Ar galima juokauti apie Jėzų?

Pradėjo a.t.sielis, birželio 08, 2014, 10:22:58

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

Daryti juokus iš Jėzaus - beprotybė. Cinizmas.

paragraf 78

Citata iš: a.t.sielis  birželio 08, 2014, 10:22:58
Daryti juokus iš Jėzaus - beprotybė. Cinizmas.


Tada siūlau apsilankyti Bažnytinio humoro facebook grupėje: https://www.facebook.com/groups/102866173102034/
Taip pat turėtum suprasti, jog Dievas irgi turi humoro jausmą, to pavyzdys galėtų būti ančiasnapis.
Juoktis iš Jėzaus galima ir net reikia, ne humoras neleidžia religijai sustabarėti. Čia ne viduramžiais gyvename, kur vienuoliai niekada nesijuokdavo, nes jiems Dievas piktas buvo

a.t.sielis

Juokauti kartu su Dievu - vienas dalykas, o šaipytis iš Jo - kitas dalykas. Dievo tarnai juokauja, o kiti - šaiposi.

Tie, kurie šaiposi iš savo tėvo ir motinos, vadinami chamais. Tie, kurie šaiposi iš savo garbinamo Viešpaties, kaip galėtų būti vadinami?

paragraf 78

Va va, kalbi kais sena davatka. Toks jausmas, kad dievas yra kažkoks senas piktas perdyla, kuris dėl kiekvieno apie jį pasakyto bajerio siunčia kerštaudamas visus į pragarą.

a.t.sielis

#4
birželio 08, 2014, 10:46:14 Redagavimas: birželio 08, 2014, 10:47:47 by a.t.sielis
Apie pragarą nieko nesakiau.

Tarkim, iš sausio-13 žuvusių prie bokšto kas nors šaipytųsi, darytų karikatūras, tai būtų o.k.? Čia būtų juokavimas kartu su jais, ar šaipymasis?

EDIT: pala, o tai čia kartais ne postmodernizmo principas, kad galima šaipytis iš visko visur ir visada? :)

paragraf 78

Citata iš: a.t.sielis  birželio 08, 2014, 10:46:14
Apie pragarą nieko nesakiau.
Tarkim, iš sausio-13 žuvusių prie bokšto kas nors šaipytųsi, darytų karikatūras, tai būtų o.k.? Čia būtų juokavimas kartu su jais, ar šaipymasis?
EDIT: pala, o tai čia kartais ne postmodernizmo principas, kad galima šaipytis iš visko visur ir visada? :)


Aš manau, kad juokauti galima iš bet ko, kol tai yra padorumo ribose (nors pats mėgstu juodą humorą). Tai sakyčiau tą ribą kiekvienas nusistato pats. Vienam pajuokavimas bus tik koks nors švelnus, kitam norma bus ir juodas humoras ir postomodernas čia ne prie ko. Juodas humoras egzistavo daug seniau.
Man pvz. patinka anekdotai apie žydus ir konclagerį, patinka juodas religinis humoras, bet nepatinka pošli bajeriai, nebent jie skoningai padaryti, ta prasme ne tiesioginis pošlumas yra.
Bet kuriuo atveju, aukščiau išdėstyti bejeriai, nėra įžeidžiantys ar dar kokie piktybiniai.

a.t.sielis

Citata iš: paragraf 78  birželio 08, 2014, 10:52:50
Bet kuriuo atveju, aukščiau išdėstyti bejeriai, nėra įžeidžiantys ar dar kokie piktybiniai.


na taip, sąlygiškai, tai tėra kvailas nesusivokėlių humoras :)

nors arčiau dūšios musulmonų požiūris, kur bet kokiam humorui/karikatūroms Mahometo atžvilgiu - griežtas no, no.

paragraf 78

Huomoras apskritai yra dorybė, blogai kai nesugebama juokauti.
Dalyje senųjų religijų net būta tokio reiškinio vadinamo heioka. Čia pagal Š. Amerikos indėnų dvasinį luomą, heioka. Heiokos tikslas buvo šaipytis iš to kas šventa, iš religijos, apeigų, kasdienybės ir dvasingumo. Tai buvo daroma, tam kad religija nesustabarėtų, kad žmonės nepradėtų apie save per gerai galvoti ir t.t.

a.t.sielis

Humoras geras dalykas, to nekvestionuoju. Humoras yra viena iš dvasinio pasaulio emocijų. Gyvenimas skirtas džiaugtis, o humoras yra viena iš to džiaugsmo išraiškų.

Juokauti apie trūkumus, kvailystes - o.k., šventas juokavimas irgi o.k. Bet yra problematiškų juokų, kurie žaloja paties juokautojo interesą turėti gerą santykį su sau gimininga aukščiausiąja visa ko priežastimi.

paragraf 78

Pateik konkretų pavyzdį kur juokavimas apie šventybes daro tai ką tu nurodei

a.t.sielis

Konkretaus juokelio ar karikatūros nepateiksiu, bet bendras principas toks: pvz. paprastų draugų santykiuose, ar santykiuose su antra puse, yra riba, už kurios juokavimas sugriauna santykius. Pvz. vienoje iš Millionaire Matchmaker laidų, toks išpaikintas Holivudo aktoriukas turėjo pasimatymą su mergina, kuri dirbo padavėja restorane. Tas pradėjo juokauti apie jos kaip padavėjos darbą, žvengti, ir reakcija buvo: "jis pasikėlęs, nėra pagarbos, neturi gero santykio į mane". Kiti irgi taip po to įvertino, kad jis pasikėlęs. Tas ir matėsi, kad tas aktoriukas neturėjo psichologinės pusiausvyros, buvo egocentriškas.

Religijoje yra svarbūs santykiai. Santykiai - subtilus dalykas. Kas tinka vienoje situacijoje, netinka kitoje situacijoje. Padaryk netokį judesį, kuris reiškia nemeilę ir nepagarbą, ir pagadinsi santykius. Dekalogas sako, "netark Dievo vardo be reikalo". Jeigu Dievo vardą ar įvaizdį kas nors naudos piktiems juokeliams, galimai tai pateks į šios rekomendacijos "ko negalima daryti" aprėptį.

Žinoma, Dievas nėra įžeidus, todėl čia veikia kiek kiti dėsningumai. Jeigu pradedi piktybiškai šaipytis iš Dievo, ar pritarti tiems juokams, ši būsena ateina į širdį. Dievas nepasikeitė, neįsižeidė, bet pats besišaipantis asmuo pasikeitė, pakeitė savo santykį. Kaip sako krikščionybės didysis įsakymas, "visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, ir visa siela..." Jeigu kažkuri širdies dalis bus dvilypiškai padalinta, ir dalis jos atidėta ciniškam, nemylinčiam santykiui, tai tiesiog sudarys jos realybę, ir didysis įsakymas neturės galimybių būti pildomas, iškils kliūtis. Tai kliūčiai nugalėti reiks nueiti papildomą mylią.

paragraf 78

Kažkaip sujautrintai tu čia žiūri :) man pačiam kol nepradėjau su humoru žvelgti (net ir juodu) į religiją, buvo žiauriai sunku priimti didelę dalį religijos ar paties dievo. Nuo to kad pradėjau laisvai apie tai juokauti (pas mane net buvo atvažiavę Bažnytinių anekdotų knygos projekto kūrėjai, kad į tą knygą galėčiau papasakoti krūvą anekdotų) mano santykis su dievu tapo daug laisvesnis. Humoras, net ir juodas, išlaisvina. Štai su geriausiais draugais gali juokauti apie viską, na nebent draugas turi psichologinių problemų, o dievas yra tas kuris tave pažįsta geriau už draugus, jei draugas ne visada supranta tavo humorą, tai dievas supranta visapusiškai ir manyčiau įvertina gerus bajerius.
Štai tobulo humoro apie dievą pavyzdys man yra filmas "Dogma", kurį nemenka dalis krikščionių pasmerkė, kai išsityčiojimą iš šventų dalykų, bet filmas išties geras, išsišaipantis iš paradoksalių nesąmonių esančių krikščionybėje, kaip a la buddy Christ

a.t.sielis

Citata iš: paragraf 78  birželio 08, 2014, 11:36:26
Štai su geriausiais draugais gali juokauti apie viską, na nebent draugas turi psichologinių problemų, o dievas yra tas kuris tave pažįsta geriau už draugus, jei draugas ne visada supranta tavo humorą, tai dievas supranta visapusiškai ir manyčiau įvertina gerus bajerius.


Na nežinau, pasišaipyk iš silpniausios draugo vietos netinkamu metu, ir susipykimas garantuotas. Nebent charakteriai abiejų yra "po...uistiniai". O "po...uizmas" ir dvasinis gyvenimas - pagal mane, kažkiek skirtingi dalykai. Nes dvasiniame gyvenime nėra abejingumo, daug užuojautos, malonės ir t.t. Aišku, Absoliute turi būti ir dvasinis "po...uizmas", ironija, sarkazmai, kaip pipirai meilės santykiuose, bet tai tokia aukšta pakopa, kad pradžiai reikia padėti pamatą tiems meilės santykiams, draugiškiems santykiams.

Na yra natūralus laipsniškumas, kad su žmonėm, kol nesam labai artimi draugai, bet kaip nejuokaujam. O jeigu nepažįstami šaiposi ar atakuoja mus, tai nuo mūsų draugų dar gali ir į snukį gauti. Manau, tas laipsniškumas galioja ir religijoje. Kol santykiai nėra labai stiprūs, humoro gali būti mažiau.

paragraf 78

Draugai šiaip ir yra tam kad galėtų nurodyti tavo silpniausias vietas. Su savais aš galiu laisvai juokauti apie tokius dalykus. Jei neturi tokių draugų tai tikrai gaila tavęs.
Kitas dalykas svetimi žmonės, jei iš tavęs pasišaipo svetimas žmogus, juo labiau nepažįstamas, tai tik nuo tavęs priklauso tavo reakcija. Žinoma, žmonės yra sužeisti savimylos, pilni egoizmo ir iš tiesų pajuokavęs kažką gali gauti į galvą. Deja čia ne pajuokavime esmė, o tame kad žmogus yra egoistas. Juokauti reikia, nes per juokus pasakoma daug tiesos.

a.t.sielis

Na, čia principinis skirtumas tarp bendravimo su humoru, kuris pagrįstas pozityviu santykiu, ir bendravimo, kuriame trūksta pozityvaus santykio. Jeigu draugui pasakysi apie silpną vietą juokaudamas, tai viskas bus harmonizuota dėl pozityvaus santykio. Bet jeigu pasišaipysi egocentriškai iš to paties draugo to paties trūkumo, tada, manau, reakcija bus atitinkama.

Man patinka iš dvasinės sferos einantis humoras, o pats savo bajeravimą dvasinės sferos atžvilgiu atidedu tiems laikams, kai turėsiu dvasinį susivokimą. Buvau rašęs forume apie vieną sapną, kuris man yra pilnas humoro, ir visados kelia šypseną: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1818.msg32014#msg32014

Aukštyn