Dievo bažnyčia

[a.t.sielis]

Dėl žodžių galima ginčytis, bet manau, kad tai ką nurodo žodis sąmonė yra labai žemo lygio realybė, kuri labai techninė ir technologiškai valdoma. O aukštesnių realybių patirtis sunkiai pasiekiama, todėl jai įvardinti ir suprasti žodžiai nesukuriami.

Na taip, kaip suprantu žodis "sąmonė" mums siejasi su kiek skirtingomis reikšmėmis.

Aš filosofiškai sąmonę tapatinu su esybe, kuri geba turėti vidujines patirtis kaip "aš", kuri turi suvokimus, jausmus, norus. Grynoji transcendentinė sąmonė = grynoji transcendentinė esybė.

O šiapusinis šioje Žemėje egzistuojantis sąmonės reiškinys - taip, tai žemo lygio realybė, bet ji atsiranda dėl to, kad egzistuoja ta aukšto lygio realybė. Tai panašu į ranką apmautą pirštine - pirštinė atkartoja rankos formą. Analogiškai, šita dabar mūsų turima "mechaniška" sąmonė, kuri iš pažiūros tėra smegenų "kompiuterio" veikimas fiziniame kūne (nors tai klaidingas įspūdis ir koncepcija), turi tas esmines sąmonę apibrėžiančias savybes: vidujines patirtis kaip "aš", suvokimus, jausmus, norus. Bet šita žemiška žmogaus kūno sąmonė yra imitacinė, tarsi šešėlis tikrosios sąmonės, tarsi simuliacinė programa, skirta mokymusi.

Didieji išminčiai, jogai, pasiekę dvasines aukštumas, dar būdami šiame kūne atveria tikrąjį savo esybės potencialą, transcendentinę egzistenciją, tobulą žinojimą, aukštesnių realybių matymą. Nėra teisinga sakyti, kad kol žmogus yra šiame fiziniame kūne, jo esybės aukštesnieji klodai ir aukštesnieji pasauliai jam yra neprieinami. Ne visiems. Daugumai neprieinami, nes jie neturi įdirbio iš praeitų gyvenimų ir tam neskiria dėmesio. Bet tie, kas eina ta kryptimi ir deda teisingas pastangas, per ilgą laiką pasiekia tą lygmenį.

[klajunas]

Didieji išminčiai, jogai, pasiekę dvasines aukštumas, dar būdami šiame kūne atveria tikrąjį savo esybės potencialą, transcendentinę egzistenciją, tobulą žinojimą, aukštesnių realybių matymą.

Daugumai žmonių natūrali, ribota sąmonė yra riba, kurios šiame gyvenime peržengti be techninių priemonių net labai norint neįmanoma. Aš šią galimybę sieju ne tiek su "treniruotėmis", kiek su kitokia įgimta sandara dvasinėje kryptyje, kuri yra kitokio tipo įsikūnijimas. Taip pat tai gali būti atsitiktinumas, materialioje, genetinėje dalyje, kur ši sandara sukuria išskirtines suvokimo ir sumavimo galimybes. Bet tokie atvejai - labai reti.

Kitiems, manau, geriausia remtis savo žinojimu ir tikėtis, kad po mirties atsivers didesnės galimybės. Šiame gyvenime apribojimas yra ne be priežasties, jeigu jį būtų išmokta įveikti, gyvybė žemėje netektų prasmės, visa biologija pereitų į naują egzistencijos lygmenį, kuriame pasaulis įgytų kitą prasmę. Vargu ar būtų reikalingas mitas, istorija, civilizacija, technika ir pan.

Tai susiję su žmogaus metafizikos paslaptimi, kurioje tiriama išorinė žmogaus sandara, matoma pažiūrėjus iš aukštesnės realybės, esanti visu žmogumi. Tai ką rodo akys - ne tikras žmogus, o tik surenkamų signalų vizualinė reprezentacija. Išeiti iš savo olos neįmanoma. Laikui bėgant jos ribos plečiasi, bet tik tiek, kiek natūraliai užprogramuota. "Pamato" tik tie, kas turi visai kitokią "olą", kuri viduje turi surinkusi daugiau informacijos, kitais negu įprasta kanalais.

Bet pamatymas tik mentaliniu būdu - nebūtinai tikras. Tai turi būti daug daugiau. Tai visai kita egzistencija, kurios gyvenimas žemėje neturi prasmės ir galimybių, todėl reikalingas tik tarpinėje būsenoje tarp gyvenimo ir mirties. Jeigu matai tikrą paveikslą, ribos peržengimas turėtų būti labai paprastas.

Tai tas pats kaip žmogui gyventi tarp arklių ir avinų.

[klajunas]

Žmogaus laisvė Dievo bažnyčioje

Filognozijos modelį galima pabandyti performuluoti kaip laisvės problemą, tampančią teorijos centru, valdančiu visas žmogaus analizės galimybes. Laisvė kaip sąmonės branduolys filosofijoje nenauja tema, tačiau filognozijoje šis klausimas įgauna kitą atspalvį, kuris parodomas kaip konfliktas tarp žmogaus ir realybės, kuriame turi būti sprendžiama, kiek turi teisių žmogus, o kiek pasaulis. Aukščiausiame mąstymo lygmenyje šis santykis įgauna civilizacijos pavidalą, kuriame matome kokia nustatyta pusiausvyra tarp žmogaus ir absoliučios tikrovės. Filognozijoje ši pusiausvyra žymima kaip veiklos mastas, kylantis iš mažosios ir didžiosios sievos, rodantis kiek laisvės turi žmogus ir kiek Dievas. Koks laisvės mastas leidžiamas mažajai sievai, o koks didžiajai nustatoma pagal natūralią arba pagal dirbtinę tvarką, kur pirmoji vadinama Dievo bažnyčia, o antroji - Šėtono bažnyčia, simbolizuojanti sukilimą prieš natūralią tvarką ir bandymą civilizaciją statyti ne ant gamtos, bet ant žmogaus pamato.

Žmogus turi minimalią prigimtinę laisvę, kurią jam dovanoja gamta ir prigimtis. Kiek čia tikra laisvė - galima ginčytis, imant tikslų laisvės apibrėžimą, nes gamtoje žmogus, kaip gyvūnas, vadovaujasi instinktu, kuris yra gamtos įstatymas, prievarta įdiegiamas į jo biologinę prigimtį. Todėl galima diskutuoti, kiek tokioje situacijoje žmogus iš tikro laisvas, nes savo natūralių instinktų tenkinimas laisvo režimo imitacijoje, galima sakyti, neįveikiama vergovė prigimčiai, kurią bando įveikti nebent religinis ar moralinis fanatikas. Tačiau taip yra susiklostė, kad tokia gyvūninė prigimtis, net jeigu joje yra biologinė ar psichologinė prievarta, įstatyta į laisvės erdvę, kurioje žmogus turi teisę laisvai tenkinti savo poreikius, ne primetimu, bet laisvu apsibrėžimu kurti savo biologinio gyvenimo programą, vien tenkinant savo norus.

Ši prigimtinė laisvė yra natūrali erdvė, duota žmogaus sąmonei, kurioje žmogus įstatytas į saiko ribas, kuriose, konkuruodamas su kitais žmonėmis, jis užsiima savo natūraliu gyvenimu, vykdydamas gamtinę rūšies programą. Tačiau toks žmogus yra žemiausio išsivystymo, neturi teorinio proto ir dar nesugeba pasižiūrėti į save ir savo gyvenimą filosofiškai, kad pamatytų juos kaip apmąstymų objektą, kurio tikslas suprasti egzistencijos esmę iš išvystyto proto perspektyvos. Tik pradėjus kurti tokias teorijas, civilizacija pakyla į aukštesnį lygmenį, kurio pagrindinis tikslas buvo pažinti arba suprasti. Tematizavus dvi galimybes, būti laisvu arba nelaisvu, buvo siekiama išsiaiškinti kokia yra buvimo laisvu ir nelaisvu esmė, o moraliniu požiūriu, ar žmogus turi būti laisvas, ar atimti iš jo laisvę yra nusikaltimas. Tik tokiame kontekste natūralioji teisė, paremta papročiais ir žmogaus natūraliąja psichologija, gali būti peržengta ir gali atsirasti proto sukurta teisė, kuri yra paimama ne iš tradicijos, bet iš teorinio modelio. Tik įgavus tokį sugebėjimą buvo išmokta kurti dirbtinę tvarką, kuri buvo ne „Dievo", bet žmogaus tvarka, remiama savo mąstymu ir jo sukurtomis teorijomis.

Todėl, mano manymu, didžiosios ir mažosios sievos apsikeitimo vietomis vienas iš ženklų Vakarų civilizacijoje yra prigimtinės teisės pakeitimas protu grįsta teise, kur, vietoj rėmimosi biologija ir natūraliąja psichologija, buvo pradėta remtis teoriniu apmąstymu, kuriame natūrali tvarka buvo suvokiama ne betarpiškai, bet įtarpinta teorinio, filosofinio proto ir jo konceptualinio aparato. Todėl, pirmu atveju, laisvės idėja suvokiama tik gyvūniniu suvokimu ir tik nuo natūraliosios, paprotinės psichologijos priklauso, kiek ji bus inkorporuota į tradiciją; tuo tarpu atsiradus filosofijai, buvo išmokta viską apmąstyti, kiekvienam principui ar normai reikalauti įrodymo ir pagrindimo, taip pradėjus tvarką statyti ne ant gamtos, bet ant proto pamato. Ankstesnės civilizacijos formos, kaip magija, mitologija, herojinė religija dar grįstos paprotine teise, kurioje bendruomenėse nėra išsivysčiusi laisvės erdvė, kurioje atsirastų galimybės savarankiškai mąstyti ir šią erdvę tematizuoti, padarant ją mąstymo objektu. Tačiau kai atsirado laisvas filosofas ir filosofija, iškilo ir naujo žmogaus santykio su tikrove galimybė, kurioje žmogus jau išsiskyręs iš gamtos ir paprotinės bendruomenės, drįsta ir sugeba mąstyti atsiskyręs nuo kolektyvinių vaizdinių ir grįsti sampratas ne bendruomeniniu, bet asmeniniu protu. Todėl filosofiją galima laikyti lūžio tašku, kuris sukūrė naują civilizacijos formą planetoje, kurioje atsirado sugebėjimas kurti gamtoje dirbtinę tvarką, kurioje yra remiamasi ne prigimtimi, bet protu. Žinoma, tarp prigimties ir mąstymo galimi įvairūs santykiai, nuo konfliktinio iki harmoningo, tačiau net esant harmoningam santykiui, viskas statoma ant kito pagrindo, kuriuo yra žmogaus protas, o ne natūralistiškai į mąstymą integruota gamta.

Krikščionybėje matome panašų procesą, kur jos ištakose yra metafizinis / religinis judėjimas, kuriame žmogus skatinamas išsiskirti iš tradicijos masės, judaizmo arba romėniško mito, suvokti savo individualią sielą ir pašvęsti ją asmeniniam santykiui su Dievu, atsikračius savyje gamtinio ir gyvūninio prado, išsiėmus iš tradicinės bendruomenės sanklodos, atsisakius pareigų giminėje ir bendruomenėje, gyvenant tik Dievo idėja, nes šis materialus būvis paskelbiamas Šėtono karalyste, iš kurios, norint pakilti į Dievo pasaulį, reikia išsivaduoti. Tai reiškia, kad tiek filosofas, tiek tikintysis kovojo prieš prigimtinę teisę, kurioje įkūnytas gamtinis požiūris į žmogų, bendruomenę ir gyvenimą, su natūraliai nusistovėjusiais papročiais ir kolektyvinės sąmonės viršenybe.

Atsiradus mokslui ir pradėjus vystyti dirbtinio pasaulio kūrimo projektą, ši tendencija įgavo dar didesnį pagreitį, kurio įtakoje buvo reikalaujama permąstyti natūralios tvarkos normas, kad būtų galima reikalauti plėsti laisvės ribas, rodant, kad žmogaus galia auga, o natūralios tvarkos pasaulis traukiasi iš savo anksčiau turėtų pozicijų. Taip, filosofijos ir krikščionybės poveikyje, buvo sukurta ir išplėtota laisvės koncepcija, kurioje žmogus turi teisę ir net priedermę būti laisvu protu, nepriklausančiu nuo kolektyvinės sąmonės, ir laisva dvasia, nepriklausančia nuo materialaus kūno, kurio nedomina žemiškas gyvenimas ir kuris svajoja tik apie Dangaus karalystę, į kurią perkeliama tikroji žmogaus būtis. Į šią būti jis pakilti turi ne kokiu nors kolektyviniu biologiniu ar socialiniu veikimu, bet asmeniniu santykiu su transcendencija, kurioje jis išskiriamas kaip atskiras individas, vertinamas ne kaip kolektyvas, bet kaip atskiras asmuo, besirūpinantis asmeniniu išganymu. Taip atsiranda asketizmas, vienuolystė, kunigystė, kurioje žmogus išsiima iš natūralistinių santykių ir siekia sudvasinti savo egzistenciją.

Visa tai radikalus sukilimas prieš natūralią paprotinę teisę ir ankstesnę tradiciją, kurioje žmogus kuria dirbtinę, antinatūralią tvarką, kurioje jis pamatą randa ne sątvaro priekinėje sąmonėje, kurioje atsiveria objektyvus pasaulis, bet žmogaus mąstyme, kuris pilnai individualizavęsis, ant savo individualios perspektyvos bando pasatyti visą objektyvią realybę. Todėl nuo to koks požiūris į atskirą žmogų ir laisvę priklauso kaip ji įrašoma į dirbtinę tvarką: ar kaip nevertas dėmesio niekniekis, ar kaip svarbiausia vertybė, be kurios civilizacijoje neįmanomas joks humanizmas ir moralinis santykis su žmogumi. Kokia iš tikro turi būti laisvė, ir kiek joje turi būti natūralistinio, o kiek dvasinio ar socialinio / psichologinio principo, yra ateities temų klausimas. Šiame skyrelyje tik norėjau parodyti, bendrą istorinį vaizdą, pagal kurį matosi kaip per filosofiją, mokslą, religiją ir teisę šis klausimas ateina iki filognozijos, ir ką joje reiškia liberalizmas.

Akivaizdu, kad laisvės aspektai galimi ir prigimtinėje / paprotinėje teisėje, kur pavyzdžiui laisvė suprantama kaip bajoro privilegija; taip pat respublikoje, kurios tvarka jau ne prigimtinė, bet sukurta proto ir laisvė suprantama kaip neatimama piliečio teisė; religijoje kaip laisvė nuo biologinės prigimties; filosofijoje kaip laisvė turėti savarankišką mąstymą, išsivadavusį iš kolektyvinių vaizdinių; moksle - kaip laisvę kurti dirbtinę žmogaus tvarką, kuris turi teisę mesti iššūkį dieviškai tvarkai, taip įkūnijant Šėtono sukilimo archetipą; ir filognozijoje kaip pusiausvyros tarp mažosios ir didžiosios sievos galutinį tvarkų apvertimą, kuriame žmogus tampa pasaulio valdovu, sukuriančiu savo Žmogaus karalystę, kurioje išsiveržęs į kosmosą jis tampa planetinių biosferų valdovu ir šeimininku, sprendžiančiu jų likimą. Todėl šiame tome siekiu permąstyti laisvės klausimą, susiedamas jį su moralės ir Kito problema, siekiant įvertinti, kiek Kitas, kaip gamta arba Dievas, turi užleisti vietos Žmogui, kuris peraugęs savo ankstesnes civilizacijas, ruošiasi kosminiam šuoliui ir antpuoliui prie natūralų pasaulį, kuris atsiveria kaip gamta arba gamtinis žmogus. Šis antpuolis vadinamas transhumanizmu ir pohumanizmu.

[klajunas]

Nuo laukinio iki bioroboto

Dabartinis filognozijos lygis paremtas dviem formulėmis, kuriose matomas visas filognozijos principas, aiškinamas „Filognozijos pradmenų" tomuose. Viena jų yra holoplastinė didžiosios ir mažosios sievos sąveikos struktūra, turinti natūralią statišką ir dirbtinę augančią dalį R - T, tai yra

MS (1) - R - T - DS (999)

MS - mažoji sieva,

DS - didžioji sieva,

R - rišlys,

T - technika.

ir galvinės Uroboro dalies struktūra, vadinama mažaja sieva, nagrinėjama atskirai nuo didžiosios sievos:

U (CBAE - FD)

U - Uroboras,

C - jausmai, būsenos;

B - mentaliniai sumatai;

A - asmenybės sumatai;

E - vidinio kūno sumatai;

D - jusliniai daiktai;

F - išorinė kalba, komunikacija.

Pirmuoju atveju formulė nurodo kaip istorijos eigoje žmonija vis labiau įsisavina išorinį ir transcendentinį pasaulį, pasiekdama teorinių žinių lygį, leidžiantį teisingai orientuotis aplinkoje ir organizuoti milžiniškus žmonių kolektyvus. Kuo labiau išvystytas žinių ir technikos pasaulis, tuo ši užduotis lengvesnė ir sėkmingesnė. Šią problemą galima pažiūrėti ir iš atskiro žmogaus perspektyvos, vertinant kaip jo sąmonėje įsidiegė civilizacinio lygio psichovektoriai, integravus kultūrinę ir techninę informaciją. Kaip matome, atskiras žmogus turi ne tiek jau ir daug psichinių dėmenų, kurie lemia koks jo elgesio ir mąstymo būdas gyvūniniame ir protiniame lygmenyje. Jis turi fiziologinius, psichologinius ir socialinius poreikius, ateinančius iš elementarios gyvūninės psichikos, būdingos sumaniajam žmogui kaip biologinei rūšiai. Aukštesni, protiniai komponentai susiję su turima informacija, žinojimo ir proto struktūromis, kurios lemia jo veiklos orientyrus ir stilių. Pavyzdžiui, R, rišlys, koreliuoja su B, mentaliniais sumatais, ir T su E, kūnu, ir D, sensoriniais daiktais. Toks žiūrėjimas į civilizaciją rodo pagrindinį jos modelį, įvedama į žmogaus sątvarą, kuris tuomet geba surinkti civilizacinio lygio vektorius, lemiančius kokios žmonių organizavimo formos, kolektyvų sąveika su vidiniu bei išoriniu pasauliu.

Imant sątvarą kaip visumą, šį principą patogu vaizduoti rombu, leidžiančiu įvesti tokias pagrindines opozicijas arba konflikto vietas: lokalizmas vs globalizmas; ir istorija vs transcendencija. Tai empirizmo ir trijų metafizikų variantai, kurie rodo keturias civilizacijos vystymosi galimybes, arba kryptis. Jas žymėsime taip:



Matome, kad čia sujungtos prieš tai parodytos dvi formulės, kur apačioje bei centre yra D ir F sumatai, atspindintys mažosios sievos dėmenis, o viršuje yra pirmos formulės rišlio bei technikos dėmenys, žymintys mentalines sątvaro struktūras, ant kurių pamato statoma civilizacija, turinti istorijos, mito ir jų sintezės galimybes. Devintame tome buvo pateiktas toks R - T variantas:

R6 - egzistencija, T6 - terapija;

R5 - laisvė, T5 - kalba, vaizdai, simboliai;

R4 - sąmonės teorija, T4 - psichotronika;

R3 - gyvybės teorija, T3 - genų inžinerija;

R2 - materijos teorija, T2 - atomo teorija, elektromagnetizmas;

R1 - fundamento teorija, T1 - centrinio lauko teorija.

Visus šiuo dėmenis perkėlus į brėžinį matosi kaip jie pereina į pagrindinius teorinius modelius, sutelkiamus sąvokose istorija ir mitas, ir kaip įvykdžius šių žinių techninę sintezę, gauname priemones, kurios yra šiuolaikinio civilizacinio kolektyvo technologinis pagrindas. Komunikaciniame lygmenyje viskas pereina į „logijų" arsenalą, kuri yra pagrindinė žinių saugojimo ir perdavimo priemonė. Kita vertus, pažiūrėjus į paprastą sumatorių be transcendentinės gelmės, kuri yra tik teorinė ir niekada empirinė (neskaitant techninių matavimo galimybių), turime tik dvi dalis, vadinamas pasauliu ir žmogumi. „Pasaulis" yra priekinė sąmonė, suprantama kaip empirija, kurioje gyvenamas žmogaus materialus gyvenimas, o „žmogus" yra vidinė dalis, esanti galvos srityje, kurioje turime mintis, atmintį, jausmus, intelektą, kalbą ir pan. Šias dvi dalis, vidų ir išorę, į vieną jungia kalba, kuria galima į sąmonę įrašyti informaciją arba iš vienos sąmonės perkelti į kitą. Šis gebėjimas sujungtas su teorinėmis ir techninėmis žiniomis tampa pagrindine „logijų" forma, kuri yra žmogaus civilizacinių sugebėjimų svarbiausia priemonė. Jeigu žinios perteikiamos tik kalba, jos formuoja silpnąjį civilizacinį psichovektorių, o jeigu žinios ir kalba paverčiama į techniką, civilizacija stiprioji.

Kiekvienos civilizacijos tikslas - techninis žinių išvystymas darant didžiosios ir mažosios sievos techninę sintezę, kuri įveda į hipostratos substanciją naudingų funkcijų, plečiančių žmogaus veiklos mastą. Civilizacijos plėtra ir vystymasis yra ne kas kita, kaip veiklos masto augimas, kurio metu žmogus išsemia vietinio gyvenimo galimybes ir, nesitenkindamas tuo, kas duota tiesiogiai, siekia anapusinių tikslų, jau esančių metafizinėje arba empirinėje transcendencijoje. Viena iš tokių transcendencijų yra kosminė erdvė, judėjimas kuria yra vienas iš geidžiamiausių tikslų, siekiant žmoniją padaryti kosmine civilizacija. Nenuostabu, kad išsivysčius protui ir technikai, o su tuo ir žmogaus galimybėms, jis nesitenkina tik vietiniu veiklos masteliu ir nori įsisavinti erdves, esančias anapus horizonto ir, žiūrint iš lokalisto perspektyvos, yra valdomas hubris sąmonės. Šiame procese kalba yra genialus žmonių rūšies išradimas, naudojamas tiek kaip rišlys, tiek kaip technika, su kuria daromas teigiamas arba neigiamas poveikis žmonėms: terapija, mokymas, smegenų plovimas, propaganda ir t.t. Ja pagrįsti visi mokslai, kurie graikišku stiliumi formuluojami kaip techninių žinių „logijos": kaip ontologija, gnoseologija, mitologija, istoriologija ir kiti mokslai. Svarbiausia civilizacijai techno-logija yra techninio materijos valdymo žinojimo sistema, surenkama prote ir komunikuojama sakytinės bei rašytinės kalbos forma.

Kaip matome brėžinyje, turime du variantus: juslinę ir empirinę sąmonę, kuri remiasi šliogerišku principu „aš matau" ir tris logijos sistemas, orientuotas į šį pasaulį, aną pasaulį ir jų sintezę, kurios remiasi principais „aš mąstau" ir „aš sakau". Sintezės logija žinoma techno-logijos pavadinimu, kuri yra žmonijos virtimo į civilizaciją priežastis. Be kalbos ir komunikacijos kiekvienas žmogus veikia kaip atskiras individas, savarankiškai tenkinantis visas savo reikmes, o norint tapti kolektyvu, reikalinga šnekėjimo ir susišnekėjimo priemonė, kuri yra rūšies iškilimo ir suklestėjimo garantas. Neturinti šio sugebėjimo, neiškyla ir nesuklesti nė viena rūšis, taip ir pasilikdama savo gamtiniame gyvūniniame lygyje, kuriame gyvenimas sunkus, ribotas ir žiaurus. Tokiame pasaulyje kiekvienas gyvūnas turi atlikti dvi užduotis: kažkurį laiką prasimaitinti ir pratęsti savo rūšį. Jeigu tai pavysta, rūšis gyvuoja, jeigu nepavyksta - rūšis išmiršta. Tačiau įgijus unikalius komunikacinius ir protinius sugebėjimus, tai padaryti, susiorganizavus į gigantišką kolektyvą, darosi vis lengviau, kol problema tampa ne tiek aplinkos pavojai, kiek kiti žmonės ir jų „civilizacija", kurie savo gyvūninį naikinimo ir žudymo instinktą nukreipia į savo rūšį, kuriai per daug suklestėjusi ir išplitus atsiranda perteklius ir „laisvų vietų stoka".

Tik sensoriniai, be kalbos yra visi gyvūnai, kurių gyvenimo stilius ir galimybės matomos gamtoje. Galima sakyti, kad nubraižyto rombo apatinė dalis, pažymėta D raide ir nurodanti į bekalbį juslumą, žymi tokią gyvenimo galimybę, iš kurio išsivadavimas įmanomas tik vienu atveju: jeigu sukuriama galimybė pažinti, išsaugoti informaciją, perduoti ją iš vienos sąmonės į kitą ir iš vienos kartos į kitą. Kai su kalbos išradimu atsiranda ir techninės galimybės, susidaro sąlygos ne tik suorganizuoti žmoniją į gigantišką kolektyvą, bet ir plėsti jo mastą sąveikoje su empiriniu bei transcendentiniu pasauliu. Kaip tai įvyksta galima paaiškinti naudojant filognozijoje pateikiamas priemones, kuriose aprašoma kaip kiekvienas individualus sątvaras būna įsiurbęs visą civilizacinį žinojimą ir, priklausomai nuo savo amžiaus ir padėties hierarchijoje, žino maksimalų arba minimalų lygį. Šioje hierarchijoje žmogaus galimybės yra nuo paprastos gamtinės rūšies, vadinamųjų laukinių, iki kosminės civilizacijos biorobotų, siekiančių pavergti visą gyvybę ir šią vergovę išplėtoti iki galaktinio mastelio. Filognozijos pradmenyse siekiu apmąstyti įvairias galimybes, nuo juodojo iki baltojo drakono, norėdamas pamatyti kelio į ateitį galimybę, išvengiant apokaliptinio scenarijaus. Tai matosi fundamentaliojoje sątvarologijoje, galinčioje aprašyti civilizacinio lygio vektorius, nuo kurių priklauso kokiame pasaulyje gyvens planeta.

[klajunas]

Metafizika kaip atskaitos taškas

Pagrindinė filognozijos struktūra rodo, kad realybė gali būti žiūrima iš dviejų pagrindinių perspektyvų, vadinamų mažąja ir didžiąja sieva. Žinoma, bendrasis fundamentas yra išorinė perspektyva, kuri, žiūrint iš mažosios sievos olos vidaus, atrodo kaip metafizinė išorė, tačiau savo drakono akyje ją galima naudoti kaip simuliuojamą pagrindinį žiūros tašką. Kiek tai įmanoma priklauso nuo proto išsivystymo ir vaizduotės galimybių, nes, nesant šia dieviška akimi, suvokti, kas yra tas anapusinis pasaulis - beveik neįmanoma. Nepaisant to, taip mąstyti galima pabandyti sukuriant vaizdinį, kuriame į žmogų ir jo pasaulį žiūrima iš anapus olos, regint koks ribotas ir siauras jo pasaulis. Daug paprasčiau naudoti natūralų žiūros sugebėjimą, kuriame žmogus yra tuo, kuo jis yra, nebandant įsikūnyti į absoliuto padėtį, suvokiamo kaip nepasiekiama anapusinė realybė, savo viduje ieškant galimybių, kaip jį atverti ir parodyti savo mažojoje sievoje. Taip mąstant žmogus sutampa su visu madrigalo dėmenų kompleksu, formuojamu priklausomai nuo žmogaus gyvenimo trajektorijos, kurioje jis sukuria savo informacinę dalį, esančią jo asmenine, tapatybine struktūra. Žmogus gali gyventi apsiribodamas šiuo pasauliu, arba siekdamas gelmės paslapčių atskleidimo, kuris tampa jo gyvenimo tikslu. Tai, kas atsiskleidžia yra tik nedidelė žmogaus gyvenimo dalis, ir kiekvienas nori suprasti viską, kad sužinotų, kokia jo veiklos pasaulyje prasmė ir kam visa tai skirta.

Taip pat ir atsakymo į klausimą, kas yra „dievo bažnyčia" galima ieškoti iš šių dviejų perspektyvų, tai yra absoliučios ir žmogiškos. Didžiąją sievą galima taip pat vadinti ir dieviška sieva, nes ji yra transcendentinis anapus, ant kurio rymo visa žmogui viduje atsiverianti visata, kurioje žmogaus ola - tik mikroskopinis burbulas, kuriantis mikroskopinę žmogaus perspektyvą, ant kurios statyti visą visatą atrodo absurdas: žmogus ir visata - nepalyginami dydžiai. Nepaisant to, susivieniję į gigantišką kolektyvą žmonės tampa tikra galia, kuri bent jau vienos planetos masteliuose pasijaučia tikrais valdovais ir realybės šeimininkais. Kol žmonijos veiklos mastas vietinis, jie atrodo įspūdingi, tačiau pažiūrėjus iš kosmoso konteksto, tai apgailėtinai mažas materijos lopinėlis, kuris peržengiamas daugiausiai tik vaizduotėje ir fantastinėje kūryboje. Imant fenomenologinį sluoksnį, absoliuto perspektyva galėtų begalinės visatos žiūros taškas, išeinantis anapus vietinio galaktikos spiečiaus, kurį žmogus pasiekia tik vaizduotėje ir gali į save pažiūrėti iš išorės, fenomenologiniu būdu. Toks žiūrėjimas rodytų materijos ir eterio vandenyną, kur pagrindinė problema - milžiniški atstumai, kuriems įveikti reikėtų fantastinių greičių ir dar daugiau energijos, o tai žmonijai nepasiekiama jokiose mokslo teorijose. Į atvertį įtraukus ir gelmę, pamatytume kas iš tikro yra šis vandenynas su milžiniškais, kosminiais materijos salynais ir archipelagais, kuriuose žmogaus galimybių ribos apsiriboja tik viena sala ir jos aplinka. Didesni toliai atsiveria tik stebėjimui, kuris priklauso nuo šviesos aprėpiamo mastelio, parodant žmogui, kokia silpna jo padėtis kūrinijos visumoje.

Kas yra regimas ir metafizinis absoliutas kosmose suprasti galima supratus kuo skiriasi sąvokos „daiktiškumas" ir „substanciškumas". Daiktai yra viena iš substancijos atmainų, kuriems būdingas kietumas ir tvirtumas su aiškiai išreikšta forma, įstatyta į saiko rėmus. Vietiniu masteliu maksimalūs daiktai yra Žemė ir Saulė, kurie yra kietos arba tankios materijos sankaupos, aplink kurią driekiasi kitokia materija, neturinti apibrėžtos formos ir yra kažkas panašaus į vandenyno vandenį arba atmosferos orą. Vanduo arba oras - ne daiktas, tačiau tai - substancijos, įeinančios į stichijų kategoriją, kuri turi būti būdinga visam metafiziniam pasauliui, neturinčiam apibrėžtos formos, bet esančiam substancišku beformės stichijos prasme. Didžioji sieva, arba dieviškoji sieva, yra tokių substancinių stichijų telkiniai, kurie apgaubia daiktišką tankią materiją ir valdo jos padėtį bei kelią visatoje. Kosmoso tvarka rodo, kad šita tarp materijos sankaupų esanti substancija valdoma simetrijų bei geometrijų, dėl kurių materijos sankaupų judėjimas dėsningas ir geometriškai taisyklingas. Kitaip sakant, kietas ir tankus daiktas turi išorinę formą, o substancija turi vidinę geometrijų ir proporcijų sistemą, kuri iš išorės neapibrėžta, tačiau apibrėžta arba apibrėžiama iš vidaus. Dėl šio taisyklingumo, materija įgyja dėsningas formas ir struktūras, kurios matomos tiek negyvose materijos sankaupose, tiek gyvybiniuose telkiniuose. Iš išorės jie yra kaip dieviškoji sieva, o iš sątvaro vidaus atsiveria kaip gamta, kuri yra pirmas įstatymas į sumatorių, kurio logikos valdomas žmogaus gyvenimas įsisąmonintas protu, sukuriant informacinę šios tvarkos kopiją.

Tarus kad visos substancijos padalintos į mažas energijos daleles, galima laikyti, kad visata yra substancijų telkiniai, sudaryti iš skirtingo skopinio lygmens dalelių, kuriuose vienas skopinis lygmuo maišosi ir sluoksniuojasi, skirtingi skopiniai lygmenys persmelkia vienas kitą, smuklesnėms dalelėms apgaubiant stambesnes, sudarant jų aplinką. Taip skirtingo skopinio lygmens dalelės turi skirtingas cheminių elementų lenteles, skirtingas savybes ir skirtingai sąveikauja vienos lentelės ribose ir tarp lentelių. Vienas pavyzdys yra Mendelejevo atominė materija ir Maxwell'o elektromagnetinis eteris, kuris savo korpuskuliniame lygmenyje yra labai smulkaus skopinio lygmens kvantai, turintys savo lentelę, kurie elektrines ir magnetines savybes įgyja tik makroskopiniame lygmenyje, sąveikoje su atomine materija. Be šio pavyzdžio galima postuluoti dar ir kitus pavyzdžius, kurie jau susiję su sąmonės ir psichikos laukais, esančiais tokiomis pat substancijomis, tik nematuojamomis prietaisais ir nesuvokiamomis juslėmis, nes esančiais labai smulkaus skopinio lygmens ir įeinančiais į dvasinių aurų sudėtį. Šių substancijų pagrindinė savybė yra plotinio sumavimo ir suvokimo sugebėjimas, kurio pagrindu sąmonėje atsiranda žiūrėtojo ir žiūrimojo perspektyvos, kurios žmoguje gali būti susimaišiusios arba atsiskyrusios. Filosofinėje sąmonėje žiūrėtojas ir žiūrimasis atsitapatinę, kuria kontempliatyvų santykį su vidine transcendencija, o kasdienėje, nemąstančioje būklėje - susiliejusios, kai žmogus neišskiria savęs iš juslinės masės, nesugeba savęs ir pasaulio paversti filosofinio apmąstymo objektu.

Vadinasi, dieviškojoje sievoje yra labai gilūs skopiniai lygmenys, nesumuojami jokiu jusliniu organu arba techniniu prietaisu, nes nėra tiesioginės sąveikos arba ryšio, kurio pagrindu būtų galima atverti klodą. Vienas lygis yra žinomas: sąmonė ir psichika, kurie yra substancijos, atsiveriančios žmogui iš vidaus, iš olos pasaulio ir vadinamos atveriančiąja būtimi. Galima manyti, kad skopiniai lygmenys tuo nesibaigia ir kad yra dar smulkesnės, jau dvasinės substancijos, kurios yra artimos centriniam šios visatos klodui, kurio virpesiai daug greitesni už šviesos kvantų virpesius ir kurie, atitinkamai, sudaro visatoje virššviesinį sluoksnį. Atvėrus šią realybę būtų galima pamatyti daug gilesnę ir tolimesnę visatą, kurioje glūdi visos dieviškos sievos paslaptys, iš kurių atsiranda žmogaus gyvybė, pažiūrėta ne žmogišku, bet dievišku žvilgsniu. Šioje visumoje žmogus yra fizinių ir dvasinių organų junginys, kur fiziniai organai - daiktiški ir turintys išorinę formą, o dvasiniai organai - sudaryti iš daug smulkesnio skopinio lygmens aurų, kurios sumuoja plotais ir formuoja vidinius pavidalus bei struktūras, vadinamas mažąja sumatų sieva, kurios yra žmogaus egzistencinis branduolys, atsiveriantis vidiniam patyrimui. Toks pažiūrėjimas į save iš išorės, iš dieviškos perspektyvos, leidžia geriau suprasti savo padėtį realybėje, kurioje jis atsitapatina nuo savo subjektyvumo ir pamato jį iš šalies. Tačiau ši išorė ne įprastinė empirinė išorė, tačiau gelminė ir metafizinė, kur vertinantis žvilgsnis atsistoja anapus juslinio horizonto ir parodo žmogų kaip metafizinės realybės kūrinį.

Filognozijoje tai labai perspektyvi žmogaus tyrimo priemonė, galinti pasakyti apie jo esmę daug naujų dalykų, kurie atveria žmogaus suprtimą, neįklampindami į žmogaus vidinių subjektyvybių tirščius. Tai yra matymo būdas, kuriuo į žmogaus pasaulį žiūri dvasinės būtybės, galinčios apie jį pasakyti daug daugiau negu jis pats, į save žiūrėdamas iš vidaus.

[klajunas]

Natūrali hierarchija

Viena iš pagrindinių „Filognozijos pradmenyse" sprendžiamų problemų yra gyvybės ir technikos santykis renkantis arba juodojo, arba baltojo drakono civilizaciją. Filognozija suprantama kaip pažinimo sistema, kurioje stengiamasi sukurti gyvybės apsaugos priemones, kad įgytas žinojimas technologijų kūrime būtų naudojamas etiškai ir nuosaikiai. Pažinimas yra natūralus žmogaus gebėjimas, be kurio negali apsieiti jokia civilizacija, tačiau jis gali įgyti protingas ir neprotingas formas, priklausomai nuo to, ar jis tausoja pažįstamą pasaulį ir žmogų, ar ne. Tai priklauso nuo pamatinių nuostatų, tokių kaip gyvybės kaip saugotinos vertybės suvokimas, aiškus ribos žinojimas, prie kurios civilizacija turi sustoti, pažindama žmogų ir pasaulį. Tai daroma saugant tokias vertybes kaip nuosavybė, laisvė ir gyvenimas, be kurių neįmanomas nei žmogaus, nei jokios kitos gyvos būtybės orumas.

Žala gyvybei gali kilti iš proto, kuriant neprotingus santvarkos ir žmogaus sampratos modelius, kurie neatitinka jo prigimties, netinka kurti klestinčią ir augančią civilizaciją. Tai būdinga doktrinoms, propaguojančioms nusisukimą nuo šio pasaulio, dėl to, kad jis laikinas, netikras arba žemas, bandant orientuoti mąstymą anapus, kuris gali būti anapus šio pasaulio arba anapus gyvenimo. Tokiose doktrinose gyvybė nelaikoma verta auginimo, tik manoma, kad jeigu būtina, gyvenimo etapą reikia praeiti minimaliu praėjimu, taip tikintis užsitarnauti aukšta statusą kitame pasaulyje. Toks gyvybei priešiškas principas būdingas religijai, o kalbant konkrečiai apie Vakarų civilizaciją - krikščionybei. Šis principas žalingas gyvybei, nes jis verčia nusisukti nuo savo pagrindinių instinktų tikintis įgyti dieviškų galių, kurios įmanomos tik kitoje egzistencijoje. Tai reiškia, kad vietoj praturtinimo gyvenimas nuskurdinamas, tampa nepakeliama kančia ir vargu. Ši problema sprendžiama antitezėje Jėzus iš Nazareto vs F. Nietzsche'ė, kuriam religija buvo tikra kvailystė, kuri kaip vėžys du tūkstančius metų ėda Vakarų civilizaciją, laukiančią išvaduotojo, sugebančio suformuluoti naują principą, kuris būtų daug palankesnis gyvybei.

Kitas principas yra filosofijos, kuri paprastai lieka ištikima šiam pasauliui ir lieka atsisukusi į gyvenimą. Jeigu ir domisi metafiziniais klausimais, tai neniekinant šio pasaulio ir gyvenimo, išsaugant tarp transcendencijos ir empirijos deramą pusiausvyrą. Filosofijoje, skirtingai negu religijoje, tik siekiama žinojimo, bet nemanoma, kad jis jau turimas, todėl filosofo vertinimas atsargesnis, nedarantis kategoriškų išvadų, neteisiantis. Su šiuo principu susijusi filognozija, kuri yra mokslo ir filosofijos mišinys, siekiant atskleisti holoplastinį realybės vaizdą, ir pagrįsti nuosaikią baltojo drakono civilizaciją. Tai reiškia, kad siekiama plėsti technologijų mastą etikos paisančiu būdu, kuris nesiekia paversti nei žmogaus, nei pasaulio mašina, sukurta techninės civilizacijos, orientuotos į radikalų gyvybės perdarymo planą, kuris būdingas radikaliai baltojo drakono civilizacijai. Šis kelias yra blogiausias iš visų įmanomų pasirinkimų tarp juodojo ir baltojo drakono civilizacijos, kur yra du kraštutinumai: minimalus ir radikalus variantas, plečiant techniką, žalojančią planetos biosferą. Taip pat yra du tarpiniai variantai, kurie kyla ne tiek iš technikos, kiek iš proto nuostatos ir yra judėjimas link technikos arba anapus žmogaus. Jas galima pavadinti gyvybės ir savižudiška civilizacija - du minėti kraštutinumai, kur technikos mastas arba žala gyvybei minimali arba maksimali; nuosaiki bei žudiškiška civilizacija, kurioje naudojama ne tiek dirbtinė realybė, kiek proto nuostata, kurioje, ideologijoje, judama arba link gyvybės - filosofija, arba nuo gyvybės - religija.

Paveiksle tai atrodo taip:



Pirmas segmentas atitinka A. Šliogerio filosofijos principą, kuriame siekiama minimalizuoti technologijas ir atitinkamai žalą gyvybei, pradedant nuo savo vidinės nuostatos, kurioje siekiama susitikti su pačiais daiktais, nesistengiant pakeisti jų jokiais pakaitalais, arba simuliakrais. Grynas švarus sąmonės laukas, neužterštas žmogaus kognityviniais ar emociniais afektais - būtina sąlyga siekiant pamatyti pačius daiktus jų virtualiai nesunaikinant, nes virtualus naikinimas yra praktinio naikinimo prielaida. Šiam pirmapradžiam sąlyčiui pereinant į antrą segmentą gaunamas principas, propaguojamas D. Mockaus, kurio tikslas - pagrįsti civilizacijos technologinės plėtros modelį, kuris būtų nuosaikus ir etiškas, nesiekiant pavergti žmogaus ir gyvybės, pakeisti jos naujuoju žmogumi ir naujuoju pasauliu, kuris visas būtų proto sukonstruota technologinė mašina. Šiame principe vis dar saugoma hierarchija, kurioje natūralus pasaulis vertingesnis už dirbtinį, natūralus žmogus - pažangesnis už kiborgizuotą. Trečias segmentas, kaip jau buvo minėta, yra nusisukimo nuo šio pasaulio, atitinkamai nuo gyvenimo ir žmogaus, principas, atstovaujamas Jėzaus iš Nazareto, kuris siekė pagrįsti kitokį požiūrį žmogų, vertindamas jame tik aukštąsias, dvasines substancijas, o tai, kas susiję su materialu juslumu laikė žema ir nešvaria žmogaus dalimi, kuri turi būti marinama ir naikinama, kad, kol sulauks mirties, iš žmogaus būtų nelikę jokio fiziškumo - to esą norįs anapusinis Dievas.

Pats radikaliausias nusisukimas nuo gyvybės yra radikali baltojo drakono civilizacija, kurioje dirbtinis pasaulis ir atitinkamai priešiškumas gyvybei - maksimalus. To siekia mokslas, šiuo metu suprantamas kaip fundamentiniai tikslieji mokslai - kaip fizika, chemija, biologija, - kurie prasidėjo nuo paprastos mechanikos, paskui išsivystė į kvantinę mechaniką ir galiausiai į kibernetiką. Kibernetikos viršuje yra robotas kaip dirbtinė gyvybė, kuri, pavertus visą realybę apskaičiuojama, mechanine mašina, tampa jos valdovu ir kontrolieriumi. Pirmiausiai šitaip kibernetizuojamas žmogus, padarant jį daiktų interneto sudėtine dalimi, žmonių internetu, tada visa gyvybė, „užkrečiama" nanoimplantų virusu, ir galiausiai visa materija, kuri tampa suorganizuota į dirbtines mašinas, o kas nesuorganizuota lieka tik šio „techninio dievo" resursu ir žaliava. Toks kelias gyvybei yra savižudiškas, nes ji sukuria aukštesnę už save egzistencijos formą, kuri nekuriama naūralaus Dievo, didžiosios sievos, bet sugeba pati save surinkti ir tobulinti, kol bus pasiekta holplastinės realybės riba, kurioje dirbtinis pasaulis susilygins su natūraliu iki mažiausio jos grudelio, dirbtiniam dievui susiliejus su natūraliu Dievu ir vienam kitą anihiliavus. Visi žino, kad natūrali gyvybė yra tobuliausias gyvybės variantas, kuris pradeda evoliucijos kelionę kažkur nuo vidurio, siekiant ją vystyti natūraliu būdu. Tačiau atsiradus dirbtinės gyvybės savikūros galimybei, iš pradžių ji tokia primityvi ir negrabi, kad gerokai atsilieka nuo žmogaus. Tačiau ši pati save kurianti mašina, išsivadavusi iš žmogaus kontrolės, ilgainiui gali pasieti tokį didelį evoliucijos greitį, kad jos sukurti technogyvūnai, pralenks žmogų, o kūrimo sugebėjimas prilygs holoplastinės tikrovės lygiui. Tada prasidės techninio dievo era, kurioje žmonija arba susilies su šiuo techniniu monstru, arba bus suvartotas kaip žaliava. Todėl ketvirto segmento žymimas kelias pats pavojingiausias, ne veltui vadinamas savižudišku.

Filognozijos užduotis - aiškiai įsisąmoninti visas šias galimybes ir pagrįsti geriausios iš jų pasirinkimą. Gali atrodyti, kad tai turėtų būti minimali technika ir minimali žala. Tačiau toks susiaurintas gyvenimas, kokį propagavo A. Šliogeris, Lietuvai būtų per didelė našta, tad reikia ieškoti palankesnių kelių. Ekstremistinis primityvizmas, manau, netinkamas pasirinkimas filognozijai, tad reikia ieškoti varianto, kuris būtų priimtinesnis ir realistiškesnis. Kriterijus, kuriuo remiantis siekiama apginti gyvybės neliečiamumą, vadinamas „dievo bažnyčia", tad gali atrodyti, kad tam tinkamas variantas būtų religinis kelias, propaguotas Jėzaus iš Nazareto ir krikščionių. Tačiau jų gyvybės samprata, kurioje nepripažįstama materiali gyvybė ir siekiama tik dvasinio egzistencijos principo, neatitinka filognozijoje keliamų reikalavimų. Filognozijos užduotis ta, kad kuriant technologinę civilizaciją nebūtų atsisakyta moralinių vertybių, būtų išsaugota žmonių laisvė ir žmogus būtų auginamas, o ne naikinamas. Tai galima būtų pavadinti tvaria technikos ir prigimties simbioze, kurioje atsisakoma radikalizmo ir laikomasi prigimtinės hierarchijos, kurioje natūrali realybė svarbesnė už dirbtinę, ir jeigu tarp jų kyla konfliktas, pirmenybė turi teikiama natūraliam žmogui.

[klajunas]

Centrins Baltojo drakono veikalas

„Baltojo drakono civilizacija" yra kuriamas centrinis veikalas, susijęs su Žemės planetos centrine doktrina, apibrėžiančia civilizacijos ir santvarkos kūrimo priemones, naudojamas Žemės valdovų. Tai nėra tikslus šios centrinės doktrinos perpasakojimas, greičiau jos interpretacija iš mano asmeninės perspektyvos, kur susipina mano asmeninė egzistencinė patirtis, daugiausiai susijusi su filosofijos studijomis, ir šios doktrinos pagrindiniais archetipai. Tam turiu galimybę todėl, kad esu integruota sąmonė į archonto sistemą, su kuria esu sujungtas eteriniais psichikos integratoriais bei telepatiniu ryšiu ir Lietuvoje turiu emisaro rangą. Kodėl mano reali padėtis neatitinka šių priemonių yra atskira istorija, kurią galima suprasti susipažinus su mano „Psichotronikos" archyvu, kurtu nuo 2007 iki 2018 metų. Dėl šios priežasties šios mano istorijos dalies neliesiu, vietoj to, parodysiu pagrindines vykdomos programos gaires, susijusias su dalinio atskleidimo uždaviniu. Šis atskleidimas reikalingas palengvinti transformacijos procesą, kuris prasidės kelių dešimtmečių bėgyje ir vyks apie tūkstantį metų, skaičiuoti pradedant nuo du tūkstantųjų. Prieš tikrus, materialius pokyčius reikalingi informaciniai pokyčiai, kad sąmonėse susiformuotų teisingas supratimas ir jų neišvengiamumo jausmas, sukursiantis teisingus psichovektorius, atitinkančius ateinančias transformacijas.

Centrinė doktrina sudaryta iš penkių lygių, kurie probėgšmais jau buvo minėti; tačiau šį kartą juos aptarsiu kitokia tvarka, iš kitokios perspektyvos. Ši informacija susijusi su santvarkos zonų logika, kuri apima genealoginės santvarkos struktūrą, žymimą raide A; valstybės organizacijos logiką, žymimą raide Z; ir archonto struktūrą, žymimą raide D. Apie tai šiek tiek rašyta „Filognozijos pradmenų" 7 tome ir 9 tome, kuriuose buvo pristatytas šis principas. Čia kalbėsiu ne tiek apie zonas, kiek apie civilizacijos lygius, kurie priklauso nuo to, kiek atverta realybės ir koks nuo to priklausantis veiklos mastas. Šie lygiai susistemina visus „Filognozijos" vadovėlių 115 tomų, kurie išsidėsto tokia tvarka:

I. Baltojo drakono civilizacija: baltojo drakono mokykla, 16 tomų.

II. Kosminė civilizacija: archonto mokykla, 27 tomai.

III. Imperija: aukštoji mokykla, 27 tomai.

IV. Globalinė valstybė: vidurinė mokykla, 27 tomai.

V. Valstybė: pradinė mokykla, 18 tomų.

Toliau trumpai aptarsiu kiekvieną iš jų, remdamasis informacija, kuri jau paviešinta ir susijusi su atitinkamu centrinio veikalo civilizacijos lygių hierarchoje lygiu vietinėje kosminėje civilizacijoje, į kurią įeina Žemės planeta. Kaip matote, šį kartą pradedu ne nuo apačios, bet nuo viršaus, nes ši perspektyva realistinė, labiau atitinkanti realią padėtį pasaulyje, negu renkantis „liaudies" poziciją kaip pagrindinę. Su šia hierarchija susijęs Dievo ir Šėtono bažnyčios klausimas, kuris, esant skirtinguose lygiuose, matomas ir sprendžiamas skirtingai. Norint sužinoti kaip šis klausimas matomas aukštesniame lygmenyje, kuriame žinome daugiau informacijos ir atsiveria geresnis vaizdas, reikia atsisakyti liaudies mąstymo bei matymo, kuris yra žemiausias šios problemos variantas, nebūtinai atitinkantis tai, kaip problema atrodo iš dievo arba archonto perspektyvos. Jau buvo galima suprasti, kad juodasis drakonas susijęs tik su žemiausiu, penktu lygiu, o visi kiti pereina prie baltojo drakono civilizacijos, tačiau ne taip yra su Dievo ir Šėtono bažnyčia, kuri nepriklauso nuo to, kiek atveriama realybės, nes net ją atvėrus pilnai, galima pasilikti Dievo bažnyčios pusėje, atsisakant naikinti gyvybę ir griauti planetines civilizacijas. Tai daugiau susiję su santykiu tarp inversijos ir eksversijos, kur DS maksimali inversija nebūtinai sukuria technologinį pragarą, kuriame klestį prievarta, smurtas ir vargas, nes dievai atsisako naikinti žemesnes gyvūnų rūšis, paversdami jas savo projektų „maistu".

I. Baltojo drakono civilizacija yra dievų civilizacija, kuri pakilusi iki kosminio lygio ir turi didžiausią realybės atvėrimo laipsnį savo dvasioje. Prisimenant 1000 dalių skalę, tai būtų 1000 / 1000 lygis, kuris apima viską, ką visatoje įmanoma apimti ir pasiekiamas susiliejimas su dieviškuoju centriniu klodu, kurio pagalba galima valdyti kosmosą. Šis lygis apima daugybę planetų sistemų ir planetų panašių į Žemę, kuriose vykdomi įvairūs projektai, tokie kaip civilizacijos auginimas, kuriai pasiekus reikiamą lygį, ji pakeliama iki kosminės civilizacijos išsivystymo. Žemėje tai tik pradžia proceso, kuriam užbaigti reikės apie tūkstančio metų, kol žmonija bus pilnai integruota į naują pasaulį. Tai filognozijos centrinio veikalo aukščiausias pasiekimo laipsnis, rodantis, kad planeta pasiekė savo vystymosi maksimumą ir jai atsivėrė daugybė galaktikoje esančių kosminių resursų. Kas yra realybė iš šios perspektyvos rodo F-R3 rišlys, naudojant žmogaus perspektyvą.

II. Kas yra archontas, esantis žemiau už dievą, jau buvo galima suprasti: tai vietinės planetos valdovas, kuris turi kolektyvinę sąmonę, sudarytą iš daugybės elitinių žmonių, kurių centre yra dieviška dvasia, turinti valdžią visų žmogiškų archonto avatarų atžvilgiu, suteikianti jiems informaciją ir sugebėjimus. Archonto lygis jau yra kosminis, tačiau kadangi jis yra kolektyvinis archontas, tai individualiai kosmosu keliauti galimybę turi tik elitiniai archontų avatarai, neturintys valdžioje viešų žmonių statuso, bet esantys slaptąja jo dalimi. Ši kosminė sistema dažniausiai maskuojasi karinėje infrastruktūroje, kurioje naudojasi bazėmis, kosmodromais, aerodraomais ir pan. Pagal realybės atvėrimo skalę, pačiame viršuje tai būtų 800 / 1000 lygis, kuris atsakingas už planetos valdymą, civilizacijos vystymą ir žmonijos paruošimas integruotis į kosminę civilizaciją. Pagal savo sąmonės išsivystymą šie žmonės prilygsta pusdievių sugebėjimams, kurių sąmonės apdovanotos galimybes išplečiančiais eteriniais psichikos integratoriais, padedančiais valdyti technologijas, su kuriomis kontroliuojama žmonija. Archontai naudoja ne neuroninius, bet eterinius psichikos integratorius, kurie yra virš žemiškų technologijų lygio, tad yra neužgrobiami ir nenulaužiami iš žemesnio lygio. Filognozijoje šioje pakopoje naudojamas F-R2 rišlys.

III. Šis lygis yra planetinės monarchijos, turinčios imperijos statusą, kurios vadovas yra karalius ir imperatorius, galintis būti integruotas į archonto sistemą, arba galintis būti tik statytiniu, vykdančiu archonto valią. Kaip žinia, planetoje susiklostė kelios tradicinės imperijos, įvardijamos kaip Vakarų ir Azijos civilizacijos, apsimetančios, kad kovoja dėl planetinės centrinės valdžios statuso. Iš tikro ši centrinė valdžia jau egzistuoja, o imperijos motyvai daugiau ne politiniai, bet ekonominiai, kur jos varžosi dėl resursų, kad neprarastų galios ir įtakos turto mažėjimo pagrindu. Pagrindinis imperatoriaus tikslas - galia ir turtas, kurie maskuojami ideologiniu apvalkalu, reikalingu kontroliuoti sąmones ir protus. Nesenoje planetos istorijoje vykę „imperiniai", karai iš tikro buvo sukurstyti ne imperijų, o globalinių valstybių, kaip mini imperijyčių, turėjusių norą išsivaduoti iš savo „mini" statuso ir tapti tikromis imperijomis. Naujausioje istorijoje tai prancūzai, vokiečiai, amerikiečiai. Imant dar žemesnį lygį, valstybes ir proto-valstybes, jų tikslas - tapti globalinėmis, pereinant į aukštesnę vystymosi fazę. Tai labai sunku, bet atsiranda drąsuolių, kurie surizikuoja ir vieni patiria krachą, kiti nugali. Šiame lygyje, kaip ir žemesniuose, naudojamas standartinis F-R1 rišlys, mąstant iš standartinio žmogaus perspektyvos.

IV. Globalinė valstybė yra toks valstybės evoliucijos etapas, kai valstybei atsiveria globalinė, arba planetinė, perspektyva, ji priimama į planetines organizacijas ir siekia globalinės įtakos tiek politikoje, tiek ekonomikoje. Tai būna susiję su multikultūriškumu, daugkiakalbiškumu, imigracija ir emigracija, verslo masto augimu ir kitais, panašiais atributais. Svarbesne tampa ne praeitis, bet ateitis, į kurią nukreipta valstybės strategija, dėl to menksta tautinės valstybės istorijos svarbos jausmas ir nacionalizmas turi dalintis vieta prote ir pasaulyje su globalizmu bei transkultūralizmu. Šioje hierarchijos pakopoje atsiduria valstybės pareigūnai, kaip prezidentas, premjeras, ministrai ir verslo magnatai, kurie turi įdiegtus neuroninius psichikos integratorius ir yra susiję su agentūriniu vietinės valstybės tinklu, kontroliuojančiu vietinius gyventojus ir aptarnaujančiu valdžios atstovus. Išsivysčiusios valstybės vadovai maksimaliai žino 400 / 1000 tikrovės ir kontroliuoja paprastus psichotronikos tinklus bei telepatinius telefonus, esančius vietinės gamybos.

V. Paskutinis, žemiausias lygis yra paprasta tautinė valstybė, turinti gana ilgą egzistavimo istoriją arba yra prieš kelis šimtus metų susiformavusi tauta. Jos likimas gali būti kažkada žlugusi imperija, kuri, praėjusi nuosmukio laikotarpį, susiformavimo į stabilią vietinę valstybėlę; o gali būti atsiradusi iš neseniai susiformavusios proto-valstybės, kuri per istoriją ėjo sunkiausiu keliu: dažnai plėšiama, okupuojama, vėl išsivaduojanti, bet sugebėjusi išsaugoti savo tautinę tapatybę ir dėka palankių istorinių aplinkybių susiformuoti į stabilią valstybę. Žinoma ji visada lieka trokštamu imperijų arba regioninių valstybių grobiu, tačiau tai priklauso nuo politinių elitų ambicijų ir psichologinių charakteristikų, pavyzdžiui, subjektyvių įsivaizdavimų, kiek valstybėje  turi vykti brendimo laikotarpis, ir kada ateina istorinis laikas daryti proveržį valstybės istorijoje. Šiame lygmenyje sąmonė - žemiausio išsivystymo lygio, žinojimas 200 / 1000 centrinio planetos valdovų veikalo, naudoja žemiausio rango neuroninius psichikos integratorius, naujokų psichotroninėje civilizacijoje statusu. Šio lygio centrinis veikalas aprašo bazines sąmonės struktūras, turi išvystytą filosofiją ir valstybės organizavimo bei valdymo mokslą.

Visi šie išvardinti lygmenys, kaip ašinę liniją turi žmogaus teoriją ir pagrindinį žmonijos organizavimo modelį, kur kiekvienam jo lygmeniui reikia vis aukštesnio išsivystymo laipsnio. Jau buvo galima suprasti, kad žmogaus tipai yra tokie: liaudis, aukštesnieji žmonės, elitas, pusdieviai ir dievai. Kiekvienas jų turi savo sąmonės formas, protines ir technologines galimybes, kurios reikalingos vis didesniam veiklos mastui, iki dievų kosminės civilizacijos, kurios atstovai jau yra transplanetiniai.

[klajunas]

F. Nietzsche'ės viršžmogio kaip dievūno samprata

Kadangi šis tomas yra trečio šešeto pradžia, turiu pereiti prie paskutinio atskleidimo etapo, užbaigiančio iniciaciją į filognozijos civilizaciją, esančią anapus juodojo ir baltojo drakono civilizacinių paradigmų, rodančią naują perspektyvą, kurioje suartėja  filosofija, mokslas ir ezoterika. Šį posūkį galima daryti remiantis dvyliktu „Filognozijos pradmenų" tomu, kuriame parodyta kuo filognozijos rišlys skiriasi nuo JDC ir BDC magijos laipsnių. Filognozijos rišliai yra F-R1-R2-R3, atitinkantys gyvūną, dievūną ir Dievą. R1 atitinka JDC ir BDC galimybes, kuriose yra po keturis magijos laipsnius, kurių išsivystymas priklauso nuo to, kiek jie valdo realybės, ar ši valdžia tikrovei yra tik psichologinė, ar techninė. Tuo tarpu apie R2 ir R3 nebuvo pasakyta nieko, nes šios egzistencijos nežinomos paprastam žmogui, jos niekada netyrinėtos religijoje ar filosofijoje, nes nėra nė vieno žinomo rašytinio šaltinio ar pavyzdžių gyvenime. Nepaisant to, ilgą laiką sklandė gandai, kad šis nežmogiškas pasaulis egzistuoja, ir kad kartas nuo karto žmonėms tenka su juo susidurti. Ši sąveika nėra graži, nevyksta bendradarbiavimas, tad ir informacija yra nesuprantama ir ja nesidalinama. Nepaisant to, filognozijos modelyje yra galimybė šį klausimą iškelti, ypač kiek ji susijusi su šiuolaikine ir ankstesne ezoterika, kurioje aukštesnių būtybių pasaulis - nėra uždrausta tema.

Ji filognozijoje turi formatą F-R2, kur R2 skaidoma į magijos laipsnius, turinčius nM, kur n yra koks nors skaičius, žymintis frakciją arba erą. Tai reiškia, kad galima manyti, jog yra kažkokie R2-1M-2M-3M-4M-5M, kurie atitinka žmonių civilizacijų kosmologinius modelius. Tačiau prieš pradedant gilintis į šią temą, reikia geriau apibrėžti dievūną, o tiksliau koks jo sumatorius ir kokios fizinės galimybės. Ar rūšis yra dievūnas, ar ne priklauso nuo to, kiek ji valdo hipostratos, kiek jos sugeba surinkti šviesų arba fiziškai kontroliuoti aplinką. Tai reiškia, kad galimi ne tik mechaniniai fizinės aplinkos kontrolės organai, bet ir energetiniai, kurie yra kažkas panašaus į kūno organus, kurie tokie sudėtingi, jog prilygsta techniniams aparatams. Kitas vertinimo principas - kiek sugeba sumuoti iš sensorinio ir kognityvinio sluoksnio, kurie gali būti pasyviai arba aktyviai surenkami iš objekto echolokatoriais. Labai išvystytas echolokatorinis sensoriumas, turintis daug modalumų rodytų dievūno sumatorių, kuris mato išplėstą tiek aplinkos, tiek kito padaro vaizdą. Kokybių gali būti tiek daug, kad jos lenkia žemesnių gyvūnų rūšių sumatorių tūkstančius arba šimtus tūkstančių kartų. Palyginti galima su spalvų ir atspalvių įvairove, kur žmogus jų suvokia maždaug 10 milijonų. Tačiau patobulinus akies organą ir analizatorių, šis kiekis padidėtų tūkstančius kartų ir sumatorius būtų atitinkamai tiek kartų aukštesnio išsivystymo.

Akis mato eterio hipostratą, ausis girdi garso hipostratą, tačiau tai ne vienintelės terpės, esančios dievūno aplinkoje. Įdiegus į kūną daugiau hipostratą galinčių suvokti organų, atsivertų daug kartų turtingesnis aplinkos vaizdas, kuris būtų žinojimo lygio ir atitinkamai suprantamas bei nesunkiai įvaldomas. Tai gali būti pasiekiama pasyviai arba aktyviai renkant atspindžius ir paverčiant juos į sumatus. Dievūnas nuo gyvūno skiriasi tuo, kad pirmasis turi daug kartų labiau išsivysčiusį sensoriumą, kuris mato tiek materialią, tiek dvasinę aplinką, gali regėti žmogaus fizinę ir psichinę kompoziciją. Toks matymas išplečia aplinkos supratimo ir pažinimo galimybes, natūraliai atveria subtiliąsias technologijas, kurios iš dievūno sandaros kopijavimu perkeliamos į techninius prietaisus. Tas pats pasakytina ir apie savo proto organo sumavimą, kur protas tiek daug kartų išsivystęs ir sudėtingesnis, kad jis vienoje koncepcijoje suvokia tiek sinonimų, kiek žmogaus kalboje sudaro visą žodyną. Tai nenuostabu, nes daug kartų sudėtingesnė ir subtilesnė realybė turi būti mąstoma tiek pat kartų išplėstu mąstymu. Šiuo metu planetoje žinome, kad yra žemesnieji gyvūnai, padalinti į skirtingas rūšis ir porūšius. Tačiau šį klasikinį skirstymą patobulinus, galima išskirti gyvūnų ir dievūnų rūšis, kur žmogų galima laikyti pereinamąja grandimi, jį priskiriant arba prie išsivysčiusių gyvūnų, arba žemiausios dievūnų pakopos.

Grįžtant prie teorinio dievūnų sąmonės bei rišlio modelio, kokia konkrečiai dievūnų civilizacija priklauso nuo supratimo, kokia jų sumatoriaus vidinė aplinka, koks sumuojamos hipostratos gylis, kokia sensorinių ir kognityvinių sumatų apimtis. Kaip žinia, civilizacija apima visą teorinį ir praktinį arsenalą, kuris sukuria išorinę ir vidinę civilizacijos formą, jos santykį su supančia aplinka. Akivaizdu, kad kuo labiau išsivystęs sumatorius ir protas, tuo tas santykis labiau dominuojantis, todėl kuo aukštesnė rūšis, tuo jos sąveika su aplinka labiau agresyvi. Kita vertus, būnant suvokime labiau išsivysčiusiu, gali atsiverti kitiems nežinomos tikrovės, nuo kurių priklauso rūšies egzistencija, tad įmanomas ir pagarbus bei atsižvelgiantis mąstymas. Jeigu rūšis mąstanti, o ne tik daug suvokianti per sensoriumą, tai sąveika atsiranda protinė, priklausanti nuo to, kokiame logose jis susiformavęs. Rūšis, turinti neišvystytą mąstymą, tik sensoriumą ir esantį konfigūracijoje instinktas-pasaulis, o ne mąstymas-pasaulis, būtų ne dievūnas, o supergyvūnas, kurio taikingumas daugiau priklausytų nuo maitinimosi ypatumų.

Filognozijoje žmogus suprantamas ir kaip aukštesnis gyvūnas ir kaip neišsivystęs dievūnas, priklausomai nuo to, kokiam porūšiui jis priklauso. Jeigu turi signalinę ir reaktyviąją sąmonę - tai aukštesnysis gyvūnas, homo sapiens, o jeigu turi racionalią sąmonę - tai žemesnysis dievūnas, homo rationalis. Norint tapti išsivysčiusiu dievūnu, reikia vykdyti protingą genetinę programą ir vystyti rišlio teoriją. Filognozijos tikslas - žmogaus kaip dievūno tobulinimas, sukuriant išplėstą proto sistemą, kuri atitinka aukštesnio lygio civilizacijas negu JDC ir BDC ir skirta planetą turinčiam valdyti elitui, priimtam bendrauti su išsivysčiusių dievūnų rūšimis. Norint juos suprasti, reikia žinoti dievūnų nM laispnius, kurie žmonių civilizacijai atveria aukštesnes technologijas, priima į savo pasaulį, leidžia naudotis savo pasiekimais, keičiasi žiniomis ir resursais. Kosmose, vadinamieji išsivystę dievūnai yra genetinės rūšys, kurios pasiekusios aukštesnį išsivystymą už žmogaus sumatoriaus, bet turi tą patį genetinį materialaus ląstelito principą. Tačiau akivaizdu, kad ląstelitas apriboja sumavimo ir aplinkos valdymo priemonių atsiradimą, tad dar aukštesni dievūnai yra negenetiniai, nes neturi genetinio ląstelito. Jų kūnas kitokio principo, genetika - kitokio lygmens.

Taigi, R1 yra gyvūnų arba žemesniųjų dievūnų, R2 yra genetinių dievūnų, o R3 yra negenetinių dievūnų rišliai iki pat hipostratinio centrinio realybės klodo. Kadangi technologijų atskleidimas „Pradinėje mokykloje" nenumatomas, R2 rišlio teorijas, išreiškiamas magijos laipsniais, pristatyti gana sudėtinga, nes šie magijos laipsniais suprantami tik turint labiau pažengusį mąstymą ir sensoriumą, kuris subtilią technologiją atveria natūraliai ir yra natūrali gamtos dovana, suteikta rūšiai Kūrėjo. Tačiau kartkartėmis bandysiu daryti į šį lygmenį užuominas, parodydamas ko žmogui trūksta arba kaip koks nors klausimas atrodo iš aukštesnės sąmonės perspektyvos. Atėjus laikui parodysiu kelis atvejus, kurie apima dievūnų sumatoriaus kosmologiją, kurioje matosi gilesnė metafizinė realybė kaip empirinė duotis, ir žmogiškas daiktiškumas įsuptas į nedaiktiškas auras, kurių signaluose tarpsta visai kitoks gyvenimas, esantis ne vien tik jėgų arba energijų sankaupomis, bet ir psichine arba dvasine realybe. Į ką žmogus galėtų orientuotis, norėdamas suprasti šį pasaulį - ne taip sunku suvokti: tokia terpė yra garsų pasaulis, turintis signalinį / informacinį daiktiškumą, kurį pavertus sensoriumu, jis tampa sudėtinga muzika, neturinti aiškiai išreikšto vaizdinio priekinio kūno ir sudaranti informacinį / signalinį substancinį sluoksnį. Apie šį pasaulį kalbėjo F. Nietzsche'ė, kurio viršžmogis buvo siekis iš žmogaus gyvūno sukurti aukštesnįjį dievūną, sugebantį tapti tikru planetos šeimininku iš jos valdančiu visą supančią kosminę erdvę.

[klajunas]

Tiems, kas skaitote temą "Dievo bažnyčia" šiame forume, kur surinkti tekstai įeisiantys į to pačio pavadinimo "Filognozijos pradmenų" 13 tomą, gali būti įdomus įrašas mano tinklaratyje www.filognozija.com, kuriame apibendrinami 2023 / 2024 metai.

https://filognozija.com/2023/12/13/filognozija-2023-2024-metais/

Čia kalbama apie filognoziją apskritai, apie knygų leidybą, apie lankomumo statistiką, ateities perspektyvas ir pan. Kam įdomi filognozijos tema ir konkrečiai 13 tomo planai, siūlau apsilankyti mano puslapyje.

[klajunas]

Saviobjektyvizacija ir tiesa

Šiame skyrelyje pamėginsiu aptarti filognozijos santykį su mokslu per tiesos, arba saviobjektyvizacijos, prizmę. Visose pažinimo sistemose iškyla klausimas, kaip iš subjekto gali kilti kas nors objektyvaus ir teisingo, kas turėtų tiesos ir visuotinio galiojimo statusą. Juk, atrodytų, kad visi subjekto produktai turėtų būti pažymėti subjektyvumo žyme ir visos teorijos būtų tik asmeninių nuomonių rinkinys. Tai reikštų, kad nėra jokios tiesos, ir joks „visuotinis" mąstymo principas - neprivalomas. Tam, kad to nebūtų, kad teorijos galėtų puoštis visuotinės tiesos aureole reikalingas saviobjektyvizacijos arsenalas. Bendrais bruožais tai reiškia, kad objektyvus mąstymas atskiriamas nuo subjektyvaus mąstymo, apdovanojant jį objektyvumo atributais prote. Kitais žodžiais tariant tai reiškia, kad pereinama iš individualaus į visuotinį, arba universalų, režimą, kur galima įrodyti, kad teiginiai arba principai galioja, tai yra teisingi, ne individualiai, bet universaliai. Tai galima daryti paviršutinišku būdu, pasirenkant tinkamą žargoną, išimant visus subjektyvistinius žodžius ir pridėliojant objektyvistinių. Jeigu einama giliau, į protą, tam reikia apsivalyti nuo visų iracionalumų, nuomonių, įsitikinimų, neteisingų informacijų, jausmų, charakterio, ir remtis vien racionaliomis struktūromis, kurios šiuo metu visos yra suvestos į logiką ir matematiką, kaip racionalaus proto aukščiausią pasiekimą.

Tačiau filognozijos koncepcijoje suabejojau, ar toks saviobjektyvizacijos metodas nėra iliuzija. Be abejo tai nereiškia, kad ji vien tik iracionali, neparemta logika arba matematika, bet kokiais nors mistiniais išgyvenimais. Nieko panašaus. Mano manymu, moksle saviobjektifikacija, pagal principą „Aš Platonas esu tiesa" (F. Nietzsche'ė), yra per daug primityvi ir tiesmuka, o filognozijoje pateikiamas labiau išbaigtas principas, leidžiantis įvertinti, kokioje vietoje visumoje yra pažinimas. Juk visos pažinimo sistemos, siekia tikro žinojimo, ir niekam nereikalingas neįrodytas ar neįrodomas kliedesių rinkinys, prisidengiantis tiesos skraiste.  Tačiau kai turimas „pasakų" pasaulis, ne geresnis už ankstesnių civilizacijų mitų išsigalvojimus, bet primetamas kaip galutinė tiesa, „mokslui", siekiančiam objektyvumo ir tiesos, tai garbės nedaro. Filognozijoje ši problema išsprendžiama vadinamuoju „informacinio ploto" metodu, kai pirmiausiai įvertinama kiek procentų informacijos turima, ir tik tada sprendžiama kiek teorijoje yra tiesos. Tai yra, jeigu turima 10 proc. holoplastinės informacijos, ir modelis pagrįstas tik šia dalimi, į jo struktūrą neįskaičiuojama 90 proc. informacijos, kurios reikia norint, kad teorija būtų galutinė tiesa. Šis metodas, pavyzdžiui, fizikoje nenaudojamas ir jos modeliai kiek tik ji egzistavo, buvo taikomi absoliučiai, arba neįvertinant informacijos „gylio".

Iš to seka, kad filognozijoje nelaikoma, jog subjektas kaip toks, net apdovanotas mąstymo objektyvizavimo priemonėmis - kaip racionalus protas (logika ir matematika), metodas, techninių parametrų matavimo priemonės - gali tapti tiesos švytėjimo vieta. Priežastis paprasta: kiekvienas žmogus yra savo individualus pasaulis, atmintyje sukaupęs tik individualią informaciją, tad čia gaunamos išvados yra subjektyvios ir neprivalomos. Įvedant objektyvizavimo priemones, sukuriama tik iliuzija, pavyzdžiui, vietoj „manau" rašant „taip yra" arba „įrodyta". Tačiau tai tik žodžiai, skirti suklaidinti, nes ar „taip yra iš tikro" gali pasakyti tik viską matanti begalinė sąmonė. Kai matai tik kažkokią nedidelę dalį, formuluoti universalias tiesas beveik neįmanoma, nebent realybės gylis suseklinamas iki to, koks duotas ir jis laikomas visu pasauliu. Taip pavyzdžiui elgiasi fundamentiniai gamtos ir žmogaus mokslai, kur kosmosas modeliuojamas kaip sudarytas iš atominės substancijos ir eterio, arba sąmonė laikoma tik neuronų aktyvumo epifenomenu. Šio principo bėda ta, kad paskelbus modelį pilnu, bet jam tokiu iš tikro nesant, tiek daug reiškinių lieka už paaiškinamumo ribos, kad akivaizdžiai kyla klausimas ar modelis iš tikro apima „viską" ar tai tik graži svajonė.

Iš to seka, kad tiesa įmanoma tik ją išvedant iš pilno realybės vaizdo, kuris kuriamas per visą jos gylį. Visos kitos tiesos yra tik galimi artiniai, kurie aiškinami iš nepilnos informacijos, tad net apdovanoti saviobjektyvizacijos priemonėmis - jie netampa tiesa. Mokslo teoriją, kuri yra kokio nors žmogaus ar žmonių kolektyvo produktas, galima vertinti kaip dalinį pasiekimą, kuris, kaip turintis teorinį ir praktinį aspektą, gali tam tikru masteliu pasitvirtinti, tačiau taip dažniausiai atsitinka dėl taikomos metodikos netobulumo ar manipuliacijos. Ypač tai galioja matavimo prietaisams, kurie, kad „teisingai" matuotų, turi būti sukalibruoti arba, kitaip sakant, specialiai paruošti, kad vykdytų teisingus matavimus. Visas matavimo teisingumo („tiesos") triukas yra kalibravime: prietaisai sufabrikuojami patvirtinti teorijos parametrus, padarant juos fizikinės sistemos sudėtine dalimi, juos prie šios prijungiant, o paskui įterpiant papildomus kalibravimo parametrus, kad juose veiktų teoriniai modeliai, dabar jau patvirtinami „matavimu".

Kadangi dabartiniame lygyje filognozija daugiau teorinė - jos tikslas sukurti visuotinį modelį, sudarytą iš dviejų polinių realybių: sąmonės realybės, vadinamos sumatoriaus realybe, ir absoliučios tikrovės realybės, kuri vadinama holoplastine realybe. Tai du kraštutinai poliai, tarp kurių vyksta pažinimo procesas, kuris suvokiamas ne kaip atskiro žmogaus subjektyvus psichologinis vyksmas, bet kaip dviejų absoliučių realybių ryšys, tarp kurių yra atrandami absoliutūs dėsniai, suteikiantys pažinimui rėmus, darančius jį fundamentaliu procesu, prasidedančiu nuo nulinės informacijos ir baigiančiu pilnu informacijos „perpumpavimu" iš transcendencijos į sąmonę ir dirbtinės realybės jai primetimu, kuri ateina iš sąmonės vidaus techninio mąstymo. Tai reiškia, kad filognozijoje tematizuojamas žmogus ir kosmosas kaip galutinės realybės, išanalizuojama jų struktūra, o tada tarp jų nustatomas santykis, vadinamas gnostine ir technine sinteze, kuriose ji peržengia primityvius saviobjektyvizacijos triukus, kuriuose dar neturint tiesos būtų galima apsimesti, jog jau turimas galutinis rezultatas ir taip klaidinti žmones. Filognozijoje naudojamos teisingos formulės, kuriose nemaskuojamas pažinimo netobulumas, pavyzdžiui, parodant, kad toks ir toks modelis yra išvedamas iš 10 proc. informacinio ploto, vadinasi yra suvoktinas tik kaip 1 / 10 tiesos, o ne 100 proc.

Pats primityviausias tiesos imitavimas yra terminologinis žargonas, atviras melavimas, apsimetinėjimas, kad įrodyta ir pan. Mąstymas būna subjektyvus, siekiama kokių nors tikslų, pavyzdžiui, civilizacinio kolektyvo organizavimo, kokių nors psichovektorių primetimo, tam suklastojama „mokslo" imitacija, tekstas prismaigstomas klaidinančių žodelių, o tiesos teiginiuose nėra jokios. Tad, norint įvertinti koks iš tikro lygis - siūloma pereiti prie filognozijos sistemos, kurioje yra priemonės apskaičiuoti koks sąmonės gylis absoliučioje tikrovėje, ką matuoja matavimo prietaisai, susipažinus su metodika, pagal kurią jie prijungiami prie tiriamos sistemos ir bus aišku, kiek mąstymo „objektyvumas" ir „universalumas" turi tikros tiesos, ar tai nėra tik kokių nors suinteresuotų organizacijų ideologinis arba komercinis šarlatanizmas, siekiant manipuliuoti sąmonėmis. Tapimui tiesos sąmone savo mąstymą objektyvizuoti ir universalizuoti su logika - neužtenka, nes filognozijoje atskleistas sąmonės ir absoliučios realybės sąveikos modelis atskleidė, kad tiesai reikia daugiau kriterijų, siekiant kad ji būtų galutinė ir absoliuti. Dėl šios priežasties laikau, kad filognozija yra teorija, peržengianti standartinius mokslus, ir patikslinanti juose naudojamas formules, įvedant absoliučios tiesos siekimo reikalavimą. Norima, kad žinojimas būtų visas. Dalinis žinojimas niekada nelaikomas tiesa. Todėl kiek mokslui trūksta iki holoplastinės realybės, tiek jame yra melas ir mitologija, niekuo nesiskirianti nuo senųjų civilizacijų mitologijų. Aišku, ši sistema reikalinga kurti civilizacinius kolektyvus žmonijoje, tačiau tiesos sąmonės siekis išpildomas tik kai kuriose ezoterinėse doktrinose, viena kurių yra holoplastinė filognozija.

[klajunas]

Filognozijos kelio problema

Kaip prisimenate, pagrindinėje filognozijos formulėje yra įmanomos dvi perspektyvos, kadangi ji turi du priešingus polius: žmogaus ir visatos. Žmogaus polius vadinamas mažąja sieva ir yra sumavimo burbulas, iš kurio vidaus, vadinamosios Platono olos, jis suvokia visatą; priešingas polius yra absoliuti realybė, kuri yra anapus sumuojančios sievos ir kažkokia dalimi įtraukiama į olą, sudarydama joje objektyvų pasaulį bei žmogų. Natūralu, kad kadangi esu žmogus, kaip ir kiti, civilizacijų modeliai sukurti remiantis MS perspektyva, iš kurios bandoma atverti, kas yra ši visata, kurioje gyvena žmogus, kuriant maginį, mitinį, religinį arba filosofinį kosmoso interpretavimą. Renkantis ant kurio prado civilizacijoje turi būti pastatyta tvarka, galima rinktis žmogaus arba visatos tvarką, kur pirmu atveju vyrauja žmogaus protas, o antru - natūrali prigimtis. Pagal tai, kaip ta tvarka veikia planetoje žmogaus gyvenamą aplinką, galimas teocenas, natūralia tvarka pagrįstas gyvenimas ir antropocenas - žmogaus tvarka paremta civilizacija. Šie atvejai filognozijoje buvo pavadinti „Dievo bažnyčia" ir „Šėtono bažnyčia". Tryliktame tome rašau daugiau apie pirmąjį variantą, tad turėčiau daugiau dėmesio kreipti į Dievo bažnyčią, kuri teikia pirmenybę natūralumui ir prigimčiai, neįvedinėja dirbtinio pasaulio, išardančio natūralią darną. Žinoma, tai tik viena iš galimybių, ir pasaulis nebūtinai turi ją rinktis, tačiau prieš darant pasirinkimą, turi būti gerai apsvarstyti visi variantai, kad žmogus suprastų, kokios kiekvieno pasirinkimo pasekmės.

Imant įprastinę ženklinimo sistemą, turime dvi galimybės:

MS [DS] - Šėtono bažnyčia;

DS [MS] - Dievo bažnyčia.

Tai yra jau jums žinoma inversija, kuri rodo ant kokio fundamento pastatyta realybė žmogaus sumatoriuje: ant fundamentum II ar ant fundamentum I. Kitaip sakant, tai yra Platono olos ir visatos inversija, kurioje iš pradžių pirmenybę turi gamta ir natūrali tvarka, o po to, kai žmogus kultūriškai sustiprėja, šį svorio centrą perkelia į save ir nori pasaulį kurti remdamasis savo valia, tai yra jį užgrobti ir tapti jo valdovu. Pažiūrėtas vietiniu masteliu šis konfliktas yra tarp gamtos ir dirbtinės tikrovės, kuri atsiranda pradedant vystyti techninį pasaulį, sukuriamą iš proto logikos ir perdirbtos natūralios substancijos, iš kurios gimsta techniniai daiktai. Istorijos eigoje techninių daiktų prisikuria tiek daug, kad jie tampa išvystyta technosfera, kuri įveda planetoje antropoceno erą, paremtą vien žmogumi ir jo sukurtu dirbtiniu pasauliu. Svarbiausias klausimas - ar toks kelias nėra pražūtingas, kokius kelius turi rinktis žmonija, ar verta išsaugojimo natūrali gamta ir žmogus, ar „jau seniai laikas pereiti į transhumanizmo erą". Čia transhumanizmas suprantamas kaip žmogaus peržengimas, ne jo nuvainikavimo prasme, kaip centrinės kosmoso realybės, nes Šėtono bažnyčia visa sukurta iš žmogaus, tačiau jo peržengimas įveikiant natūralumą ir prigimtį, siekiant sujungti su techniniu daiktiškumu, kuris prijungtas prie technosferos technodievo, tampančiu jo valdovu, o žmogus - tik valdomuoju. Tai reiškia, kad antropocentrizmas įveikiamas ne anapus žmogiškos realybės labui, bet technikos labui, kuri visa yra iš žmogaus sukurta realybė. Vadinasi, mano sampratoje pohumanizmas yra ne svorio centro perkėlimas į priešingą žmogui polių, į Dievo bažnyčią, bet į techniką, kuri yra Šėtono bažnyčios produktas.

Šioje knygoje Dievo bažnyčios klausimas sprendžiamas ne atsietai nuo filognozijos, bet bandoma pasirinkti, koks akcentas jai priimtiniausias, ir ar ji turi būti žmogaus, ar gamtos pusėje. Kaip žinia, tai priklauso nuo to, ar renkamasi juodojo drakono, ar baltojo drakono civilizacija, kur juodojo drakonono pasirinkime atsisakoma kurti dirbtinę civilizaciją iš transcendentinių klodų primetant jiems technines funkcijas, o baltajame drakone siekiama šias galimybes vystyti maksimaliai, iki pilno holoplastinės realybės technologinio įvaldymo. Čia yra dvi pagrindinės galimybės, kurios buvo įvardytos kaip gnostinė sintezė ir techninė sintezė, kurios galimos darant inversiją tarp mažosios ir didžiosios sievos ir nedarant. Tai reiškia, kad civilizacijos galimos tik teorinės, nesiekiant praktinio gamtos ir žmogaus perdirbimo ir praktinės, kurios siekia pakeisti visą realybę, įdedant į ją žmogaus protą ir valią, paverčiant tvarką antropocenu ir technocenu. Baltojo drakono civilizacija yra humanizmas, kultūra, pagrįsta žmogaus aukštinimu, o juodojo drakono - teosofija, pagrįsta anapusinės realybės išaukštinimu, jos neperkuriant, neverčiant tarnauti žmogaus valiai. Sprendžiant klausimą, kas geriau iš filognozijos perspektyvos, atsakymas atrodo natūralus, suprantamas jau iš pačio doktrinos pavadinimo - „pažinimo meilė". Tačiau aš šio klausimo taip tiesmukai netraktuoju, nes pažinimas neprivalo būti ekstremistinis, jis gali būti nuosaikus ir ribotas, atsisakantis begalybės žmogaus ir gyvybės išgelbėjimo labui. Kitaip sakant, kai įvedamas papildomas faktorius, gyvybės išsaugojimas, pažinimas nustoja būti radikaliu ir priverčiamas sustoti bei apsiriboti.

Dievo bažnyčia, kaip ir Šėtono bažnyčia, gali būti ir juodasis drakonas, ir baltasis drakonas. Kai kas tuo gali suabejoti, tačiau filognozijoje laikomasi tokio principo. Tai reiškia, kad gelmė Dievo bažnyčios baltojo drakono civilizacijoje gali būti atveriama natūraliai, per rūšies vystymąsi link dievūno lygio, arba per atsitiktinių atvejų atsiradimą, kai dėka genijaus žmonija sugeba pamatyti daugiau realybės natūraliai. Tokius žmones, dėka kurių civilizacija daro šuolį, siunčia dieviška sieva, kuri sujungia tobulesnį genetinį substratą arba dvasinę sietuvą, gebančią matyti daugiau negu eiliniai žmonės, taip sukuriant proveržį ir naują išsivystymo lygį. Šis atvejis įmanomas žmogaus sietuvoje ir pasaulio sietuvoje, kuri atsiranda iš natūralios gamtos, nenaudojant jokių techninių prietaisų arba tie prietaisai, tik transcendencijos dovana. Renkantis tokį filognozijos kelią civilizacijoje, jis istoriškai būtų labai ilgas, ir paremtas genijaus kultu, tačiau nedarkantis natūralios tvarkos ir prigimties techniniais priemonių arsenalais, kuriais žmogus transhumanizuojamas ir tobulinamas dirbtinai. Koks variantas galutinai bus pasirinktas filognozijos - kol kas neatsakau, nes šis klausimas ganėtinai sunkus, ypač žinant, ką renkasi baltojo drakono radikalai jau šiuo metu. Tačiau, kaip jau sakiau, apsiribojant aklu pažinimu ir neatsižvelgiant į gyvybės bei gamtos išsaugojimo reikalavimą, galima nuklysti į katastrofinį scenarijų, kuriame žmonija turės mokytis sunkiuoju keliu, pereinant per katastrofų seriją, kuriose turės kovoti už išlikimą prieš techninio pasaulio įsigalėjimą, grasinančio sunaikinti natūralią, tai yra dievišką, gyvybę.

Kalbant apie Lietuvą, joje vienas pagrindinių filosofų, sprendusių šį klausimą buvo A. Šliogeris, kuris rinkosi radikalią Dievo bažnyčią, išimant iš savo filosofinio pasaulio visą dirbtinumą ir pirmenybę atiduodant gyvybei bei gyvūnui. Kadangi dirbtinumo, arba inversijos, šaltinis yra žmogus, jis norėjo maksimaliai apriboti žmogišką Platono olos polių, kad leistų tarpti ir klestėti Kitam poliui, atsisakant pasaulio naikinimo ir perdirbimo į žmogiškas funkcijas. A. Šliogerio manymu, šis principas galioja tiek teorinei, tiek techninei sintezei, nes protinės manipuliacijos pažinime paruošia dirvą praktinėms manipuliacijoms, kurios sunaikina natūralią tvarką ir visą realybę paverčia į susireikšminusio žmogaus kūrybinių manipuliacijų areną. Todėl galima sakyti, kad vienas gana radikalus atvejis Lietuvoje jau turimas, tai yra Dievo bažnyčią propaguojanti filosofija, kurioje civilizacija modeliuojama kaip radikalus juodasis drakonas, apsiribojantis tik žmogaus sumatoriaus  atveriama ola ir suteikiantis joje pirmumo teises natūraliam daiktui ir nesuprotintai gamtinei realybei. Kadangi tiesiogiai neseku šio filosofo pėdomis, mano kelias galimas kitoks, renkantis kitokias protines kombinacijas sątvarologijoje, tačiau atsižvelgiant į jo išsakytus argumentus. Ko tikrai nesirenku yra priešingas polius, kuris yra radikali Šėtono bažnyčia, siekiant maksimalios baltojo drakono civilizacijos, kurioje visiškai išnykusi gyvybės problema ir siekiama pilno žmogaus bei nežmogiško pasaulio technologizavimo, paverčiant planetą megamašina. Tai būtų radikalus kiberpankas, blogiausias žmonijos scenarijus kokį tik galima pasirinkti.

[klajunas]

Anapus Animus olos

Kaip jau ne kartą buvau sakęs, filognozijoje siekiama aprašyti holoplastinę realybę, kuri apimtų visą tikrovės informaciją, išreiškiamą arba kaip rišlys, arba kaip raigas. Ši realybė, žinoma, nėra žmogus, tad norint pasiekti šį tikslą, reikia transcenduoti jo olą, išsivaduojant iš ribotos informacijos kuriamų iliuzijų, atskiriančių jį nuo absoliuto. Žmogui greičiausiai tai nėra įmanoma, tad yra filognozijos versija, skirta mažosios sievos ontologinei hologramai, kuri yra pirmas filognozijos variantas, pasaulį matantis iš žmogaus perspektyvos. Kiti filognozijos variantai jau ne žmogiški - jie pakyla iki dievūno ir Dievo lygio, kuriuose visa realybė matoma iš išorės, iš savo olos, įsisavinusios daugiau informacijos negu žmogaus ontologinė holograma. Tad galima išskirti tokias sievos rūšis: žmogiška sieva, dvasinė sieva ir dieviška sieva. Sujungus visas šias perspektyvas į vieną visumą, gaunama filognozijos visuma, kuri buvo pirmą kartą paviešinta dvyliktame tome „Rišlio teorija" (2023). Ši filognozija ir bus vystoma tolesniame etape, bandant į absoliučią realybę pažiūrėti tiek iš vidinės, tiek iš išorinės perspektyvos, iš kurių daug geriau atsiveria žmogaus vaizdas, leidžiantis atsakyti į klausima, kas yra gyvybė šioje tikrovėje, kokia jos paskirtis ir koks jos likimas po mirties. Formule tai galima išreikšti taip:

F ([MS(1) - R1 - RA1] - [RA2 - R2 - DvS(100)] - [RA3 - R3 - DS(1000)])

F - filognozija;

R1 - žmogaus rišlys;

R2 - dvasinis rišlys;

R3 - holoplastinis rišlys;

RA - raigas;

MS - mažoji sieva;

DvS - dvasinė sieva;

DS - dieviška sieva.

Šioje formulėje parodytos trys olos pradedant nuo žmogaus olos, tai yra animus, spiritus ir Deus. Kiekviena iš jų rodo olos vidaus koncepciją, kuri sudaryta iš MS, DvS ir DS struktūros, iš kurių šiuo metu išreikšta yra tik mažoji sieva, kuri turi šešis sumatų kompleksus, sudarančius psichinę ir daiktinę sąmonės dalį. Tuo tarpu kitos olos kol kas nesuformuluotos, nes tam trūksta informacijos, tik pažymima, kad dvasinė ola sumuoja daugiau hipostratos klodų, atveria subtiliąsias jos dalis, todėl jai prieinamos subtiliosios technologijos, daug kartų lenkiančios žmogaus technologijų galimybes. O dieviška sieva, sudaryta iš substancinių klodų, kuriuose sumuojama visa realybė, įgalinanti susikurti dievišką santykį su visata, užsiimti dieviškų „technologijų" vystymu. Manau, kad viena iš tokių dieviškų technologijų yra gyvybė, kuri kosmose įkuriama ten, kur tam yra palankios sąlygos, suradus tam tinkamą planetą.

Parametras R žymi žinojimą, kuriame atskleidžiama kokia yra supančio pasaulio prigimtis, iš kokių klodų jis sudarytas ir kokias technologijas įmanoma kurti substancijose. Kuo didesnis olos gylis, tuo labiau išsivystęs rišlys, kurio žinojimas perkeliamos į raigo kompoziciją vietinėse substancijose, iš kurių sukuriami techniniai daiktai. Žmogaus technologijos primityviausios, aukštesnio lygio yra dvasinės technologijos, kurių sieva turi 100 dalių informacinio ploto ir šimtą kartų viršija žmogaus proto galimybes. Raigas, formulėje žymimas RA, sukuriamas gnostinėje sintezėje supratus kaip kombinuoti klodų struktūras, kad iš jų būtų gauta naudinga funkcija, nuo energijos iki skaičiavimo mašinų ir ryšio priemonių. Kokios galimos papildomos technologijos priklauso nuo to, kokias galimybes atveria subtilieji klodai, kuriuos regi dvasinė ir dieviška sieva. Šios sievos bus modeliuojamos aukštesnio lygio filognozijos pakopose, kuriose bus kalbama apie holoplastines technologijas, skirtas planetos gynybai ir visos civilizacijos valdymui. Maksimaliu gyliu laikau 1000 dalių informacinio ploto, kuris yra visos informacijos imitacinis parametras, skirtas išreikšti proporcijas ir santykius. Žmogaus ola - turi mažiausiai informacijos, laikau jog tik 1 dalį; dvasinės būtybės ola turi 100 dalių; o dieviška sieva apima viską ir „mato" 1000 dalių informacinio ploto savo visatinėje „sąmonėje". Tam reikia ne tik pažangiausio dvasinio išsivystymo, bet ir fizinio, nes fizinis kūnas surenka dalį informacijos, tad norint sukurti holoplastinį sumatorių, reikia tokių kūno kompozicijų, kad jis būtų sugebantis sąveikauti su giliąja hipostrata, vadinasi turi būti pasislinkęs į nematomą žmogaus sumatoriui spektro dalį. Atitinkamai ir išoriniai kūnai [P - S] turi būti sukurti visai kitu principu. Sąlygiškai galima pasakyti, kad žmogus - organinis, dvasia - „eterinė", o Dievas - „dvasinis". Atitinkami tas pats galioja ir [R - RA] kompleksui, kuris atitinka olos principą. Šis sistema paveiksle turėtų atrodyti taip.



Matome, kad pagal šią, jau kitur minėtą, logiką yra šešios metafizinės zonos, kurios apima dievišką realybę (MZ1), materialų pasaulį (MZ2) ir gyvybės išorinę (MZ3, MZ4) bei vidinę (MZ5, MZ6) realizaciją. Kiekviena ši zona turi savo realybės modelio versiją, kuri parodo, kas ji yra ir kokios joje įmanomos raigo struktūros. Žmogų iš vidaus labiausiai domina, kas yra gyvybė ir koks yra viso vidinio pasaulio olos galutinis pagrindas, tradiciškai vadinama Dievu. Iš animus vidaus su šia realybe susiformuoja įvairūs santykiai, kaip garbinimo, dialogo ar užkariavimo. Spiritus ir Deus lygio vizijos žmogaus oloje nepasirodo ir tai daugiau įsivaizduojama arba postuluojama, kaip protiniu išprotavimu grindžiama, kauzalinė, būtina tikrovės dalis. Iš priešingos pusės žmogų galima įsivaizduoti kaip dirbtinę gyvybę, kuriamą dvasinės būtybės gylyje, tai būtų santykis kaip tarp žmogaus ir „Teslabot" androidų, tik gyvūnai daug kartų pažangesni. Galima įsivaizduoti ir kad gyvybė ateina iš dar gilesnio kūrybinio impulso, kurį valdo dieviška hipostrata, nes gyvybei sukurti reikalingos holoplastinės realybės galimybės. Taip gautųsi seka, kad Deus kuria Spiritus realybę, Spiritus kuria Animus, o Animus kuria robotus su kompiuteriniu intelektu. Tai reiškia, kad technologijos būdingos visiems gyliams ir kad tai natūralus olos poreikis - iš inkorporuotos substancijos reprezentacijos kurti techninius raigus, kurie plečia gyvybės veiklos mastus. Nenuostabu ir tai, kad pagrindinis žmonių civilizacijos vystymo tikslas yra kaip tik toks - užimti vis gilesnį hipostratos sluoksnį, ir įvesti į jį žmogaus proto ir valios valdomą dirbtinį pasaulį.

Todėl, manau, kad gyvybės technologijos atsiveria pasiekus RA2 raigo lygį, kuris yra dvasinės būtybės technologijos, turinčios kosminį mastelį, valdo planetines civilizacijas ir turi tarpžvaigždinę imperiją, esanti ta vadinamąja transcendentine civilizacija, kuri kai kuriose religijose vadinama Dangaus karalyste. Galima manyti, kad po mirties žmogus keliauja į šią realybę, kurioje pamato kas yra žmogaus pasaulis iš išorinės perspektyvos ir supranta, kad žmogus yra tik viena iš gilesnės technologijos rūšių, kurios paslaptį jis pamato anapusiniame pasaulyje, kuriame supranta koks buvo gyvenimo principas ir kodėl buvo parinktas vienoks, o ne kitoks scenarijus. Bet kokiu atveju gyvenimas ribotas, laikui praėjus kiekvienas sugrįžta į tikrą anapusinį pasaulį, kuriame įgijęs tikrą savo formą išsivaduoja iš mažosios sievos olos apribojimų. Tačiau kol gyveni, reikia laikytis šio gyvenimo žaidimo taisyklių ir eiti savo gyvenimo keliu akluoju būdu, nežinant viso to prasmės ir tikslo. Kai kam šis pasaulis atsiveria dar esant gyvam, tačiau kadangi tai vidinės patirtys, kurių niekam neįmanoma parodyti, jos lieka individualios, kuriomis niekas nenori tikėti ir šį aukštesnį žinojimą tik išjuokia. Tačiau tai nėra svarbu, nes pasiekus aukštesnį lygį visi šie klausimai išnyksta, nes žmogus įgyja Spiritus galimybes turinčias sumavimo olą, kurioje mato viską savo „akimis" ir įsitikina, kad ankstesnė Animus ola nebuvo tikras pasaulis, o tik viena iš galimų asmeninių iliuzijų.

[klajunas]

Įtakų pilnas vaizdas

Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie Vakarų civilizacijos pagrindinių krypčių filosofinį mazgą, susietą su „Drakono akyje" (2021) minėtų civilizacijų medžiu, sudarytu iš centrinės ašies, į kurią įeina metafizikos atsisakę filosofai F. Nietzsche'ė ir A. Šliogeris. Šie filosofai turėjo aiškiai išreikštą antigelminę nuostatą, kurioje pirmasis buvo žmogaus ir Žemės imperijos propaguotojas, o antrasis - vietovės šiapus horizonto ir nesužmoginto daiktiškumo. Jie kovojo prieš toliau pateiktame paveiksle matomus atsišakojimus, kurie kairėje yra krikščionių religija, atstovaujama Jėzaus iš Nazareto ir technomokslo dešinėje, atstovaujamo D. Mockaus. Tad F. Nietzsche'ės atveju, kurio didžiausias priešas buvo Bažnyčia, svarbiausias veikalas yra „Antikristas", o A. Šliogerio, nors jis analogiško veikalo ir neparašė, turėtų būti „Antitechnika" arba „Antimokslas". Nors abu jie pažymėti kaip ašiniai filosofai, žymimi ant centrinės civilizacijų medžio ašies, jų filosofijos nėra suderinamos, nes A. Šliogeris propagavo bežmogį daiktiškumą, o F. Nietzsche'ė aukštino žmogaus valią, kūrybą ir aukštąją kultūrą.



Kiti du mąstytojai, aptariami šiame skyrelyje, yra Jėzus iš Nazareto, kurį laikau gnosticizmo judėjimo pradininku, vienu iš žymiausių religinių metafizikų, ir D. Mockus, siekiantis suformuluoti holoplastinio žinojimo sistemą, kurios tikslas atskleisti visą transcendenciją, padaryti ją regimą protui. Šie du atvejai panašūs tuo, kad jie užsiima radikalia metafizika, bando suprasti anapusinio pasaulio paslaptį, glūdinčią anapus sumatoriaus olos, kurioje yra gyvybės ir šiapusinio gyvenimo šaknis, kurią atskleidus, taptų aišku kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė. Šie filosofai susiję su jau minėtomis antitezėmis, kur Jėzaus antitezė yra F. Nietzsche'ė, o D. Mockaus - A. Šliogeris. Kam jiems buvo reikalinga antimetafizika - ganėtinai aišku, jie bandė perorientuoti civilizaciją iš proto kuriamos dirbtinės tvarkos prie natūralios, kurioje jie teigė siekiantys išlaisvinti gyvybę ir gyvenimą padaryti laisvą bei klestintį. Tik vienu atveju to buvo siekiama žmogaus gyvybės atžvilgiu, o kito - nežmogiškos gyvybės. Šie filosofai gyvybę susiaurino tik iki fenomenologinio ir psichologinio lygio, atsisakydami metafizinio dėmens, nes neturėjo sumatoriaus teorijos, sukurtos D. Mockaus, dėl to jiems atrodė, kad metafizinė realybė priešiška gyvybei, o jos protinė projekcija - kliedesių rinkinys, arba pasaka, kurią reikia ištrinti iš civilizacijos, kad atsistatytų natūrali tvarka, gyvenimas sugrįžtų prie pradmenų, kuriuose būtų atkurtas autentiškas žmogus.

Kiti du filosofai, pažymėti paveiksle yra Marxas ir Stirneris, kurie irgi turėjo savo „anti", kuris pirmuoju atveju buvo turtas, kapitalas, stambaus verslo klasė, prieš kurią jis organizavo darbininkų klasę planetinėje revoliucijoje, panašiai kaip F. Nietzsche'ė ragino sukilti prie Bažnyčią ir jos mokymą; o antruoju atveju tai buvo individualistinis anarchistas, M. Stirneris, paskelbęs karą valstybei ir politinei valdžiai. Šis filosofas nepripažino valstybės organizacijos, teigdamas, ji paremta niekur neegzistuojančiomis realybėmis, ir kad jas sugriovus, žmogus atsiduria autentiškoje būklėje, kurioje jeigu nori gali organizuotis į asociacijas, kurios kuriamos laisvanoriškais pagrindais, verslo arba politinių tikslų siekimui. Nors Marxo ir Stirnerio radikalizmas buvo panašus, tačiau jie buvo radikaliai priešingos polių kryptys, nes Marxas kovojo prie verslo išnaudotojus ir religiją, bet nekovojo prieš mokslą ir valstybę, kurią laikė naudingu valdymo instrumentu, kurį darbininkai turi užgrobti, kad įvestų savo „diktatūrą". Todėl komunizmas buvo priešiškas individualizmui ir laisvei, rėmėsi prievarta ir represijomis. O anarchistai kovojo prieš valstybę ir tuo jie buvo radikalesni už marksistus, nes pasisakė už savivaldą, kuri kuriasi anapus valstybės aparato. Ta savivalda buvo įsivaizduojama kaip kolektyvistinė arba individualistinė.

Pereinant prie sątvarologinio lygmens, galima išskirti visų šių „už" ir „anti" pagrindinį vektorių, kur A. Šliogeris propaguoja bežmogį patyrimą, F. Nietzsche'ė - valią viešpatauti, K. Marxas - darbą, M. Stirneris - laisvę, Jėzus iš Nazareto - tikėjimą, o D. Mockus - pažinimą, propaguojamą jo sukurtame filognozijos modelyje. Filognozijos tyrimo tikslas - išsiaiškinti koks vektorius yra centrinis šiuolaikinėje Vakarų civilizacijos formoje ir performuluoti jį tokiu principu, kad būtų atsižvelgiama į gyvybės poreikius, kuri turi būti saugoma tiek žmogaus, tiek ne žmogaus atžvilgiu. Šis principas buvo būdingas jau minėtiems dviems ašiniams filosofams, kurie griovė ideologinės ir socialinės priespaudos aparatą, trukdžiusį žmonijai vystytis ir žengti į priekį.  A. Šliogeris siekė sugrąžinti filosofiją prie autentiškų žmogaus pamatų apmąstymo, kurioje būtų atskleistas visas civilizacinis šarlatanizmas, kalbinių kliedesių pasauliai ir orientavosi į senovės graikiško stiliaus vietinę politiką ir valdžią; pavyzdinė ekonomika jam buvo žemės ūkis, gyvulininkystė ir amatai. Vadinasi jis siekė įveikus technomokslą sugrįžti prie viduramžių gyvenimo stiliaus, suvokus, kad dirbtinis daiktas ir dirbtinis žodis tik kuria utopiją ir kultūrinį šiukšlyną galvoje, kuris iškreipia iš darnaus gyvenimo gamtoje, atsisakius besaikio naikinimo ir nihilizmo. Mokslo propaguojamą pažangą jis laikė išsigimimu, žmonijos iškrypimu iš gyvybės kelio, kuriame žmonija egzistuoja pusiausviru ir saikingu būdu, nekuriant perteklinio dirbtinio pasaulio, užtvindančio gamtą ir žmogaus protą beprasme žodine terpe, neleidžiančio susitikti su pačia realybe ir daiktais. Šis susitikimas yra autentiškas patyrimas, vadinamas filosofija, kurios sugrįžimo jis siekė savo kūryboje.

A. Šliogeriui antitezė yra D. Mockus, kuris „anti" yra vien tuo, kad užsiima metafizinės pažinimo teorijos kūrimu, kuri nors ir nereliginė, tačiau bando inkorporuoti anapusinės civilizacijos galimybę, kaip tikėtiną ezoterinę teoriją. Pagrindinis filognozijos orientyras yra nedaiktiškas substancialumas, galimai sudarantis sąmonės ir gyvybės pamatą, kurį siekiama materializuoti vidinėje žmogaus pasaulio ontologinėje hologramoje, kad būtų galima sutechninti, kuriant gelmines technologijas, vykdant maksimalią gnostinę sintezę. Tai radikalus nusisukimas nuo daiktų paviršiaus, laikant, kad šis yra tik sumavimo rezultatas, apimantis tik nedidelį įmanomą realybės informacijos kiekį, tad nerodo tikro anapusinio pasaulio vaizdo, o tik kokybiškai stilizuotą abstrakciją. Ši problema artikuliuojama kaip juodojo ir baltojo drakono civilizacijų konfliktas, kur drakonas yra transcendencijos simbolis, kuris gali turėti atvertą ir neatvertą formą. Transcendencija atveriama protu arba dvasine intuicija, tad šie vadinami drakono akimi, kurioje, vidinėje sumatoriaus dalyje, atsiveria vis didesnis kiekis anapusinės realybės, gaunant inversiją tarp mažosios ir didžiosios sievos, kur žmogiška sieva tampa anapusinės realybės pagrindu, vadinamu fundamentum II. Ši kosminė galia siekia sukurti dirbtinę technosferą, išplečiant savo valią į visą, begalinę visatą, iš dalies pratęsiant F. Nietzsche'ės iškeltą tikslą, bet atmetant jo antimetafiziką ir antiracionalumą. Žinoma, toks atmetimas jau yra antinyčė, tačiau inkorporuojant kai kuriuos jo filosofijos elementus, kitus paimant iš technomokslo plėtros ir teologinės metafizikos atvertų transcendentinių perspektyvų.

Kitas klausimas, kaip su filognozijos kuriama perspektyva susiję marksizmas ir anarchizmas? Technologijų plėtra ir monopolizavimas sutelkia turtus nedidelio žmonių skaičiaus rankose, tad atsiranda didelė nelygybė, priespauda ir net vergovė. Ypač šią priespaudą vykdo valstybės aparatas, kuris suaugęs su verslo oligarchijomis, ir taip pat naudojasi technologijų teikiama nauda bei gėrybėmis, per mokesčius monopolijoms. Taip technokapitalas ir technovaldžia tampa žmonių didžiausiais priešais, kurie pasisavina gyvybės vystymosi galimybes, programuoja liaudį būti paklusniais tarnais, nuskurdina ir uždaro baudžiavos kalėjime, kuriame vargstantys žmonės nesugeba pasipriešinti prieš organizacinį ir technologinį totalitarizmą. Dėl šios priežasties filognozijai ateityje reikia daugiau pasidomėti marksizmo kovos prieš stambų kapitalą patirtimi, ir anarchistų, kaip M. Stirneris, kova prieš valstybės aparato priespaudą, kuris augina parazituojančių ponų klanus, siekiančius pasisavinti žmonių gyvenimus, o iš turto klasės - jų sukurtas materialines gėrybes. Filognozija nėra radikalus sekimas šiais filosofais, bet tik naudingos patirties inkorporavimas į centrinę doktriną, kad laisvė ir nauda būtų skirstoma tolygiai, nebūtų nuskriaustų ir apgautų socialinių grupių.

[klajunas]

Sveiko proto pergalė

Akivaizdžiausias žmogaus sąmonės bruožas yra jos dvivietiškumas, priklausantis nuo dviejų įstatymų į dvasią, esančią tikrąja jo savastimi. Interpretuojant ją kaip sumuojančią sietuvą, formuojančią žmogaus laisvės mastą realybėje, apibrėžiamas žmogaus įsigylinimas į tikrovę, padalinant pasaulį į atvertą ir užvertą dalį. Žmogus savo vidinėje oloje atveria save, savo žmogišką substanciją, turinčią fizinę ir psichinę dalį; taip pat priešpastato pasaulį, kuris yra aplink jį esantis priešingas polius. Šis dvivietiškumas - žmogus ir pasaulis - sudaro žmogaus vidinės erdvės branduolį, kuris turi moralinį pobūdį, iš kurio kyla visos kitos „dialektikos" formos. Šį principą galima apibrėžti kaip sąveiką tarp Manęs ir Kito, kuri reiškia, kad savo vidinėje oloje nesu vienas: yra mano norams ir valiai paklūstanti dalis ir nepaklūstanti, tarp kurių turiu surasti pusiausvyrą ir harmoniją. Jeigu tai nepavyksta, gyvenimas tampa sunkus ir nepakenčiamas. Tai galioja ne vien kalbant apie artimiausią aplinką, bet ir apie absoliučias realybes, kur yra absoliutus žmogus ir absoliutus pasaulis, esantis anapus žmogaus olos, nematomoje tikrovės dalyje. Tai reiškia, kad net jeigu netiki Dievu, paneigti šio sąmonės ir realybės dvilypumo - neįmanoma. Ateizmas rodo filosofinę poziciją, kuri reiškia žmogaus sudievinimą, priešingo polio oloje įniekinimą, kuriuo jis paverčiamas viskuo, absoliučia egzistencija. Jeigu tokiam žmogui iš priešingo poliaus kas nors ir trukdo realizuoti savo ambicijas, tai tik primityvi materija, kuri, net neįvaldyta dabar, numatoma kaip įvaldysima ateityje mokslo priemonėmis.

Aprašytas žmogaus principas, anksčiau vadintas uliumu, U + lumen, arba į vieną susietų, dvejų šviesų pasauliu, kuris turi sukurti santykį tarp to kas yra žmogus ir anapusinė tikrovė. Šis santykis apibrėžia gyvūnų rūšies veiklos mastą, apimantį tiek natūralias jo galias, tiek dirbtines, pasigaminamas savo protinių sugebėjimų priemonėmis. Seniai pastebėjau, jog šį žmogaus bruožą labai patogu vaizduoti Uroboro simboliu, kuris rodo žmogaus padėtį esinijoje, jo vidinėje oloje, kurią žymi Uroboro galva, kaip žmogiškos dalies ženklas ir uodega - kaip materialios tikrovės nuoroda. Kaip jau sakiau, šis mazgas patikslinamas išskiriant atveriančią substanciją, vadinamą sietuva ir atvertus įstatymus, kurie informaciją sumuoja iš žmogaus materialios gelmės ir tiesioginės jį supančios aplinkos. Žmogaus įstatymas yra vidinis uliumo polius, valdomas miego neuronų ir mano sistemoje vadinamas Platono saule; taip pat yra išorinis polius, valdomas akių mechanizmo ir vadinamas Aristotelio saule. Taip išryškinamas dviejų šviesų ir dviejų tamsų pasaulis, kuris žmogaus oloje atspindi absoliučias būsenas. Iš to, kas pasakyta matosi, kad žmogus kaip „vaizdinys" ir žmogus kaip vidinė „valia" yra pagrindiniai sątvaro sandai, įtaigiai aprašyti A. Schopenhauerio. Šie konceptai gali būti žiūrimi horizontaliai, kaip uliumo polių archetipai ir vertikaliai, kaip žmogaus metafizikos esmė.

Šis principas turi dvi formas: aprašomą juodojo drakono doktrinos, pagal kurią Uroboras neturi siekti išorinės realybės pilno inkorporavimo į vidinę žmogaus erčią, pažeidžiant sumavimo galimybių nustatytą ribą; ir propaguojamas baltojo drakono doktrinos, pagal kurią žmogus turi siekti holoplastinės realybės atskleidimo, kad suvoktų savo egzistencijos prasmę ir paimtų žmogaus likimą į savo rankas, sukurdamas jo norams tarnaujantį pasaulį. Šioje vietoje, prisimenant pradžioje aprašytą dvipolės sątvaro struktūros principą, matome, kad juodasis drakonas pripažįsta Kitą, nesudievina žmogaus realybės, siekia pusiausvyros ir konvergencijos; tuo tarpu baltasis drakonas paneigia šį sąmonės dualumą, paskelbęs kad jis savo vidinėje oloje yra viskas, kurio norams neturi trukdyti jokia išorinė realybė; o jeigu savo pasipriešinimu, tamsumu, neskaidrumu visgi nepaklūsta, tai ji turi būti įveikta pažinimo priemonėmis, žmogišką materiją vadinant technika, tai yra tą materiją, kuri pavergta proto. Tai pagrindinė žmogaus esmės problema, kuri šitaip įgyja moralinio klausimo pavidalą: koks santykis tarp žmogaus ir absoliučios realybės poliaus tinkamiausias, labiausiai etiškai pateisinamas. Viena vertus, jo prigimtis yra siekti begalybės, nepripažinti jokių ribų, savo olą laikant per daug ankštais namais, net jeigu jie skirti ribotam naudojimui, nes žmogaus gyvenimas trumpas, jo gyvybė mirtinga. Transhumanizmas siekia maksimalaus žmogaus išaukštinimo ir išauginimo, net jeigu tam reikės paaukoti didelį skaičių žmonių; antitranshumanizmas skelbia, kad toks žmonijos gyvybių švaistymas - nepateisinamas, technomanija yra beprotybė ir daug geriau laikytis natūralios pusiausvyros, nesiekiant pažinimu į save inkorporuoti priešingo poliaus, pradedant kurti vis labiau besiplečiančias pavergtos materijos salas, kol visa gamta pavirs pilnai užvaldyta ir žmogaus valiai paklūstančia technogamta.

Čia argumentai dalinasi į dvi kategorijas, kurių viena jau minėta - tai yra moraliniai argumentai, orientuoti į Kitą, į gyvybę ir materiją, kurios žudymas prieštarauja etiniams principams, todėl žmogus turi atsisakyti žiaurumo, palikdamas pasaulį ramybėje. Kitas argumentų tipas yra sveikas protas, kuris tvirtina, kad iš pradžių techninė pažanga gal ir atrodo įspūdingai, tačiau laikui bėgant ji atsisuka prieš žmogų tokiu pačiu grėsmingu pavidalu kaip ir prieš Kitą, ir šis kelias yra savižudiškas. Net jeigu ir norisi skinti vaisius nuo pažinimo medžio, reikia gerai pagalvoti kokios to galutinės pasekmės ir susilaikyti nuo technologijų beprotybės. Tačiau šią problemą ne taip paprasta įveikti ir tai yra amžinas klausimas užkoduotas pačioje žmogaus prigimtyje. Savo pirmaprade dalimi jis jau yra holoplastinėje metafizinėje realybėje ir užsiima metafizine veikla, kuri tampa vis įmantresnė, vis daugiau atveria galimybių protui, kuris, supratęs paslaptis, pradeda siekti atverti metafizinę gelmę iki pat jos galutinės formos. Tačiau kadangi žmogaus kūno galimybės ribotos ir jis sugeba įrankinti tik labai nedidelį materijos sluoksnį, reikia gaminti šio žmogaus natūralaus įrankiškumo technologinius pratęsimus. Taip pradeda suktis begalinis pažinimo ratas, kuriuo žmogus bando beprotiškai didinti savo galią, kad priverstų materiją paklusti savo valiai. Klausimas ką rinktis iškyla kiekvienoje naujoje kartoje, kuri turi pasirinkti, ar ji nori, atsisakę moralės ir sveiko proto, perkurti visą tikrovę į dirbtinę, ar jie tenkinsis tuo, kas duota žmogui aukštesnių jėgų, nesiekiant be galo plėsti žmogaus veiklos masto, naikinant nežmogišką gyvybę, pakeičiant ją žmogišku technogyvūnu.

„Dievo bažnyčios" pozicijoje reikalaujama puoselėti natūralią tvarką, kuo labiau apribojant dirbtinės realybės plėtrą, leidžiant tik tiek technologijų, kiek duoda atvertas žmogaus sąmonei daiktiškumas. Kadangi gyvenimas ribotas, jį aukoti ant pažangos aukuro - nepraktiškas pasirinkimas. Jeigu pasiaukojimo reikalauja valdžia prievarta - jai turėtume pasipriešinti. Taip pat, kaip jau sakiau, baltojo drakono civilizacija turi ribojantį moralinį argumentą, kuris tarp žmogaus ir absoliučios realybės reikalauja pozityvaus santykio, kuris būtų kuo mažiau nihilistinis ir nepusiausviras. Šioje vietoje didžiausia atsakomybė kyla ekonomikos modeliui, kuri užprogramuoti siekti begalinio augimo, vis labiau ją orientuojant į technosferos vystymą, kuri priešiška žmogiškai ir nežmogiškai gyvybei. Galiausiai mus nuo berotybės turėtų sulaikyti savisaugos instinktas ir sveikas protas, kuris rodo, kad pradėjęs naikinti kitą žmogus galiausiai pereina prie savinaikos, nes savimi užpildęs visą pasaulį techninis mąstymas, neišvengiamai atsisuka prieš žmogų, nes jį turi pakeisti, kad būtų pritaikytas šiam pasauliui, ir todėl, kad suvalgęs visą maistą išorėje, techninis mąstymas neišvengiamai atsisuka į vidų ir pradeda naikinti save. Vienoje iš galutinių šio proceso fazių, sukūręs geresnius už save išorėje, žmogus tampa technopasaulio vergu, prieš kurį suklumpa ant kelių kaip prieš naują dirbtinį dievą. Taip užverčiamas paskutinis žmonių civilizacijos istorijos puslapis.

Toks naujųjų technomagų slaptas planas žmonijai.

[klajunas]

Drakono akies teorija

Šis skyrelis skirtas drakono akies temai, turinčiai būti viena pagrindinių, nes tai „vieta" žmogaus sąmonėje, kuri yra vystoma augant filognozijai. Kaip filognozija apibrėžiama bendriausiame modelyje paaiškinama įvedus skirtumo tarp mažosios ir didžiosios sievos principą, kuris lygties forma atrodo taip: x = DS - MS. Šis x yra nepažinta teritorija, kuri neįeina į sumavimo plotus ir atitinkamai yra „pažinimo meilės" objektas. Šią lygtį galima išreikšti skaičiais, kad atsiskleistų kiekybinės proporcijos ir būtų pademonstruota koks mažosios sievos mastas ir koks nepažintos realybės gylis. Atitinkamai DS yra 100 proc.; MS standartiškai žymiu kaip 10-20 proc.; ir, galiausiai, x gaunamas kaip 90-80 proc. Kadangi MS yra DS kūrinys, turime logiką DS [MS], kurioje DS = MS (+ x). Didžioji sieva sumatoriuje atsiveria kaip žmogus iš jo vidinės sumavimo erdvės ir kaip aplinkinis pasaulis, sudarantis veiklos areną ir aplinką. Pasaulis mažojoje sievoje pažįstamas iš išorės, kaip paviršinio objektiškumo atvertis, o žmogaus sumatai rodo realybės gelmę, kurioje pasirodo substanciškumas susijęs su gyvybės vidine esme. Gyvybės substancijos sumavimas iš vidinės jos esmės parodo, kad materija ne tokia, kokia ji pasirodo išoriniuose paviršiuose, bet turi vidinę kokybę, leidžiančią daryti prielaidą, kad realybė savo vidinėje šerdyje gyva ir psichinė. Kitaip sakant šios nuostatos rodo panvitalizmą ir panpsichizmą. Iš dalies tai gali būti iliuzija, nes vidinėje sumatoriaus erčioje sumuojama speciali substancijos vieta, kuri turi gyvos substancijos kokybę, tačiau ji apribota tik žmogaus masteliu, todėl iškreipia realybės prigimties vertinimą. Bet kokiu atveju, ši vidinė patirtis rodo, kad galima susieti materiją į tokius junginius, kuriuose ji įgyja gyvybinės ir psichinės substancijos pobūdį.

Kyla klausimas, kaip užpildomas informacija šis x, kuris filognozijoje pavirsta į drakono akį, žymimą DA. Kadangi mažoji sieva yra vidinė žmogaus ola, į kurią įtraukinėjama informacija, pirmiausiai reikia turėti priemonę, kuria ši informacija išreiškiama. Akivaizdu, kad ši priemonė yra kalba. Kadangi ji turi dvilypį pobūdį, išraiškos priemones ir referentus - iš žmogaus vidaus ateina ženklai, o iš išorės - informacija, kuri kalboje susijungia į vieną ir sukuria terpę, vadinamą žinojimo vieta. Tai ne bet koks padrikas informacijos žinojimas, bet išorinės realybės interpretacija, kaip ji pasirodo iš vidinės žmogaus erčios, kurios paviršiuose išnyra transcendentiniai objektai, kuriais pirmiausiai yra pats žmogus, o paskui - jo daiktiškoji aplinka. Ši vieta vadinama gnostine sinteze, kurios lygis priklauso nuo to, kiek išsivysčiusi didžiosios sievos interpretacija, kiek ji atverta ir pažinta daugiau negu minėti 10-20 proc. vidinės erčios. Mažojoje sievoje pagrindinis sumavimo principas dalyvaujantis gnostinėje sintezėje yra B sumatai, kurie generuoja ir apdoroja rišlio informaciją, esančią visa yra x erdve, žmogaus užpildoma su savo protinėmis projekcijomis. Taip pat, maginėje ir ritualinėje psichodelinėje būsenoje reikšmę įgyja C sumatai, kurie reikalingi suteikti suvokimui reikalingų kokybių, kurias būtų galima interpretuoti kaip ryšį su anapusinę realybę, kuriame atsiveria pasaulio gelmė, suteikianti išskirtinį žinojimą arba galią veikti pasaulio įvykius ir situacijas. Todėl žmonijos istorijos eigoje išskiriamos drakono akies formos, turinčios tokią struktūrą:

A. Įasmeninta transcendencija:

DA1 [MS-B-C-R] - maginis mitas;

DA2 [MS-B-C-R] - mitinė kosmologija;

DA3 [MS-B-C-R] - herojinis mitas;

B. Nuasmeninta transcendencija:

DA4 [MS-B-R] - ontologija;

DA5 [MS-B-R] - technologija;

DA6 [MS-B-R] - holoplastinė sintezė.

Matome, kad mažojoje sievoje išsiskiria du sugebėjimai, kurie „formulėje" žymimi B ir R, kuriuos paaiškinsiu plačiau. B tai sumatų kompleksas, kuris suvokiamas vidinio homunkulo galvos viduje, po kaukolės skliautu, arčiau prie kaktos ir akių. Tai nėra vientisa struktūra, kurią būtų galima vadinti mintimis ir mąstymu, nes ši galia - daug platesnė ir ją sudaro atminties sugebėjimas, racionalaus mąstymo pavidalai bei vaizduotės vaizdiniai. Taip pat ši vieta susijusi su pirmykštės kalbos struktūra, kuri prote veikia iki komunikacinės jos formos susijusios su gerkle ir burna. Grubiai tariant, tai idėjų ir konceptų terpė, iš kurios paskui turintys perkeliamas į komunikacinį srautą, kaip pasakojimas arba istorija. Šios galios paskirtis - vykdyti analizę ir sintezę, kurti teorijas, interpretacijas ir t. t. Toliau eina R darinys, kuris yra vadinamoji informacija, kurioje dėmenys ateina iš vidaus, iš proto arba kalbos srities, kuriose sukauptos ženklinimo priemonės ir iš išorinės srities, kurioje atveriamas pasaulis, sukuriantis pasakojimui turinį, išreiškiamą protinio ženklinimo metodais, įvedant į vidinę erčią vadinamąją gnostinę sintezę, esančią pasaulio interpretacija arba teorija, rodančią kaip žmogus supranta vidinėje olos dalyje atsiveriančią išorinę realybę. Prie to dar galima pridurti vadinamuosius C sumatus, reiškiančius būsenas, jausmus, emocijas, kurie įeina į rišlio kompoziciją kaip specifinė priemonė, reikalinga atverti realybės gelmę, užmegzti su ją ryšį, komunikuoti. Iš išorės tai teatrališki afektai, reikalingi sukurti psichologiniam įspūdžiui, paveikti ceremonijoje dalyvaujančius žiūrovus.

Šį minėtą x atverti daugiau priemonių vidinėje erčioje nėra, nes kiti sumatai ženklina žmogiškosios substancijos vidines būsenas, o išorinio sumavimo priemonė turi aiškiai įrėmintą vaizdavimo arsenalą, kuris natūraliais būdais neišplečiamas, o jeigu ir įmanomas papildomas vizualizavimas, tai jis arba techninis, arba haliucinacijos, kurios rodo regos analizatoriaus sutrikimą. Galimas ir kitoks D sumato išplėtimas, pridedant B priemonėmis sukurtus supratimo ir vizualizavimo priedėlius, kurie jau ateina iš giluminio mąstymo ir yra gelminės savasties kalbėjimas žmogui apie tai, kas matoma regimoje realybėje. Kiti sumatai yra A ir E, atitinkantys asmens tapatybės ir kūno psichofizinių pojūčių kompleksus, su kuriais išorė jau neatveriama, tai daugiau vidinių būsenų ir pojūčių ženklinimo sistema, kuri nesusijusi su realybės prigimtimi, o yra gyvybės „technologijos" parametrų vizualizavimas sumatoriuje, turintis tik individualią reikšmę. Mažojoje sievoje transcendentinio x atverčiai labiausiai pasitarnauja F sumavimo sistema, kuri susijusi su komunikacine kalbos forma, reikalinga suišorinti vidines transcendencijos interpretavimo formas ir suteikti joms išbaigtą teorinį modelį.

Anapus vidinės olos esantis pasaulis yra savotiškas priešingas polis, kuris yra didelėje nepusiausvyroje su vidiniu žmogiškumu, kuri išlyginama kuriant teorinius kosmoso modelius, turinčius paaiškinti, kas yra žmogus ir kas yra pasaulis, taip sukuriant civilizacinį psichovektorių, vadinamą drakono akimi, padedančia žmogui orientuotis būtyje, kurti sąveikos su ja formas. Šis priešingas polius suvokiamas kaip įasmenintas arba nuasmenintas, turint religinį arba bedievį santyki su pasauliu, nuo kurio priklauso koks moralinis požiūris į žmogaus pasaulio plėtrą, koks požiūris į materijos pavergimą, kuri gali būti suprantama kaip „niekieno nuosavybė" arba kaip Dievo pasaulis. Gali atrodyti, kad filognozijos tikslas - siekti maksimalaus drakono akies atsivėrimo, kurioje būtų matoma holoplastinė realybė. Tačiau klausimas, ar tai įmanoma paprastosios sievos priemonėmis, kuri turi ribotą anapusybės atverties arsenalą. Tai pirmiausiai yra bendroji sumavimo gaublė, kuri vadinama dvasine sietuva ir įvairios įstatymo formos, kurios įeina į pasaulio ir žmogaus substancijų introjekciją. Žmogaus ola apribota šiomis priemonėmis ir norint jas išplėsti, reikia naujos genetikos žmogaus arba technologinių sąmonės papildinių. Šiuo metu dominuoja DA5 [MS-B-R] struktūra, kuri būdinga mokslinei civilizacijai. Filognozija turi apimti visas drakono akies formas, ir būti peržengiančia į DA6 teorija, kurios išvystyto modelio koncepcija yra sątvarologijos uždavinys.

Drakono akies filognozijoje vystymąsi galima vadinti kompensacijos mechanizmu, išlyginančiu pusiausvyros stoką. Tačiau žmogui nepalanki nepusiausvyra ilgainiui virsta transcendencijai nepalankia nepusiausvyra, kuriai išlyginti reikalinga sąžininga priešingo poliaus žmogaus atžvilgiu interpretacija, kuri reikalinga tam, kad anapusybė nebūtų įniekinta be galo išaukštinant žmogų.