito nusakytą tik žodžiais. Nebent būtų galimybė žodžius patikrinti praktiškai.Man kažkaip dvasinis pakilimas susivedė į gryną praktiką ir įvykius dabar ir šioje realybėje .  :)

Citata iš: paragraf 78  balandžio 02, 2014, 22:03:36
Čia pamąstymui: kas egzistavo prieš materijos atsiradimą? Kas egzistuos kai visata susitrauks ir materija vėl dings?

Visos mokslinės išvados teigtų, kad nėra kažko prieš materiją. Kitaip sakant jei norime gauti dalelę ar ką, reikia pirma materijos, ji visur. Šiuolaikinėmis žiniomis nieko nėra pirmiau už materiją. Apie visatos susitraukimą, tai materija greičiausiai nedings niekur. Yra teoriškai užsimenama, kad jei įvyko Didysis Sprogimas ir atsirado mūsų visata, bet prieš tai ji turėjo susitraukti, tai galiu pasakyti, kad moksle yra šioks toks mitas, neva prieš ar per Didijį sprogimą realiai nebuvo nieko, visi mokslo tų teorijų atstovai pabrėžtų, kad materija buvo ir per sprogimą ir po jo, o gal būt ir net prieš jį, tik kitokia. Aišku mums labai sunku pasakyti, kad buvo prieš DS, nes mes stebime visatą, kuri yra po sprogimo, o ne prieš jį.

Na tai ir prasideda išvedžiojimai :) tikras mokslininkas atsakytų: Aš nežinau kas buvo prieš didijį sprogimą. Kitas ne toks sąžiningas pradės išvedžiojimus. Na bet tokia prigimtis jau mūsų.
Žodžiu, ten kur baigiasi mokslo pažinimas belieka tikėjimas. Ir čia nesvarbu jis religinis ar mokslinis. Nes ir pasitikėjimas mokslu kaip tokiu turi religingumo ir transcendencijos bruožų

Nebūtinai išvedžiojimai, aišku aš negaliu būti užtikrintas kas kaip tada buvo, jo labiau pati Žemė susiformavo kur kas vėliau, o apie mus žmones išvis neverta kalbėti.

Vieni mokslininkai palaiko vienas teorijas, kiti kitas, bet niekas nesako, kad visata gimė iš nieko. Yra kai kur rašoma, kad iš tam tikro tankio sprogo visata ir žmones paskleidžia mitą, kad visata atsirado iš nieko. Kokį fiziką besutiksi nesvarbu tai klasikinės ar kvantinės fizikos atstovas visi jei pradeda kalbėti apie didijį sprogimą, tai pabrėžia, kad materija buvo ankščiau už dalelių, elementų susidarimą, kuris vyko jau po visatos mūsų atsiradimo.

Dėl mokslo ir tikėjimo tam tikrų panašių bruožų pritariu, apskritai nėra žmogui žinomo tokio dalyko, egzemplioriaus, kuris atsakytų bent į pusę pasaulio klausimų.

Na man mielesnis Stiveno Hawkingo aiškinimas, kad tiek materija tiek laikas atsirado tik didžiojo sprogimo metu

Citata iš: Vytautas  balandžio 03, 2014, 09:23:27
Šv. raštai parašyti seniai. Juos rašė žmonės.

Ne visi parašyti seniai. Yra įvairaus amžiaus raštų. Ne visi parašyti žmonių, vienus rašė žmonės, kitus galėjo parašyti nematerialios asmenybės.

CitataŠiuo metu egzistuoja chelingų priėmėjai. Kuo jie blogesni už šv. raštų rašytojus.

Daugeliu savybių chanelingų priėmėjai neprilygsta šventiems raštų autoriams.

CitataBet iš tikro jį gali pakeisti tik analogiška kitokia praktinė patirtis. Bet šiuo metu tuo klausimu nieko nevyksta.

Nagi tu pats sakai, kad tau tinka nieko nevykymas, tu nenori kad kas vyktų, ir nieko dėl to nedarai.
O kitiems vyksta.

CitataAš niekuomet nekeisiu savo praktinę patirtį į kito nusakytą tik žodžiais.

Ir nekeisk, mes tiesiog išsakome kiekvienas savo versiją. Man netinka tavoji, nes nesutampa su geriausia žmonijos patirtimi. Tą ir pasakau. Iš esmės pasakau ne dėl tavęs, bet dėl viešo žinojimo. 

CitataNebent būtų galimybė žodžius patikrinti praktiškai.

Galimybė yra, tiesiog ja reikia pasinaudoti.

Sudomino pačio mintis apie nematerialių asmenų šv. raštų rašymą. Bet iš savo praktika su nematerialumu tai gali būti tik kitos civilizacijos. Tas neigiamas kažkas su kuo susiduriau pats tiesiogiai negalėjo veikti negyvos materijos. Tai jis galėjo daryti tik per bet kokią gyvybę. Tiesiogiai per materiją tikrai būčiau pritreikštas be problemų, bet buvo veikiama tik per kitus gyvus padarus. Įvertinus kad tas kažkas valdė žmonės, o žmonės minčių pagalba galėjo veikti materija (pažįstamos patirtis panorėjus susprogdinti automobilio padangą vaikystėje, o vėliau ir kiti dalykai) tai šiuo būdu tarsi atrodė kad tas kažkas pats veikia materiją. Vedu prie to kad nematerialios kažkas negalėjo fiziškai nieko parašyti. Tik per žmogaus valdymą.
Dėl kažko nevykimo. Iš tikro mane visiškai tenkina ta padėtis ir po savo nuotykiu suprantu kad nėra jokio pagrindo kažkam keisto vykti. Tiesa nevyksta ir kitiems pažįstamiems. Bent jau neliko išorinio poveikio. Vidinės įtampos išlikę. Bet čia jau paties žmogaus problemos.
Dėl šv. raštų labai menka mano patirtis. Perskaičiau "nelegalų" raštą Enocho knygą. Lengvai skaitėsi. Labai jau akivaizdu kai žmogeliui kitų civilizacijų pudrinami smegenys, kuriamas pasaulio supratimas. Ir galiausiai jų absoliutus garbinimas. Bandžiau skaityti bibliją bet ties 5 puslapiu mano pastangos baigėsi. Su bet kokia logika prasilenkiantį kūrinį skaityti kažkaip beprasmiška. Net pasakose išlaikyta kažkokia logika. Beja bandžiau skaitinėti kažką rytietiško bet iš viso nesusiformavo joks bendras supratimas. Žodžiu šioje srityje esu absoliutus beraštis.  :) Bet pasirodo kontaktui su anapusiniu pasauliu tai visiškai neturi reikšmės. Atvirkščiai būtų blogai jei būčiau prisirišęs prie konkrečios paradigmos tuo apribodamas savo galimybes.

Citata iš: Vytautas  balandžio 04, 2014, 09:49:09
Vedu prie to kad nematerialios kažkas negalėjo fiziškai nieko parašyti.

Tai tu manai, bet kas, kas atrodo kaip žmogus ir atlieka fizinius veiksmus fiziniame lygmenyje, būtinai yra materiali asmenybė? Aš taip nemanau.

Citata iš: a.t.sielis  balandžio 04, 2014, 19:24:07
Tai tu manai, bet kas, kas atrodo kaip žmogus ir atlieka fizinius veiksmus fiziniame lygmenyje, būtinai yra materiali asmenybė? Aš taip nemanau.

Mintį supratau. Aišku aš nemanau kad tokios ne materialios - materialios asmenybės egzistuoja. Bet įdomu kaip pagal tave jos atsiranda ir kaip jas galima atpažinti?

Atpažinti galima pagal jų pasinėrimą į dvasinį pasaulį, ir visišką atsirišimą/nepriklausomybę nuo materialaus, neturėjimą materialios protinės veiklos. Kitaip sakant, jų vidus funkcionuoja visai kitaip negu žmonių. Visus žmones valdo vienokios ar kitokios materialios idėjos, prisirišimai, aistros, iliuzijos, ir kt. dalykai, jie vaikosi šio pasaulio tikslų, tokių kaip pinigai, moterys, valdžia; draugystės, šeimos, tautos, valstybės ir kitos idėjos. O nemateriali asmenybė neturi šių visų problemų ir siekių, kurių nei vienas žmogus negali išvengti. Žmonės daugiau ar mažiau yra "morozai" (nuo angliško žodžio "morose" :) ), o nemateriali asmenybė nepriklauso nuo materialaus pasaulio sąlygų ir niekada nepraranda dvasinės laimės padėties, dvasinio žvalumo ir skaidraus tobulos išminties proto.

Kaip atsiranda? Kūrėjas atsiunčia iš dvasinio pasaulio, mokyti žmonių, tiesiogiai valdydamas jų gimimą, gyvenimą ir išėjimą iš šio pasaulio (t.y. nematerialios asmenybės negimsta pagal gamtos dėsnius; jų gimimą, gyvenimą ir išėjimą manifestuoja dieviškoji galia) ir naudodamas juos kaip savo tiesioginę "ambasadą". Arba Pats Kūrėjas ateina tokiu pavidalu, kuris panašus į žmogaus.

Citata iš: a.t.sielis  balandžio 04, 2014, 20:25:02
tiesiogiai valdydamas jų gimimą, gyvenimą ir išėjimą iš šio pasaulio

O kur tuomet žmogaus laisvė? Čia jau panašu ne į žmogų, o į biorobotą.

Na tai tiesiog kalbinis nesusipratimas. Gyvename nesusipratimų amžiuje. Tu nesupratai, ką aš norėjau savo žodžiais išreikšti.

Tikėjausi kažko mistiškesnio  :). Klasikinis požiūris . Na pagal mane kūrėjai negali palikti savo lygio ar pasaulio nes techniškai iškiltų materialumo valdymo problemų. Kitas momentas absoliučiai viskas valdoma iš anapus. Jei sukurta iš ano lygio tai ir valdoma iš ano lygio. Atsiradimas čia neturi jokios prasmės. Su kuo norėjo su tuo mane supažindino ir be vaidenimosi  :) . Na aišku čia mano loginiai, praktiniai, techniniai  pamąstymai. Į dvasingumą žiūriu labai pragmatiškai jo kažkaip nesureikšmindamas. Prašau nesupykti kad esu kažkoks tiesmukas.

Citata iš: Vytautas  balandžio 04, 2014, 21:10:30
Na pagal mane kūrėjai negali palikti savo lygio ar pasaulio nes techniškai iškiltų materialumo valdymo problemų.

Absoliutas - visagalis, Jam įmanoma viskas ir bet kas. Nėra jokių Jo galimybių apribojimų, jos visiškai beribės.

CitataKitas momentas absoliučiai viskas valdoma iš anapus.

Taip, bet skirtumas kuriai gamtai tai pavedama. Tarkim, savininkas valdo savo įkurtą įmonę, pavesdamas visas funkcijas vadybininkams, tai vienas reikalas; arba ateina ir dalyvauja pats, tai kitas dalykas.

Citata iš: a.t.sielis  balandžio 04, 2014, 20:48:15
Tu nesupratai, ką aš norėjau savo žodžiais išreikšti.

O jei vietoj "biorobotas" būčiau parašęs "valdoma nemateriali- materiali būtybė " būtų arčiau to, ką norėjai pasakyt?

CitataAbsoliutas - visagalis, Jam įmanoma viskas ir bet kas. Nėra jokių Jo galimybių apribojimų, jos visiškai beribės.

Nežinau ar čia oficiali bažnyčios pozicija, bet yra toks posakis:- Dievas negali "išgelbėti" žmogaus, be pačio žmogaus valios(noro, sutikimo...)

Na mūsų nuomonės šitoje vietoje stiprokai skiriasi  :) Yra kaip yra. Tiesiog neišvengiamai atėjus laikui turėsim galimybę savo pamąstymus patikrinti praktiškai.  :)

Dėl žmogaus gelbėjimo tai kūrėjų galimybės pakankamai savotiškos. Iš tikro nieko nebus be paprasčiausio paprašymo. Kūno "remontu" taip pat neužsiima. Normaliai nemirtingam žmogui tai neturi prasmės. Žodžiu kūno - automobilio priežiūra pilnai patikėta "aš". Ką ir kaip daryti sprendžia pats žmogus. Kritiškais atvejais kad išgelbėti kūną jo valdymą perima siela. Ji taip pat suinteresuota tuo pasirūpinti. O kūrėjai čia ne prie ko. Čia grynai iš praktinės patirties. Kad buvau saugomas nuo kažko neigiamo čia jau atskiras specifinis reikalas.

Citata iš: puodukas  balandžio 04, 2014, 21:24:36
O jei vietoj "biorobotas" būčiau parašęs "valdoma nemateriali- materiali būtybė " būtų arčiau to, ką norėjai pasakyt?

Ne.

Kad geriau suprastum, pasitelksiu palyginimą. Tarkim, yra karalius, kuris valdo didelę karalystę. Jis pasižymi visomis geriausiomis savybėmis, jį myli visi karalystės gyventojai. Jį supa aukščiausių savybių ir išsilavinimo, didžiausio grožio ir gerumo asmenys. Ir štai, tokius gyvenimo džiaugsmo pilnus, nuostabius savo draugus jis gali pasiųsti į kalėjimą, tam kad padėtų kaliniams susivokti, sakydamas: "nukeliauk ten, ten mano pavaldiniai kankinasi, užsidarę savo blogame elgesyje ir charakteryje, pamokyk juos".  Kaliniai į kalėjimą pateko nusikaltimo keliu, jų įėjimas, buvimas kalėjime, ir išėjimas iš kalėjimo yra valdomas teismų bei kalėjimų administracijos pagal karalystės teisę ir karaliaus sprendimus. O karaliaus draugų įėjimas į kalėjimą, buvimas ten, ir išėjimas iš kalėjimo nėra priverstinis, nei lemiamas teismų bei kalėjimų administracijos, tai tiesiogiai karaliaus malonės ir gailestingumo misija.

Tu sakai, "tai tarsi robotai", bet karaliaus draugai yra laisvesni ir gyvesni, su daugiau laisvos valios ir džiaugsmingos gyvenimo pilnatvės negu tie kaliniai, kurie sėdi kalėjime už nusikaltimus. Tu sakai: "o kodėl jie nėra tokie pat, kaip kaliniai?"

Citata iš: a.t.sielis  balandžio 04, 2014, 20:25:02
Atpažinti galima pagal jų pasinėrimą į dvasinį pasaulį, ir visišką atsirišimą/nepriklausomybę nuo materialaus, neturėjimą materialios protinės veiklos. Kitaip sakant, jų vidus funkcionuoja visai kitaip negu žmonių. Visus žmones valdo vienokios ar kitokios materialios idėjos, prisirišimai, aistros, iliuzijos, ir kt. dalykai, jie vaikosi šio pasaulio tikslų, tokių kaip pinigai, moterys, valdžia; draugystės, šeimos, tautos, valstybės ir kitos idėjos. O nemateriali asmenybė neturi šių visų problemų ir siekių, kurių nei vienas žmogus negali išvengti.

Tikintieji nėra niekuo geresniai ar kitokie už netikinčius. Nei jie darbe, nei loterijoje kažko daugiau pasiekia tikėdami į Dievą, nei juo ne tikėdami, net ir protas nepasikeičia, tos pačios smegenys kaip ir pas netikinčiuosius. Taip beveik visi žmonės prisirišę prie materialių vertybių, jiems labai svarbu kokį vaidmenį užims šiam pasauly, ką jie galės daryti, jei turės pinigų, tai jų materialūs siekiai ir jie prie to pririšti. Bet tikintysis lygiai taip pat yra pririštas prie savo norų, tik jo norai kitokie. Tam tikinčiajam reikia Dievo, o jei kažko reikia negali sakyti, kad tai nematerialu, jo labiau esi čia ir dabar material pasaulyje, mąstai su materialiomis smegenimis apie tą patį Dievą.

Koks žmogus yra nepriklausomas nuo materialaus pasaulio, iš dalies? Tai būtų savižudis, jam niekas nebesvarbu čia, nei turimi jo turtai, nei draugai, nei kas vyksta pasaulyje, vienintelė mintis kaip užbaigti savo kančias ir pasiryžęs savižudis praktiškai praranda net baimės jausmą ar kas su juo bus, jam dzin ir jis visiškai neprisirišęs prie savo kažkokių fantazijų, norų, jam pasaulio nereikia.

Gyvenam materialiam pasaulyje ir reikia tuo naudotis. Suprantama visi prisirišimai būtinumo ir pakankamumo ribose. Nereik turėt vilčių kad kūrėjai kišasi į mūsų gyvenimus. Mes gyvenam savo gyvenimą ir savo galva. Būti nepriklausomam nuo materialaus pasaulio tiesiog neįmanoma. Elementariai šis kūnas negali egzistuoti be maisto ir kitų būtinų smulkmenų. Kūną reikia tausoti ir juo naudotis išreikšti savo "aš". Tam jis ir skirtas. Iš viso tai pažinimo priemonė.

Citata iš: Vytautas  balandžio 04, 2014, 22:39:46
Gyvenam materialiam pasaulyje ir reikia tuo naudotis.

Tai galima panaudoti dvasiniam tikslui. "Iš blogo sandėrio išpešk didžiausią naudą"

CitataBūti nepriklausomam nuo materialaus pasaulio tiesiog neįmanoma. Elementariai šis kūnas negali egzistuoti be maisto ir kitų būtinų smulkmenų.

Būti nepriklausomam reiškia neturėti psichologinės priklausomybės. O kad fizinį kūną reikia prižiūrėti ir juo pasirūpinti - tas viena iš pareigų. Žmogus turi dvi pareigas: pasirūpinti kūnu, ir pasirūpinti siela.

Citata iš: a.t.sielis  balandžio 04, 2014, 21:45:46
...... jis gali pasiųsti į kalėjimą,. ..... Kaliniai į kalėjimą pateko nusikaltimo keliu, jų įėjimas, buvimas kalėjime, ir išėjimas iš kalėjimo yra valdomas teismų bei kalėjimų administracijos ....... O karaliaus draugų įėjimas į kalėjimą, buvimas ten, ir išėjimas iš kalėjimo ...... tie kaliniai, kurie sėdi kalėjime už nusikaltimus. Tu sakai: "o kodėl jie nėra tokie pat, kaip kaliniai?"

Žemė tai nėra kalėjimas, ir mes ne kaliniai.
Pr 1
³¹ Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.

Palyginimas yra palyginimas, jis perduoda dvasinės realybės esmes.

Pacituok dar tas vietas, kur pirmieji žmonės išmetami iš rojaus, ir pasmerkiami maitintis dulkėmis ir prakaitu ar pan., ir apie gimtąją nuodėmę iš katekizmo, gal tada geriau vienas kitą suprasim :)

Citata iš: a.t.sielis  balandžio 04, 2014, 23:11:25
Žmogus turi dvi pareigas: pasirūpinti kūnu, ir pasirūpinti siela.

Siela rūpintis nereikia ir neįmanoma. Ji puikiausiai egzistuoja ne materialiame lygyje ir kaip esu ne kartą minėjęs iš praktinės patirties ji dar padeda pasirūpinti kūnu kritiškais atvejais. Maža to per nuojautą padeda priimti optimalius sprendimus. Reikia susidomėti kūną valdančiu "aš" ir jį tobulinti, padaryti artimu, harmoningu  sielai. Tiesiog paprastai reikia save transformuoti į tikrą žmogų, o ne ką nors kitą. Pats tobulinimas taip pat gan paprastas: jokių žalingų įpročių pirmiausiai, prisirišimai prie materijos būtini bet pakankami ir laikytis laisvos valios principų - mano laisvė negali būti niekam prievarta. Viskas. Tik tiek. Super paprasta ir jokių gudrių išvedžiojimų, tikėjimų ar dar kokių nesąmonių. Ir jokių mokytojų. Apie kūrėjus galima ir negalvoti. Vis tiek jie nesikiša. Tai mūsų pačių kelias ir niekas kitas jo nenueis ir nepadės nueiti, nes tiesiog taip reikia gyventi. Čia nėra nei ką , nei kaip padėti, ar mokyti. Kadangi paprasta tai savaime aišku kiekvienam. Tik ieškoma pasiteisinimų kaip to nedaryti ar šiaip tingima save suimti į rankas. Bet kiekvieno asmeninis reikalas. Tobulėjimui amžinybė.

Mokytojų nereikia, bet Vytautas moko :)

Neturiu nei vieno pasekėjo jokia prasme. Tik pasakau kaip yra. Iš kitos pusės sukuriu galimybę kitoms sielom "užvesti" savo "aš" ant reikiamos informacijos. Savo laiku su manimi taip buvo dirbama. Bet visumoj jokiais mokymais neužsiimu. Šiaip padiskutuoju. Iš tikro atrodytų net pati keisčiausia žemiška informacija kartais savyje turi kokią smulkmeną tau reikiamos informacijos.  Supratimas tai kaip taisyklė vaikšto iš paskos.
Ir dar. Iš tikro tikrasis mokytojas yra mūsų siela. Ji yra tarsi etalonas ko reikia pasiekti. Savo ruožtu ji mus užvedinėja ant kelio. Bet kad kažkaip sureaguot į jos vedimą reikia pirmiausiai būti absoliučiai "švariam". Kitu atveju žmogus esi nepastabus. O pats vedimas yra labai subtilus ir nesuvokiamas. Pvz nei iš šio nei iš to į kažką atkreipi dėmesį. Iškyla klausimas kodėl aš tai matau. Ką man norima tuo pasakyti. Tik neriekia nieko suabsoliutinti. Viskas vyksta natūraliai.
Taip kad net techniškai kitam žmogui nėra kaip būti mokytoju.  :)

Jeigu aiškini kitiems, kaip kas yra (pasaulyje, visatoje), kitas žodis tam pavadinti - mokai. Va, tu rašai čia, ir mokai kitus apie tai, kaip kas yra pagal tave.

Jeigu mokytojų nereikia, tavęs irgi nereikia, švytuoklės nereikia, ir tavo sielos nereikia :)

Citata iš: a.t.sielis  balandžio 05, 2014, 09:49:48
Jeigu mokytojų nereikia, tavęs irgi nereikia, švytuoklės nereikia, ir tavo sielos nereikia :)

Šitoj vietoj esi visiškai teisus  :) Mokymo procese aš niekas ir tikrai nereikalingas. Viskas įvyks ir taip.

Sveiki, Vytautai,

atsiprašau, kad įsiterpsiu.
Norėjau tik paklausti, kas tas "aš", kuris:
užsiima kūno remontu,
kuris sprendžia ką ir kaip daryti,
bet svarbiausias kalsuimas, kaip tas "aš" tame "aš" (t.y. savyje) atskiria (pastebi) sielą, kuri perima kūno valdymą ir pan.

Citata iš: Vytautas  balandžio 04, 2014, 21:35:12
Dėl žmogaus gelbėjimo tai kūrėjų galimybės pakankamai savotiškos. Iš tikro nieko nebus be paprasčiausio paprašymo. Kūno "remontu" taip pat neužsiima. Normaliai nemirtingam žmogui tai neturi prasmės. Žodžiu kūno - automobilio priežiūra pilnai patikėta "aš". Ką ir kaip daryti sprendžia pats žmogus. Kritiškais atvejais kad išgelbėti kūną jo valdymą perima siela. Ji taip pat suinteresuota tuo pasirūpinti. O kūrėjai čia ne prie ko. Čia grynai iš praktinės patirties. Kad buvau saugomas nuo kažko neigiamo čia jau atskiras specifinis reikalas.

Vytauto informacija yra unikali nes niekur as panasios informacijos negirdejau ir neskaiciau o skaiciau ir girdejau nemazai todel as ja nepasitikeciau kadangi arciausiai tiesos informacija turi kartotis per skirtingus saltinius mano manymu. Visos knygos mokancios metafizikos yra panasios bet pateikiama informacija eina per to zmogaus prizme taip kad reikia susirasti autoriu kurio informacija tau labiausiai artima sirdziai

Citata iš: slapiaslietus  gegužės 21, 2014, 17:23:34
Sveiki, Vytautai,

atsiprašau, kad įsiterpsiu.
Norėjau tik paklausti, kas tas "aš", kuris:
užsiima kūno remontu,
kuris sprendžia ką ir kaip daryti,
bet svarbiausias kalsuimas, kaip tas "aš" tame "aš" (t.y. savyje) atskiria (pastebi) sielą, kuri perima kūno valdymą ir pan.

Pirmiausiai tai labai malonus pačio atsiradimas. Tiesiog naujos mintys. Nežinau ar skaitei mano pasakojimą apie mano nutikimus http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2675.0 . Gal tai galėtų atsakyti į tavo klausimus. Na gal kiltų kokių įdomesnių minčių iš pačio pusės. Kartais iš šalies matosi geriau. Ką rašiau rašiau visiškai sąžiningai ir be jokių fantazijų.
Jei trumpai atsakant į užduotus klausimus  tai "aš" kažkas ne materialaus, kas savotiškai persmelkia šį kūną ir per jį išreiškia save atlikdamas vienokius ar kitokius veiksmus. O kad siela perėmė kūno valdymą tai tiesiog jaučiasi. Tiesiog savo pastangų dėka negali valdyti kad ir kokios kojos, bet šiaip ji normaliai veikia. Arba iš viso jausmas tarsi kažkas su tavo kūnu valdo automobilį, o pats tiesiog stebi kas vyksta. Prie viso to dar keista absoliučios ramybės būsena. Galiausiai komos būsenoje visiškas kūno valdymo "atėmimas" ir lygiai toks pats netikėtas grąžinimas. Arba dar buvo kalbos atėmimas paliekant tik keletą žodžių. Nors viską supranti bet nesugebi suformuluoti jokio sakinio.
Dėl mano informacijos unikalumo tai ir pats suprantu kad tikrai nieko panašaus nėra. Bet paprasčiausiai peržengta tam tikra subtili ribojimo siena. Iš kitos pusės aš niekaip neužsiimu savo informacijos platinimu. Tiesiog čia ir dar kitur tai papasakojau tuo viskas ir baigiasi. Tiesiog nėra prasmės ką nors aiškint. Kiekvienam savas pažinimas. Paskutiniu laiku iš viso domiuosi ekonominiais reikalais. Tiesiog įdomu kur einam. Iš kitos pusės į tai žiūriu visiškai iš šono. Tiesiog absoliuti ramybė kas benutiktų šiame gyvenime. Jokių keistų nutikimų man šiuo metu tiesiog nėra. Materialus gyvenimas idealiai materialus.

Dar kartą užklausiu apie tą "aš".
kas tas "aš", kuris sugalvojo parašyti šią mintį: tai "aš" kažkas ne materialaus, kas savotiškai persmelkia šį kūną...
Man truputį keista va dėl ko.
Jei matau savo ranką, tai aš esu stebėtojas, esu tas "kažkas kitas" negu ranka, kuris stebi iš šalies, būtent tik todėl galiu suvokti savo ranką kaip objektą. 
Tuo tarpu ranka suvokti save (pažiūrėti į save ir pamatyti save) niekaip negali.
Rašai apie savąjį "aš" tarsi "iš šalies.
Dėl to manau, kad tas tavasis "aš", kuris apibūdina save kaip "kažką nematerialaus" nėra tas pats kas tu.
Kaip ranka negali matyti savęs, taip tu negali matyti/suvokti savąjį aš.
Tai todėl esminis klausimas: kas tavyje yra tasai, kuris mato ir net apibūdina savąjį "aš"?

Citata iš: Vytautas  gegužės 21, 2014, 18:44:28
Jei trumpai atsakant į užduotus klausimus  tai "aš" kažkas ne materialaus, kas savotiškai persmelkia šį kūną ir per jį išreiškia save atlikdamas vienokius ar kitokius veiksmus. O kad siela perėmė kūno valdymą tai tiesiog jaučiasi. Tiesiog savo pastangų dėka negali valdyti kad ir kokios kojos, bet šiaip ji normaliai veikia.

Na kažkaip sudėtingai žiūri į tą "aš". Aš taip pat nežinau kas "aš", nes tiesiog tai nematerialu ir tiek. Tik mano praktinė patirtis parodė kad kūnas tikrai ne "aš". Kūnas sau, "aš" sau. Maža to be manęs tą kūną gali valdyti ir dar kažkas pilnai arba dalinai. Maža to kažkas dar gali formuoti palankę arba nepalankią įvykių seka. Iš šalies atrodo kad viskas įvyko atsitiktinai. Bet pasiaiškinus giliau pasirodo viskas suorganizuota. Na dabar laimei taip nėra ir nebūna. Šiaip nutolęs aš nuo tų reikalų.  :) Labai ramiai gyvenu žemišką gyvenimą net nesidomėdamas šiais klausimais. Kur kas įdomiau kada žlugs ši sistema. :) ir ar aš teisingai pastebiu to požymius.

Supratau, Vytautai.
Su tuo "aš" aišku, kad sudėtinga, jei būtų paprasta, nebūtų klausimo. :)
Išgrynint jį sudėtingas uždavinys.
Bet kol "aš" neišgrynintas, visi tavo patyrimai tiesiog gali būti labai subjektyvūs, nuspalvinti to paties "aš", tiesiog tai gali būti kaip sapnas, prisapnuota iliuzija. Tad kažin, ar verta su tuo tapatintis, o juo labiau kokias tai išvadas daryti.
Na, bet čia tavo ūkis, ir iš šono geriau patylėti.

Dėl sistemos žlugimo.. Tai juk žaidimas, šokių aikštelė, kurioje šokį šoka mūsų tikėjimai, t.y. iliuzijos. :) na, bet bet tavo teisybė - šioks toks įdomumas yra pamatyti, kaip viskas vyniosis toliau.

Citata iš: Vytautas  gegužės 21, 2014, 20:20:06
Na kažkaip sudėtingai žiūri į tą "aš". Aš taip pat nežinau kas "aš", nes tiesiog tai nematerialu ir tiek. Tik mano praktinė patirtis parodė kad kūnas tikrai ne "aš". Kūnas sau, "aš" sau. Maža to be manęs tą kūną gali valdyti ir dar kažkas pilnai arba dalinai. Maža to kažkas dar gali formuoti palankę arba nepalankią įvykių seka. Iš šalies atrodo kad viskas įvyko atsitiktinai. Bet pasiaiškinus giliau pasirodo viskas suorganizuota. Na dabar laimei taip nėra ir nebūna. Šiaip nutolęs aš nuo tų reikalų.  :) Labai ramiai gyvenu žemišką gyvenimą net nesidomėdamas šiais klausimais. Kur kas įdomiau kada žlugs ši sistema. :) ir ar aš teisingai pastebiu to požymius.

Citata iš: Vytautas  balandžio 05, 2014, 08:52:11

Siela rūpintis nereikia ir neįmanoma. Ji puikiausiai egzistuoja ne materialiame lygyje  Pats tobulinimas taip pat gan paprastas: jokių žalingų įpročių pirmiausiai, prisirišimai prie materijos būtini bet pakankami ir laikytis laisvos valios principų - mano laisvė negali būti niekam prievarta. Viskas. Tik tiek.

Rašai, kad siela puikiausiai egzistuoja ne materialiame lygyje, o paskui dėstai, kad reikia atsikratyti žalingų įpročių. Tai žalingi įpročiai yra itin materialūs ir jei siela veikia puikiausiai, kaip tu paminėjai ne materialiame lygyje tai, bet kokie žalingi įpročiai gali turėti įtakos tavo kūnui, kuris yra materialiame lygyje, bet ne sielai, nes ji tiesiog kitame lygyje.
O vat jei turi čia tavo materialūs darbai įtakos sielai, vadinasi siela labai susijusi su materialiu mūsų pasauliu ir ji priklausoma nuo žemiško pasaulio.

Citata iš: slapiaslietus  gegužės 21, 2014, 21:30:46
Su tuo "aš" aišku, kad sudėtinga, jei būtų paprasta, nebūtų klausimo. :)
Išgrynint jį sudėtingas uždavinys.
Bet kol "aš" neišgrynintas, visi tavo patyrimai tiesiog gali būti labai subjektyvūs, nuspalvinti to paties "aš", tiesiog tai gali būti kaip sapnas, prisapnuota iliuzija. Tad kažin, ar verta su tuo tapatintis, o juo labiau kokias tai išvadas daryti.
Na, bet čia tavo ūkis, ir iš šono geriau patylėti.

Truputi pasinėriau į praeitį. Prisiminiau savo komos būseną. Ir pagalvojau kas lieka kai nevaldai kūno. O lieka tik mintys ar minčių visuma. Tai ir yra "aš". Bet jos dar vistiek pasireiškia per smegenų veiklą. Tiesiog kai žmogus miršta jos kažkur "dingsta", palieka šį kūną. Manau tai tiksliausias įmanomas "aš" paaiškinimas.
Kas liečia mano patirtį ir sapno ar iliuzijos būseną tai viskas vyko būtent nepakitusios sąmonės būsenoje. Pirmiausiai tai ir šiaip gyvenime nenaudojau ir nenaudoju kas tai galėtų padaryti įvairių medžiagų arba technikų pagalba. Kitas momentas jokio prievartinio žaidimo su sąmone iš anos pusės taip pat nebuvo. Su kūnu taip bet esant visiškai švariam ir šaltam protui. Žinau kitų žmonių patirtis šiuo klausimu tai man tikrai nieko tokio nebuvo. Jokių vizijų, sapnų ar dar ko. Tiesiog visas veiksmas šioje realybėje. Kitas momentas kad tos patirtys nesitęsia ir nesikartoja. Tiesiog pateikta būtina ir pakankama informacija. Aišku neišvengiamai reikėjo laiko kad viskas susigulėtų, bet tuo viskas ir pasibaigia. Tai tiesiog informacija skirta man. Dėl kitų neturiu jokių tikslų. Nebent gan savanaudiškai pasitikrinau kai kuriuos momentus. Bet tai niekaip neigiamai nepaveikė tų žmonių.
@idenmeyou (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=981) kūnas be žalingų įpročių reikalingas man pačiam "aš". Tiesiog važinėjimas tvarkingu automobiliu ir daugiau nieko. Tiesiog tai suteikia tiek man tiek sielai kritiškais atvejais kokybiškai valdyti šį kūną kad jis tarnautų maksimaliai ilgai ir patogiai. Viskas labai praktiška ir buitiška. Jokių aukštų materijų. Jei visiškai į temos pavadinimą tai šiuo metu esu savotiškai pasiekęs dvasinio pakilimo "lubas". Tiesiog šiam materialiam pasaulyje nėra kur daugiau tobulėti, nes tai tiesiog neįmanoma. Aišku užsiiminėti psieudo tobulėjimais galima, bet tame nėra jokios prasmės.

Vytautai,
pasiskaityk, kaip ką pasakoji: vis apie save, kartojasi vis "aš", "man", "aš", "mano"...
Labai daug žodžių, labai daug istorijų apie tą patį. Užsiciklinimas. Savybė, būdinga protui.
Tas turėtų tau pačiam kelti įtarimą, nes jei ką nors kada nors paskaitinėjai, tai turbūt nugirdai ir tokių dalykų, kaip "atsikratyti asmeninės istorijos" - idėja, kilusi turbūt iš Kastanedos, kuri ir panašiai kartojasi kitur: nuraminti mintis, atsikratyti ego. Kodėl apskritai atsiranda tokia idėja "atsikratyti asmeninės istorijos" arba ego? Mane asmeniškai neigiamai nuteikia tai, kad nesidomi šiais reikalais ir nekeli tokių klausimų. Tau pačiam turėtų kelti įtarimą, kad ne viską supranti teisingai apie savo patirtį.
Jeigu tas taip svarbu tas "aš", turėtum ir išsiaiškinti, kas tai yra.

Užtikrinu tave, kad kai praskleisi užuolaidą, dings tavo ilgakalbė.
Nesu tas, kuris žino garantuotai, bet kiek perpratau - daugžodystė kyla dėl to, kad didelis ir svarbus ego užgožia tikrąjį aš, jis nori per protą ir mintis reikštis, būti svarbiausias. Kuo daugiau susigeneruoja minčių, tuo ego ryškesnis ir svarbesnis, ir visai nenustebčiau, kad būtent jis prigeneruoja tokį painų iliuzijų pasaulį, kokį ir pasakoji savo istorijose. "Aš" nėra minčių pasaulis. Tai yra paslaptingas stebėtojas. Pagrindinis ieškančių "smalsuolių" uždavinys atrasti savyje tą stebėtoją. Tu gi pasakoji apie kokius tai savojo aš nuotykius dvasių pasaulyje to savojo aš net nepažindamas. Dvasių pasaulis, kurį mato tavo protas tavyje, irgi yra iliuzija - negali atmesti šitokio varianto.
Absurdas gaunasi.
Ar tau nebaisu? Tau tavo minčių pasaulis sau pačiam prikuria istorijų, kad per kažkokias švytuokles su dvasiom bendrauja.
O paskui susijaudinęs žavisi tuo iliuzijų pasauliu. Negali atmesti šito varianto.
Ir dar pasakoji, kad tau nerūpi savęs tyrinėjimas ir tu nieko nepraktikuoji, nes tai tavo būsenai nesvarbu.
Taip protas apgaudinėja save patį :)
Šitaip viskas atrodo bent man iš šalies.
Atsiprašau, jei mano nuomonė sukėlė neigiamų emocijų.

Savo laiku domėtasi ir kitų pateikiamais pažinimo variantais. Bet tai tik variantai. Mano patirtis gauta per jusles man yra svarbesnė. Žodis "aš" naudojamas tik kaip paaiškinimo priemonė. O šiaip esu toks koks esu į tai nesigilinu ir niekaip nesureikšminu. Kaip minėjau gauta patirtis ir po to kasdienis elementarus materialus gyvenimas praktiškai nesidomint šią sritimi. Tiesiog kitų variantai bendrąja prasme žinomi. Nieko naujo nepastebėjau. Saviškis taip pat yra. Patikrinimo laikas neišvengiamai ateis visiems. Tiesiog kantrybės.  :) Dėl bendrai pateiktos savos informacijos. Gal ir ilgoka bet nuoširdi, be jokių fantazijų ir išsami. Bet tai ir viskas ką galiu pateikti. Tiesiog tuščiai kalbėti nematau prasmės. Yra ir be to ką veikti šiam materialiam pasaulyje. Taip kad kiekvieno savas kelias.

Sveiki visi, esantys šiame forume.

Paprastai nerasineju....bet ši karta norėčiau įsiterpti. Radau,tikriausiai tai,kas idomu.

Suprantu ką @Vytautas (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=61) rašo. As to siekiu,tik per knygas,per savo patirti ir ieškau internete,kas be ko.... :) ir tik dabar paskaičius Vytauto pasisakymus tikrai žinau: as neissigalvojau,taip buna...o rodėsi,kad gal einu ne tuo keliu...

As tai keiciuosi,bet lėtai...o ar galima tai pagreitinti? Ar čia mano valios trukumas? Padėkite,priimsiu informacija bet kokia.

Aciu. Visiem geros dienos

@Suvalkiete (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=1517) Del tobulejimo greicio nesijaudinkite :). Visi mes keiciames ir visi skirtingai, vieni to net nepajaucia, kiti neatlaiko ir degraduoja,o tobulejimas yra begalinis procesas nes tobulumui ribu nera,

Citata iš: Paulinado  birželio 16, 2015, 21:50:33
@Suvalkiete (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=1517) Del tobulejimo greicio nesijaudinkite :). Visi mes keiciames ir visi skirtingai, vieni to net nepajaucia, kiti neatlaiko ir degraduoja,o tobulejimas yra begalinis procesas nes tobulumui ribu nera,

Kodėl tobulėjimas begalinis procesas? Numiršti ir viskas baigiasi, ar tau teko kada matyti mirusį žmogų ir vėliau vėl vaikštantį tarp mūsų, aišku galima sakyti, kad viskas tęsiasi po mirties, bet tai geriausiu atveju tik pasvarstymas, nes to nežinome. Be žmogus yra tokia būtybė, kuri nelabai nori save kritiškai vertinti, kai jis ką nors pasiekia save giria, džiaugiasi, kai susimauna tuomet save guodžia, kiti kaltina, bet po kiek laiko susumuodamas sėkmes ir nesėkmes vis vien viską įvertina kaip gerą patirtį, nesvarbu, kad buvo ir pakilimų ir nuosmukių. Galbūt tobulėjimas yra kaip iliuzija žmogaus atžvilgiu, nors viskas tam tikru metu būna pliusas, kitu metu minusas.