Apibendrinkim

[a.t.sielis]

Tu jau toje poezijoje pabuvojes, kaip matau?

Ne. Esu girdėjęs apie tai, ir nujaučiu maždaug.

Ar tarnauji Dievui ar netarnauji toje poezijoje?

Tarnauji.

Vienoveje su Dievu ar ne?

Vienovė nereiškia kad viskas kaip vanduo ir viskas vienoda. Yra asmenys, pavidalai, gamta, ir t.t., bet tai nėra sudaryta iš atomų, nėra matuojama. Viskas sudaryta iš dvasios, iš vienos substancijos. Vienovė = dvasinio judėjimo bendrumas ir sklandumas.

Va cia tai ne programa, cia jau gyvenimas, kur yra riba tarp gyvenimo ir programos?

Manau, žodžiai yra tamprūs, jie gali apibūdinti vieną ar kitą aspektą, bet realybė yra už žodžių. "Programa" gali būti suprantama kaip "kompiuterio programa", gali būti suprantama kaip "dirbtinis intelektas" turinti kažkokį a la protą ar jo imitaciją, gali būti suprantama kaip žmogaus "užprogramavimas", "smegenų išplovimas", gali būti suprantama kaip "hipnozė". Ir dar kaip nors. Ar įsijautimas, įsiklausymas į Būtį, į savo gyvenimą, į tai ko nori Absoliutas, arba spontaniškas norėjimas Jam tarnauti yra programa? Spontaniškas savo prigimties išreiškimas - programa? Žiūrint kaip vartosi žodį, kokias reikšmes jam priskirsi. Kaip pavadinsi, nepagadinsi, nes realybė yra už žodžių.

Paskaityk tą diskusiją apie predestinaciją, kur aukščiau daviau linką.

[Mekabciel]

Manau, žodžiai yra tamprūs, jie gali apibūdinti vieną ar kitą aspektą, bet realybė yra už žodžių. "Programa" gali būti suprantama kaip "kompiuterio programa", gali būti suprantama kaip "dirbtinis intelektas" turinti kažkokį a la protą ar jo imitaciją, gali būti suprantama kaip žmogaus "užprogramavimas", "smegenų išplovimas", gali būti suprantama kaip "hipnozė". Ir dar kaip nors. Ar įsijautimas, įsiklausymas į Būtį, į savo gyvenimą, į tai ko nori Absoliutas, arba spontaniškas norėjimas Jam tarnauti yra programa? Spontaniškas savo prigimties išreiškimas - programa? Žiūrint kaip vartosi žodį, kokias reikšmes jam priskirsi. Kaip pavadinsi, nepagadinsi, nes realybė yra už žodžių.

Bet programa kaip nesuksi yra ir gyvenimas. Tai juoda ir balta, pliusas ir minusas, geris ir blogis yra viena ir tas pats, nes jie visi nusako Dievo poveiki i mane. Mirtis tai nauja pradzia, mirtis tai gyvenimo pradzia.
Teigiama - Dievas yra. Neigiama - Dievo nera.
Del to ir valios laisve ir nelaisve egzistuoja vienu metu.
"Tarsi valingas", butu teisingiausias apibrezimas, ir tada posakis PUSIAU NESCIAS yra labai logiskas, nes per 40 dienu vaisius isitvirtina moters isciose, jis arba toliau vystysis arba ji atmes nescioji.
Del to zmogus, turi nusprest pats i kuria puse eina, gimti ar mirti. Ar tu pasirenki viskame but pats valingas, ar tu pasilieki but nevalingas ir mirti. Ar trecia lieki nezinomybeje - siame gyvenime.
Bet yra toks dalykas kaip persileidimas...
Tai reiskia kad ne nuo mano noro priklauso ar as isitvirtinsiu gimdoje ir subresiu gimimui.
O nuo Dievo.
Tai velgi - Dievas Visagalis.

Ir taip iseina, kad Dievas ir Zmogus, istikro niekad nebuna vienoveje, Zmogus tik jaucia savo reakcija i Dievo poveiki. Dievas stovi uz borto, nuosaly ir stebi Savo poveiki ir mano reakcija i Jo poveiki. Neimanoma istikro pajausti koks Dievas yra istikro, galima jausti tik savo reakcija i Jo poveiki.

Bet galima sakyt kad ir cia tarsi yra mano pasirinkimas jausti koks yra istikruju Dievas ar tik reakcija i Jo poveiki. Bet kaip toks pasirinkimas gali egzistuoti? iskur jis egzistuoja? taip iseina, kad as galiu nusprest jausti, koks Dievas yra istikruju. Tai taip iseitu, kad Dieva as suvalgyciau ir buciau net Daugiau nei Dievas. Tipo kazkas tokio ale SuperDievas arba Dievas nr 2.
Bet Dievas gi numate toki dalyka, pries mane sukuriant, kad as Ji suvalgysiu... Vel Dievas Visagalis...
Tai as savyje nesiosiu Visagalybe ir ji pastoviai be perstojo augs, nes Dievas numate kiekviena zingsni i prieki. Turesime ale Super Generatoriuka savyje. Ka sugalvojai tas ir ivyko. Bet kokia prasme viso to. Ka kurt? O jei gali sukurti ka tik nori, tai ir prasmes nebera, bet Dievui buvo prasme, tai taip iseitu, kad mes turetume sukurti analogiska Dievui sukurta kurini, kuris suvalgytu mane, o tas sukurtu vel Kurini ir gautusi tokia nesibaigianti, kurianciu kuriniu granide. Begalybiu begalybe. Tai mes egzistuojame Dievuje ar SuperDievybeje sudarytoje is begales Dievu valganciu vienas kita, zodziu vienas ir tas pats...
Reiskias as ir Dievas ir Kurinys vienu metu.

Paskaityk tą diskusiją apie predestinaciją, kur aukščiau daviau linką.

Paskaiciau.

[tadasas99]

Tai taip ir nesupratau, ar mes sachmatu figureles ar zaidejai?
 
 T.y. Supratau ka postu norejei pasakyt, bet kazkaip kertasi su tavo ankstesne nuomone.
 Ir taip ir neatsakei ka vadini valia, nors speju kad beveik supratau.

[a.t.sielis]

Sielos ir Dievo santykis - kaip vandens lašo ir vandenyno. Vandens laše yra kokybinė vandenyno sudėtis, bet vandens lašas kiekybiškai niekada nėra tas pats kas vandenynas. Dievas yra visa būtis, o siela - mikroskopinė Dievo galios dalelė. Dievas kaip Saulė, o siela - kaip fotonas saulės spinduliuose. Saulė ir saulės spinduliai - neatskiriami, tai vienas dalykas, bet tuo pat metu, Saulės rutulys ir saulės spinduliai skiriasi.

Siela amžina, egzistuoja virš laiko, ir yra amžinai mikroskopinė - ji niekada netaps tokio dydžio kaip Dievas. Dievas yra galių turėtojas ir galių šaltinis, o siela - tik galios dalelytė, ji negali tapti galios turėtoju. Fotonas Saulės spinduliuose negali virsti į Saulę. Efektas negali virsti priežastimi.

Jeigu siela galėtų tapti Dievu, tai reikštų, kad Dievas nėra nekintamas, nėra vienas, ir nėra visuminis. Šalia atsirastų dar Dievų, o kame tada jie visi yra? Dievas būtų Dievų visuma, dar vienas viršijantis Dievas, ir tas Dievas būtų tikrasis.

Būdama tarsi Dievo spindulių fotonas, siela turi tiek energijos, iš kiek yra sudaryta. Ji negali tapti tuo, kuo nėra, įgauti tokios papildomos energijos, kurios nėra jos sandaroje. Energijų valdovas visada yra valdovas, viena kažkuri energijos dalelė negali susigviešti papildomos energijos, tam nėra ir jokio vidinio motyvo, kadangi energijos dalelė veikia kaip tarnaujanti energija, o ne kaip valdovas. Tarnaujanti energija neturi jokio valdymo sugebėjimo ar noro valdyti kitas energijas.

Kai siela savo ištakų padėtyje (riboje tarp dvasinio ir materialaus pasaulio) neišreiškia savo tikrosios energijos, yra vangi ją išreikšti, ją pagauna dvasinio pasaulio atvirkštinis atspindys - šis pasaulis. Pagauta šio pasaulio traukos jėgos ir užburta iliuzijos, ji nenatūraliai bando tapti valdovu, krenta į materialų pasaulį, ir iš tiesų gauna dalines galimybes kontroliuoti materialias energijas. T.y. šioje materialioje visatoje žaidžiamas "dievuko" vaidmuo, kuris neatitinka sielos prigimties. Iš to kyla visos bėdos: sielos prigimtis uždengta materialios tapatybės, veikiama tarsi sielos būtų valdovai, kyla tarpusavio konfliktai. Materiali tapatybė yra netikra, susieta su materialiu kūnu, o kūnai gimsta ir miršta, ir siela, pasinėrusi į kūnišką sampratą, kenčia.

To prasmė tokia: jeigu yra sielos vangumas, tai įtraukia ją į specialią mokyklą (šią visatą), kur ji suvokia to vangumo problematiškumą, ir ima mokytis dvasinio aktyvumo.

Taigi, idėja kad siela lygi Dievui, arba siela gali tapti Dievu, reikšis tik šiame pasaulyje ir laikys mus šiame pasaulyje. Šio ego veikiamiems iš tiesų įmanoma tapti dideliais kūrėjais, konstruoti visatą (tuo atveju, kai tas ego labai subtilus, ir tarnaujama Dievui visatos konstravimo darbuose), bet materiali visata yra už dvasinio pasaulio ribų, o siela - dvasinio pasaulio gyventoja - negali tapti laiminga, veikdama kaip "fake" kūrėjas materialioje sferoje.

[klajunas]

Siel <...>

Čia pats taip prikalbėjai ar kur nors taip parašyta (apreikšta)? 

[a.t.sielis]

Taip, apreikšta ir užrašyta, tokių dalykų neprigalvosi Ką rašau religijos temomis, nebūna mano paties sugalvota, viskas yra iš apreikštų šaltinių. Kai kalba eina apie skirtingų religijų lyginimus, ten gali būti savo minčių, bet esminės koncepcijos yra iš šaltinių. Pvz. viskas ką aukščiau parašiau, yra iš vaišnavų šventraščių, vaišnavų teologijos.

[klajunas]

Taip, apreikšta ir užrašyta, tokių dalykų neprigalvosi  Ką rašau religijos temomis, nebūna mano paties sugalvota, viskas yra iš apreikštų šaltinių. Kai kalba eina apie skirtingų religijų lyginimus, ten gali būti savo minčių, bet esminės koncepcijos yra iš šaltinių. Pvz. viskas ką aukščiau parašiau, yra iš vaišnavų šventraščių, vaišnavų teologijos.

Man kilo klausimas: ar vaišnavų teologijoje yra patikimi metodai, kuriais atskiriami tikri apreiškimai nuo imitacijų. Pavyzdžiui, mokantis gerai pakalbėti, gali vaizduoti, kad tai ką jis kalba yra ne sumąstymai esantys tik kalboje ir proto schemose, bet pasirodęs pats dievas. Kaip atskiriama, kai kažkas iš tikro pasirodo ir kai tėra pasirodymo psichologinė imitacija. Kaip atskirti pranašą nuo šarlatano. Pavyzdžiui, pats prisipažinai, kad dievas su tavim tiesiogiai nekalba. Bet žinodamas teologiją, gali imituoti tiesioginį "regėjimą". Tada būtum šarlatanas. Kaip religija apsisaugo tokiais atvejais. Ar svarbu tik kaip moki pakalbėti ir valdyti mases?

[a.t.sielis]

Atsakiau temoje apie vaišnavizmą: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=3732.0

[Mekabciel]

Tai taip ir nesupratau, ar mes sachmatu figureles ar zaidejai?
 
 T.y. Supratau ka postu norejei pasakyt, bet kazkaip kertasi su tavo ankstesne nuomone.
 Ir taip ir neatsakei ka vadini valia, nors speju kad beveik supratau.

Tai jei uzduodi toki klausima, reiskias nezinai. Tai jei nezinai, tai vienareiksmiskai - sachmatu figureles. Bet jei zinotum, kad esi zaidejas, tai vel nebutum valingas, nes zinotum...

 Tai potenciale tu iliuziskai laisvas, o realybeje(Dievo kontekste) - ne. (Iliuziskai nes galima numatyt tavo veiksmu seka, ka tavo klausimai tik irodo)
Tai atsakymas ir iliuziskai taip ir ne. Tai atsakymas ne ir ne. Bet du ne lygu taip. Bet ar tu jauti taip ir tavyje nekyla abejones ? Kyla...  o jei kyla, reiskias tu ir sachmatu figurele ir zaidejas vienu metu.

Bet problema, ta, kad zaideju but tu nelabai gali, nes tu esi patalpintas i tau duotas salygas. Tai tu automatiskai pieska. Ne tu save patalpinai i sias salygas. Ir vel tas pats klausimas, o gal as pats ir pasitalpinau ir dar save pats nuo zinojimo apsaugojau? Tai iseitu taip, kad Dievas pats Save stebi. Dievas buvo toks protingas ir ismintingas, kad Jis pats Sau susikure tokias salygas, i kurias save patalpino, ir pats nuo Savo zinojimo Save apribojo.
Ir jei siek tiek pasidomesi, tai buvo dar pries mus civilizacijos, kurios buvo kur kas dvasingesnes, tai Dievas uzprogramavo Savo degradacija iki siu laiku, kai Mes nesugebame nei kitu minciu skaityt, nei levituot, nei materija manipuliuot, nei teleportuotis, nei dvasiniais planais manipuliuot ir t.t. Dievas pats Savo galybe anuliavo, tam, kad is visiskos nezinomybes ateitu i zinomybe, visai kitokios kokybes. Is tamsos pazisti sviesa.

O saules ir spinduliu ideja man rods ne visiskai teisinga, nes Dievas sukure daug zmoniu ir be zmoniu yra dar ir likusi gamta. Tai visi zmones ir gamta multivisata, sudaro vandenyna. Nes kas gi daugiau jei ne Mes esame tas vandenynas? Dar kokie nors velniai ir angelai? Bet angelai ir demonai yra priskiriami toms pacioms gamtos jegoms. Del to viskas kas sukurta yra kurinys ir visas vandenynas yra kurinys, nes Dievas savo visagalybe visa vandenyna atidave, o ne dali.

Taip iseitu, kad Dievas tai Mes, save patalpino i sias salygas, sukure sau salygas, sukure knygas, sukure gradienta informacijos nuo a iki z, viska numate nuo pradzios iki pabaigos ir anuliavo savo zinojima, isskaidydamas savo samone i sielas, tam, kad jos susirinktu vel i viena samone ir isitikintu vel, kad Jis yra Dievas. Bet kam Dievui tai, jei Jis Dievas? Tai esme, tokia, kad Dievas irgi neturi valios laisves is pasirinkimo sukurti ar nesukurti kurini. Nes Dievo funkcija yra sukurti kurini. Taip iseitu, kad jei yra kazkas, tas kazkas pats save ir pagimde. Tai, Mes save ir pagimdem, o ne Dievas, Dievas tai tarsi musu uodega, kuria mes bandome pagauti, kaip suo sukames ratu ir bandome uodega pagauti. Save Pati.

Net jei ir egzistuoja kazkoks kurejas, kuris nepriklausomai nuo musu kazka sukure, ko neisivaizduoju ir labai abejoju, kad imanoma, tai jis nevaidina jokios roles mano atzvilgiu, del to, kad as nezinau, kad jis egzistuoja. O jei zinau, kad toks egzistuoja, tai jau dalis manes. Ir vel viskas uzsidaro i ta, suns besivejancio savo uodega, rata, nes tiek kiek zinau, tiek esu As.

Tai jei nori praplest savo samone, suvokt dar labiau, kad yra Dievas, kas esi Tu, turi pradet gaudyt savo  uodega. Atsisukt i save pati, savo vidu. Viduje Taves guli Dievo potencialas.
Kas jei ne Zmogus yra Dievo nesiotojas? O ka nesioji savyje, tas ir esi.

Bet yra dar vienas bet,  kadangi save Dievas apribojo, ir iskaide visa samone i gamta, tai zmones turi tarpusavyje sukurti globalu samones tinkla, kolektyvine samone. Ir tik kolektyvineje samoneje, galima istikro suprasti kas yra Dievas - As, nes tik susirinkus atgal i Dieva supranti, kas esi. O dabar viskas tik potenciale. Tai reiskia, kad tu turi ziuret ne tik isave, bet ir i isore, nes isore atspindi tavo vidu. Ir ziuredamas i prieki ir atgal suprasi viska apie save.

Ir istikro, jei Dievas visagalis, tai Jis tuo paciu ir save stebi(musu akimis, mes stebim),nes Jis viska daro ir nedaro vienu metu.
Tai mes istikro vienu metu ir egzistuojame ir neegzistuojame. Tas kazkas kas susikure pats, ir egzistuoja ir neegzistuoja. Dievo sapnas.

[tadasas99]

  Apie "consciousness" kalbi,
  cia kiek as suprantu dvasios harmonijos ir valios visuma kaip vieneto, sitoje sumoje valia reiketu suprasti kaip minties galia, sita suma valia vadinti ne visai teisinga,  bet kaip minejau, nezinau tinkamo lietuvisko zodzio, gal jo ir neturime. Artimiausias terminas gal butu dvasia tik dvasios fenomenui harmonijos nereikalaujam, uztenka "kaput"

[Mekabciel]

Apie "consciousness" kalbi,
  cia kiek as suprantu dvasios harmonijos ir valios visuma kaip vieneto, sitoje sumoje valia reiketu suprasti kaip minties galia, sita suma valia vadinti ne visai teisinga,  bet kaip minejau, nezinau tinkamo lietuvisko zodzio, gal jo ir neturime. Artimiausias terminas gal butu dvasia tik dvasios fenomenui harmonijos nereikalaujam, uztenka "kaput"

Sutinku. Dvasios harmonija, laisva valia ir yra Mintis. Tik tokia mintis egzistuoja. Dievas sukure/yra Meile. Ir anuliavo save, susitrauke taip kad nebera jos. Tai yra musu dabartinis pasaulis.

[tadasas99]

Kalbant apie consciousness, ir kureja tai jis saves neamuliavo, niekur nesitrauke, nieko nekeite, tik mes nesuvebame jo atrasti, tam mums reikia pakilti i aukstesni consciousness lygi, yra keli budai, vienas gerai zinomas per mirti ir prisikelima " dabar jis sedi dievo tevo desineje"
 Kitos teorijos kalba apie dar tris pakilimo lygius be situ dvieju, jiems jau kunas nebereikalingas.
 Ir man paaiskint kaip zadi pasiekti auksteni lygmeni remdamasis iliuzinemis idejomis, temos pradzioje tavo issakytos mintys primena nora prasokti darzeli, vidurine ir t.t. Ir iskart igauti magistro laipsni.
 Pradet reik nuo pradziu, nuo saves nuo siandienos, nuo sios minutes ir sitacijos kurioje dabar esi, kai ismoksi susitvarkyti su savimi ismoksi suprasti kitus tada galesi bandyti suprasti aplinka, tada dabartine situacija didesniu mastu, tada savo paskirti toje situacijoje t.t. Iki samones pakilimo ilgas kelias, ir to kazkas neismokys, net ir tos pacios knygos jei priimsi jas aklai, ten receptas kuris galbut padejo autoriui, bet maza tikimybe kad pades tau, be pradziamokslio tu tikros ju minties nesuprasi nors sakiniai tau yra aiskus

 (Nenoriu menkinti tavo savivarbos,  bet man persasi nuomone kad nesupranti religijos mokomu kaikuriu aspektu, pvz vertinimo dvejopu kriteriju, tie mano mineti saves pasiteisinimo pavyzdziai neturetu buti taikomi sau, o taikomi kitiems taip parodant gailesti atlaiduma, bet ju nereikia taikyti sau, savo veiksmu atsakomybe reik vertinti pagal savo galimybes ir eltis teisingai, to nepadarei turi nuodeme, kiti tau uz ja atleis, bet del to ji nedings, tu savo padaryta neteisybe  istiek istaisyk)

[Mekabciel]

Kalbant apie consciousness, ir kureja tai jis saves neamuliavo, niekur nesitrauke, nieko nekeite, tik mes nesuvebame jo atrasti, tam mums reikia pakilti i aukstesni consciousness lygi, yra keli budai, vienas gerai zinomas per mirti ir prisikelima " dabar jis sedi dievo tevo desineje"
 Kitos teorijos kalba apie dar tris pakilimo lygius be situ dvieju, jiems jau kunas nebereikalingas.

Jei tu nebutum Dievu, tai tu ir nesuprastum, gyvenime, kas yra Dievas. Jei Dievas nebutu saves anuliaves iki zemiausio pasaulio ir is pasaulio Saves neatskleistu, Jis neegzistuotu,nes niekas Jo nepamatytu. O tam, kad Ji pamatyt as su Juo turiu turet bendras savybes. O jeigu as su Juo turiu bendras savybes, As esu Jis. Siuo atveju, as esu dalele Jo, o musu visu Daleles yra bendrai visas Dievas.
Judejime link Dievo, Manasis As niekad neisnyksta, nes istikro nera tokios busenos, kaip Mes. Nera istikro kolektyvines samones, nes kolektyvine samone arba Mes tai As pakeltas laipsniu. Tai yra iliuzija, kad tu sedi vienam gale laido, o as kitam ir Mes susirasinejame. Tai ta pati vientisa samone verda savyje. O Jos samoningumas labai mazas ir mes labai mazame kontraste jauciame, kad esame Viena. Tai yra, kad Dievas dar labai imiges... Tik bunda. Jis sukure save, ir dabar atmerkineja akis, kad save pamatyt. O pamato Jis save per "Zmones".
O mazai jauciame Dievo, nes nesugeruojame Jo, o nesugemeruojame Jo, nes daugiau gincijames, kas is musu teisingesnis, kas labiau yra Dievas, nei kad butume, kartu Juo. Dievo samone, pati su Savim dar nesusitarus, o nesusitarimo esme, vel gi, tam, kad is nezinios atskleisti zinia. Kokie Mes/Dievas esame.

Jope, galime baigti sita tema.

[tadasas99]

 Nu jo, tu isdestei savo nuomone, as savo, cia  kazkokio viduriuko, sutarimo beviltiska ieskoti.
 Bet benra samone egzistuoja, eksperimentais irodyta, jei gerai pamenu tai su gyvunais buvo atliekami eksperimentai. Pasirodo jie taippat samoningi

[cs]

Nepatarčiau baiginėti, kol nesužinosime, ant kiek koncepcija tikra/netikra.

Pradedant suvokti nuo pradžių, pažvelgus, kad apibudinimas tinka visiems ir vis atsiranda kas gali sau prisiskirti. Tarkime, kad apibūdinimas atitinka realybę, bei gali kažkaip įtakoti pradinius apsisprendimus. Pradiniai apsisprendimai tampa paskutiniais arba labai ribotais (tuometiniais, momentiniais).

Jei tai įsivaizduojama kaip dalelė, dievybė neapsiriboja kiekybe, kuri dažniausiai vertinant pagal tam tikrus kriterijus (kuriuos sugalvojo materialistai), yra matavimas, nekonkretus žinojimas ir negalėjimas žinoti tikslių duomenų. Mąstant primityviu modeliu - apribojimas nedidelis, bet iškeltų norų ir vilčių kiekis viršyja. Kada pradedamas limito viršyjimas, vyksta virsmas galintis planuoti įvykius į priekį. Viskas kas prieš tai planuojama - tam tikromis sąlygomis įmanoma, ir atsikartoja. Kiekis nėra svarbus klausimas, bet sąlyga, kuri vėliau tampa įmanoma yra tikrovės dalis (iš ateities).

Būtų paaiškinta: kas kuria sąlygas, kurių mes kiekybiškai nedaug galime valdyti. Čia būties (prie konkrečių, momentinių sąlygų) klausimas, labai aktualus. Bei galima sužinoti to tikslą..