Master rašliavos

[Master]

Nepriklausomas šaltis

I skyrius.  Atšalimas

   Lengvai krintantis purus sniegas. Toks paprastas, skaidrus, tačiau toks pats nenatūralus kaip ir nebaigto statyti pastato konstrukcinė detalė ant kurios jis nusisėda. Jis čia nepriklauso.  Blizga, kuomet viskas aplink jo dėka miršta. Bando išpirkti kaltę ar tik puikuojasi? Nesąmoningas ir tuščias, negyvas, tačiau žavus. Kaip vienalytis objektas net neegzistuojantis. Mažų unikalių, pavojingų ir neperprantamų nepaprasto grožio snaigių, kurios atskirai, net jei ir gebėtų protauti vargu ar suvoktų savo egzistencijos padarinius, darinys.  Nukrinta iš dangaus.  Visai kaip žmonės. 
Kairėje sužvarbusioje ir pamėlusioje, jau beveik apmirusioje rankoje laikau šalčiu geliantį sniego gniužulą. Jis badosi ir skverbiasi į mane todėl, kad iš prigimties yra sukurtas žaloti? Ar todėl, kad jis nori egzistuoti visur, įleisti savo šaltą dvasią į mane? Dešinės rankos smiliumi prileičiu laikomą sniegą. Prie piršto prilimpa keletas snaigių. Iškeliu pirštą į dangų, kad šviesoje galėčiau į jas įsižiūrėti. Kol nužvelgiu vieną išrinktąją, ji ištirpsta. Tokia silpnutė ir pažeidžiama kai yra viena. Dar kartą tai pakartoju. Jos bijo šviesos. Keista, bet tamsuose užkampiuose taip pat nesislepia.  Tokios tikslios, tiek daug patyrusios , tokios tobulos struktūros. Sugniaužiu rankose likusį sniegą. Iš jo ima bėgti vanduo, likusios snaigės susilydo į vieną netaisyklingą bet tolygų sukandžiotą pusmėnulį. Nematau prasmės toliau savęs kankinti. Atleidžiu ranką ir išmetu sniegą ant žemės. Bjauri procedūra. Pažvelgiu į savo ranką. Delnas pasraudęs, kita rankos pusė mėlyna ir išmušta orandžiniais taškeliais. Ranka apnuodyta ar šventa? 
Viskas vyksta cikliškai. Juodą korumpuotą Naktį pakeičia naivi diena,  Sadistišką Žiemą Gaivinanti Vasara, žmonių viešpatavimas... To mes niekada nesužinosime.  Tamsa niekada negalės pasigėrėti diena, sniegas vasara, mes taip pat niekada nesuvoksime, kas tvyros po mūsų. Nebent tik tarpinėje būsenoje, nesąžiningu būdu galėsime akimirkai tai išvysti. Tačiau to kaina yra mirtis. Sniegui ištirpimas, tamsai sunykimas, žmogui žūvimas. Tarpinė būsena tarp virsmo. Tas gėris kurio mes taip siekiame mums paprasčiausiai nepriklauso. Nes jis eina po mūsų, būtent dėl to, kad mūsų nebelieka. Šiuo atveju kvaila laukti mirties ir geresnio gyvenimo po jos. 
Šaltis - kalėjimas. Jis apriboja laisve, pateikia ir nustato savo taisykles. Tačiau tuo pačiu jis yra niekas. Jis neturi teisės spręsti, jis ir nesirenka. Jis į savo valią paima kiekvieną besipriešinantį sistemai. Visi kiti prisitaikę vistiek yra nuo jo priklausomi, kadangi pasirįžta žaisti pagal jo taisykles. Sniegas, šaltis, sutrumpėjusi diena. Grotos, spygliuota viela, bedvasis prižiurėtojas slampinėjantis aplinkui.  Ar kada susimąstėte kokios yra kalinių sielų spalvos? Kokios jos būna prieš įžiangiant į kalėjimą ir išeinant iš jo. Kokia būtų odos spalva prieš žiemą ir išbuvus joje visą jos ciklą. Turbūt negyva.. Išmėlusi,  nuo skausmo tapusi nejautri.... Jau nebepriklausanti žmonių pasauliui. O gal abiejais atvejais žaloja tik neprisitaikymas gyventi? Bet ar galima nuoširdžiai sau meluoti ir bandyti priklausyti tam mechanizmui į kurį įsikomponuoti kaip detalė nesi tinkama. Varžtas. Ant purvino sniego gulintis surudyjęs visų pamirštas geležinis masyvus senovinis važtas. Šalimas ištryptas senų bjaurių batų sniegas. Jis laukia. Žvelgia į saulę ir laukia vilties. Vilties toliau gyventi, vilties būti kažkuo, kuris žino ką daryti. To niekada nebus, tačiau saulės atvaizdas vienintelis gražus dalykas, kuris dar jam priklauso ir kuris jį sieja su pasauliu už tvoros. Juk jie visi dalyjasi viena saule. Šito jie iš jo negali atimti. Tačiau jis ją pats atiduotų jei tai tik išpirktų jo kaltę, kurios prarasti penki gyvenimo metai dar nepajėgė numalšinti.  Jis dar kartą pamindė po kojomis sumikštėjusį sniegą. Vėl prasideda. Jis niekam tikęs. Jis norėtų kito gyvenimo, bet tai nieko nepakeistų, jis vistiek būtų savimi, o tai ir yra didžiausias kančia.  Įsmigusi šuns pėda sniege. Dar viena.  Sukritusio, tačiau dar jauno veido liūdnas akis patraukia iš miško tankmynės kalėjimo pusėn bėgantis šuo. Šitoks reginys nutraukia žmogaus mintis ir jis ima stebėti gyvūną. Šiek tiek prisiglaudžia prie grotų ir lyg būtų ištroškęs laisvės pritraukia suglebusį kūną. Ligotai nusišypso. Kai tavęs niekas nelaiko žmogumi, pats prarandi tapatumą. Jis prisimerkia, nes blizgantis sniegas lieja vaizdą jo ir taip prie tamsos pripratusioms akims. Purus juodas kailis, sveikas ir ištreniruotas kūnas. Jis ima pavydėti šuniui stiprybės, savarankiškumo ir nepriklausomybės. Koks jis laisvas, savimi pasitikintis, laimingas ir ryžtingas. Šuo sustoji tik būdamas nuo grotų per metrą. Turbūt prijaukintas.  Iš jo lekuojančios burnos sklinda garai. Jis pauosto žemę ir žvilgteli į kalinį. Jis prašys pagalbos. Standrios jo letenos remiasi į žemę. Jis nesirenka, prieina prie grotų ir per tarpą įkiša snukį.
Jis iš nuobodulio stirpriai iškvėpė orą ir žvilgtelėjo į telefono ekraną. Laikrodis rodė 16.30. Tada  jis atsisuko į draugą, kuris šalimais ant žemės kažką vedžiojo. Aplink juos buvo krūva popierių ir išmėtytų rašiklių  -Dar kartą primink kodėl mes tai darome... Šviesaplaukis sustingo ir pasibaisėjęs lėtai atsisuko į draugą. - Tam, kad susikurtumėme sau ateitį.  -Žinai aš galėjau mokytis ir vienas, taip būtų paprasčiau,nes tavo motyvacija ir fanatizmas mane blaško. -Jis dar kartą iškvėpė orą, ir vangiai pasuko akis į langą lyg jo šis pokalbis nebedomintų,nors iš tiesų buvo visiškai kitaip. Šis prisiminimo lopinėlis iš jų gyvenimų buvo jų bendros ateities pradžia.
Žiema daugelį pavergia savo kvapu. Afrodizijakas užkariauti silpnai žmogaus širdžiai, kurios krajagystės nepasitikėdamos šia vilioke jau susitraukė. Gaiviu oru, kuris toks švarus ir tyras, kad rodosi, jog pravalo tavo sielą, todėl tiesiog negalima ilgai jam reikšti savo nepasitenkinimo. Dangus bespalvis, tačiau skęsta šviesos auroje.  Pluoštas visokiausios rasės debesų. Ir formų. Vėjas šį kartą  kaip niekada buvo ramus, gal todėl, kad Lotusas meditavo ir ramybė skverbėsi net į rytinį orą. Jo smulkutės akys dideliomis blakstienomis suplasnoja ir jis galutinai atsimerkia. Taip prasideda kiekvienas jos rytas. Po to eina, mankšta, apsivalymas ir tik pirmosioms šviesoms įsijungus iš gretimų jo butą supančių langų, jis papusryčiauja ir susiruošia į darbą. Krūva jogų, medicinos daktarų ir kitų žymesnių filosofų parašytų knygų jau įrodė ankstyvo miego ir kėlimos naudą. Todėl jis visuomet laikosi  taisyklės- užmik iki devynių, atsikelk iki šešių. Devynetas apsiversdamas tampa šešetu. Kokia gili prasmė!


Trumpai paaiškinsiu kas ir kaip.
Žodžiu, tai tebuvo įžanga į prasidedantį kūrinį. Vėliau veiksmas vyks cikliškai, gamtos vaizdai keis skirtingų asmenybių, pasirinkusių skirtingus gyvenimo kelius, gyvenimas. Pagrindinė tema- gyvenimo realizacija. (:

[do]

ar galėsite testi?

[ninastra]

Tu rašai taip kaip sena mano draugė Aistvilė (taip pasivadinusi ji buvo).
Kurios kūryba ir domina ir sunki. (kaip kažkada minėjai, tik pats rašytojas žino ką jis rašo).
Tačiau "spaudžiu like" už tai, kad kūryba yra išskirtinė.
Ne plagiatas ir ne bestseleris . (neįsižeisk, sakau tik dėl to, kad knygų leidžiama šiuo metu daug ..ir ganėtinai sunku išsirinkti kokią, kai visos yra tas pats per tapatį.. ).



Tavo kūryba būtų išskirtinė iš visų tu ... :)D

[Master]

Tiesa pasakius neturiu gebėjimo reikšti minčių. Kaip ir piešimui technikos. Che, che .. Tą pati pripažįstu, todėl su savo "gabumais" nesiekiu aukštai šokti.  Tiesiog malonu daryti kažką nuo savęs.
Jeigu būtų tokia meno kryptis, kuria būtų galima išreikšti vizija ir emocija, va tada galėčiau bandyti ten orientuotis (intravertuotis.... vidinis emocionalumas labai intravertiškas (kikenu... nors ne, rašau lygiai tokiu pačiu surūgusiu, rūškanotu veidu kaip ir rašiusi.) )
Taip pat rašymą žlugdo stiprus kompleksas, kad kas nesigaus. Tai vienu smegenų pusrutuliu rašau, o kitu dejuoju, kad neišreikšiu esminės minties ar pakibsiu nežinojime.
Bah, va ir dabar persiskaičiau savo prikeptą "blyną" randu ką taisyti (tos klaidos akis bado). Visiškos nesąmonės ir nesirišantys sakiniai. O struktūra išvis bjauri... Ech..
Aš Geothe... negaliu skaityti savo kūrinių ... ( bent jau man per daug emocinių minų...)

[Master]

                                          Gęstančio pragaro nostalgija
1 skyrius: Persikūnijimas. Jeigu nesutinku su savo veiksmais, ar tai reiškia, kad konfliktuoju su savo siela, tuomet kur iš tiesų yra mano sąmonė ? Ir ar dėl to mes abu būsime pasmerkti?...
Buvau vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie nusprendė savo noru pabėgti. Ir tai buvo kvaila, nes nebuvo nei kur, nei dėl ko tai daryti. Galėjau kaltinti tik save, savo principus, galbūt norą konfliktuoti su pasauliu ir jo iškvėpuotomis idėjomis, savo netoleruotiną  mąstymą, dėl kurio prisiėmiau nusikaltėlio rolę. Bet kaltas nesijaučiau.  Ir nors tai skamba atgrąsiai, man patiko. Tai buvo geriau, nepaisant rizikos bet kurią minutę netekti savo gyvybės ar laisvės, fizinio kūno ar idėjos. Dėl to jaučiausi gyvas. Pilnas ir naujas, kaip dar gyvenimo  nepaliestas naujagymis, kaip neprirašytas popieriaus lapas, daug ką žadantis ir pats savimi tikintis ar iš savo praeities pelenų gimęs liepsnojantis paukštis. Maniau, kad mano preėjusio gyvenimo patirtis, kurios liesti nebeturėjau teisės, taps mano privalumu.Tačiau vis dėl to, kokios ji čia vertės turėjo? Galbūt kaip tik, tas tipinis mąstymas vėdė mane į šalimais tykančio plėšrūno spąstus. Buvo lengva mumis manipuliuoti, kai jie apie mus žinojo viską. Nuo poreikių iki pomėgių.  Nuo to kuo tikime iki to kokie esame. Juk jie mus (ir) suprogramavo. Praeitis čia nebeegzistavo. Dabar aš gyvenau kitoje realybėje apie kurią visuomenė girdėti nenorėjo. (Bet) pažinojau jas abi. Vieną išrūkytą pramonės dūmais ir melu, nuo kurio žmonės dvasiškai duso, tačiau išdabintą ir trokštamą kaip uždrausto vaisiaus pirmasis kąsnelis,kurio norisi vien dėl to, kad jo paragauti neįmanoma. Tačiau niekas to nežino ir vis siekia, stiebiasi link jo. Ši realybė buvo varoma baimės, egoizmo ir šių veiksnių tarpusavio konflikto, kuris kaip jin ir jan kartu sąveikaudamas kūrė visuomenę varantį variklį. Ir tą tikrąją, kuri buvo centras tiesos, tikrosios realybės ir gyvenimo. Ji buvo lyg žemės branduolys. Gyvas, kunkuliuojantis. Šerdis. Visa ko esybė varanti žemę, tačiau kartu (ir) savotiškas pragaras. Jis buvo vienintelis prieglobstis tiems kurie iškrito iš sistemos, nesugebėjo išpyldyti jos dogmų ir vis dėl to, kažkaip per stebuklą sugebėjo išgyventi. Kitiems ši pasaulio dalis buvo kaip mitas, apie kurį teko girdėti, bet kurio nebuvo įmanoma įsivaizduoti. O tas netikras šydas, kuriuo ji dengėsi ir kuriam priklauso dauguma žmonijos, tebuvo jos netikras apvalkalas, galbūt žvynas pridengiantis tikrąją sielą. Ant jo paviršiaus laipiojo savo bendroje sistemoje gyvenančios nieko nesuvokiančios skruzdėlės, nereikalingos ir egzistuojančios tik iš kažkieno malonės. Jos to suvokti negali. Jos gyvena savo siauresniame pasaulyje, kur neegzistuoja nieko didesnio už jų karalienę. Nors galbūt pats būvimas skruzdele buvo problema....  Menkas socialus padaras be pasirinkimo. Niekam nebuvo pasirinkimo, jokios įmanomos laisvės, kurią taip visi mėgo minėti. Ir aš buvau vienas iš tų vabzdžių, tačiau nesugebėjau judėti kartu su kitais, neturėjau bendro tikslo kurti beprasmiško „rūmo" ir kalinti jame savo vaikus. Gal tiksliau patį save ir vėl...



Šiek tiek vėl pradėjau rašyti. Vis kyla minčių, kurias norėtųsi paanalizuoti raštu.
Taigi čia šiokia tokia pradžia mano laisvalaikio darbo. Šiaip galvoju gal kokios apsėstos lervos (visai neseniai skaičiau, kad jeigu užkabina kokia idėja, kuri neleidžia racionaliai protauti ir vis akcentuoja save, o patį asmenį sekina- reiškiasi prisisiurbė lerva. Kaipo dėl to išvadų daryti negaliu, ezoterinis mąstymas jau pasiekė savo amžių. Bet idėja nebloga. Juk už kūrybos slepiasi tiek daug minčių, prasmių, kurios tikrai rodosi esančios gyvos.. Kilusios kiek iš ideologijos, požiūrio ir aplinkybių. Gal tai ne kiek mūsų darbas o... :?)

Šiek tiek apie patį kūrinį. Tiesa pasakius spręsti kažką iš tokio kūrinio gabalėlio sunkoka, ypač kai dar nėra plėtojamas pats veiksmas. O veikėjo mintimis padaroma šiokia tokia įžanga, kūrinio erdvės apibendrinimas.
Kas liečia kūrinį, tai šiuo atveju kalbama apie galima ateitį ir vėlgi, tą patį ideologijų nesutarimą. Ne vienos, o tūkstančio jų kovą.
Pats kūrinys ir suksis apie tai. Kaip beprasmiška judėti kažkokiu keliu ir savo noru tapti kariu, kurio kova, kaip gatvės muštynės nieko neatneša nei asmeniui, nei visuomenei. Būtent ne ideologijos, o susvetimėjimas tarp žmonių sukuria tas problemas. Nors turbūt priklausys nuo nuotaikos, kaip kūrinyje vienu ar kitu laiku bus pateikta tam tikra pozicija Bet dabar apsistoju prie to. Taip pat bus plėtojama veikėjo charakteristika, kuri yra pakankamai spalvinga, galgi sakyčiau problematiška, nes ne tipinė. Keliamas žmogaus galimybių ir tobulėjimo klausimas.  Gyvenimo realizacija. Ir svarstoma kiek įtakos turi požiūris. Viliuosi dar ir panaudoti paraleles, kuriomis būtų apimama kiek daugiau.
Tiesa, norėčiau bent kartą ką nors iš ties parašyti, tai viliuosi, kad šis darbas nenutrūks.
Todėl būtų faina, kad siūlytumėte kokių idėjų. Pabertumėte kritikos (jei įmanoma ją sudėlioti iš tokio trumpo teksto) :3

[a.t.sielis]

Stilius gražus, mintis nuosekli. Rašyk kažką neilgo ir koncentruoto, kad sugebėtum užbaigti kūrinį. Ir jį mums parodyti Neilgą novelę.

[do]

man atrodo,buvo numatytas romanas,toks filosofinis iš new age srities,todėl kažin ar tilps į novelę,nors visą romaną galima iš novelių parašyti
ne kažin ką išmanau raštuose,man arba patinka arba ne,todėl nuo kritikos susilaikysiu
bet kokia kūryba veda į tobulėjimą,jei šiandien atrodo menkas kūrinys,tai po dešimtmečio bus sukurtas geras kūrinys,po dvidešimties matų-labai geras ir t.t.

[Master]

Ilgai galvojau ir apie pažaidimą novele. Tačiau man tai atrodo sudėtingesnis žanras.
Bet jaučiu, kad reiks pamėginti. Ypač todėl, kad būtų galima greitai sudėlioti veiksmą. Ir tai atrodo ganėtinai smagu

[Asasinas]

Like a pro.