Vienoje temoje paminėjau savo susidūrima su Dievu, o vienas forumo lankytojas tuo susidomėjo. Jam pažadėjau sukurti temą apie tai. Dėl temos vietos šiek tiek suabejojau. Tai kas man nutiko panašu į keistus sapnus, nes nutiko man miegant. Vis gi, ne vienas esam patyrę vibracijas, ūžesį ausyse ar pasijutę savo kūne tarsi vandeniu skalbimo mašinoje ir ne miego metu. Taip, kad forumo skyrelis "Už kūno ribų" man pasirodė tinkamiausiu.
Buvo toks laikotarpis mano gyvenime, kai mane kažkas iš šalies ištraukinėdavo iš kūno. Net gi bijodavau miegoti, o pajutęs kad kažką su manim tuoj darys įsigudrindavau pabusti. Tos vibracijos nebuvo jau toks malonus potyris, kai mane pradėdavo sukti sugebėdavau pakelti koją ir visa tai sustabdyti. Tai taip buvo iš pradžių...
Vieną kartą miegodamas pajutau, kad kažkas bando mane ištraukti iš kūno, vibracijos jau buvo praeitas etapas. Aš tiesiog pasyviai priešinausi, kaip koks žemaitis maiše, gal ir galėjau iš jo išlįsti pats, bet lai kas mane į ten įdėjo tegu ir ištraukia. Vis gi, mane galiausiai ištraukė, o tada, aš pats nesuprantu kodėl taip pasielgiau, kažkokio impulso pagautas pradėjau iš visų jėgų šaukti: Dieve! Šaukdamas netikėtai suvokiau jog tai darau ne balsu, o mintimis - net nežinojau, kad taip įmanoma.
Mano šauksmas buvo išgirstas, mane akimirksniu perkėlė į kitą vietą, pirmą akimirką ten man pasirodė, kad plazdenu kaip žvakės liepsna vėjyje ir kad ten ilgai neišsilaikysiu... Prieš mane stojo aukštas, kokių 2,5 metro ūgio vyras, kuris žvelgdamas žemyn į manę rūsčiai paklausė: Na, ko nori?
Man nebuvo laiko nei pagalvoti, nei suvokti, kas ką tik nutiko. Tiesiog impulso pagautas apsikabinau jį, ir uždaviau pirmą pasitaikiusį klausimą: Siela? Ir iš kart suvokiau, kad yra svarbesnis klausimas, kurio kol kas negalėjau suformuluoti.
Dievas, regis atlyžo ir visai maloniai pradėjo pasakoti: O tai labai sena istorija...
Jis pasiėmė mane po pažastimi ir nusivedė kaip kokį vaiką. Aš visą laiką stengiausi suformuluoti man svarbų klausimą, žiūrėjau į savo rankas, kaip į inkarus mane ten laikančius. Ant vienos rankos buvo užmauta raštuota pirštinė, kurią tą žiemą buvau pametęs. Užsispoksojęs į pirštinę šiek tiek atsilikau ir pamačiau iš paskos einančią juodai apsirengusią mažaūgę žmogystą, kuri šypsojosi ir aukštai iškėlusi ranką į viršų žegnojo ar laimino nueinantį Dievą. Tada tolėliau pastebėjau raudoną jūrą, man susidarė niekuo nepamatuotas įspūdis, kad esame mažoje akmenuotoje salelėje apsuptoje lavos vandenyno, beje dangus irgi buvo raudonai oranžinis.
Staiga suklusau, Dievas pasakė: mano motina mane klastingai backstabbed.
Aš supratau, kad jis norėjo pasakyti, kad jį pasalūniškai nusmeigė iš nugaros. Bet nustebęs, kad pavartojo nelietuvišką žodį, jį perklausiau: Backstabbed?
Jis tai pakartojo, o man įdėmiai žiūrint į jo burną ir kaip jis taria šį žodį, staiga, tarsi koks vertėjas išsijungė ir išgirdau, kad jis kalba kažkokia svetima kalba. Tiesiog mano vidinis vertėjas patingėjo versti lietuviškų žodžiu junginiu ir pasinaudojo vienu anglišku žodžiu.
Mums taip stovint vienas priešais kitą, galiausiai man pavyko suformuluoti man svarbų klausimą: Žemė? (Dievas mane suprato, o skaitytojui paaiškinsiu: tuo laikotarpiu gan daug galvojau apie pranašaujamą apokalipsę, netgi vienam iš ankstesniu "sapnų" kažkokios neužaugos su gaubtuvais man bandė primatuoti antikristo kailį).
Jis tiesiog pasakė: Vėliau,- ir nusisuko, tarsi prisiminęs kažkokius skubius darbus. Prieš mus iš kažkur išdygo pastatas, jo menėje su vitražais vietoje langų soste sėdėjo senukas, panašus į tuometinį popiežių. Dievas tiesiog įžengė į jį. Prie to senuko klupėjo ar buvo susilenkęs žmogus, kuris kaip supratau norėjo stebuklingai pasveikti, prisiliesdamas prie Dievo tarno...
Sakyčiau, kažkas tarp sapno ir vizijos. Daug sapnui būdingo vyksmo (keisti posūkiai, klampumas).
Stiprus toks pasakojijmas.Pritarciau a.t.sieliui manau cia galbut buvo keistas sapnas ir tavo vaizdoutes padariniai.
Tas backstabbed tai man kažkaip kelia įtarimą apie visos tos vizijos inspiratorių. Kaip sakant, "yla visada išlenda iš maišo". Versija: kažkas rutulį bandė išimti iš kūno, rutulys pradėjo šaukti Dievo, tada tas kažkas prisistatė kaip Dievas. Parodė tam tikrų realių supratimų, kaip veikia Dievas, bet tarpe to, davė suprasti, kas esąs iš tikro.
Kartą sapnavau stiprų sapną irgi su Dievu. Dieną sėdžiu ir galvoju: "nuobodu kažkaip, va užsiimu tam tikromis dvasinėmis pastangomis, o anksčiau, prieš 10 metų, būdavo šokiai pokiai diskotekos, daug veiksmo". Nu po to, berods irgi dieną, miegu ir sapnuoju. Patenku į Dievo rūmus. Ten iš pradžių tokia laukimo atmosfera. O paskui pratrūksta džiaugsmo fiesta - Dievas ateina. Visi taip spontaniškai ir stipriai džiūgauja ir lekia link Dievo. Jis tarsi toks jaunas, gražus princas. Na ir visi ten tarsi jaunimas, be jokių stabdžių, spontaniški. Aš irgi žiauriai užsimanau prieiti prie Dievo, kažkaip pakibinti ar ką, kažką padaryti. Prisigretinu, einu šalia. Jaučiuosi išpildytas. Jis man sako: "žinai, tu kvailas". Nuliūstu, sakau, "kodėl? ne, aš ne kvailas". "Taip, tu kvailas". "Kodėl?". "Nes nemokėtum namo pastatyti, nesi architektas" :D
Bet šiaip buvau labai įkvėptas to sapno. Ten tokia džiaugsmo atmosfera buvo, tas spontaniškumas. Nieko panašaus gyvenime nesu patyręs, tokio visuotinio sukimosi apie vieną asmenį.
Aš tai vaizduotės neturiu, turėdavau problemų rašydamas rašinius mokykloje, kur tradicinis pažymis man būdavo 3/2.
Taip, neatmetu varianto, kad tai buvo apsišaukėlių spektaklis. Bet net neabejoju, kad anapus kam reikės Dievą tikrai suras. Šventa vieta tuščia nebūna.
As turiu uomenyja gal tu atsidurei sapne kuri gali valdyti pamirsau kaip ten jie vadinas.Ir tu saukei dieve! ir gal tu ta mintimi sukurei ji.
Aš tik vieną kartą buvau keistame sapne, kuriame mano mintys materializuodavosi. Jis gana intymus ir tikriausiai jo nepasakosiu.
Nemanau, kad tie traukinėtojai kaip nors susiję su mano prisišauktu Dievu. Manau, kad jis išvis nesikišo į mano keistus sapnus, išskyrus vieną, patirtą iš karto kitą naktį po mudviejų susitikimo.
Staiga pasijutau uždaroje patalpoje kailyje žmogaus, kuris įkalbinėjo jauną moterį kažką padaryti, kažką susijusio su vedybomis. Moteris spyriojosi ir bijojo, nors jos motina buvo šalia ir padėjo įkalbinėti. Šiaip aš neįpratęs ką nors įkalbinėti, man tas vaidmuo visiškai nepatiko. Ir tiesiog paprašiau tos moters mane išvesti į lauką.
Iš karto tarsi persijungė televizijos kanalas ir aš atsidūriau erdviame lengvajame automobilyje be stogo. Buvau ant galinės sėdinės, kažkodėl pakėliau akis į dangų, į saulę. Dangus buvo labai aukštas, nebuvo nei debesėlio, saulė man nespigino akių. Tada kažkokio impulso pagautas pakreipiau galvą į šoną ir danguje pamačiau dar dvi saules. Manęs tai nenustebino, aš pats savęs dar nelabai ten suvokiau. Tiesiog mes automobiliu kažkur važiavome, aplink plytėjo laukai. Aš dabar jau pokalbio nebeprisimenu, tiesiog kažką ne taip pasakiau ar padariau ir norėjau tai ištaisyti. Kažkaip intuityviai pradėjau manipuliuoti laiku - jį tarsi magnetofono juostelę atsukau atgal ir norėjau tame atsuktame laikotarpyje pasielgti kitaip. Tik vėl netikėtai persijungė kanalas.
Dabar jau aš pradėjau suvokti, kad kažkas čia ne taip. Prisiminiau matytas saules.
Buvau kažkokiame mieste, kuriame vyko kažkokios riaušės. Žmonės kažkur bėgo, degė gatvėje sukurtas laužas, tiksliau, mačiau tik rūkstančius dūmus. Pajutau, kad ten ilgai neišsilaikysiu ir pradėjau žiūrėti į rankas. Visgi vaizdas aptemo ir aš nugrimzdau į tamsą. Bet aš toliau žiūrėjau į savo rankas. Nors jų nemačiau, bet žinojau, kad jos ten yra ir stengiausi jas pamatyti. Ir po kelių akimirkų jos mane ištraukė atgal. Aš vienoje vietoje ilgai negaišau ir nuskubėjau tolyn. Kažkas sugirgždėjo man virš galvos, pamačiau kažkokią karietą važiuojančią ant pakabintų lynų. Mane aplankė jausmas, kad tokią matau ne pirmą kartą. Nuskubėjau toliau. Pamačiau viršuje kabanti oro balioną ir staiga kažkaip nepaaiškinamai pažvelgiau į jį iš šono. Per gonodolos kraštą persivėręs kariškis pro sustumiamą vamzdį žiūrėjo kas apačioje dedasi. Tai trūko akimirką, nuskubėjau toliau. Gatve ėjo du kariškiai, neįprastai dideli. Gal juos nuo vaikystės specialiai augino kaip sumo imtininkus Žemėje?
Norėdamas išvengti susidūrimo su jais įsmukau į pirmą pasitaikiusią parduotuvę. Atmosfera buvo rami, tarsi, lauke nieko nevyktų. Prie stendo stovėjo porelė ir kažką apžiūrinėje. Gilumoje suskambo telefonas, kažkoks vyras su rankogaliais atsiliepė. Telefonas buvo panašus į žemiškuosius pirmuosius griozdiškus telefonus su medinėmis rankenomis. Tada prisiminiau, ką aš norėčiau sužinoti. Nieko nelaukęs pripuoliau prie jaunutės pardavėjos ir paklausiau: Kokia čia planeta?
Skubėjau, nes ten vos laikiausi, beveik visą laiką turėjau žiūrėti į savo rankas, kurios veikė kaip inkarai.
Mačiau, kad pardavėja man nuoširdžiai nori padėti, bet planetos pavadinimo negirdėjau. Tai ką jį sakė buvo vos girdima ir neaišku. Paprašiau jos pavadinimą užrašyti. Ji mielai tai padarė. Mano pirmoji išvada, pamačius tekstą, kad jis rašomas iš kairės į dešinė, buvo ne visai teisinga ir gal tai man trukdė suprasti planetos pavadinimą. Mes kelis kartus kartu skaitėme pirmą žodį, kol galop buvau gana tikras, jog tai "Jietitio". Iš simbolių įsidėmėjau tik mažą apskritimą, reiškiantį "ti". Antram žodžiui mano protui jėgų nebeužteko, staiga jis visą užrašą suintepretavo kaip kažkokį savartyną iš visaip suvartytų lotyniškų raidžių nuotrupų. Tai pamatęs, pasidaviau ir pabudau.
Pabudęs aš toliau bandžiau interpretuoti tą vėjo dvelksmą ir man gavosi kažkas panašaus į Muabaris.
O po dviejų dienų nuo to kai šį savo nuotykį aprašiau internete, gavau elektroninį laišką nuo rsa. Jame tebuvo tik du žodžiai:
eiJitoit uMansib
Iš karto viskas stojo į savo vietas, supratau, kodėl man taip sunku buvo skaityti ir suprasti tekstą. Mūsiškai tos planetos pavadinimas: Jietitio Munabis.
Sudėtingas antras sapnas.
O dėl Dievo, tai šiandien dirbdamas galvojau, kad never ever ever negalėčiau priimti, kad Dievas būtų asmuo, užbadytas savo motinos. Tai tiesiog neįmanoma. Ne, ne, ne, ne.
Kartais norint priimti realybę tokią, kokia ji yra, tenka nulaužti vidinius barjerus. Nors šiuo atveju nematau jokių problemų. Kaip sakoma: kaip danguje, taip ir Žemėje.
Ta istorija kažkaip susijusi su siela. Prisimenu kažkur esu skaitęs kažkokius užsiminimus apie legendą, kad žiloje senovėje žmogaus kūnas ir siela buvo neatskiriami.
Na, tai ne vien vidiniai barjerai. Tiesiog filosofiškai nelaikau to įmanomu dalyku. Visagalis sukuria apie save tokią aplinką, kad tai tiesiog neįmanoma. Nebent kažkoks labai specifinis apsireiškimas būtų, kuriame Jis sukurtų būtent tokį vyksmą.
Kas link interpretacijų bei palyginimų, tai susijusios su peiliais siūlosi tokios:
Kai neigiamas Aukščiausiojo pavidalas, tada tarsi bandoma Jam nukirsti rankas, kojas, etc., atakuojama tarsi peiliu.
Aš ne filosofas, nemoku jų kalbos ir nesuprantu tau iškilančių filosofinių sunkumų. :)
Na, filosofija skirta pažinti tiesą, realybę. Tai jeigu jeigu Aukščiausiąjį suprantam kaip a) amžina b) žinantį c) turintį begalinio džiaugsmo galimybes, tai būtų keista, jeigu Jis sukurtų apie save tokią situaciją, kur Jam kažkas iš artimų kenktų, ir kad artimais padarytų Jam galinčius pakenkti asmenis. Kad Jis nevengia kontakto su priešais, tas tai taip, bet Aukščiausiojo motina būtų Jo priešė - na, jokie rimti šaltiniai to nepalaikytų. Na, egzotiška tavo vizija, gal kažkuriame būties kampelyje ir įmanoma tai. Bet būties centre tai ne.
Ką mes žinome apie atomus? Gal ten tokie pat pasauliai kaip mūsų? Ką mes galime žinoti apie Dievus ir jų savybes ar galimybes? Visa filosofija tėra iš žodžių bei idėjų pastatytos oro pilys.
Aš tikrai žinau tik vieną, jei būčiau Dievas tikrai nenorėčiau būti vienišu, bekraščiu minčių okeanu - man mielesnis būtų žmogiškasis pavidalas.
Citata iš: rutulys birželio 04, 2013, 20:22:50
Aš tikrai žinau tik vieną, jei būčiau Dievas tikrai nenorėčiau būti vienišu, bekraščiu minčių okeanu - man mielesnis būtų žmogiškasis pavidalas.
Ir tai gali pasakyti, tik iš žmogiškosios perspektyvos ir suvokimo.
Citata iš: rutulys birželio 04, 2013, 20:22:50
Aš tikrai žinau tik vieną, jei būčiau Dievas tikrai nenorėčiau būti vienišu, bekraščiu minčių okeanu - man mielesnis būtų žmogiškasis pavidalas.
Ne veltui įvairios tradicijos patvirtina, kad Dievo pavidalas panašus į žmogaus. "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą". Kai kurie interpretuoja, kad nėra pavidalo panašumo, tik būdo panašumas, bet nežinau, ar galima dar aiškiau pasakyti negu "paveikslas". Išvaizda kitaip sakant.
Eko bahu syam. "Esu vienas, tapsiu daugeliu".
Dėl tų ištraukimų žiauriai įdomu. Skaičiau, kad žmonės mato 'švieseles' jei greit apsisuka atgal. Vieni sako, kad sielos gidai, kiti, kad ateiviai. O gal čia tiesiog toks jausmas kaip 'išeini'?
Pažįstu vieną žmogų (100 proc. nemeluoja), kuris pasakojo, kad kai buvo vaikas, jį ištraukdavo iš kūno, nors ir nenorėdavo, kaip tave. Ištraukdavo 'ateiviai'. Rodydavo jam planetas, kur jis seniau gyveno, kaip gyvena būtybės svetur... lyg gidai.
a.t.sielis, kaip jau foume buvo ne kartą rašyta, sukūrė pagal savo paveikslą, reiškia suteikė laisvą valią. O ne kad ale Dievas yra žmogaus pavidalo. Dievas neturi pavidalo( bet jame kartu telpa visi pavidalai), tiklsiau nemanau, kad jis turi žmogaus pavidalą :) čia jau žmogaus sukurtas archetipas ar kaip ten vadinasi tas daiktas :D Nors kaip D. Wilcock pasakoja, kad jei rastume kitas ateivių formas tai jos būtų ir žmonių pavidalo, pataisykit jeigu klystu, kadangi iš galaktikos centro sklinda tam tikros bangos, kurios priverčia evoliucionuoti ta linkme. Iš to sprendžiant, tada būtų galima sakyti, kad Dievas kuria visus vieno pavidalo, tada gal ir Dievas toks, bet neaišku čia :D
Šešėli, nematau pagrindo interpretuoti dar kitaip to, kas ir taip aiškiai pasakyta. "Panašumas" kalba apie panašumą - būdo, savybių ir t.t., "paveikslas" - konkrečiai išskiria išvaizdą. "Sukūrė pagal paveikslą ir panašumą". Be to, nesiremiu šiuo vienu sakiniu. Kad ir kokią rimtą teistinę tradiciją paimtume, rasime ten Aukščiausiojo pavidalo aprašymų arba užuominų apie tą pavidalą.
Na tu priimi žodžius tiesiogiai :)
Kitas klausimas, ką žmonės laikė aukščiausiuoju, tuo metu. Nes vėlgi dažnai skirtingose religijose galima rasti daugybę įvairių nutikimų, kur pažėjus mūsų akimis, atrodo, jog ten pas juos buvo nežemiškos būtybės nusileidę :)
Ai šiaip dar dėl rutulio patirties. Tai labai realus atvejis, kad jisai tiesiog buvo ištemptas į astralą, o astrale viskas yra. Šauksi dievą, atsiras dievas. Norėsi velnią sutikti ir jį ten rasi. Viskas ką mes kada nors sukūrėme savo mintimis ir jei tai palaikoma dar kitų žmonių minčių, egzistuoja tenais.
Priimu tiesiogiai, kai tai adekvatu (simboliniuose aprašymuose reikia priimti perkeltines prasmes, o tiesioginiuose - tiesiogines). Nors nesu literalistas.
Dėl nežemiškų būtybių - galbūt, čia jau konkrečiai reiktų nagrinėti.
Visgi, filosofiškai, jeigu Absoliutas kažko neturėtų, tai to negalėtų būti ir būtyje. Čia asmenys turi pavidalus, tai ir ten taip pat. O dėl Aukščiausiojo pavidalo koreliacijos su žmogaus pavidalu, be to, kad tai liudija ne viena religinė tradicija, taip pat ir šiaip patyrimas sako, kad žmogaus pavidalas vienas fainiausių. Tam tikras balansas.
O gal mes esame tik kažkokio žmogaus galvoje :D Ir jį laikome savo kūrėju :D
O šiaip Absoliutas gali būti viskas. Kaip norėsi, kad jis tau pasirodytų taip ir pasirodys :)
Citata iš: Šešėlis birželio 05, 2013, 20:12:31
O gal mes esame tik kažkokio žmogaus galvoje :D Ir jį laikome savo kūrėju :D
Hm, o kurio žmogaus galvoje egzistuoja ištisi pasauliai? :)
CitataO šiaip Absoliutas gali būti viskas. Kaip norėsi, kad jis tau pasirodytų taip ir pasirodys :)
Tas taip. Bet klausimas, kodėl mes norim vieno ar kito dalyko. Sielos prigimtis su tam tikrais būdingais norais. Taigi, Absoliutas atsiliepia pagal tai, ko nori sielos, bet Jis pats sukūrė sielas ir visas galimybes. O tai jau konkretu. Kieno norai viską lemia? Kūrėjo. Vadinasi visa įvairovės skalė atspindi įvairius Jo norus. Ir visa pavidalų (Jo ir kitų esybių) skalė taip pat. Čia reiktų paminėti, kad Aukščiausiasi turi ne tik pavidalą tarsi žmogaus, bet begalybę įvairių pavidalų. Bet kiek teko girdėti, tai pavidalas tarsi žmogaus yra pats esmingiausias.
CitataHm, o kurio žmogaus galvoje egzistuoja ištisi pasauliai?
Tai už mūsų suvokimo ribų :D
Esmingiausias kam? Žmonės linkę viską personifikuoti.
Na ne viską Kūrėjo norai lemia. Kodėl jis mums suteikė laisvą valią?
Citata iš: Šešėlis birželio 05, 2013, 21:28:10
Esmingiausias kam? Žmonės linkę viską personifikuoti.
Tai už mūsų suvokimo ribų :)
Kodėl žalia yra žalia?
Dėl to paties, kad raudona yra raudona.
Citata iš: zalia.arbata birželio 05, 2013, 10:31:15
Skaičiau, kad žmonės mato 'švieseles' jei greit apsisuka atgal. Vieni sako, kad sielos gidai, kiti, kad ateiviai.
Aš tik du kartus mačiau mane ištraukusiuosius, bet abiem atvejais patirtis buvo tokia neįprasta, kad jų nesusiečiau su įprastiniais traukinėtojais.
Tai ko gero buvo mano pirmoji patirtis už kūno ribų. Aš miegojau ant pilvo ir netikėtai pažadino smūgis iš nugaros virš saulės rezginio. Mieguistas suvokiau kad kabu tamsioje erdvėje ir jau nebesu savo kūne, nieko negalvodamas, instinktyviai apsukau ratą ore ir grįžau į savo kūną lovoje. Tada mane dar kartą išmušė iš kūno smūgiu į nugarą ir dar, ir dar... Aš vis elgdavausi lygiai taip pat: apsukdavau ratą ore ir grįždavau atgal per nugarą. Kol galop supratau, kad manęs nepaliks ramybėje. Pirmiausiai pabandžiau apsigręžti ir pamatyti, kas mane išmūšinėja. Tamsoje pamačiau gelsvai žalsvai spindintį pavidalą, kurį galėčiau palyginti su milžiniška ameba, galinčia keisti savo kūno formą. Ten, kur pas žmogų būtų rankos, buvo bepirščiai išsikišimai suformuoti iš kūno. Nors viršus buvo siaurensnis, bet jokio kaklo nebuvo, kuris atskirtų galvą nuo kūno, o ir kojų nemačiau. Man regis, jis ir kabojo ore kaip ir aš.
Tada mano dėmesį patraukė vonioje paleistas vanduo ir nieko nelaukdamas ten nuskriejau tiesiu taikymu kiaurai sienas ir duris. Vanduo bėgo kažkur viršuje. Aš tiesiog šoviau į viršų kiaurai lubas pro apšviestą vonios kambarį, bet nesugebėjau sustoti, o iš inercijos lėkiau toliau, labai greitai pralėkiau pro dar kelias lubas ir pakilau keliasdešimt metrų virš namo stogo, o tada stabtelėjau. Kelias akimirkas žvelgiau žemyn į namo stogą, o tada kritau, šį kartą man pavyko apšviestame vonios kambaryje sustoti prie pat oranžinių grindų plytelių netoli kriauklės.
Vanduo tekėjo į vonią. Aš pakilau ir nusileidau į vonią. Tada, atsižvelgdamas į vonios dydį, aš galėjau įvertinti savo dydį. Save suvokiau kaip maždaug 30 centimetrų dydžio rutulį. Į vonią įlipo nuoga moteris, bet jį kažkodėl vonioje stovėjo, gal, kad dar mažai vandens buvo pritekėję. Pastebėjau savo regėjimo keistenybes. Nemačiau jokių moters detalių, jį buvo tarsi pridengta tamsiu šešėliu. Galėčiau tik pasakyti, kad ji buvo neaukšta ir tamsiaplaukė. Nebuvo jokio skirtumo ar aš buvau užsimerkęs ar atsimerkęs. O tada į galvą šovė kvaila mintis, jei nematau, tai būtų gerai fotoaparatas, vėliau galėčiau peržiūrėti nuotraukas. Tarsi kas iš šalies išgirdo mano mintį ir akimirksniu buvau teleportuotas į savo kūną. Iš karto pabudau. Ir tikrai, kažkas vidurį nakties tuo metu leido vandenį pas kaimynus.
Ai šiam kartui užteks. Aš pats nemėgstu skaityti ilgų žinučių. :)
O dėl Kūrėjo. Jis Architektas? O kas statybininkas?
Labai sudomino tavo įstorijos, papasakok dar tokių istorijų ;)
Naktį kažkas mane sugriebė už kairės kojos piršto (gal tai ir sutapimas, buvau nusimušęs to piršto nagą), ištraukė iš kūno ir nunešė akštyn galva nukreipta žemyn. Mačiau aikštelėje šokinėjantį vienišą vaikišką didelį sviedinį, tolėliau Stalino metalinį biustą, užkelta ant akmeninio stovo. Aplinka ir jausmas buvo tokie keisti, kad pagalvojau, kad numiriau. Pajutau, kad reikia atsisveikinti, leptelėjau kažką tokio: Atleiskit man, kurių nespėjau atsiprašyti.
Tikriausiai, tie žodžiai prajuokino mano pagrobėją, jis mane apvertė. Mes greitai skridome kažkokioje tamsioje erdvėje. Nors nebuvo šviesos šaltinių, puikiai mačiau, kad tai buvo baltai apsirengęs vyras (jokių sparnų nebuvo, jei kas pagalvotų, kad tai angelas). Jis manęs paklausė, kodėl nieko nedarau. Tiesa pasakius, aš nesupratau jo klausimo. Bet nesulaukęs iš manęs jokio atsako. Jis užsiminė, kad jis pats turi šeimą ir nori su ją daugiau laiko pabūti, o ne su manim tąsytis. Kaip supratau jis bandė paveikti mano mintis. Iš karto užsidegiau noru tai išbandyti, pažiūrėti kaip jis veikia mano mintis ir ar aš tai pastebėsiu, bet jis atsakė vėliau. Jis man parodė kaip reikia atlenkti nykščius, tikriausiai, kad būtų patogiau skristi (atsibudęs taip nykščių tikrai negalėjau atlenkti), o rankas ištiesti į priekį. Pro šalį pralėkė kažkokios struktūros tamsus siluetas, nespėjau jos apžiūrėti, bet neabejoju, kad rankomis sukurtos, o ne gamtos.
Staiga iš niekur atsirado šviesos plotelis. Mes ten nusileidom. Man pasakė, kad audiencijai reikia pasiruošti - ant kaktos užsirašyti žodį "medis". Man įteikė teptuką, jį įmerkiau į dažų indelį ir spėjau užsirašyti ME. Kai į tą plotelį pristatė dar du tokius kaip aš kiti "angelai". Aš atsistojau ir atidžiai pažiūrėjau į juos. Buvau vyriausias ir tikriausiai su ilga barzda (nes tokią tada nešiojau). Man iš kairės buvo kokių 20 metų jaunuolis ilgais juodais plaukais ir jis prisimerkęs šypsojosi, o priešais jį stovėjo 10-12 metų šviesiaplaukis berniukas, man pasirodė išsigandęs.
Žiūrėdamas į berniuką, norėjau suformuluoti savo mintį, bet man nepasisekė, nes pabudau. (Ten būnant aplamai sunku formuloti mintis bent man ir tokios pastangos dažniausiai baigiasi pabudimu. Reikia išmokti galvoti negalvojant).
O mintis mane pažadinusi buvo tokia: "Kokioje beviltiškoje situacijoje jie turi būti, kad naudojasi vaikais".
Panašu į gražius sapnus :D
Citata iš: Šešėlis birželio 27, 2013, 01:03:39
Panašu į gražius sapnus :D
Jei tau tai tik gražūs sapnai, gal papasakosi savo gražius sapnus?
O nori pasakyti ne sapnai? Pirmoje istorijoje, inercija? astrale neveikia fizikos dėsniai ir ten skraidai kaip tik nori, kur nori ten atsiduri :) Neradau dar nei vieno atvejaus, kur vyktų kažkas inertiškai, jei kas nors rasit, numeskit linką (Ir tik nereikia lala, kad išskirtinis koks nors tu) :) . Tai šita vieta labiausiai išsiderina. Po to jei jau pas tave kambaryje girdisi kad leidžia kaimynai vandenį, tai didelė tikimybė, kad pasamonėje/sapne gali tas pats iššokti, kadangi labai paveikus protas yra tokioje būsenoje :) O jau sapnų įvairovė tai begalinė tikriausiai gali būti, kiekvienas žmogus gan savotiškus sapnus sapnuoja :)
Antrasis sapnas irgi, nusimuštas pirštas, ir kaip tik už to piršto sugriebė, aha, labai tikėtina, kad tiesiog pasąmonė didžiausius trikdžius įneša į sapnus, kaip ir leidžiamas vanduo buvo ir panašūs dalykai. Po to tas pirštų atlenkimas ar rankų ištiesimas, tuo labiau į keistas puses :) o dar ant kaktos užsirašyti žodį medis, visai juokinga :D Na bet čia kiekvieno žmogaus reikalas tikėti ar ne, aš manau, kad tai tik sapnai ;)
O dėl savo sapnų, tai jei bus koks laisvesnis tai papasakosiu, bet ne čia o tam skirtoje temoje :)
Citata iš: Šešėlis birželio 28, 2013, 10:48:36
O nori pasakyti ne sapnai? Pirmoje istorijoje, inercija? astrale neveikia fizikos dėsniai ir ten skraidai kaip tik nori, kur nori ten atsiduri :) Neradau dar nei vieno atvejaus, kur vyktų kažkas inertiškai, jei kas nors rasit, numeskit linką (Ir tik nereikia lala, kad išskirtinis koks nors tu) :) . Tai šita vieta labiausiai išsiderina.
Taip, taip man ir būtų įdomu paskaityti, jei kas rastų pasakojimus apie žmonių patirtis "orbų" kailiuose. Kodėl nusprendei, kad ten buvo astralas? Aplinka buvo visiškai normali, nebuvo jokių anomalijų, išskyrus mane patį ir gelsvai žalsvą išmušinėtoją.
CitataPo to jei jau pas tave kambaryje girdisi kad leidžia kaimynai vandenį, tai didelė tikimybė, kad pasamonėje/sapne gali tas pats iššokti, kadangi labai paveikus protas yra tokioje būsenoje :) O jau sapnų įvairovė tai begalinė tikriausiai gali būti, kiekvienas žmogus gan savotiškus sapnus sapnuoja :)
Įdomu, kodėl man tokie "sapnai" sapnavosi tik palyginti neilgą mano gyvenimo tarpą? Šiek tiek skaitinėju aš kitų žmonių sapnus, o ir pats kartais sapnuoju. Yra su kuo palyginti. Ir nereikia man tu tavo lialia, kad mano sąmonė juos sukūrė - aš tuo netikiu - paaiškinimas, nors ir mokslininkų mėgstamas, bet man atrodo šiuo atveju visiškai nemokslišku: tiesiog kol kas buk geras ir atsiknisk, kol mūsų galimybės ribotos.
CitataAntrasis sapnas irgi, nusimuštas pirštas, ir kaip tik už to piršto sugriebė, aha, labai tikėtina, kad tiesiog pasąmonė didžiausius trikdžius įneša į sapnus, kaip ir leidžiamas vanduo buvo ir panašūs dalykai. Po to tas pirštų atlenkimas ar rankų ištiesimas, tuo labiau į keistas puses :) o dar ant kaktos užsirašyti žodį medis, visai juokinga :D Na bet čia kiekvieno žmogaus reikalas tikėti ar ne, aš manau, kad tai tik sapnai ;)
Rankos normaliai ištiestos į priekį judėjimo kryptimi, išsitiesęs kaip plaukiant ar neriant į vandenį, tik nykščiai atlaužti. Man tik įdomu apie kokį tikėjimą kalbi? Ar aš tikrai rašiau sau ant kaktos žodį MEDIS?
Mano manymu tokie dalykai neįrodomi, aš ne veltui skiriu daug dėmesio smulkmenoms tegu tau ir juokingoms, bet tik per jas kiti, patyrę kažką panašaus, galėtų pasakyti ar tai tiesa, ar mano išsigalvojimai.
CitataO dėl savo sapnų, tai jei bus koks laisvesnis tai papasakosiu, bet ne čia o tam skirtoje temoje :)
Nuostabu.
Na pats sakei, kad tave "ištraukia" iš kūno, OBE ar astralas , erdvė nepasikeičia pasikeičia tik lygmuo :)
Dėl tikėjimo, tu manai, kad tai daugiau nei sapnai, aš manau, kad tai sapnai, čia jau kiekvieno pasirinkimas ką manyti/tikėti esant tiesa :)
Citata iš: Šešėlis birželio 29, 2013, 19:00:47
Na pats sakei, kad tave "ištraukia" iš kūno, OBE ar astralas , erdvė nepasikeičia pasikeičia tik lygmuo :)
Įtariu, kad tu pats dorai nesuvoki apie kokius lygmenis kalbi. Tam atvejy su pasiskraidimu kaimynų vonioje nebuvo jokio kito lygmens, tik aš be žmogaus kūno, o kad mane miegojusį ištraukė nieko nekeičia. Jei būčiau nemiegojęs ir ištrauktas dienos vidury - ar tai ką nors pakeistų? Yra ištrauktų ir dienos vidury, tik gal ne rutulio kailyje. (Nesiruošiu viešinti ne savo patirčių, atskleistų asmeniniuose susirašinėjimuose).
Esu buvęs kažkokiame mano gimto miesto atspindy, beveik viskas taip pat, bet, pavyzdžiui, iškabinėti plakatai ant daugiaaukščių, kur mūsų realybės versijoje jų niekada nėra buvę. Tada buvau žmogiškame kūnę ir šiaip netaip pavyko prasiskverbti pro stiklinį langą ir paskraidyti. Truputį kitokia patirtis. Bet ar tai buvo astralas?
Daug ką keičia, kad tave miegantį "ištraukė". Jei nemiegangtį ištrauktų, tai daug lengviau būtų patikėti, nei kad miegantį. Na aš tai suvokiu apie ką kalbu, išeini iš savo kūno ir skraidai realioje erdvėje. pas kaimynus gali nuskrist ar pasiklausyt ką šneka Grybauskaitė su Pirmininku ;D O kad tai gali būti labai realistiški sapnai, tai siūlau pasidomėti sąmoningu sapnavimu. Yra labai nebloga knyga Sapnų Valdovai (I, II) :) Žinoma, aš galiu klysti ir tu tikrai buvai ištrauktas iš kūno, kažkokios būtybės :) Bet labai abejoju :)