Vaišnavizmas

[a.t.sielis]

Bet kuriuo atveju, neofftopinkit.

[Linas Esu]

Bet kuriuo atveju, neofftopinkit.

Yeah, whatever...

Jei pats 'neofftopintum', tuomet dar būtų galima suprasti. Dabar tik hipokritizmu užsiimi.

Man net mintis nekyla kad krikščionių religija gali būti netikra, nes per daug gerai pažįstu daugybę viešųjų ir asmeninių apreiškimų joje. Iš kitos pusės man ji nėra aukščiausia. Bet tai atskira tema.

Papasakok kaip tau religija "apsireiškė"

P.S. tik nemėgink išsisukti, jog šiandien tavo čakra nedirba ar nėra pilnaties arba dievas nenori per tave kalbėti. 

[nuorytojaus]

Panašu, kad tuojau užvirs ilgas beprasmis ginčas "ateistas vs Biblija"    

Nelabai ir pavyktų toks ginčas nes nesu net pilnai NT perskaitęs, o ST tik ištraukas pasirinktinai pagal situaciją. O Linasesu net neskiria sąvokų knygos istorinis tikrumas, nuo knygos turinio.
p.s. jei vėl apie sąvokas, tai Linasesu nelabai atitinka "ateisto" apibūdinimą, taip išeitu kad man taikei tą terminą? 

[a.t.sielis]

Kai sakiau "ateistas vs Biblija", turėjau galvoje Linas Esu, bet jis pasakė, kad jis nėra ateistas.

[boba]

Tai kodėl Dievas ieško @Linas Esu Nes jei ne Dievas aš prie @Linas Esu išvis nebūčiau lindusi...

[a.t.sielis]

Bet kuriuo atveju, reiktų grįžti prie temos.

[mcgyver]

Bet kuriuo atveju, reiktų grįžti prie temos.

Kiek skaiciau tai patys indai nevadina save hinduistais, vadina vasnavais, bahktais, kali garbintojais ir panasiai, o svetimsaliai viska i kruva sudeda ir sukure hinduizmoo religija.

[a.t.sielis]

Taip, musulmonai, gyvenę į Vakarus nuo Indijos, vadino Indijos žmones pagal Indo upės vardą (originale Sindhu), ir jų religingumą atitinkamai. Sindhu jie tardavo hindu, o jų religines dvasines veiklas vadino hindų religija. Indijos žmonės jiems buvo indai, t.y. hindu, o jų religijos - indų, t.y. hindu, religija, nes jie menkai pažinojo Indijos religijas, ir galvojo apie jas kaip apie vieną visumą.

Toliau atėjo vakariečiai, t.y. britai, Indijos kolonizatoriai, ir taip pat vadino Indijos religijas. Taip atsirado hinduizmo terminas.

Kadangi tiek musulmonai, tiek britai valdė Indiją, ir sukūrė tam savo administracinę ir teisinę sistemą, atitinkama sąvoka tapo Indijos gyvenimo dalimi. Todėl šiuolaikinėje Indijoje kalbama apie hindu religiją ir hindu tapatybę.

O esmė tokia: tai Vedomis ir kitais susijusiais šventraščiais besiremianti dvasinė religinė kultūra, kurioje yra įvairių mokymų, filosofijų ir garbinimo tradicijų.

Žodis religija taip pat yra vakarietiškas. Indai apie savo religines dvasines veiklas ir tradicijas mąsto dharmos, sampradajos terminais.

http://www.hindupedia.com/en/Dharma

In the Mahabharata, Yudhistira asks Bhishma to explain the meaning and scope of Dharma. Bhishma replies:

Tadrisho ayam anuprashno yatra dharmaha sudurlabaha
Dushkamha pralisankhyatum tatkenatra vysvasyathi
Prabhavarthaya bhutanam dharmapravachanam kritam
Yasyat prabhavasamyuktaha sa dharma iti nischayaha.[8]

"It is most difficult to define Dharma. Dharma has been explained to be that which helps the upliftment of living beings. Therefore, that which ensures the welfare of living beings is surely Dharma. The learned rishis have declared that that which sustains is Dharma."

In the Karna Parva, Lord Krishna explains Dharma to Arjuna in the following words:

Dharanat dharma mityahu dharmo dhara-yate prajaha
Yat syad dharanasamyuktam sa dharma iti nischayaha[9]

"Dharma sustains the society. Dharma maintains the social order. Dharma ensures well being and progress of humanity. Dharma is surely that which fulfills these objectives."

Rishi Jaimini, the author of Purva Mimamsa and Uthara Mimamsa, explains Dharma as:

Sa hi nisreyasena pumshamsamyunaktiti pra-tijaneemahe
tadabhidhiyate chodanalakshno ariho dharmaha[10]

"Dharma is that which is indicated by the Vedas as conducive to the highest good."

Madhavacharya, in his commentary on Parashara Smriti, explains the meaning of dharma as

"Dharma is that which sustains and ensures progress and welfare of all in this world and eternal Bliss in the other world. Dharma is promulgated in the form of commands. (positive and negative vidhi and nishedha)."

Dharma - platus žodis. Dharma - tai kas palaiko, ko laikomasi, kas išlaikoma. Tai negali būti bet kas - Bhagavat Purana, 6.3.19 sako, kad dharmą nustato tik Aukščiausiasis, niekas kitas - nei išminčiai, nei pusdieviai, nei žmonės, nei demonai, ar kokios kitos būtybės, negali patys suprasti, kokie yra dharmos principai.

Dharma - tai Dievo nustatyti gyvų esybių pažangos principai, būdai, keliai. "Dharma" Šrilos Bhaktivinodos Thakuros knygoje "Jaiva Dharma" taip pat apibūdinama kaip prigimtinė veikla, prigimtinė funkcija, prigimtinė dalyko sandaros nulemta charakteristika, kuri visados išlaikoma. Pvz. vanduo visados yra skystas, visados išlaiko tą charakteristiką, nes tokia jo sandara. Panašiai, gyvos esybės dharma pagal sandarą yra meilė Dievui, nes gyva esybė taip sukurta, tokia funkcija pagal sandarą.

Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada įvade į Bhagavad-gitą rašo taip:

Mes matome, kad viskas materialiame pasaulyje laikina: atsiranda, kurį laiką egzistuoja, sukuria tam tikrus šalutinius produktus, vysta ir galiausiai išnyksta. Toks jau materialaus pasaulio dėsnis, ar imtume pavyzdžiu kūną, ar vaisių, ar dar ką nors. Tačiau turime žinių ir apie kitą pasaulį, esantį anapus šio, laikinojo. Tą pasaulį sudaro visiškai kitokia gamta, jis yra sanātana, amžinas. Vienuoliktame „Bhagavad-gītos" skyriuje ir jīva, ir Viešpats taip pat apibūdinami kaip amžini, sanātana. Mes glaudžiai susiję su Viešpačiu, o kadangi sanātana-dhāma, t.y. dangus, sanātana Aukščiausiasis Dievo Asmuo bei sanātana gyvosios esybės kokybiškai nesiskiria, tai pagrindinis „Bhagavad- gītos" tikslas yra atgaivinti mūsų sanātana veiklą, sanātana-dharmą - gyvosios esybės amžiną užsiėmimą. Laikinai mes atliekame tam tikrą veiklą, kurią galime išgryninti, jeigu atsisakę laikinos veiklos pradėsime veikti pagal Aukščiausio Viešpaties nurodymus. Tokia tyro gyvenimo esmė.

Ir Aukščiausiasis Viešpats, ir Jo transcendentinė buveinė, ir visos gyvosios esybės yra sanātana, o gyvųjų esybių susijungimas su Viešpačiu Jo sanātana buveinėje - žmogaus būties tobulumas. Viešpats labai maloningas gyvosioms esybėms, nes jos - Jo vaikai. Viešpats Kṛṣṇa garsiai paskelbia „Bhagavad-gītoje": sarva-yoniṣu . . . ahaṁ bīja-pradaḥ pitā - „Aš esu visų tėvas". Žinoma, egzistuoja įvairių tipų gyvosios esybės, įvairi jų karma, bet cituotame posme Viešpats tvirtina esąs visų jų tėvas. Todėl Viešpats nužengia į žemę, kad padėtų puolusioms sąlygotoms sieloms pasitaisyti ir pakviestų jas atgal į amžiną sanātana dangų, kad sanātana gyvosios esybės atgautų savo amžiną, sanātana padėtį ir amžinai bendrautų su Viešpačiu. Siekdamas išgelbėti sąlygotas sielas Viešpats nužengia įvairiomis Savo inkarnacijomis arba atsiunčia Savo artimus tarnus kaip Savo sūnus, palydovus, ācāryas.

Todėl sanātana-dharma nėra kažkoks sektantiškas religinis judėjimas. Tai amžinų gyvųjų esybių amžinos pareigos amžino Aukščiausiojo Viešpaties atžvilgiu. Sanātana-dharma, kaip jau minėjome anksčiau, nurodo amžiną gyvosios esybės veiklą. Śrīpāda Rāmānujācārya žodį sanātana aiškina taip: „tai, kas neturi nei pradžios, nei pabaigos". Tad kai mes kalbame apie sanātana-dharmą, pasikliaudami Śrīpādos Rāmānujācāryos autoritetu patikėkime, kad ji neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Žodis religija turi kiek kitokią reikšmę, negu sanātana-dharma. Religija išreiškia tikėjimo idėją, o tikėjimas gali kisti. Galime įtikėti vieną kurį procesą, vėliau patikėti kažkuo kitu, tačiau sanātana-dharma nurodo veiklą, kurios neįmanoma pakeisti. Kaip negalima, pavyzdžiui, atsieti šilumą nuo ugnies, o skystumą nuo vandens, lygiai taip amžina gyvoji esybė yra neatsiejama nuo savo amžinų pareigų. Sanātana-dharma - amžina gyvosios esybės savasties dalis. Taigi kalbėdami apie sanātana-dharmą, turime pasikliauti Śrīpados Rāmānujācāryos autoritetu ir neabejoti, kad ji neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai, kas neprasideda ir nesibaigia, negali būti ribota, nes begalybės neįmanoma įsprausti į jokius rėmus. Kokio nors sektantiško tikėjimo išpažinėjas gali palaikyti sanātana-dharmą irgi ribota, tačiau įsigilinę į dalyko esmę ir pažvelgę į šią problemą šiuolaikinio mokslo požiūriu pamatysime, jog sanātana-dharma - tai viso pasaulio žmonių, teisingiau, visų gyvųjų visatos esybių reikalas.

Religinio tikėjimo, neturinčio ryšio su sanātana, ištakas galima atsekti žmonijos istorijos metraščiuose, tačiau sanātana-dharmos istorija neturi pradžios, nes ji - amžina gyvųjų esybių dalis. O kalbėdamos apie gyvąsias esybes, autoritetingos śastros tvirtina, kad gyvosios esybės nei gimsta, nei miršta. Gītoje teigiama, kad gyvoji esybė niekada negimsta ir niekada nemiršta, yra amžina ir nesunaikinama, o kai suyra jos laikinas materialus kūnas, ji pati gyvena toliau. Palietę sanātana-dharmos koncepciją, pamėginkime išsiaiškinti religijos sąvoką šio sanskrito žodžio šaknies pagrindu. Dharma yra tai, kas neatsiejama nuo tam tikro objekto. Šviesa ir šiluma - neatsiejamos nuo ugnies. Be šviesos ir šilumos žodis „ugnis" netenka prasmės. Analogiškai turėtume aiškintis, kas esmingiausia gyvojoje būtybėje, kokia savybė yra neatskiriama jos dalis. Toji neatskiriama dalis, amžina savybė - tai jos amžinoji religija.

Kai Sanātana Gosvāmis paklausė Śrī Caitanyos Mahāprabhu apie kiekvienos gyvosios būtybės svarūpą, Viešpats atsakė, kad gyvosios būtybės svarūpa, t.y. prigimtinis būvis - tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Paanalizavę šį Viešpaties Caitanyos teiginį, tuojau pat pastebėsime, jog visos gyvosios būtybės nuolatos viena kitai tarnauja. Gyvoji būtybė tarnauja įvairiais būdais ir taip semiasi gyvenimo džiaugsmo. Pavyzdžiui, menkiau išsivystę gyvūnai tarnauja žmonėms kaip tarnas savo šeimininkui. A tarnauja šeimininkui B, B tarnauja šeimininkui C, C - šeimininkui D ir t.t. Analogiškai, draugas tarnauja draugui, motina - sūnui, žmona - vyrui, vyras - žmonai ir pan. Jei ir toliau analizuosime ta kryptimi, paaiškės, kad gyvųjų būtybių visuomenėje visi be išimties tarnauja. Politinis veikėjas, skelbdamas savo manifestą visuomenei, siekia įtikinti ją savo sugebėjimu tarnauti. Manydami, kad politikas deramai pasitarnaus visuomenei, rinkėjai atiduoda jam savo balsus. Paklusdamas amžinam amžinos gyvosios būtybės poreikiui tarnauti, parduotuvės savininkas tarnauja pirkėjui, amatininkas - kapitalistui, kapitalistas - šeimai, o šeima - valstybei. Taigi, matome, kad nė viena gyvoji būtybė neišvengia tarnavimo kitai gyvajai būtybei, tad galima drąsiai daryti išvadą, kad tarnystė neatskiriamai susijusi su gyvąja būtybe, yra jos amžinoji religija.

Nepaisant to, žmonės, priklausomai nuo laiko ir aplinkybių, teigia priklausą kokiam nors tikėjimui ir skelbiasi esą induistai, musulmonai, krikščionys, budistai ar dar kokios kitos sektos atstovai, nors šie įvardijimai su sanātana-dharma neturi nieko bendro. Induistas gali pakeisti savo tikėjimą ir tapti musulmonu, musulmonas - atsiversti į induizmą, krikščionis taip pat gali pakeisti savo tikėjimą ir pan. Tačiau tikėjimo pakeitimas neatšaukia gyvosios būtybės amžinos paskirties tarnauti kitiems. Ir induistas, ir musulmonas, ir krikščionis bet kokiomis aplinkybėmis yra kažkieno tarnas. Todėl išpažinti tam tikrą tikėjimą - dar nereiškia išpažinti ir savo sanātana- dharmą. Sanātana-dharma yra tarnystė.

Iš tikrųjų su Aukščiausiuoju Viešpačiu mus sieja tarnystė. Aukščiausiasis Viešpats - aukščiausias besimėgaujantis subjektas, o mes, gyvosios esybės, esame Jo tarnai. Mes sukurti Jo džiaugsmui ir patys tampame laimingi, jeigu prisijungiame prie Aukščiausiojo Dievo Asmens amžino džiaugsmo akto. Kitaip laimės nepatirsime. Negalime būti laimingi atsiskyrę nuo Viešpaties, lygiai kaip ir bet kuri kūno dalis, atskirta nuo skrandžio, negali justi pasitenkinimo. Gyvoji būtybė negali būti laiminga, jei ji netarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui su transcendentine meile.

[Linas Esu]

Kiek skaiciau tai patys indai nevadina save hinduistais, vadina vasnavais, bahktais, kali garbintojais ir panasiai, o svetimsaliai viska i kruva sudeda ir sukure hinduizmoo religija.

Viskas daug paprasčiau. Jeigu terminas neatitinka apibriežimo, jis - neteisingas. Hinduizmas yra religija.

Net jeigu visuomenėje egzistuoja mažuma, 0,05 %, kurie išpažįsta "Aladiną iš lempos". Kilmė ir amžius absoliučiai nesvarbūs. Religiją apibriežia, konkrečios bendruomenės veiksmai. Žmonės perka "dvasinę istoriją" , meldžiasi dievui ar dievybėms, turi apeigas ir ceremonijas, garbina šventyklas (apskritai, praktikuoja savo religiją).

[mcgyver]

ta prasme savo religija? tai indai turi teise islama, judaizma, krikscionybe vadinti viena religija abrahamic religion.

[Linas Esu]

tai indai turi teise islama, judaizma, krikscionybe vadinti viena religija abrahamic religion.

Kodėl ?

[mcgyver]

nes hinduizme yra daug skirtingu dievu ir dievybiu. o judaizmas kaip islamas neigia jezu kaip dievo sunumi taip ir hinduizme turetu buti daug tokiu panasiu nesutarimu ir mano nuomone hinduizmas apibudina indijos religiju ivairove bet tikrai nera viena relegija. gal ir klystu sielis daugiau zino.

[Linas Esu]

nes hinduizme yra daug skirtingu dievu ir dievybiu. o judaizmas kaip islamas neigia jezu kaip dievo sunumi taip ir hinduizme turetu buti daug tokiu panasiu nesutarimu ir mano nuomone hinduizmas apibudina indijos religiju ivairove bet tikrai nera viena relegija. gal ir klystu sielis daugiau zino.

Daugybė dievybių, kadangi hinduizmas polteistinė religija, principas tas pats koks buvo ir senovės Egipte ir Graikijoje ar Šumerų civilizacijoje.

[cs]

Dharma - platus žodis.

Atrodo, kad betkas verčiau ieško kelio įsijungti į tas informacijos gijas, kurios yra pirmesniu būdu pateikiamos. Iš sandaros principų, gal viskas ir išaiškinama aiškiu būdu, bet neina to sugretinti su nuomonėmis. Nuomonės nevisos suderinamos, kaikurie keliai net labai daug kartų panaudoti ir ten įsitikinta, kad nebereikia kartoti, bet viską vartotinai patiria iš naujo.

Ką skelbia pats vertybės suvokimo žodis yra surišta su betkokia pirmaprade būtimi. Jeigu kaitytume vartojimo pavartotinumą, jame yra nevisos apibrėžtos būtys ir šis metodas bandyti jas išpildyti dar naujomis formomis, neišseko. Paprastai jų pildyti savo galiomis beveik neįmanoma, nors yra tokia galimybė. Tuo užsiimti visiška rizika.

Kadangi sunku kažką suvokti, tai kas atstoja pagrindinius religijos idėjos ruožtus yra iliuzija sukurta pamatyti ir panaudoti vis tik gretimiausius išteklius. Kas į sudėtį įeina yra susieta su pirmaprade būtimi ir jos dideliu išsivystymu.

Iš mechanizuotos pusės, religijoje, subjektai yra pilnai nuskanuojami, ko jiems trūksta ir pridedama automatinių gebėjimų. Tai galima perteikti ir per technologinį mechanizuotą principą, nes pats būdas suprimityvintas.

Iš pavartotinumo viskas kažkokiu būdu atsiremia į ateityje dar būsimą principą ir minties ir proto inžineriją. Kažkodėl jam ruošiamasi ne iš šalies ir galima tarti daugiau. Jis teisingai susieja primapradės būties galimybes, personas, įvaizdžius, dermes ir rizika tarytum gali pamatuoti galią viso proceso.

Iš šalies betokios būtys šiuo mechanizmu varginamos, bet kartu viskas yra labai reikalinga ir naudinga. Kas kuo nori būti, šiame procese, tas tuom ir būna. Bet sugretinti dalykai tebėra pirmapradei būtybei suvokiami iš neduotų gebėjimų, kurie išugdomi tik įdėjus noro.

Dar galima viską metoforizuoti. Su laiku išlieka nevisos pirmapradės būtys ir jų atvaizdai. Kurie suspėjo susikurti, kol buvo laikas dabar daug pažengę. Pirmosios pirmapradės būdavo kaip palyginimas ir sektinas pavyzdys, kuris buvo labai gerai pritaikytas ir atrastas pas kolekcionuojamas proto būtis. Tos kurios prisirišdavo prie tokių galimybių sudarė didelį įspūdį kaip pirmapradė būtis atrodo. Taip buvo sudarytas pirmasis mechanizuotas principas, kaip būtys prisiriša. Ir turbūt iš to kilo dalis religijų.


Gal pats reikšmių platumas gali būti ieškomas ir kitais būdais? (Religija ir netik)

[a.t.sielis]

Kaip kalbėjome, dharma yra tai, kas palaiko: "Dharma yra tai, kas palaiko ir užtikrina visų pažangą ir gerovę šiame pasaulyje, bei amžiną palaimą kitame pasaulyje. Dharma paskleidžiama nurodymų pavidalu - t.y. pozityvių ir negatyvių, vidhi ir nisedha" (Šri Madhavačarja - vienos iš keturių vaišnavų tradicijų-mokymo srovių pradininkas, http://lt.wikipedia.org/wiki/Madhva ).

Vidhi ir nisedha yra terminai, kurie apibūdina Vedų dalis:

http://14.139.60.114:8080/jspui/bitstream/123456789/701/8/Vidhi%20and%20Nishedha.pdf

Vedic texts as classified by Jaimini (the founder of Purva Mimansa), has classified the texts of the Vedas into (1) Vidhi, (2) Nishedha, (3) Arthavada, (4) Namadheya, and (5) Mantra.

(1) A Vidhi is an obligatory text. It is positive in character.
(2) A Nishedha (also called Pratishedha) is an obligatory text, but it is negative in character.
(3) An Arthavada is a non-obligatory text, connected with a particular Vidhi. It is not a command or prohibition in itself, but is, rather, explanatory of the reason for another (substantive) command or prohibition, or illustrates it or explains its benefit.
(4) A Namadheya is in the nature of a general definition and is not connected with any particular command or prohibition.
(5) A Mantra is a peculiar class of texts, occurring only in the Vedas and need not be considered for the present purpose.

While the first two classes of texts mentioned above are substantive in nature (positive or negative), the next two are not substantive. In this manner, the first two can be distinguished from the third and the fourth. The third (Arthavada) is connected with some particular Vidhi, thus distinct from the fourth (Namadheya), which is in the nature of a general definition having a bearing upon the general scope of the subject. An Arthavada is not allowed to control the meaning or force of a Vidhi, but can facilitate the understanding of a Vidhi and is thus its concomitant.'

Vidhi and the element of duty and sanction

Jaimini, in the very first two verses of his work,  tells us that the object of his work is the study of duty (Dharma). And he explains that duty is a purpose which is inculcated by the command. The "command" spoken of, is intended to refer to the passage of the scripture in which it is mentioned.  The "duty" spoken of here, necessarily leads us to the question of sanctions. To stress the element of sanction (which is not explicit, though it is implicit in a command), writers on Mimansa have adopted a definition of Vidhi in these terms

"Aprapta parpako Vidhi".

Translated into English, it means, "A Vidhi is that which puts one in a position which ordinarily one is not apt to get into". What is meant is, that the command indicates the necessity of a compelling power. The command - "Maintain your forsaken wife", - for example - urges the doing of something which the man would not otherwise do.

Nishedha

Conversely, Nishedha is explained  as a prohibition against ragaprapti - doing something by the impulse of some particular passion is prohibited. The classical illustration of a Nishedha in Mimansa literature is - "Na Kalanjam Bhakshayet" (Do not eat Kalanja, i.e. stale food).

Other examples are -

(a) "Na hinsyeta" (Do not injure another).

(b) "Nanritam Vadeta" (Do not utter untruth).

All these are regarded as absolute prohibitions.

T.y. verčiant trumpai, vidhi yra paliepimai, nisedha yra draudimai. Tai ne šiaip kieno paliepimai ir draudimai, bet tokie paliepimai ir draudimai, kurie, kaip minėjome, perduoda dharmos principus, t.y. siekia perduoti tai, "kas palaiko ir užtikrina visų pažangą ir gerovę šiame pasaulyje, bei amžiną palaimą kitame pasaulyje".

Taip pat buvom aptarę, kad tų pažangos ir gerovės bei amžinosios palaimos principų nežino nei išminčiai, nei pusdieviai, nei žmonės, nei demonai ar kitos būtybės. Juos žino ir juos nurodo Aukščiausiasis Asmuo, Kūrėjas.

Pvz. Dekalogą galima būtų suskirstyti į paliepimus ir draudimus: "Švęsk sekmadienį" yra paliepimas, "Nevok" yra draudimas.

Dharma yra platus žodis ta prasme, kad visose veiklose mes galime veikti vienokia ar kitokia kryptimi, su vienokiais ar kitokiais rezultatais. Tai, kas toje veikloje "palaiko ir užtikrina visų pažangą ir gerovę šiame pasaulyje, bei amžiną palaimą kitame pasaulyje" yra dharma, o kas priešinga visų pažangai, gerovei ir amžinai palaimai yra ne dharma. Todėl bet kuriame užsiėmime galima veikti dharmiškai, arba galima veikti nedharmiškai.

Pvz. žmonės gali galvoti, kad tam tikri dalykai neša pažangą ir gerovę, pvz. komunistai galvojo, kad sovietinės visuomenės kūrimas neša pažangą ir gerovę, "šviesų rytojų", bet tuo pačiu jie neigė kitą pasaulį ir aukštesnius dalykus, todėl jų veikla buvo priešinga amžinos palaimos kitame pasaulyje tikslui, tokiu būdu, komunistų veikla nebuvo dharmiška. Jie buvo prieš Kūrėją ir Kūrėjo nustatomus gyvenimo ir veiklos principus. Komunistai taip pat siekė tik darbo klasės šiapusinės gerovės ir pažangos, tuo tarpu ištremdami ir naikindami "buržujus", "buožes", "klasinius priešus". Jie nesiekė visų gerovės.