Sielos savybės, egzistavimo įrodymai

[gidas]

Tvarkoj, Sieli - absoliutas, siela ir t.t., ir pan. egzistuoja. Tai priimu kaip postulatą (ar dogmą    ), nes paties energija tai įrodyti man svaresnis "anapusinio" argumentas, nei tavo ir ne tavo racionalūs išvedžiojimai. Toks užsispyręs kaip tu gali būti tik kažką tikrai žinantis. Dabar "žinau" ir aš. Atleisk, kad buvau bukas kaip avinas.

Leiskim, kad "įtikinai" visus - "atsiverčia" žmonijos dauguma.
O kas toliau?

Transcendencijų klausimas "išspręstas" - jos yra, bet jų "nepagausi", ir nėra ko daugiau čia sukti galvą sau ir kitiems. "Be darbo" lieka milžiniška smegenų masė ir ją būtina panaudoti efektyviai.

Manau pradžiai derėtų nubrėžti aiškią ribą tarp fizikos ir metafizikos, kad, neduok Dieve, vėl nenuklystume į beviltiškus metafizinius laukus ieškoti ko nepametę. Ten dabar viskas "aišku".
Tuomet susikoncentruojame į fiziką - tik čia protinės energijos veiklos sfera.

Ir t.t.
Anomalijai.lt - galas…

O kiekvieno atskiro individo problema  - jei įrodė, tai "žinau ar tikiu"?  - jo asmeninė problema. Apskritai,  "skęstančiųjų gelbėjimas yra…"

Perspektyvos puikios - su metafizika baigta, viskas fizikai. Piliečiai skirstosi laimingi ir patenkinti...

[a.t.sielis]

Tarkim, padarau išvadą, kad egzistuoja nematerialus bei nemirtingas sandas manyje (kaip ir kituose , ir kad tai ir yra manoji esybė (kurios galbūt nepažįstu, pažįstu savo proto funkcionavimą). Siela. Tada kyla gausybė klausimų: kokios jos savybės, ką ji veikia, kas su ja bus ateityje, kokioje terpėje ji egzistuos, kas jos šaltinis? Kokia mano dabartinė situacija? Kokia mano sandara? Kurie elementai mano sandaroje svarbiausi, kaip jie sąveikauja? Kaip patekau į šią situaciją? Jeigu pripažįstam Absoliutą - kokios Jo savybės, ką Jis veikia, koks sielos ir Absoliuto santykis? Kas yra šis pasaulis, iš kur jis atsirado? Kaip funkcionuoja šis pasaulis? Kodėl mano vieta jame tokia, o ne kitokia (turint galvoje sielos egzistavimą)? Kaip turėčiau veikti ir ko siekti? Kokia sielos egzistencijos prasmė, tikslas? Ir t.t. ir kt. Klausimų ratas platus, kaip pats gyvenimas. Perspektyvos neišmatuojamos.Ties siela metafizinis pažinimas tik prasideda. Fizika nublanksta. Transcendencijų nepagausi protu, bet yra metodas jas suvokti arba su jomis susijungti. Asmeniškai, prieš save matau ilgą tobulėjimo kelią, kur stoviu pačiame pradiniame taške, o ne kad jau finišas

Pagal tai, ką supratau iš savo religijos ir dvasingumo studijų, esmė tame, kad ne mes einame ieškoti kažko metafizikoje, ko nepametę, ir kas mums neprieinama mūsų priemonėmis, bet Pats Metafizinis ateina pas mus, ir savo absoliučiomis galimybėmis tampa mums prieinamas, bei suteikia viską ko mums reikia iš metafizikos, suvokimo ir transformacijos būdą. Jeigu prieš mus - mission impossible, tai for Him everything is possible.

Leiskim, kad "įtikinai" visus - "atsiverčia" žmonijos dauguma.
O kas toliau?

Tai kad tų "atsivertusių" ir yra žmonijos dauguma. Pasaulyje netikinčiųjų yra, sakykim, ne daugiau kaip 10 proc. (tikslių skaičių neieškosiu, bet grubiai paėmus, duomenys tokie). O toliau, turėtų būti tolesnis lavinimasis. Vieni baigia vidurines mokyklas, paskui eina dirbti; kiti mokosi kolegijose; treti universitetuose, ketvirti tolesnių mokslinių laipsnių siekia. Ne visi vienodi, ir ne visi vienodai su savo gyvenimais elgiasi. Panašiai, ne visi vienodai su savo siela elgiasi.

O tarkim, galim kelti klausimą, o kokia prasmė čia tokiuose forumuose šiuos klausimus nagrinėti? Klausimas į klausimą: o kodėl spauda nagrinėja socialinius, kultūrinius, ekonominius, politinius dalykus? Kam kiekvieną dieną delfis, lrytas, bernardinai, bbc.co.uk, nytimes.com pilni straipsnių, ir kam žmonės juos kiekvieną dieną skaito? Matyt, tikimasi, kad tai kažką duoda, situacijos pažinimą, progresą, atitinkamai, orientavimąsi aplinkoje, pasaulyje; problemų sprendimą, bendradarbiavimą, susiderinimą. Ir t.t. ir pan. Matyt, kad tai svarbūs, aktualus klausimai, todėl ir nagrinėjami žiniasklaidoje. O jeigu egzistuoja siela, tai svarbiausias ir aktualiausias klausimas.

[puodukas]

.... absoliutas, siela ir t.t., ir pan. egzistuoja. Tai priimu kaip postulatą ...

Leiskim, kad "įtikinai" visus - "atsiverčia" žmonijos dauguma.
O kas toliau?

Kiek aš suprantu tą situaciją, tai tuomet oficialiai galėtumėm skaitytis demonais, jei teisingai suprantu tą NT vietą:
Jok 2
         ¹⁹ Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba.

Dar kitur panaši mintis, kad darant ką nors netaip, jei nežinai, kad tai blogai, tai ir skaitosi mažas blogis..... išvada- gal ne taip jau ir gerai viską žinoti, kas "nelimpa prie dūšios".

[a.t.sielis]

Iš kirminų transformuokimės į drugelius, iš demonų - į Absoliuto draugus

[gidas]

„Sukūriau" šaržuotą ir nelabai vykusį utopijos modelį - „kas būtų, jei būtų".... Jei būtų „įrodyta" metafizinė būtis ir t.t. 

Siela. Tada kyla gausybė klausimų:

Ir t.t.

O toliau, turėtų būti tolesnis lavinimasis.

Ir t.t.

Viskas teisinga, kitaip tariant  - nieko naujo.
Šie išmintingi klausimai ir imperatyvai milijonus kartų sakyti ir persakyti. Matau vienintelę jų naudą - jei tai tūkstančius metų nebūtų kiekvienam kalama į galvą, būtų blogiau nei yra.

Asmeniškai, prieš save matau ilgą tobulėjimo kelią, kur stoviu pačiame pradiniame taške, o ne kad jau finišas

Kitais žodžiais - paprasto ir universalaus „recepto" nėra.
Šis kelias yra  prieinamas tik aukšto intelekto ir lakios vaizduotės asmenybėms. Pats toks ir esi, o dauguma yra dauguma - tai, apskritai paėmus, ne jos nosiai.
Todėl praktiškai ir neįmanoma su tavim diskutuoti, nes

esmė tame, kad ne mes einame ieškoti kažko metafizikoje, ko nepametę, ir kas mums neprieinama mūsų priemonėmis, bet Pats Metafizinis ateina pas mus, ir savo absoliučiomis galimybėmis tampa mums prieinamas, bei suteikia viską ko mums reikia iš metafizikos, suvokimo ir transformacijos būdą.

Ką į tai gali pasakyti eilinis pilietis? Nieko.
Tegaliu pridurti, kad gerbiu tavo pasirinkimą ir linkiu sėkmės.

[a.t.sielis]

Kitais žodžiais - paprasto ir universalaus „recepto" nėra.

Yra. Šioje epochoje, yra vienas ir vienintelis, lengvas ir paprastas receptas ir metodas, veikiantis visiems su absoliučia galia. Kitų veiksmingų metodų nėra. Kartais forumuose jį aptariu.

[idenmeyou]

Tada kyla gausybė klausimų: kokios jos savybės, ką ji veikia, kas su ja bus ateityje, kokioje terpėje ji egzistuos, kas jos šaltinis?

Nuvertinčiau sielą gyvenime prieš fizinį kūną, nors ir daugelis nesutiks. Nesvarbu ką tau sielą duodą ar kokį tobulumą tu čia pasieksi, visvien bus riba, kurią nubrežiu ne aš ar kiti nariai, bet gamta, tavo prigimtis. Ta riba ir yra tavo fizinis kūnas, gali būti pats švenčiausias žemėje, visvien kol nenumirsi, be savo fizinio kūno, smegenų nieko tu žemėje atlikti negalėsi. Nei su žmonėmis bendrausi, nei užsidirbt galėsi. Jei tau ir bus malonu rašyti čia savo idėjas, mintis, tai tik dėl to, kad tose pačiose materialiuose smegenyse bus išskirti tam tikri hormonai.

Tarp metafizikos ir išorės mūsų matomo pasaulio yra mano nuomone trapus ryšys, nors mums jis atrodo didžiulis ir pnš. Nors metafiziniai reiškiniai mums nėra nei matomi, nei girdimi, visvien matuojame juos, pastebime materialiais prietaisais. Visada galvojau apie metafiziką taip, kad tie procesai yra materialūs, tik jie yra ne už šio pasaulio ribų kaip mėgstama sakyti, o už menko žmogaus suvokimo ribų, kuriam dar reikia tobulėti.
Paimsiu pavyzdį iš fizikos, dabar žinome apie juodasias skyles, kadaise apie jas nežinojome nieko, sklido tik pamąstymai, kalbos. Mes jų negalime matyti nei akimis, , nei pajausti ir galime sakyti tai buvo už mūsų suvokimo, ribų, trūko ko? Prietaiso, kuris tą suvokimą už mūsų ribų, paverstų suvokimą čia ir dabar ir galiausiai pamatėme, kad yra rentgeno spindulių pagalba ir tai jau tapo mums materialus dalykas, nors išėjus į lauką jo nematome ir paprastam žmogui lieka visvien labiau kaip teorijos.

Taip ir čia, smegenys gal būt per silpnas prietaisas suvokti šiuos nežinomus klausimus apie sielą ir nesuvokus iškart yra priskiriama kažkam aukštesniam, bet gali žmonija besitikėdama kažkuo daugiau, pasiekti nusivylimą, supratę jog buvo per kvaili suprasti reiškinius.

[a.t.sielis]

Su siela ir fiziniu kūnu yra panašiai kaip su automobilio vairuotoju ir automobiliu. Kad kažkur važiuotum, reikia automobilio, tuo jis svarbus. Bet automobilis ne vairuotojas. Viskas vyksta dėl vairuotojo.

Arba, dar vienas palyginimas: mes apsirengę drabužiais, bet mes nesam drabužiai. Jeigu bandytume rūpintis vien drabužiais, ir nesirūpintume savimi, tai kas gautųsi? O kaip atrodytų, jeigu bandytume valgydinti drabužius, o ne save?

Yra dvi svarbios pareigos: pasirūpinti fiziniu kūnu, ir pasirūpinti siela. Pirmoji reikalinga dėl antrosios.

[xsistemax]

Jei viską organizuojančią jėgą vadinsime siela,tai tokio reiškinio įrodymų daugiau,nei pakankamai.Bet gal geriau tai vadinti gyvybe?Nes siela man asocijuojasi su miglotais religiniais išvedžiojimais.
O gyvybės pagrindinė ir išskirtinė savybė yra kūryba.
Taigi,ji kuria.
Ateityje kurs.
Egzistuoja visose terpėse daugybe pavidalų.
Šaltinis-ji pati.
Lyg ir visi atsakymai. 
Aha,dar apie nemirtingumą.Kas sakė,kad gyvybė miršta?Miršta tik kūnas.Gyvybė jį palieka.

[idenmeyou]

Tokių palyginimų ir išvedžiojimų yra pilna ir esu jų skaitęs, ką jie man duoda, ogi akių apdumimą, žinoma aš galiu perskaityti ir pamatęs įdomų palyginimą įsikalti sau į galvą, kad yra taip ir ne kitaip, bet gyvenime niekas neįrodė tokių palyginimų tikslumo. Nėra įrodyta, kad siela išties egzistuoja, o jo labiau ar siela tai aš, ar ji kaip papildoma smegenų funkcija. Galime būti su savo įsivaizdavimais, nuomonėmis, bet gali žmogui atsitikti nelaimė, po kurios jis patiria rimtą galvos traumą, praranda suvokimą kas jis pats ir panašiai, kur dingsta jo siela, atrodo, kad prieš nelaimę jis buvo fizinis protingas žmogus, o po nelaimės toks pat tik, kad sužalota jo makaulė, kuri nebegali mąstyti apie įvairius Dievo ar kokio kito veikėjo planus. Negi to žmogaus siela nepaliktų kūno matydama, kad čia jau nieko nebenuveiks, papraščiausiai jos turbūt nėra tokios kokią ją įsivaizduojame ir ji visiškai pavaldi smegenims, kurie jau tam žmogui nebedirba taip kaip ankščiau, belieka jam laukti kol numirs.

[a.t.sielis]

Nes siela man asocijuojasi su miglotais religiniais išvedžiojimais.

Na, ši tema kaip tik skirta prieiti iš filosofinės ir mokslinės pusės, o ne iš religinės. O vadinti galim kaip norim, nebūtinai siela. Nepatinka žodis "siela", galim vartoti kitą, bet šnekam apie tą žmogaus dalį, kuri išgyvena po mirties.

Nėra įrodyta, kad siela išties egzistuoja, o jo labiau ar siela tai aš, ar ji kaip papildoma smegenų funkcija.

Žiūrint, kuriais įrodymų šaltiniais remsimės. O čia kaip tik tema, kurioje bandoma nagrinėti kelis įrodymų šaltinius.

[xsistemax]

Tai visų gyvybės formų pagrindinė dalis,kūnai tik mašinos.Žmogus nėra išskirtinis.O mirtis ir yra tos svarbiausios dalies išėjimas iš mašinos.
Beje,kalbu ne vien apie baltymines gyvų būtybių(mašinų) formas.

[a.t.sielis]

Žmogus nėra išskirtinis.

Taip, aš irgi išskirtinumui nematau pagrindo.

[xsistemax]

Tik čia kyla klausimas:ar pati gyvybė turi identitetą(ar yra asmenybės požymių),ar tai kūnui priklauso?

[Vytautas]

Galima panagrinėti mano patirtis komos ir narkozės atveju. Kaip jau anksčiau esu sakęs to kas valdo kūną nevadinu siela o "aš". Siela tokia pati tik anapusiniame pasaulyje. Mano komos atveju kažkas labai profesionaliai išjungė "aš" galimybę valdyti kūną. Bet paliko klausos galimybę. Visą tai padaryta be jokio šalutinio poveikio. Tiesiog vairuotojas tvarkingai atskirtas nuo automobilio su galimybe girdėti kas darosi aplinkui. Kai atsigavau iš komos vėliau sekė trūkusio apendicito operacija. Ten medikai narkozės pagalba drastiškai atjungė "aš" nuo kūno. Laikas tarsi išnyko. Bet "aš" niekur nedingo. Tik jis niekaip negalėjo pasireikšti per kūną bet išeiti iš kūno taip pat negalėjo, nes kūnas ne miręs. Na dar galiu prisiminti ir kitu nutikimus kada kūną valdai tarsi ne pats. Tai buvo tiek trumpalaikiai, tiek ilgalaikiai patyrimai. Kiek suprantu čia jau įsikiša būtent ta antroji dalis siela. Na bent man nekyla abejonės kad kūnas, "aš"  ir siela visiškai atskiri elementai. Ir dar išoriškai abi mano būsenos pašaliečiui atrodo visiškai vienodai.