Reinkarnacija

[ajolu]

O šiaip, filosofiškai, iš tiesų, viskas kas laikina, nėra verta didelio dėmesio. Sustojus ir apie tai pamąsčius, galima lengvai tai suprasti. Vidus savaime atmeta laikinumą ir stiebiasi prie to, kas amžinai pastovu.

Čia labai tinka karaliaus Saliamono žodžiai: "Ir tai praeis"

[eternal.bliss]

o man šitas patiko:

[eternal.bliss]

 Reinkarnacija, jos koregavimas, keitimas, sustabdymas.


Daugelis tiki reinkarnacija, kai kurie jos nesupranta.
 
   Reinkarnacija yra nuolatinis procesas, kad ir dabar, aš rašau jums šį suvokimą, reinkarnuojuosi kiekviename žodyje, sakinyje, tai yra mano reinkarnacija, manasis pasirinkimas būti. Kiekviena mintis yra sąmonės reinkarnacija, sąmonė įgauna formą ir tampa mintimi, idėja, vaizdiniu, emocija, būsena.  Ji nuolatos reinkarnuojasi, nuolatos tampa, nuolatos kinta. Taip mūsų sąmonė esanti kūne reinkarnuojasi kiekvieną akimirką, išreiškia save, realizuoja savo norus, savo baimes, savo lūkesčius. 

Reinkarnacijos valdymas yra paprasčiausias gebėjimas valdyti savo norus, mintis, būsenas. Jeigu sugebi valdyti savo mintis- sugebi valdyti emocijas - sugebi valdyti būsenas - sugebi valdyti veiksmus.

Norint valdyti savo reinkarnacijas reikia išmokti valdyti savo mintis. Vidinis dialogas yra nevaldoma reinkarnacija, todėl žmogus kuris turi vidinį dialogą, nesugebės suvaldyti savo dėmesio net ir mirus. Iš tiesų jam bus sunkiau suvaldyti savo dėmesį mirus, nes šiuo metu kūnas slopina sąmonę, sulėtina jos veikimą, taip padėdamas žmogui lengviau įveikti sunkumus ir atrasti pusiausvyrą, bei minčių ramybę.

Tie kas sugebėjo sustabdyti mintis turi galimybę rinktis, kuo nori atgimti kitą gyvenimą, arba kuriam laikui pasilikti dvasinėje realybėje.

http://bodhisatva-s.blogspot.com/

[vitake]

Aš tikiu reinkarnacija, ir viena diena susimąsčiau, kodėl senatvėje žmogus suvaikėja, pradeda pamiršti elementarius dalykus, o gi todėl, kad jo dvasia išsivalytų ir galėtų vėl iš naujo pažinti pasaulį, tik šį kartą kitame pavidale... Turit kitokių nuomonių?

[a.t.sielis]

Mąstau panašiai. Jeigu materialaus gyvenimo detalės pasimiršta, gal taip ir geriau. Lieka tai kas yra - gryna siela.

[.L.U.T.H.O.R.]

Tik tiems taip būna, kurie apleidžia save senatvėje kas išlaiko žvitrų protą, tiem tai laikosi ilgai. ir šiaip viskas dėvisi ir smegenys Aišku galima pritempti sakant, specialiai taip sukurta

[a.t.sielis]

Aišku galima pritempti sakant, specialiai taip sukurta

O ką čia pritempinėti, jeigu viskas sukurta, tai viskas pritaikyta atitinkamiems procesams, mirties ir gimimų transformacijoms.

Tarkim, jeigu fizinis kūnas yra kaip mašina, tai ta mašina susidėvi. Kai kurie, mašinai sugedus, išlieka aktyvūs, o kiti - užsnūsta prie vairo. Taip galima suprasti ir vienų aktyvų protą senatvėje, o kitų demenciją.

[ojura]

viskas yra energija. ir po visko ji niekur nedingsta.. vadinasi, pakeičia vietą, kur talpintis, būti?..
tikiu, kad yra taip. tik gal ne iki begalybės persikūnijimų. "pasiekus aukščiausią sielos išsivystymo lygį ji iškeliauja į kitus pasaulius" .. man tai priimtina.

[a.t.sielis]

"Iliuzinis tikėjimo pakaitalas: ar verta tikėti reinkarnacija" Naglis Kardelis http://www.lrytas.lt/?id=11768229661175092919&view=4

Reinkarnacijos teorijos šalininkai, be abejo, pasakytų, kad bet kurios gyvos būtybės, tarp jų ir žmogaus, siela iš principo galinti įsikūnyti į bet kurios kitos gyvos būtybės, į bet kuriai kitai gyvūnų (ar net augalų) rūšiai priklausančio padaro kūną. Tačiau jei laikomės požiūrio, kad viename gyvame kūne paprastai gali gyventi tik viena siela, privalome pripažinti, jog sielų ir kūnų skaičiaus balansas neturi būti pažeistas ir tuo atveju, kai į persikūnijimo procesą įtraukdami visų gyvų būtybių, o ne tik žmonių sielos ir kūnai. Tai reiškia, kad visų gyvų būtybių bet kuriuo metu turi gimti tiek, kiek jų miršta. Jei pripažįstame, kad Žemės biosfera yra daugmaž uždara biologinė sistema, neturime jokio pagrindo manyti, kad gyvų būtybių sielų ir kūnų skaičiaus balansas šioje uždaroje sistemoje gali būti pasiektas ir išlaikytas.

Vis dėlto reinkarnacijos teorijos šalininkai galbūt imtų tvirtinti, kad Žemės biosfera nėra uždara sistema, todėl Žemėje gyvenančiuose kūnuose galinčios įsikūnyti ir iš kitų planetų atkeliavusios sielos. Bet net ir šiuo atveju turime nepamiršti, kad įprasta fizinė Visata yra ribota erdvėje ir laike, todėl planetų ir joms priklausančių biosferų skaičius nėra begalinis.

Mėgindami išvengti paradoksų, susijusių su negalimybe išlaikyti sielų ir kūnų skaičiaus balansą, reinkarnacijos teorijos šalininkai sielas ir kūnus mėgina įsivaizduoti ne kaip diskrečius vienetus, o kaip kontinualius dydžius, kuriuos įmanoma dalyti iki begalybės. Taip mąstydamas gali įsivaizduoti, kad kūne, kurį laikai savu, gyveni ne tik tu, ne tik tavo „aš", bet ir bet kuris matematiškai įmanomas sielų skaičius: galbūt 666 svetimos sielos, o gal 6,66 ar tik 0,666 svetimos sielos (o galbūt - visas nesuskaičiuojamas svetimų dvasinių padarų legionas).

Akivaizdu, kad sielas ir kūnus suvokdami ne kaip diskrečius vienetus, o kaip iki begalybės dalias sieliškojo ir kūniškojo kontinuumo atkarpas, reinkarnacijos teorijos šalininkai susidurtų su dviem nepaaiškinamais faktais: su faktu, kad kiekvienas biologinis organizmas, taigi ir kiekvienas gyvas kūnas, yra akivaizdžiai diskretiškas vienetas (jei taip nebūtų, jokio gyvo kūno nebūtų įmanoma net numarinti), ir su faktu, kad normaliomis sąlygomis (nesant apsėdimo) subjektyvusis „aš" jaučiasi esąs visateisis savojo kūno šeimininkas, neprivalantis savuoju kūnu dalytis su kitomis jame neva gyvenančiomis sielomis.

Aišku, reinkarnacijos teorijos šalininkai, mėgindami paaiškinti, kaip išlaikomas sielų ir kūnų skaičiaus balansas, galbūt pasakytų, kad fizinis tikrovės lygmuo, apibrėžiamas erdvėje ir laike ribotos fizinės Visatos, nepajėgia iki galo nulemti šio balanso galimybės sąlygų, nes sielos esą galinčios migruoti į mums įprastą fizinį tikrovės lygmenį iš nefizinių lygmenų, kurių galbūt yra be galo daug ir kurie patys galbūt nėra riboti taip, kaip ribotas fizinis lygmuo, o iš fizinio lygmens vėl sugrįžti į nefizinius lygmenis.

Tačiau tokia paini ir Ockhamo skustuvo ašmenimis nesunkiai papjaunama teorija nepaaiškina, kodėl sielos, pajėgiančios egzistuoti nefiziniu, taigi ir neįkūnytu pavidalu daugelyje nefizinių lygmenų, siekia (arba yra priverstos) įsikūnyti būtent fiziniame tikrovės lygmenyje, biologiniuose kūnuose. Šis keblumas yra susijęs su pagrindiniu reinkarnacijos teorijos prieštaravimu: postulavusi griežtą sielos ir kūno dualizmą, ši teorija neįstengia paaiškinti, kodėl siela ir kūnas, būdami radikaliai vienas nuo kito atskirti ir iš principo galintys automatiškai egzistuoti skyrium, tartum kažin ko stokodami bet kokia kaina siekia vienas su kitu susijungti.

Reinkarnacijos teorijos šalininkai, teigdami, kad sielos galinčios egzistuoti nefiziniuose tikrovės lygmenyse, galima sakyti, kerta šaką, ant kurios sėdi, nes pradeda remtis argumentais, kurie teorine prasme jau neišsitenka grynosios imanencijos sferoje. Juk hipotetiniai nefiziniai tikrovės lygmenys yra iš principo nesuderinami su natūralistinėmis reinkarnacijos teoretikų nuostatomis, nes tokių lygmenų pripažinimas, reikalaudamas mąstyti kažin ką, kas išeina anapus fizinės tikrovės ribų, kartu verčia peržengti ir pačios gamtos, kuri pagal patį jos apibrėžimą nėra ir negali būti antgamtė, ribas.

[Vytautas]

Na mano supratimas apie persikūnijimus visiškai kitoks. Pirmiausiai tai įsikūnija ne siela o "aš". Kaip jau minėjau anksčiau kad ne visi turi sielas tai ir nevisi gali įsikūnyti. Galimybė įsikūnyti yra tik apie 0.5 milijardo žmonių. Nėra jokios problemos jei ir neįsikūniji. Tiesiog gražiai ir laimingai egzistuoji kartu su savo siela anapus. Taip galima egzistuoti kad ir visą amžinybę. Yra savotiška eilė įsikūnyti. Kuo daugiau įsikūniji tuo rečiau tai darai. Į bet ką neįsikūnijama. Vyras visuomet įsikūnija į vyrą moteris į moterį. Tiesiog "aš" griežtai turi savo giminę kaip ir siela. O anapus netradicinių porų nebūna.  Bent manam supratime nėra jokių prieštaravimų ir jokių problemų. Viskas elementariai paprasta.

[Sleeping_angel]

kodėl senatvėje žmogus suvaikėja, pradeda pamiršti elementarius dalykus, o gi todėl, kad jo dvasia išsivalytų ir galėtų vėl iš naujo pažinti pasaulį, tik šį kartą kitame pavidale...

Man patiko ši mintis, nors niekuomet apie tai nesusimąsčiau. Įdomu, kas tuomet atsitinka su žmonėmis, kurie būna komoje?

[a.t.sielis]

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-02-14-br-lukas-skroblas-osb-apie-tikejima-reinkarnacija/114072



Ką manot?

[Vytautas]

Labai tvarkingai ir aiškiai aprašyta kas ir kaip. Buvo įdomu perskaityti. Bet aš turiu visiškai savą versiją. Taip kad man praktiniam pritaikymui netinka. Aš suderinu ir kūrėjus ir persikūnijimą. Tiesiog mūsų galutinis tikslas patiems tapti kūrėjais. Taip kad beprasmiai švaistyti gyvenimą nelogiška. O tobulėjimui vystyti yra du dalykai laisva valia ir priežastis pasėmė kaip grįžtamas ryšys. Jokių ten kilimų į aukštas dimensijas. Realus žemiškas kasdienis gyvenimas. Genialu kas paprasta.

[a.t.sielis]

Nevyniosiu į vatą: pagal mane, ribotas, neišmanėliškas šis brolio Luko straipsnis. 

[Vytautas]

Nevyniosiu į vatą: pagal mane, ribotas, neišmanėliškas šis brolio Luko straipsnis.

Žmogus normaliai atstovauja savo tikėjimą. Kitaip ir būti negali. Tiesiog krikščionybės doktrina to nepripažįsta. Man įdomus pats faktas tokių dviejų tikėjimų variantų. Vienu atveju žmonės per meditacijas panirdavo į tą tarpinį pasaulį ir gaudavo rytietiško tipo informaciją, kitu atveju tarpinis pasaulis pasireikšdavo į išorę ir gaudavosi krikščioniškas variantas.