Nevalingos kelionės

[zalia.arbata]

Dėl tų ištraukimų žiauriai įdomu. Skaičiau, kad žmonės mato 'švieseles' jei greit apsisuka atgal. Vieni sako, kad sielos gidai, kiti, kad ateiviai. O gal čia tiesiog toks jausmas kaip 'išeini'?

Pažįstu vieną žmogų (100 proc. nemeluoja), kuris pasakojo, kad kai buvo vaikas, jį ištraukdavo iš kūno, nors ir nenorėdavo, kaip tave. Ištraukdavo 'ateiviai'. Rodydavo jam planetas, kur jis seniau gyveno, kaip gyvena būtybės svetur... lyg gidai.

[.L.U.T.H.O.R.]

a.t.sielis, kaip jau foume buvo ne kartą rašyta, sukūrė pagal savo paveikslą, reiškia suteikė laisvą valią. O ne kad ale Dievas yra žmogaus pavidalo. Dievas neturi pavidalo( bet jame kartu telpa visi pavidalai), tiklsiau nemanau, kad jis turi žmogaus pavidalą čia jau žmogaus sukurtas archetipas ar kaip ten vadinasi tas daiktas Nors kaip D. Wilcock pasakoja, kad jei rastume kitas ateivių formas tai jos būtų ir žmonių pavidalo, pataisykit jeigu klystu, kadangi iš galaktikos centro sklinda tam tikros bangos, kurios priverčia evoliucionuoti ta linkme. Iš to sprendžiant, tada būtų galima sakyti, kad Dievas kuria visus vieno pavidalo, tada gal ir Dievas toks, bet neaišku čia

[a.t.sielis]

Šešėli, nematau pagrindo interpretuoti dar kitaip to, kas ir taip aiškiai pasakyta. "Panašumas" kalba apie panašumą - būdo, savybių ir t.t., "paveikslas" - konkrečiai išskiria išvaizdą. "Sukūrė pagal paveikslą ir panašumą". Be to, nesiremiu šiuo vienu sakiniu. Kad ir kokią rimtą teistinę tradiciją paimtume, rasime ten Aukščiausiojo pavidalo aprašymų arba užuominų apie tą pavidalą.

[.L.U.T.H.O.R.]

Na tu priimi žodžius tiesiogiai

Kitas klausimas, ką žmonės laikė aukščiausiuoju, tuo metu. Nes vėlgi dažnai skirtingose religijose galima rasti daugybę  įvairių nutikimų, kur pažėjus mūsų akimis, atrodo, jog ten pas juos buvo nežemiškos būtybės nusileidę

Ai šiaip dar dėl rutulio patirties. Tai labai realus atvejis, kad jisai tiesiog buvo ištemptas į astralą, o astrale viskas yra. Šauksi dievą, atsiras dievas. Norėsi velnią sutikti ir jį ten rasi. Viskas ką mes kada nors sukūrėme savo mintimis ir jei tai palaikoma dar kitų žmonių minčių, egzistuoja tenais.

[a.t.sielis]

Priimu tiesiogiai, kai tai adekvatu (simboliniuose aprašymuose reikia priimti perkeltines prasmes, o tiesioginiuose - tiesiogines). Nors nesu literalistas.

Dėl nežemiškų būtybių - galbūt, čia jau konkrečiai reiktų nagrinėti.

Visgi, filosofiškai, jeigu Absoliutas kažko neturėtų, tai to negalėtų būti ir būtyje. Čia asmenys turi pavidalus, tai ir ten taip pat. O dėl Aukščiausiojo pavidalo koreliacijos su žmogaus pavidalu, be to, kad tai liudija ne viena religinė tradicija, taip pat ir šiaip patyrimas sako, kad žmogaus pavidalas vienas fainiausių. Tam tikras balansas.

[.L.U.T.H.O.R.]

O gal mes esame tik kažkokio žmogaus galvoje Ir jį laikome savo kūrėju

O šiaip Absoliutas gali būti viskas. Kaip norėsi, kad jis tau pasirodytų taip ir pasirodys

[a.t.sielis]

O gal mes esame tik kažkokio žmogaus galvoje Ir jį laikome savo kūrėju

Hm, o kurio žmogaus galvoje egzistuoja ištisi pasauliai?

O šiaip Absoliutas gali būti viskas. Kaip norėsi, kad jis tau pasirodytų taip ir pasirodys

Tas taip. Bet klausimas, kodėl mes norim vieno ar kito dalyko. Sielos prigimtis su tam tikrais būdingais norais. Taigi, Absoliutas atsiliepia pagal tai, ko nori sielos, bet Jis pats sukūrė sielas ir visas galimybes. O tai jau konkretu. Kieno norai viską lemia? Kūrėjo. Vadinasi visa įvairovės skalė atspindi įvairius Jo norus. Ir visa pavidalų (Jo ir kitų esybių) skalė taip pat. Čia reiktų paminėti, kad Aukščiausiasi turi ne tik pavidalą tarsi žmogaus, bet begalybę įvairių pavidalų. Bet kiek teko girdėti, tai pavidalas tarsi žmogaus yra pats esmingiausias.

[.L.U.T.H.O.R.]

Hm, o kurio žmogaus galvoje egzistuoja ištisi pasauliai?

Tai už mūsų suvokimo ribų


Esmingiausias kam? Žmonės linkę viską personifikuoti.

Na ne viską Kūrėjo norai lemia. Kodėl jis mums suteikė laisvą valią?

[a.t.sielis]

Esmingiausias kam? Žmonės linkę viską personifikuoti.

Tai už mūsų suvokimo ribų

Kodėl žalia yra žalia?

[.L.U.T.H.O.R.]

Dėl to paties, kad raudona yra raudona.

[rutulys]

Skaičiau, kad žmonės mato 'švieseles' jei greit apsisuka atgal. Vieni sako, kad sielos gidai, kiti, kad ateiviai.

Aš tik du kartus mačiau mane ištraukusiuosius, bet abiem atvejais patirtis buvo tokia neįprasta, kad jų nesusiečiau su įprastiniais traukinėtojais.

Tai ko gero buvo mano pirmoji patirtis už kūno ribų.  Aš miegojau ant pilvo ir netikėtai pažadino smūgis iš nugaros virš saulės rezginio. Mieguistas suvokiau kad kabu tamsioje erdvėje ir jau nebesu savo kūne, nieko negalvodamas, instinktyviai apsukau ratą ore ir grįžau į savo kūną lovoje. Tada mane dar kartą išmušė iš kūno smūgiu į nugarą ir dar, ir dar... Aš vis elgdavausi lygiai taip pat: apsukdavau ratą ore ir grįždavau atgal per nugarą. Kol galop supratau, kad manęs nepaliks ramybėje. Pirmiausiai pabandžiau apsigręžti ir pamatyti, kas mane išmūšinėja. Tamsoje pamačiau gelsvai žalsvai spindintį pavidalą, kurį galėčiau palyginti su milžiniška ameba, galinčia keisti savo kūno formą. Ten, kur pas žmogų būtų rankos, buvo bepirščiai išsikišimai suformuoti iš kūno. Nors viršus buvo siaurensnis, bet jokio kaklo nebuvo, kuris atskirtų galvą nuo kūno, o ir kojų nemačiau. Man regis, jis ir kabojo ore kaip ir aš.
Tada mano dėmesį patraukė vonioje paleistas vanduo ir nieko nelaukdamas ten nuskriejau tiesiu taikymu kiaurai sienas ir duris. Vanduo bėgo kažkur viršuje. Aš tiesiog šoviau į viršų kiaurai lubas pro apšviestą vonios kambarį, bet nesugebėjau sustoti, o iš inercijos lėkiau toliau, labai greitai pralėkiau pro dar kelias lubas ir pakilau keliasdešimt metrų  virš namo stogo, o tada stabtelėjau. Kelias akimirkas žvelgiau žemyn į namo stogą, o tada kritau, šį kartą man pavyko  apšviestame vonios kambaryje sustoti prie pat oranžinių grindų plytelių netoli kriauklės.
Vanduo tekėjo į vonią. Aš pakilau ir nusileidau į vonią. Tada, atsižvelgdamas į vonios dydį, aš galėjau įvertinti savo dydį. Save suvokiau kaip maždaug 30 centimetrų dydžio rutulį. Į vonią įlipo nuoga moteris, bet jį kažkodėl vonioje stovėjo, gal, kad dar mažai vandens buvo pritekėję. Pastebėjau savo regėjimo keistenybes. Nemačiau jokių moters detalių, jį buvo tarsi pridengta tamsiu šešėliu. Galėčiau tik pasakyti, kad ji buvo neaukšta ir tamsiaplaukė. Nebuvo jokio skirtumo ar aš buvau užsimerkęs ar atsimerkęs. O tada į galvą šovė kvaila mintis, jei nematau, tai būtų gerai fotoaparatas, vėliau galėčiau peržiūrėti nuotraukas. Tarsi kas iš šalies išgirdo mano mintį ir akimirksniu buvau teleportuotas į savo kūną. Iš karto pabudau. Ir tikrai, kažkas vidurį nakties tuo metu leido vandenį pas kaimynus.

Ai šiam kartui užteks. Aš pats nemėgstu skaityti ilgų žinučių.


O dėl Kūrėjo. Jis Architektas? O kas statybininkas?

[Raganius]

Labai sudomino tavo įstorijos, papasakok dar tokių istorijų 

[rutulys]

Naktį kažkas mane sugriebė už kairės kojos piršto (gal tai ir sutapimas, buvau nusimušęs to piršto nagą), ištraukė iš kūno ir nunešė akštyn galva nukreipta žemyn. Mačiau aikštelėje šokinėjantį vienišą vaikišką didelį sviedinį, tolėliau Stalino metalinį biustą, užkelta ant akmeninio stovo. Aplinka ir jausmas buvo tokie keisti, kad pagalvojau, kad numiriau. Pajutau, kad reikia atsisveikinti, leptelėjau kažką tokio: Atleiskit man, kurių nespėjau atsiprašyti.
Tikriausiai, tie žodžiai prajuokino mano pagrobėją, jis mane apvertė. Mes greitai skridome kažkokioje tamsioje erdvėje. Nors nebuvo šviesos šaltinių, puikiai mačiau, kad tai buvo baltai apsirengęs vyras (jokių sparnų nebuvo, jei kas pagalvotų, kad tai angelas). Jis manęs paklausė, kodėl nieko nedarau. Tiesa pasakius, aš nesupratau jo klausimo. Bet nesulaukęs iš manęs jokio atsako. Jis užsiminė, kad jis pats turi šeimą ir nori su ją daugiau laiko pabūti, o ne su manim tąsytis.  Kaip supratau jis bandė paveikti mano mintis. Iš karto užsidegiau noru tai išbandyti, pažiūrėti kaip jis veikia mano mintis ir ar aš tai pastebėsiu, bet jis atsakė vėliau. Jis man parodė kaip reikia atlenkti nykščius, tikriausiai, kad būtų patogiau skristi (atsibudęs taip nykščių tikrai negalėjau atlenkti), o rankas ištiesti į priekį.  Pro šalį pralėkė kažkokios struktūros tamsus siluetas, nespėjau jos apžiūrėti, bet neabejoju, kad rankomis sukurtos, o ne gamtos.
Staiga iš niekur atsirado šviesos plotelis. Mes ten nusileidom. Man pasakė, kad audiencijai reikia pasiruošti - ant kaktos užsirašyti žodį "medis". Man įteikė teptuką, jį įmerkiau į dažų indelį ir spėjau užsirašyti ME. Kai į tą plotelį pristatė dar du tokius kaip aš kiti "angelai". Aš atsistojau ir atidžiai pažiūrėjau į juos. Buvau vyriausias ir tikriausiai su ilga barzda (nes tokią tada nešiojau). Man iš kairės buvo kokių 20 metų jaunuolis ilgais juodais plaukais ir jis prisimerkęs šypsojosi, o priešais jį stovėjo 10-12 metų šviesiaplaukis berniukas, man pasirodė išsigandęs.
Žiūrėdamas į berniuką, norėjau suformuluoti savo mintį, bet man nepasisekė, nes pabudau. (Ten būnant aplamai sunku formuloti mintis bent man ir tokios pastangos dažniausiai baigiasi pabudimu. Reikia išmokti galvoti negalvojant).
O mintis mane pažadinusi buvo tokia: "Kokioje beviltiškoje situacijoje jie turi būti, kad naudojasi vaikais".

[.L.U.T.H.O.R.]

Panašu į gražius sapnus

[rutulys]

Panašu į gražius sapnus

Jei tau tai tik gražūs sapnai, gal papasakosi savo gražius sapnus?