"Šiandien sunku atskirti įvairias savęs ieškojimo, programavimo metodikas nuo religijos formuojamo tikėjimo. Juolab, pasidaryti savitą religinį „miksą" yra ne tik populiaru, bet ir patogu, nes jis kuriamas pagal savo įsivaizdavimą ir poreikius. Tikėjimo kelias nuo tokių dvasingų improvizacijų skiriasi tuo, kad jame ne tavasis „aš" yra kriterijus, bet Dievas ir tavo veržimasis į Jį, kuris tavąjį „aš" ima gydyti, keisti ir pildyti. Kartais tie susikurti savito dvasingumo „miksai" būna tokie painūs ir nežinia kur vedantys, kad, anot vieno mano draugo, pradedant dvasinį vadovavimą, kai mėgini tokioje pasaulėžiūroje susigaudyti, supranti, jog lengviau viską pradėti kurti iš naujo." (Iš rekolekcijų "Gavėnia mieste")
Tai gi, apie ką norėtūsi šioje temoje diskutuoti.
1. Kiek savo dvasingumo kūrimas yra pranašesnis už religinį dvasingumą?
2. Kur veda dvasinis "miksas"?
3. Kodėl tai darosi populiaru?
Atsakysiu,trumpai ir taip kaip manau asmeniškai aš.
1.Nei pranašesnis,nei menkesnis.
2.Iš vienos pusės ten pat kur tradicinė religija,bet iš kitos į pasimetimą ir neapsisprendimą(ko pasekoje ir kituose gyvenimo srityse isivyrauja chaosas)
3.nes patogu,lengva ir kas svarbiausia neypareigoja.(ar tai gerai,ar blogai,nesiryžtu spręsti.)
Ar tikrai asmeninis miksas veda ten pat kur religinis dvasingumas? Religinis dvasingumas kuria tvirtą pasaulėžiūrą, o kiek pastebėjau miksuotojai neturi tvirto pagrindo po kojomis, pas juos "sudera" pačios prištaringiausios idėjos.
religiniam dvasingume tikslas yra išganymas, miksas paprastai to nesiekia.
Kitas dalykas, ar religingumas gali būti patogus? Tiksliau susikurtas pagal savo netobulą pasaulėvaizdį? Religinius postulatus tūkstančius metų kūrė daug protingesni žmonės, juos tobulino ne viena karta. Tai ar asmeniškai susikurta religija, gali duoti tiek daug, kiek duoda tai kas jau turi ne vieno tūkstantmečio apmąstymų rezultatus?
Matai žmonės kuo toliau tuo labiau renkasi ne vertybes ir tukstantmečių išmintį,o greitą ir patogų produktą..Tavo vadinamas mixas manau yra kaip makdonaldo maistas,greitas,pigus ir tik tam kartui užkišti skrandį.O tūkstantmečius puoselėta religija,kaip meistro šefo pagamintas patiekalas,kurio skonį irgi įvertina nevisi,o tik gurmanai..esmė,kad pavalgius abiejų patiekalų būsi sotus,bet kas vyks poto su tavo organizmu jau kita kalba.
Tik tiek, kad jei jau prakalbome apie fast foodą ir gurmanišką patiekalą, tai mcdonaldo maistas šiaip jau yra kenksmingas sveikatai. Jautiesi sotus, bet sveikata genda. Panašiai manau yra ir su miksu bei religiniu dvasingumu, mikso prisikimšęs esi sotus, bet dvasiškai esi ubagas.
Prie "greito ir patogaus produkto" platinimo manau prisideda ir "reklama". Maždaug nuo 1970m. TSRS pradėjo populiarinti joga, "pro pirštus" KGB žiurėjo į krišnaitų invaziją, pagal principą- bet kas ,tik ne tradicinės religijos. manau tas principas vakaruose jau anksčiau įsigaliojo.
Tikėjimas nėra "pasidaryk pats" produktas, bet manasis "aš" yra produktas tikėjimui.
"Religinių tradicijų maišymas, įvairios pseudo dvasingumo formos, greito ir efektyvaus rezultato ieškojimas paverčia žmogų nepajėgiu eiti ilgą, nelengvą tikėjimo kelią." (Iš rekolekcijų "Gavėnia mieste")
Daugelis su tuo nesutinka, tačiau aš renkuosi dvasinį miksą. Jo nereikia iš karto suprasti neigiamai. Tas miksas man asocijuojasi su laisve, su nevaržomu siekiu pažinti įvairias religines atmainas, iš visų pasisemti vis kitokios informacijos. Juk būna tokių situacijų, kai tu ieškai atsakymo į kokį nors egzistencinį klausimą, tačiau tavo kultivuojama religija negali atsakyti į jį. Ir ką gi tokiu atveju daryti? Tokiu atveju gal gali kita religija atsakyti į norimą klausimą ir tu gali pajausti, kad tau tinka toks atsakymas. Todėl ir renkuosi paprasčiausiai laisvę.
Ir apskritai, jokia religija tavęs neįtakos tiek, kiek tu pats save. Jeigu norėsi tobulėti dvasiškai, gali tai daryti puikiai, gal net geriau be tam tikrų bažnytinių butaforijų. Mano nuomone svarbiausia yra tai, kad tavo pasąmonėje kila nors kokie egzistenciniai klausimai ir, kad tu ieškai atsakymų į juos.
Yra ir kitas svarbus aspektas, kuris padeda dvasiškai tobulėti. Reikia išmokti peržengti savo ego. Kuo daugiau kartų tai padarysi, tuo labiausiai tobulėsi, jausi savo dieviškąjį aš. Paprasčiausiai išmoksi tam tikrą pamoką, galbūt tik tokiu būdu parodysi kitiems pavyzdį, kaip reikia ką nors padaryti. Šiais laikais žmonės geriau šauks, rėks, nepasiduos, negu pripažins, kad klydo.
Jei religija nesugeba pateikti tau atsakymo į tavo klausimus, tai kalta ne religija, o tu, nes ją per mažai pažįsti. Visos didžiosios religijos turi atsakymus į dvasinius, moralinius ir panašius klausimus. Tik va, kai esi auklėtas vienos religijos o atsakymo ieškai kitoje, tai tiesiog renkiesi ne objektyvią tiesą, o sau patogią tiesą. Visų didžiųjų religijų mokytojai sutinka su tuo, jog tik būdamas tikras savo religijos atstovas, galėsi kažko pasisemti iš kitos religijos. O jei susirankiosi sau patogų miksą, tai tiesos nepasieksi, nes būsi be kamieno.
Ir tai ne mano išmislas, o kaip sakiau didžiųjų religijų mokytojų, tokių kaip Dalai Lama mintys. O jei juk tikrai daugiau apie tuos dalykus išmano nei mes visi kartu sudėjus.
Bet kažkodėl mes manome kad žinom teisingiausią būdą pasiekti išganymą ir nušvitimą. Tik bėda ta, kad mokytojai kurie taip sako, būna nušvitusiais, o va mes kažkodėl kapanojamės tame pačiame mėšle, bet kuriamės iliuzijas apie greitą nušvitimą.
Be to "laisvė" tėra iliuzija.
kas tau taip pasake kad jie nusvite? jei dalai lama pasake tai reiskia taip ir yra? :o
Tu renkiesi geriau kokybę, stabilumą, tačiau pažinimas vienos religijos man asocijuojasi su pažinimu tik vienos šalies. O jeigu būtų taip, kad žmogus kultivuoja visą gyvenimą kokią nors religija, o prieš mirtį paaiškėja, kad viskas buvo melas, kad tai, ką jis garbino buvo tik eilinės diktatūros mechanizmas?
Tokiu atveju žmogus bent jau buvo ''ištikimas'' savo principam,o ne blaškesi,tai vienur tai kitur.
Gal ir negražiai pasakysiu ir gausiu DAUUUG minusų,bet visokie ''mixautojai'' man asocijuojasi su dvasine prostitucija.
Citata iš: astropasaulis gegužės 08, 2013, 18:40:25
Tu renkiesi geriau kokybę, stabilumą,
O tai ką geriau brokas ir nestabilumas dvasinaime gyvenime?
Citatatačiau pažinimas vienos religijos man asocijuojasi su pažinimu tik vienos šalies. O jeigu būtų taip, kad žmogus kultivuoja visą gyvenimą kokią nors religija, o prieš mirtį paaiškėja, kad viskas buvo melas, kad tai, ką jis garbino buvo tik eilinės diktatūros mechanizmas?
Koks skirtumas kokią religiją išpažinsi (čia kalbu apie didžiasias religijas), juk iš esmės visos apie tą patį kalba skiriasi tik niuansai, kurie gali būti kardinaliai priešingi. Neesu gyvenime sutikęs nei vieno žmogaus kuris rankiotūsi iš religijų tai kas patinka ir turėtų tvirtą dvasingumą. O dar keisčiau, kad dažniausiai jie kalba teiginiais pasiimtais iš įvairių religijų ir net nepastebi kaip vienu teiginiu paneigia prieš tai pasakytą teiginį.
Va tokia jau miksavimo pasekmė, kritinio mąstymo stoka.
Sorry bet kalbu iš asmeninės praktikos.
Jeigu visos religijos kalba apie tą patį dievą, tai kodėl dvasinis miksas gali būti pavadintas dvasine prostitucija? Man atrodo, jog dievui nesvarbu kokią religiją išpažintum, kokią kelią pasirinktum dvasingumo link, svarbiausia, jog išliktum dievo vaikas - doras, mylintis, užjaučiantis... toks kaip ir jis...
Jų esmė vienoda, bet keliai skirtingi. Žinai, kaip sako lietuvių liaudies išmintis: devynios auklės ir vaikas be galvos.
Miksuodamas iš esmės niekur neini, o trypčioji vietoje. Pats per tą praėjau, gerus penkis metus miksavau viską ką tik galėjau. Na ir ką, dabar po trylikos metų pasižiūriu į tą laikotarpį ir matau jog tik trypčiojau vietoje, nors tiesa su religijomis susipažinau gana neblogai sakyčiau. Tačiau dvasiniame plane gyvenau tarsi užsuktame rate. Tuo metu atrodžiau sau beveik tobula mylinčia būtybe. Bet dabar pasižiūriu, kad ten tebuvo mėšlo krūva, o ne dvasingumas.
Per mixus tu pasiemi tik tai kas lengviausia ir geriausia,patogiausia,taip pavadinkim,neydėdamas pasiaukojimo ir pasišventimo savo religijai,o taip darydamas išesmės negerbi ,nei dievo ,nei savo religijos,nes nesi pasiruošes tam ,kažką aukot.O jei nepasiruošes tai reiškia toks tavo ir tikėjimas.
Reikia suprasti esminį dalyką, juk ne visi žmonės gali paaukoti savo gyvenimą vienai religijai ir pažinti jos kiekvieną ,,milimetrą"...
Ir miksas gali simbolizuoti pirmiausia ko nors pradžią, galbūt pažinęs po truputį daugelį religijų tu išsirinksi tą vienintelę? Galbūt miksas tam ir skirtas, reikalingas, kad suprastum ko nori?
Žinai, ką pasakysiu? Tu esi krikščioniško mentaliteto atstovas tu nori to ar nenori. Tavo visas mąstymas visos jo struktūros yra krikščioniškos, kaip ir bet kurio europiečio. Tad atsivertimas į kokį pavyzdžiui budizmą yra praktiškai neįmanomas. Nebent tai bus socialinis bet ne dvasinis atsivertimas. Tokio pobūdžio atsivertimai yra retas reiškinys, nes ne kiekvienam išeina pakeisti visas mąstymo struktūras. Na patiks tau labiau budizmas, na patapsi tu tuo budistu, bet bėda ta kad greičiausiai nieko jame nesuprasi pilnutinai, taip ir nuplauksi paviršiuku.
O vienos religijos per visą gyvenimą nespėsi pilnutinai pažinti. Va paimkime mane, aš jau N metų studijuoju krikščionybę, bet nesijaučiu pažšstantis bent penktąją dalį jos. Vis atsiranda sričių kurių aš visiškai nepažįstu. Šokinėdamas nuo vienos religijos prie kitos tik gaišti laiką.
Tai pala pala. O ateistas tai jau visiškai bedvasis?
Prajuokinot ;D
Atrodo, kad dvasia priklauso religijoms, ir kad dvasingumas duodamas religijų, kad tik jos suteikia tokį atridubą, įpatybę, pakabuką.
Gandis išvis eidavo į sektą kuri buvo mišinys religijų, pasaulėžiurų, o jo atsidavimo ir pasišventimo nesulyginsi. Pasižiurėjus kiekvienas ko nors pasiekęs žmogus atrado savo kelią o ne ėjo buvusia religija aklai.
Na smagu, kad tavo susikurtas teiginys tave prajuokino, tačiau truputį ne į temą parašei, nes dabar kalbama apie dvaisngumą, o ne apie ateistą ir kiek jis gali būti dvaisngas. Jei nori apie tai diskutuoti, sukurk atskirą temą ir nustok kurti offtopikus.
Gandis geras pavyzdys. Jis buvo tobulas savo religijos pasekėjas, o nesimėtė nuo vienos prie kitos. Gal būt todėl tiek ir pasiekė.
Jo religijos pavizdys t.y religijos atšakos kuri savyje buvo sudaryta iš ivairių religijų. ;D
Žmogaus dvasingumas nepriklauso nuo suvokimo, ar žinojimo, ar religijos supratimo, jos laikymosi, Dvasingumas yra pačio žmogaus būtis. Gali laikytis religinių normų bet tai nereiškia, kad esi dvasingas.
Paragraf 78, pagal tave, susidaro įspūdis, jog kuo daugiau perskaitysi religinių rankrasčių kultivuojamas religijos, tuo būsi dvasingesnis...
Reikia skirti dalykus: yra dvasinis miksas ir religinis miksas. Aš renkuosi dvasinį miksą, o ne religinį miksą. Man arčiausiai širdies dvasingumas yra toks, kuris nėra susijęs su jokiomis religijomis. Turbūt nuo to ir reikėjo pradėti šią diskusiją. Aš dvasingumą suprantu, kaip jausmą, kaip asmenybę, kuri yra tyra, dora, altruistiška, empatiška... Žmogus, gali visą savo gyvenimą prasedėti beskaitydamas tas religines pasakas, tačiau jis gali būti mažiau dvasingas, už tą, kuris savo dvasingumu dalinasi su kitais.
Man tas askaluojamas miksas sutapo paprasčiausiai su mano gyvenimu: man patinka medituoti, tačiau aš nenoriu būti budistas, man patinka ir kaikurios tarkim katalikų mintys: ,,išalkusį pavalgydink, ištroškusį pagirdyk". Aš kaikuriomis iš tokių minčių vadovaujuosi realiame gyvenime, tačiau yra ir tokiu išsireiškimų, kaip ,,neturėk kitų dievų, tik mane vieną" yra per daug absoliutiška, diktatūriška, tiesiog man tai nepriimtina.
Citata iš: astropasaulis gegužės 08, 2013, 19:26:11
Paragraf 78, pagal tave, susidaro įspūdis, jog kuo daugiau perskaitysi religinių rankrasčių kultivuojamas religijos, tuo būsi dvasingesnis...
Na žinai,viena yra skaityt tuos rakrasčius ir is jų darytis išvadas,o kita yra pasivadint amžinai nušvitusiu ar astropasauliu ir manytis esant kažkokiais meditacijo/dvasingumo/nušvitimo asais/mokytojais...
Anglų kalbos nelabai moki ;D
Beto Gandis kiek žinau praktiškai vadovavosi ir kaikuriais Kristaus žodžiais, labai akivaizdžiai matosi ;D
Beprasmės tokios diskusijos, nes priešingos pusės nieko taip ir nepasimoko iš oponentų, jie net nenori to.
Ir apskritai, žmogus laisvas pasirinkti savo kelią, savo tikslus, principus, kuriais vadovaujasi, kad ir šiuo atveju, jis pasirinks vieną religiją, ar iš gyvenimo norės pasisemti vis kitokių žinių, neapsiriboti vienu kažkuo.
Svarbiausia manyčiau pačio žmogaus požiūris į tai, ką jis daro, kiek jam tai suteikia pilnatvės, dvasinės ramybės. Juk kiekvieno žmogaus kelias yra netolygus, duobėtas... Manau, kad reikia eiti tuo keliu, kuris artimiausias tavo širdžiai, tavo sielos energetikai, tiesiog turi pajausti...
Ir ar galima nustoti įžeidinėti vieni kitus? Kokia to prasmė? Kaikurie iš jūsų patys kuriate intrigas, nors realiai nėra dėl ko niršti.
Astropasauli, aš kaip tik priešingai teigiau, nei kad tu čia bandai perversti mano mintis. Religinės praktikos be dvaingumo nieko vertos, kita vertus galima kelti klausimą ar dvasingumas be religijos apskritai įmanomas. Dvasingumas yra tavo santykis su Dievu ir jo pažinojimas, tokio koks jis yra, o ne šiaip jausminiai išgyvenimai, sapalionės, žodžiai. Jei tavo santykis su Dievu bus tvarkingas, tada visi kiti dalykai išplauks savaime. O kaip tu pažinsi koks dievas yra, jei vadovausiesi prieštaringais teiginiais apie jį?
Eternal. Tai yra pavyzdys to ką sakiau.
1. Visos religijos yra sudarytos iš kitų religijų ir įgavusios naujas formas. Krikščionybė pvz yra helenistinės filosofijos ir judaismo mišinys ilgainiui įgavęs naują formą ir įsitvirtinęs. Islamas yra judaizmo, krikščionybės ir vietinių religijų mišinys. Ir t.t.
Gandis priklausė vienai iš induizmo atšakų, čia panašiai lyg priklausytum kokiai nors krikščioniškai denominacijai. Kaip ir sakiau, tik esantis tikru savo religijos pasekėju, žmogus gali pasisemti gerų dalykų iš kitų religijų, neprarasdamas savojo Aš. Ką ir darė gandis. Dėkui, labai patogų pavyzdį diskusijai iškelei.
paragraf 78, minėjai, kad dvasingumas yra santykis su dievu. Kodėl manai, kad kai įsikyša bažnyčia šis santykis turėtų būti stipresnis? Kodėl tu manai, kad norint pažinti dievą būtina išpažinti kokią nors religiją? Asmeniškai, atsisakęs visų religijų, aš kaip tik jaučiu stipresnį ryšį su dievu. Tai kai dauguma katalikų susisieka su dievu per maldą, tai aš per meditaciją. Ir man asmeniškai toks ryšys yra stipresnis. Bet stipriausią ryšį dievui aš jaučiu būdamas geru žmogumu bei padėdamas kitiems...
Tai tu sakai, kad visos religijos yra mišinys kitų religijų, idealogijų ir tuo pat metu sakai, kad žmogus negali semtis tam tikrų įdėjų iš skirtingų religijų? Jeigu taip tuomet šiek tiek prieštaravimas gaunasi :)
Matai Gandis jeigu pastebėsi ganėtinai stipriai vadovavosi Kristaus idealogijos- panašus likimas netgi šiek tiek.
Astropasauli, tam kad tavo dvasingumas augtų tu turi gyventi bendruomeninį gyvenimą. Nes tik bendruomeniniame gyvenime tau pasakys kada klysti ar elgiesi neteisingai. Pats žmogus paprastai negali savęs taip gerai reflektuoti, kaip tai gali padaryti kitas. Žinai, kaip sakoma, vienas lauke ne karys. Tiesiog ateis momentas kai nebeturėsi į ką remtis ir baigsis visi tavo dvasingumai. Ne vieną tokį mačiau, ir manau ne vieną dar tokį sutiksiu.
Eternal, yra toks dalykas kaip Tradicija. Jei religijai yra bent tūkstantis metų ir ji tvirtai laikosi, tada galima tokia religija pasitikėti. Nepasitikėčiau jokia religija kuriai mažiau metų nei 1000, nes tokia religija kuriai mažiau, yra latentinėje, kitaip tariant kūdikystės fazėje ir reiškia kad ji keisis, kad jos teologija iki galo nesusiformavusi, ji dar tebėra religijų kratinys, o ne nauja religija.
Kažkaip toks jausmas, kad apie Gandį nelabai esi ką ir skaitęs.
Matai yra toks dalykas kaip rezultatas. Jeigu viena įdėja tau veikia- tai tau ji veikia. Susikoncentravus ties įdėjomis kurios tau nėra priimtinos vargu ar pasieksi kažkokių rezultatų apskritai, todėl visų kištį į ta pačia kojinę nereiktų.
Paragraf 78, juk pats minėjai, kad tavo religinė bendruomenė yra pašlijusi. Ar tu tada turėjai omenyje tik tam tikrus kunigus, dvasininkus? Tai gal geriau tada ,,apseiti" be tokios bendruomenės, kuri tik tai žlugdo tavo dvasingumą? Nors aišku jeigu stiprus dvasingumas, tada niekas jo neįtakos.
Dėl to dvasinio tobulėjimo be bendruomenės, jeigu žmogus suvokia, kad jis nėra teisingiausias, kad mokosi iš savo klaidų, kad dalinasi su kitais savo dvasinia patirtimi, kodėl tavo manymu toks dvasingumo siekimas yra neįgalus? Juk nebūtina visada tūnoti su savo ta bendruomene. Mano manymu vienatvėje žmogus geriausiai sirpsta, o kai pakankamai sukaupia dvasinių žinių, o svarbiausia dvasinės energijos, tai tegul tada jis ir skelbia kitiems savo dvasingumą. Jį tegul kiti kritikuoja. Dvasingas žmogus tai įvertins ir iš to pasimokys, pamąstis apie tai. Kai žmogus yra pakankamai dvasingas, tada jam visi žmonės yra lygūs ir kitų mintys jam tiktai suteiks peno apmąstymams, tai tik prisidės prie dvasinio tobulėjimo...
Kalbėdamas apie bendruomenę neturėjau omenyje visos religinės bendruomenės. Dvasinis augimas įmanomas tik su nedidele bendruomene, todėl pvz. bažnyčioje kuriasi mažos bendruomenės, maldos grupės ir t.t. Aš pats priklausau vienai bendruomenei.
Ilgą laiką mąsčiau kaip tu, jog pakanka būti be bendruomenės, kad galėtum dvasiškai augti. Bet prieš tris metus suvokiau, kad gali augti tik iki tam tikros ribos, po to be bendruomeninio gyvenimo sustoji ir nebeaugi. Pasakyk, kiek žinai nušvitusiųjų ar šventųjų kurie tokiais tapo be bendruomeninio gyvenimo?
Kažkaip toks jausmas kad tau dvasingas žmogus yra kažkoks pastumdėlis be savo nuomonės ir tikslų :)
Dvasingas žmogus niekada nebus silpnas, o jo siekiai, tikslai bus per daug gilūs, kurių kiti gali ir nesuprasti.
Esi jaunas ir iš to ką rašai matau, kad tavo dvasinė kelionė tik prasideda. Palauk kelis metus ir išgyvensi tikėjimo krizę. O jei neišgyvensi, vadinasi nei per nago juodymą nepatobulėjai. Kai pereinama iš vieno dvasingumo lygio visada patiriama vienokia ar kitokia krizė, koks dvasingas bebūtum. Va tada ir pasimatys ant kokio pamato buvai pastatęs savo dvasingumą, nes daug kas atkrenta per tas krizes. Irgi pažįstu ne vieną ir ne du.
Va pavyzdžiui motina Teresė. Tikiuosi nesiginčysi, kad ji buvo dvasingas žmogus? Tačiau ji paskutinius 20 gyvenimo metų išgyveno dvasinę tuštumą. Ji nejautė nei dievo, nei jo meilės, bet toliau laikėsi savo, nes ant tvirto pamato buvo pasistačiusi tikėjimą.
Tai ko vertas tas iliuzinis tikėjimas jei jautiesi blogai nuo jo?
Paragraf 78, minėjai, kad tu išgyvenai dvasinį/religinį miksą ir galiausiai pasirinkai vieną religiją. Mano nuomone, tai buvo lengviausias būdas, nes tokiu atveju, tu tiesiog esi įstatomas į tam tikrus rėmus, tokiu būdu laikinai sukuriama dvasinė ramybė. Per religijas galima tik paviršutiniškai dvasiškai tobulėti, nes tau nurodoma, kaip reikia ką daryti, o tu nesistengi pats atrasti kelią į dvasingumą.
Aš ir nesiruošiu rinktis kokios nors religijos, nes mano didžiausias dvasingumo mokytojas - tai mano gyvenimas, per jį patirti išbandymai, sutikti žmonės, išspręsti tam tikri klausimai, atlikti tam tikri darbai ir pan. Aš nieko ypatingo ir neradau: medituoju ir tiesiog būnu doru žmogumu. Svarbiausia, kad aš jaučiuosi laimingas, jaučiu darną bei ramybę.
Nesvarbu kuo žmogus tiki, svarbu, kad tai jį darytų geresnį...
Citata iš: vitake gegužės 12, 2013, 15:27:54
Nesvarbu kuo žmogus tiki, svarbu, kad tai jį darytų geresnį...
Na čia ir yra vienas iš religijų skirtumų, kaip kokioje religijoje mokoma "
darytų geresnį".
Kad ir senajam testamente svarbiausi 10 Dievo įsakymų , o krikščionybėje to jau per maža.
pav. senajam testamente "
Nesvetimauk" , o naujajam "
kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5; 28)"
senajam -"
Nežudyk", o naujajam jau nei pykti negalima ant savo brolio. ir t.t.
o jei pradėt lyginti su kitom religijom tai tie skirtumai dar padidės.
paprastas būdas atskirti dvasingumą nuo pseudo-dvasingumo yra paklausti kas tave veda.
Pseudo-dvasingas sapalios apie gėrį, dorą, meilę, nušvitimą ir t.t.
dvasingas atsakys tiesiai šviesiai dviem žodžiais: Šventoji Dvasia
yra žmonių kurie netiki pomirtiniu gyvenimu, netiki siela (taigi netiki ir išganymu nes ką tada išganyti?), o vat sakosi, kad tiki Dieviu. Toks Dievas yra asmeninis kurinys.
Religijai būtina įsipareigoti kaip būtina įsipareigoti bet kokioje tikroje meilėje. Nes tikra meilė grįsta ne jausmais, o valios pasirinkimu.
Kitas dalykas pažįstu nemažai merginų (bet pasitaiko ir vaikinų) kurios pvz gyvena sumetusios skudurus, užsiema truputi 'dvasingumu' ir paskui verkia, kad jų vaikinai nėra tikintys. Aš sakau, kad jeigu tavo vaikinas būtų rimtai tikintis tai jis niekada nebūtų su mergina kuri gyvena sumetus skudurus...
tai aš vadinu charakterio dvasingumo. Vieni žmonės yra moksliški, tikslūs, praktiški iš charakterio. Tokie mezga santykį su pasauliu pvz skaitydami technologijas ir taip išgyvendami proto pasigerėjimą pasauliu. Kiti gi labiau linkę į santykius, emocijas, jausmus, estetiką, literatūrą ir todėl santykį su pasauliu išgyvena per tai. Antrieji charakterio predisponuoti kaip pseudo-dvasingi. Va ir viskas. Astropasaulis akivaizdžiai 'jibashina' dvasinguma tik iš charakterio. Praktiškai ateistas.
Dvasingumas turi būti pamatas. Bet daug žmonių pseudo-dvasingumą tiesiog pasidaro namo priestatą kur jie ateina pabūti, pamąstyti.
o vyrams pasakysiu kad aš norėjau vesti vieną tokią 'tikinčią' moterį, kuri tikėjo Dievu ir buvo 'dvasinga' bet kai artimiau pažinau pasirodo ji visiška ateistė. Darbais ne žodžiais vyras turi viską matuoti. Atsargiai su tuo. Kita vertus ji man padėjo pačiam suvokti, kad gana man pačiam užsiminėti tuo visu pseudo-dvasingumu ir reikia tvirtinti visą pamatą. O paaukoti reikės labai daug, atsisakyti reikės labai daug ko, bet kito kelio nėra. Iliuzija, kad yra dar kažkokia laisvė nei ta laisvė Kristuje ir, kad dar yra kitų kelių negu Kristus. Iliuzija.
Šiaip dauguma žmonių šiais laikais dvasingumą keičia į pseudodvasingumą. Tokie paprastai nesiklauso kai sakai, kad reikia kažką keisti gyvenime. Paprastai kuo mažiau žmogus įsipareigojęs dvasingumui, kuo daugiau linkęs į pseudodvasingumą, tuo jis labiau jaučiasi dvasingas. Tokie paprastai supyksta jei bandai diskutuoti apie jų dvasingumą. Tikrai dvasingi žmonės niekada nesijaučia dvasingi. Tai matosi tik iš šono, t.y. iš žmogaus darbų, jo elgsenos, reakcijų.
Pusė moterų vienuolijų atstovių yra pseudodvasingos, nes jos būna piktos senmergės. Pas mane į knygyną ateina daug tokių žmonių, kurie jaučiasi superdvasingi, bet pašneki su jais tai matai, kad galvoj tik košė makalošė.
Paradoksalu.
Man labai įdomu kaip katalikai atsakytų į paprastą klausimą: Ar tikslas pateisina priemones?
Tik, paragrafai, nesiųsk manęs pačiam ieškoti atsakymo, nes net dorai nesuprantu bažnytinės hierarchinės struktūros ir kas ten autoritetas. Iš savo pusės gal galėčiau popiežiui laišką parašyti, tik kažkaip abejoju, ar rastų laiko man atsakyti. Žinoma, tas atsakymas po 1000 metų katalikybės egzistavimo, žinant kas dėjosi viduramžiais, yra akivaizdus, bet gal kas pasikeitė naujaisiais laikais?
O dėl vadinamo "dvasinio miksavimo", nesiruošiu griebtis logikos, nes kaip matau su ja toli nenuvažiavot, kiekvienas liko nepakeitęs savo nuomonės.
Su religijomis situacija sakyčiau analogiška tokiai: tamsioje menėje uždarytas didelis dramblys, vienas žmogus surado straublį, kitas dramblio kotą, dar kitam kliuvo dramblio uodega. Kiekvienas jaučia didžiausią euforiją, kad bent kažką tamsoje rado. Jie gal net nebando dorai aprašyti, ką jie ten užčiuopė, tik supranta, kad kiekvienas vienintelis, o visi kiti "idiotai", nes nesugeba to aprašyti taip kaip jis jaučia. Aišku galima pasirinkti garsiausiai, nors greičiau bus arčiausiai, rėkiantį žmogų ir čia jau laimės dalykas kas tau teks, ką garbinsi ir su kuo bandysi susitapatinti ar su dramblio uodega, ar straubliu, ar kotu. Filosofai intuityviai tai jaučia ir pradeda išvedžiojimus , kad Dievas nepažinus ar ten dar kaip kamšo skyles.
Nesakau, kad tie vadinamieji miksuotojai labai toli nuėjo. Pavyzdžiui, buvęs Rusijos milicininku ir pasivadinęs Visarionu tikrai bandė apjungti 4 ar 5 pasaulines religijas. Gal tas blynas ir prisvilęs. Nors ir nesu Nostradamas bet pranašauju, kad po kokių 2000 metų Žemėje įsigalės viena religija, kuri visoms kitoms sakys taip jūs esate visiškai teisūs, bet žinote tik mažytę tiesos dalelę, svarbią dalelę, kurią sudėjus su kitomis nemažiau svarbiomis tiesos šukelėmis galima susidaryti bendrą vaizdą apie mus supanti pasaulį. Aišku yra primityvus jėgos kelias, bet tikiuosi, kad juo einančioms naujoms karingoms religijoms nepasiseks.
Ne, katalikai nemano, kad tikslas pateisina priemones. Priemonės tikslui pasiekti turi būti esmiškai geros, tad negali siekti gero tikslo naudodamasis blogomis priemonėmis, nes tada ir pats tikslas tampa blogas, koks geras jis beatrodytų