Apie šio pasaulio problematiškumą bei iliuzijas

[.L.U.T.H.O.R.]

Pritarsiu Mariui, kad problemas susikuriame kiekvienas savo. Ir nereikia jų aplenkti, tik problemos turėtų kurti ne kitas problemas, o tikslus.

[a.t.sielis]

Pritarsiu Mariui, kad problemas susikuriame kiekvienas savo. Ir nereikia jų aplenkti, tik problemos turėtų kurti ne kitas problemas, o tikslus.

Tai vadinama tavo karma - kai susikuri savo konkrečias problemas. Bet tokie dalykai, kaip gimimas, ligos, senatvė, mirtis - nei vienas žemietis jų dar neišvengė. Taigi, konkreti karma - vienas dalykas, o pati karma, materialus veiksmas, su neišvengiamai problemišku atoveiksmiu, kaip principas, kuris galioja šioje visatoje ir kuris laiko sielas šioje visatoje - kitas dalykas.

Jeigu performuluoti, tai aš kalbėjau apie tokią programą: nesivelti į karmą giliai. Apeiti intensyvią karminę veiklą. Karmos neišvengti, kiekvienas daro materialius veiksmus, valgo, vaikšto, kvėpuoja ir t.t. ir t.t. Bet galima gyventi pagal dvasinę gyvenimo programą, be materialistinės programos, ir karma tada neužgoš ir nepaskandins sielos krypties veiklos.

Konkretus pavyzdys. Tarkim, dirbi, turi tam tikras pajamas. Ir gali pvz. užsibrėžti tam tikrą uždavinį - pasistatysiu namą, kuris stovės 150 metų ir tarnaus kelioms mano šeimos kartoms, ir bus viskuo aprūpintas. Geras kuro katilas, rekuperacinė sistema, pasyvaus namo technologija - labai geras apšiltinimas. Šildomos grindys. 5 miegamieji. Džakuzis. Židinys. Ir t.t. ir t.t., viskas ko reikia. Investuoji į tai 300 000 Lt. Paimi didelę paskolą iš banko.

Uždavinys gana sudėtingas ir reikalaujantis daug energijos. Samdysi darbų vadovą arba statybą prižiūrėsi pats. Ir tuo ir tuo atveju kainuos brangiai, tiek finansų, tiek nervų prasme. Po to ilgai atidavinėsi paskolą. Tam kad ją galėtum atidavinėti, reiks nuolatinių pakankamų pajamų. Ekonomika nėra stabili, joje yra pakilimai ir krizės, todėl krizių metu bus gana riesta ir teks patirti daug streso ir dėti milžiniškas pastangas. Reiks pabūti darboholiku, bet pinigų vis vien tam tikrais momentais trūks. Sunkiai bedirbdamas ir stresuodamas išbalansuosi gyvenimo režimą, ir tai galės pakenkti sveikatai. Be to, tai sukurs blogą atmosferą tavo pastatydintuose namuose. Vienu žodžiu, galima nujausti, kad kaip sniego kamuolys, problema seks viena po kitos, kartais jos susikaups į didesnius debesis, kartais apmažės, duos atokvėpio, paskui vėl padidės. Finale: gyvenimas neilgas, senatvė pasirodys ties penkiasdešimtais metais, paskola dar nebus pilnai išmokėta, gyventi pasidarys daug sunkiau. Vaikai, kuriems daug davei, norės gauti dar daugiau, augant jų poreikiai padidės. Niekas nėra psichologiškai tobulas, ypač sunkiai dirbdamas, todėl tavo charakteris nebus labai geras, ir tuose namuose nebus daug meilės. Na va tokia pelkė, vis labiau spaudžiant senatvei, ir artėjant mirčiai.

Visur čia įvardis "tu" - retorinis.

Matyčiau du kelius kaip įmanoma apeiti tokio pobūdžio karminės veiklos verpetus.

Pirmas: nesistengti būti tarsi rojuje; radikaliai ir ryžtingai apsispręsti, ir gyventi totaliai minimalistiniu režimu. Nebijoti rizikos. Nebijoti galimų ligų, nelaimių, mirties, alkio, skurdo. T.y. praktiškai nedėti jokių pastangų užsitikrinti pastovesnę ir saugesnę padėtį šiame pasaulyje, išskyrus būtiniausius miego ir maisto poreikius. Susikoncentruoti į dvasinę praktiką, ir 90 proc. laiko bei energijos tam paskirti, tuo būdu atliekant tam tikrą naudingą funkciją visuomenei, per kurią ateis ir minimalios išgyvenimo priemonės.

Antras: gyventi šeimos žmogaus gyvenimą, dirbant, rūpinantis namais ir šeima ir t.t., bet dėmesio centre išlaikant dvasinį tikslą, ir jokiais būdais tokios koncentracijos nekeičiant. Darbui ir pareigoms išeitų kažkur 40 proc. energijos, 60 proc. galima skirti dvasinei praktikai. Toks gyvenimo būdas turėtų būti labai nuosaikus ir kuklus, be didelių pastangų ir grandiozinių asmeninių ar socialinių projektų, kurie pareikalautų 100 proc. energijos. Pažangą profesinėje srityje daryti labai nuosaikiai, negalvojant apie tai, nekuriant planų ir strategijų, bet tiesiog kaip natūraliai savaime išeina; susitvarkyti taip, kad darbo valandos neviršytų 6 val. per dieną, sumažinti išlaidas ir priderinti jas prie taip ateinančių pajamų, t.y. tokių pajamų, kurios ateina be didelių pastangų. Vienu žodžiu, gyventi įmerkiant į pasaulį tik pačius pirštų galiukus, tiek kiek būtina tokiam gyvenimo būdui, ir ne daugiau.

Na, čia kalba apie vieną medalio pusę - abu šie problemų apėjimo būdai neturės prasmės, jeigu nebus stiprios nuolatinės dvasinės meditacijos. Bet tai jau kita tema.

Taigi, apie tikslus ar tikslą, kuriuos padeda iškelti nagrinėjamas pasaulio problematiškumas bei iliuzijos - kažkiek aptarėme.

O dėl to, kad problemos gimdo kitas problemas - taip jau yra, nieko čia nepadarysi. Galima imti daug pavyzdžių, kuriuose atsispindės šis principas.

Pvz. susergi. Eini pas gydytoja, jis išrašo tam tikrus vaistus. Vaistai turės šalutinių poveikių. Gydysiesi tabletėmis - nekeisi gyvenimo būdo. Vieną ligą apgydisi, bet iškils kitos.

Kitas pvz. : žmonija norėjo patogiau judėti ir sukūrė tam automobilius. Tada atsirado transporto kamščių problema. Tam kad ją išspręsti, reikia aplinkelių, platesnių kelių, daugiau kelių. Kad juos nutiesti, reikia didelių investicijų. Valstybė didina mokesčius ir tiesia kelius. Didesni mokesčiai - reikia daugiau dirbti, daugiau uždirbti. Ekonominis gyvenimas turi tapti dar dinamiškesnis, vadinasi, ir judėjimo automobiliais bus daugiau. Be to, tuo pat metu, automobilių skaičius padidėja, ir transporto kamščiai niekur nedingsta. Galiausiai, gaunasi taip, kad važiuojant į darbą ir iš darbo, tenka kamščiuose praleisti nuo pusės valandos iki kelių valandų. Laisvalaikio sumažėja, komfortų taip pat. Nors automobilis buvo sukurtas dėl didesnio komforto, bet paskui jis tampa tarsi dėžute, kurioje dažnai įkalintas mieste gyvenantis dirbantis žmogus. Miestas tampa gatvių ir viadukų betoninėmis džiunglėmis. Smogas. Autoavarijos. Ir t.t. ir pan., galima tęsti be galo. Norėta patogesnio gyvenimo, tam sukurtos tam tikros priemonės kaip automobilis, bet gale gaunasi taip, kad gyvenimas tampa labai bjaurus, pavojingas, o su tuo susijusioms problemoms spręsti reikia atiduoti vis daugiau ir daugiau energijos (daugiau dirbti, daugiau laiko praleisti kamščiuose, gydytis nuo smogo padarinių, ir t.t. ir pan.)

[.L.U.T.H.O.R.]

Na jei senatvę ar mirtį laikai problemomis ar kažkuo blogu, čia kaip sakant tavo problema


Tavo pavyzdys su namu 1 iš net nežinau kiek atvejų, daugybės ir sakyčiau imi vieną blogiausių kaip viskas gali vystytis Kaip jau pradžioj sakiau daug neigiamų neuroasociacijų pas tave. Jeigu tu galvoji, kad tau bus sunku, kad tau kels daug streso visokie dalykai, iš anksto pasirašai sau programą, tai taip ir bus, gali nei nedvejoti. Ir taip mąsto dauguma šiuolaikinių žmonių. 


Galim perversti tavo pavyzdį į kitą pusę. Uždavinys sudėtingas, reikalaujantis energijos, bet įveikiamas. Samdysiu darbų vadovą arba statybą prižiūrėsiu pats, kainuos brangiai, bet ką jau padarysi, svarbu bus būtų atlikta taip kaip reikia, jokio streso. Po to atidavinėsi skolą, prieš investuodamas jau žinojai, kad ekonomika yra nestabili, bet vistiek ėmei paskolą todėl esi pasiruošęs, net jeigu ištiks ir krizė. Reikės susiveržti diržus ir papildomai padirbti, bet žinai, kad galiausiai viskas susitvarkys. Reiks pabūti darboholiku, bet visada rasi laiko atsipūsti, pabūti su šeima, pamedituoti, todėl gyvenimo per daug nesusigadinsi. Visas problemas spręsi tikslingai, todėl jos tau taip pat nekels didelio streso. Norėdamas palaikyti sveiką kūną pradėsi užsiiminėti joga, todėl net sulaukęs 60 metų būsi sveikas kaip ridikas ir išėjęs į pensiją padėsi vaikams. Vaikai tavo išauklėti gerai, tau taip pat padės senatvėje. Dažnai darysit giminės susitikimus pastatytame name. Su žmona laimingai nugyvensi likusius savo gyvenimo metus.


Na kaip toks pavyzdys?


Aišku tu statai labiau viską ant statistinio žemės gyventojo, tai aišku daugumai vien problemos ant problemų ir gyvenimiška rutina materialiame pasaulyje pamiršus dvasinius tikslus


O dėl problemos su automobiliais, tai sakyčiau viskas sprendžiama neekonomiškai tokia jau dabartinė sistema Yra tikrai  būdų kaip būtų galima išspręsti šią ir kitas problemas, bet niekas tuo neužsiėma, nes kažkam tai nenaudinga

[puodukas]

apr 3
  ¹⁵ Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! ¹⁶ Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu[i2] tave iš savo burnos.

Ar čia tas "drungnumas" nėra bėgimas nuo problemų, o ne gyvent pilnavertį gyvenimą?
Man atrodo priimtinesnis Druwio pavyzdys su namu, nors aišku realybėje viskas sudėtingiau. Manau ko nors atsisakyti, tam kad nesusidaryti sau problemų ir yra tikrasis materializmas, "pliuškenimasis" drungnam vandenyje. O galva manau tam ir duota, kad įvertint savo jėgas ir galimybes, kiek sugebėsi pakelt, kad nepulti į kitą kraštutinumą.

[ajolu]

a.t.sieli, visa šita tema kaip suprantu yra remiamasi bhkati joga pasaulėžiūra? Turbūt dar Donato , Torsunovo ir t.t. paskaitomis? Visa tai ką rašai, labai jau girdėta.

[a.t.sielis]

Druwi, pavyzdžiais aš duodu iliustracijas bendram principui. Taip, galima sėkmingiau ar mažiau sėkmingais tvarkytis su buvimo šioje materialioje visatoje iššūkiais. Galima bandyti tinkamomis priemonėmis siekti reliatyviai laimingesnio gyvenimo. Bet pagrindinė idėja ta, kad materiali egzistencija sukurta taip, kad nėra šiame materialiame kosmose vietos, kurioje galima būtų išvengti mirties, klaidų, iliuzijos, kas net ir tobuliausias pastangas pavers niekais ir sugriaus susikurtą harmoniją.

T.y. galima gerai išmanyti karminės veiklos dėsnius, gyventi labai dorybingai, taip per ilgą laiką susikurti gerų atoveiksmių aruodą, ir pasiekti aukščiausius gyvenimo standartus, kurie Žemėje neįsivaizduojami. Žemiškame lygmenyje irgi yra visokių galimybių spektras, ir komfortai yra įmanomi.

Bet vienas dalykas, kad startą nulemia praeities karminių veiksmų sankaupa. T.y. neįmanoma iš karto pradėti veikti labai gerai, reikalingas laikas, o nesėkmės ir problemos yra nulemtos praeities gyvenimų. Kas gimė geroje situacijoje, tiems lengviau, jie to nusipelnė praeituose gyvenimuose, kas gimė blogoje situacijoje, nenusipelnė.

O antras dalykas, kaip ir minėjau, vienas klaidingas žingsnis viską gali sugriauti. Čia mirties ir tamsos karalija. Ar gali būti laimingas gyvenimas, kai kiekviename žingsnyje turi kovoti dėl būvio, saugotis pavojų? "Kova už būvį", kova, tokia tai laimė.

Galiausiai, tarkime, labai tobulai veikiant, pavyksta susikurti tobulą harmoniją. Bet ateis mirties momentas, ir mes būsime iš tos harmonijos išspirti, o kur pateksime - nėra jokių garantijų. Visada yra rizika vėl nudegraduoti iki bomžo šiukšlyne.

Šiaip, jeigu nenori suvokti gimimo, mirties, ligų, senatvės kaip problemų, tai nieko negaliu pasakyti. Kaip tu sakai, kiekvienam savo. Būti mėtomam ir vėtomam gimimų ir mirčių vandenyne, pereiti tuos procesus, ir neturėti pastovaus gyvenimo, neturėti galutinio dvasinio užsikabinimo - man asmeniškai tai nėra patrauklu. O požiūrių visada yra dvejopų - vieni pasiryžę tęsti šioje visatoje, kiti - galvoja kad yra tobulesnė būties sfera.

apr 3
  ¹⁵ Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! ¹⁶ Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu[i2] tave iš savo burnos.

Ar čia tas "drungnumas" nėra bėgimas nuo problemų, o ne gyvent pilnavertį gyvenimą?
Man atrodo priimtinesnis Druwio pavyzdys su namu, nors aišku realybėje viskas sudėtingiau. Manau ko nors atsisakyti, tam kad nesusidaryti sau problemų ir yra tikrasis materializmas, "pliuškenimasis" drungnam vandenyje. O galva manau tam ir duota, kad įvertint savo jėgas ir galimybes, kiek sugebėsi pakelt, kad nepulti į kitą kraštutinumą.

Nežinau puoduk, tu skaitei visą temą? Keistoka man tai girdėti. Aš kalbu apie kelius, kaip gyventi pilnavertį gyvenimą, radikalų gyvenimą, ir kaip negyventi tuščiom iliuzijom paremto šlamštinės kokybės gyvenimo, ką atitiktų minėta citata apie karštumą, šaltumą ir drungnumą, o tu sakai, kad pilnavertis gyvenimas yra kompromise su Mamona. Hm. Visgi, ar skaitei ką rašiau? Nes aš apibūnau vieną iš variantų, kur gyvenama pagal savo jėgas ir išgales.

Bandykim įsivaizduoti, kad dabar būtų Jėzaus Kristaus apsireiškimo metas šiais laikais. Štai jis susitinka su savo mokiniais, tarp jų - 'Puodukas'. 'Puodukui' sako: "parduok viską ką turi, išdalink vargšams, ir sek paskui mane". Puodukas jam: "toks pasiūlymas - drungnumas, bėgimas nuo problemų. Iš tikro, reikia likti savo vietoje ir gyventi pilnavertišką gyvenimą. Jeigu eisiu su tavim, kas man parūpins maisto ir pastogės? Iš kur gausiu drabužius? Kas gydys nuo ligų? Ar mes būsim sotūs ir patogiai miegosim? Kam man visa tai? Geriausiu liksiu namie, ir gyvensiu pilnatvertį gyvenimą. Bėgimas nuo problemų - ne man."

Na, čia laukiu priekaištų dėl mesianistinio sindromo ir dievo sindromo, tipo a.t.sielis save lygina su Jėzum, kuria naują sektą ir t.t.

a.t.sieli, visa šita tema kaip suprantu yra remiamasi bhkati joga pasaulėžiūra? Turbūt dar Donato , Torsunovo ir t.t. paskaitomis? Visa tai ką rašai, labai jau girdėta.

Toršunovo labai nemėgstu, Donato neklausau iš principo, o šiaip tai jo, mano mintys ir vidinė asmenybė praktiškai susideda iš to, ką esu kaip kempinė susiurbęs iš susipažinimo su religijomis, su pasišventimo Kūrėjui praktikomis ir iš asmeninės gyvenimo patirties. Taip sakant, viską pergromuliuoju per save. Šiaip aš niekada nešneku to, kas nėra girdėta - labiausiai mėgstu universalius, bemaž savaime aiškius ir visiems žinomus dalykus. Juose įžvelgiu savotišką eleganciją - kad iš viso to, ką kiekvienas pasaulyje stebime, galime daryti toli siekiančias išvadas.

O šiaip, įdomu, kodėl klausi?

Bandau galvoti apie tokio pobūdžio kategorizacijas (čia ne priekaištas tau, nes nežinau kodėl tu tai darai, bet šiaip, kokias man mintis kelia panašiai skambantys klausimai). Nu va, pvz., galima sudėlioti visus į stalčiukus. "Puodukas šneka iš krikščionybės stalčiuko, Druwis iš magijos, a.t. sielis - iš bhakti jogos, Ezekiel - iš Terence McKennos, 2Pacas - iš kokių nors Gintaro pokalbių ar Megre Anastasijos, ajolu - iš Ilgevičienės" ir t.t. ir pan. Bet kokia prasmė? Uždėjau etiketes. Sukategorizavau. Na va, viską žinau, viskas man čia aišku, viskas girdėta. Manęs asmeniškai, tokio pobūdžio "aiškumas" ir "žinojimas" - nedomina, nes nieko savyje neturi. Tai tik žinojimas apie etiketę, įvardijimus. Mane domina pakalbėti apie dalykų esmę, dėl savo minčių sukoncentravimo, ir dėl savo pasaulėžiūros įnešimo į bendra visuminę atmosferą. Pvz. čia yra forumas "Dvasinė raida", tai aš ir pradėjau temą, kurioje aptarinėju kažkokius aktualius dvasinės raidos dalykus.

[ajolu]

nematau nieko blogo žinoti kokią kryptį žmogus pasirinkęs bet sutinku, mano klausimas buvo ne labai į temą. Nors dar knieti paklausti kodėl nemėgsti Torsunovo ir kokie tie principai neklausyti Donato bet nebūtina atsakyti.

[a.t.sielis]

Nors dar knieti paklausti kodėl nemėgsti Torsunovo ir kokie tie principai neklausyti Donato  bet nebūtina atsakyti.

Visada tai galim aptarti asmeninėmis žinutėmis, o šitą temą norėčiau palikti gryną, koncentruotą ir be offtopicų

[ajolu]

Ir kalbant apie karmą: geram karma - suvokimas, bloga - nesupratimas. Todėl kiekvienam pagal nuopelnus. Suvokti kas iš tiesų yra teisinga, tai čia geros karmos ženklas. O mokėti pastebėti savo ydas ir su jomis tvarkytis - dar geresnė karma.

Bet vienas dalykas, kad startą nulemia praeities karminių veiksmų sankaupa. T.y. neįmanoma iš karto pradėti veikti labai gerai, reikalingas laikas, o nesėkmės ir problemos yra nulemtos praeities gyvenimų. Kas gimė geroje situacijoje, tiems lengviau, jie to nusipelnė praeituose gyvenimuose, kas gimė blogoje situacijoje, nenusipelnė.

bet juk siela nebunda gerose sąlygose. Siela pataluose užmiega.

[.L.U.T.H.O.R.]

Mano manymu, harmonija ne iš išorės ateina ir ne išorės veiksniams ją sugriauti Todėl man labai keistai atrodo, tavo pasakojimas, a.t.sieli

[a.t.sielis]

Mano manymu, harmonija ne iš išorės ateina ir ne išorės veiksniams ją sugriauti Todėl man labai keistai atrodo, tavo pasakojimas

Viskas savam kontekste. Harmonijos terminas skirtinguose kontekstuose skirtingai taikomas. Jeigu sieki vidinės harmonijos, kodėl reiktų stengtis dėl išorinių dalykų? Būtent tokia yra visos šios temos esmė. Harmonijos ieškoti ir siekti ten kur ji yra, ir ten kur ji įmanoma, o ne ten kur jos nėra, ir kur ji neįmanoma. Išorinė materiali situacija negali būti harmoninga, harmonija - tai dvasinio gyvenimo kokybė. O jeigu gyveni dvasinį gyvenimą, būsi dvasinėje sferoje, o ne materialioje visatoje. Net jeigu gyvensi materialioje visatoje. Tai ir reikš, kad esi čia, bet neįmerki į materiją savo pirštų.

[eternal.bliss]

Didžiausia klaida kurią daro "dvasingi" žmonės yra ta, kad jie skirsto- materiją ir dvasią t.y.-Teigiamą ir negiamą. Tai tik ego atributas, su kuriuo niekada ir nepasieksi harmonijos 

Harmonija yra visur, ir visada, jos negali sugriauti, nes tai pats egzistencijos principas.
Dvasia ir materija yra neatskiriama egzistencijoje, kaip kad sąmonė ir energija.

Toks "dvasingumas" eina tik į nusivylimą. 
Jeigu manai, kad materija yra nedvasinga- taip mano tavo ego kus save tapatina su dvasingu žmogumi.  tai saviapgaulė kuri veikia puikiai   

[.L.U.T.H.O.R.]

Na mano manymu, ir iš asmeninės patirties kiek galiu sakyti, kad jei viduje harmonija, tai išoriniame pasaulyje viskas labai neblogai tvarkosi be didelių pastangų. Gan harmoningas ir palankus pats materialus pasaulis pasidaro, bent jau kiek tos harmonijos gali būti Aišku gauni kaip sakau pamokas, kurios yra neišvengiamos, mano manymu Aišku nežinau kaip tiksliai skaitai tą bėgimą, bet visko reikia išmokti, o ne bėgti nuo kažko

[eternal.bliss]

Jeigu viskas tvarkosi be didelių pastangų tu esi teigiamoje pusėje, o ne "harmonijoje" 
Tai jei sakysim žmogus be jokių pastangų gauna viską ko nori ar čia harmonija?>?

Harmonija -yra suvokimas, kad visur ji egzistuoja, jeigu to nesuvoki- tu nesi harmonijoje 

[.L.U.T.H.O.R.]

Ech sakau kai esi vidinėje harmonijoje tai išorinis pasaulis, kaip sakai yra teigiamojoje pusėje vidinė harmonija pakankama bet nebūtina sąlyga geram gyvenimui

Harmonija -yra suvokimas, kad visur ji egzistuoja, jeigu to nesuvoki- tu nesi harmonijoje

nu matomai mes skirtingai sąvoką naudojam