Kas yra ezoterika?

[paragraf 78]

Budizmas kuris atklysta į vakarus tiek pat bendro turi su tikruoju budizmu, kiek balerina su sportine žūkle

[a.t.sielis]

Tikriausiai todėl man tie dalykai ir patiko, kad per idealizavimą jie teikė universalius idealus. Peržiūrėjau  prieš porą metų dar kartą filmą "Septyni metai Tibete", ir dar vieną apie Dalai Lamą, nuo jo vaikystės. Ir vėl buvau sužavėtas kai kurių vaizdavimų, nors realiai supratau, kad tai nėra atspindintys budizmo realybę, kaip ją dabar suprantu, bet daugiau atspindintys kažkokias idealias dieviškumo esmes.

[paragraf 78]

Nors tie du filmai pastatyti remiantis realiai egzistuojančiomis istorijomis, bet jie vis tik perteikia vakarietišką budizmo sampratą, kuri toli gražu neatspindi to kas budizmas yra iš tiesų.
Jei nori pažinti koks budizmas yra, tai verta paskaityti nebent tik Dalai Lamos knygas, nes kitos iš esmės nieko vertas mėšlas, opiumas vakarietiškai liaudžiai.
Nors Dalai Lamos darbai atspindės tik vieną budizmo kryptį, Lamaizmą. Apie zen meditaciją išvis nieko doro nėra lietuvių kalba (na nebent per pastaruosius 2 metus ką nors verto dėmesio išleido)

[a.t.sielis]

Na, budizmo esmę aš jau supratau, nes vienaip ar kitaip, knaisiojuosi autentiškuose/pirminiuose jų šaltiniuose vienais ar kitais reikalais, bet to, kai žinai lyginamąjį religijų ir filosofijų spektrą, tada nėra daug neaiškumų dėl principų, tiesiog nėra tiek konkrečių detalių užpildo, kuris ir nebūtinas.

[rutulys]

O, dvasinis augimas - įdomi tema - kiekvienas savaip ją supranta. Kaip suprantu a.t sieliui tai tam tikras pasirengimas patarnauti Dievui?
Dėl Nirvanos būsenos, kaip nebūtų keista, man regis induistinės religijos šiek tiek aiškiau viską paaiškina su savo Samsaros rato sąvoka ir ištrūkimu iš jo. Nors gali būti, kad Nirvanos būsena yra visai kas kita - žiauriausia vergovės forma, kai kūnai sustingę išsilaiko daugybę amžių. Per Rusijos televiziją esu matęs porą kartų lamą, kuris lygtais Baškirijoje prieš 70 metų "numirė", bet jo kūnas nesuira. Kažkur šventykloje sėdi pasodintas. O dar legendos apie somati būsenoje sėdinčias būtybes kažkur Himalajų urvuose.

[paragraf 78]

Mačiau laidą apie tuos visus neirstančius lamas. Kiek buvo tirta, tai tiesiog mumiifikavęsis kūnas būna. Tačiau tai tikintieji vertina kaip stebuklą. Anksčiau pas katalikus buvo priimta vertinti ar žmogus šventas, jei jo kūnas atidarius kartą po daug laiko būna nesuiręs. (rytų krikščionys sakydavo kad tai prakeiksmo ženklas. Čia iš mano paskaitos apie vampyrus Žodžiu kūnas nesuirsta dėl to kad mumiifikuojasi arba užsikonservuoja karste. Tie šventųjų kūnai po karto atidarymo labai greitai suirdavo.
Taip, žinoma, galima visa tai mistifikuoti, bet nemanau kad čia kažkas daugiau nei elemntarūs gamtos dėsniai

[a.t.sielis]

O, dvasinis augimas - įdomi tema - kiekvienas savaip ją supranta. Kaip suprantu a.t sieliui tai tam tikras pasirengimas patarnauti Dievui?

Prieš tai reiktų apibrėžti, kas yra būtis, kas yra šita maža būtybė, vardu žmogus, kas čia vyksta, ir kodėl visa tai egzistuoja. Tik tame kontekste prasmingas būtų vienoks ar kitoks kalbėjimas apie konkretų dvasinio augimo tikslą.

Žodis "patarnauti" nėra pakankamai talpus. Iš žemiškų pavyzdžių, aš duočiau palyginimą, kai turi kur nors kaime savo gerą ir linksmą draugų kompaniją, kurios pasaulis sukasi ten, įvairūs užsiėmimai 24/7. Ir jeigu toje kompanijoje viena asmenybė būtų tobula ir centrinė, natūralus lyderis, kurios magnetizmas aprėpia kiekvieno sielą (Dievas palyginime), tada tokį 24/7 vykstančią užsiėmimų ir bendravimo tėkmę galima būtų vadinti tuo dalyku, kas apima tarnystę/pasišventimą. Tai nėra tarno/šeimininko santykiai, kaip jie suprantami šiame pasaulyje. (kai kalbėjom apie sapnus vienoje temoje, pasakojau apie vieną savo sapną, kuris kažkiek atspindi tai ką čia kalbu).

Ir būtent prie tokios tarnystės visas sielas traukia kaip bites prie medaus, taip pat ir šiame pasaulyje prie materialaus jos atspindžio - šio pasaulio santykių. Todėl žmonės turi švelnius jausmus, asmeninę šilumą, kažko mėgimą, gyvena ir leidžia laiką kartu su kitais, šeimos nariais ir draugais, platesne bendrija. Viskas jus sudaryta iš vienokio ar kitokio "tarnavimo", asmuo visados kažkam tarnauja: vaikams, mylimajam ar mylimąjai, tėvams, kaimynams ir darbdaviams, bendruomenei, visuomenei ir valstybei, tautai, žmonijai, daug kam. Vienokia ar kitokia tarnystė vyksta. Turi vykti kažkokie mainai, net jeigu jie atrodo nesavanoriški. Turėsi kažkam įtikti ir patikti (abu žodžiu vartoju gera prasme), jeigu norėsi egzistuoti šiame pasaulyje, išgyventi, turėsi turėti pozityvius santykius.

Kitas aspektas, kad "dvasinis gyvenimas" yra susijęs su dvasinių jausmų visata, dvasinių jausmų begalybe, to tobulumais, sklaida. Šiame pasaulyje mes nepatiriame dvasinio gyvenimo sklaidos, pilnai besiplėtojančių dvasinių jausmų, todėl nėra lengva suprasti šitą kitokią būties kokybę. Čia viską užgožia "techninės problemos", t.y. fizinės specifikacijos; mūsų sąmonė tarsi susitraukusi į tašką, siauro akiračio, dažnai sutelkusi dėmesį ties primityviu fizinio kūno jutimų spektru ir prie to pririšta. Menas, aukšto lygio bendravimo turiniai kažkiek išplėtoja emocijas ir leidžia nujausti, kokia galėtų būti dvasinio gyvenimo prigimtis. (Bet reiktų pastebėti, kad sakoma, kad žmogaus kūnas yra pats palankiausias būtent dvasinio gyvenimo praktikai, todėl pasakius apie pririštumo prie fizinio kūno problemą, reikia pasakyti ir tai, kad šiame kūne ir šiame gyvenime įmanoma viską sudvasinti ir pasiekti tą dvasinį lygmenį)

Tą pačią idėją plėtojau temoje "Gyvenimo tikslas". http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1938.0

[rutulys]

Penktadienį 20:50 per REN TV Baltija bus kita laida apie mano minėtą lamą. Nors jo veidas gal kiek ir primena mumiją, teigiama, kad jo kūnas nėra mumifikavęsis - minkštuosius audinius galima paspausti ir jie atsistato į pradinę padėtį. Tuo skiriasi nuo aprašymo somati būsenos, kurioje kūnai sukietėja.

O dėl dvasinių dalykų reiktų nepamiršti ir pačios visatos. Mes nepajėgiame įsivaizduoti kokia jį didelė. Kiek laiko ir jėgų reikėjo, kad tokia atsirastų. O jei dar pradėsime galvoti, kad mūsų visata tik mažytis burbuliukas kažkokioje putoje. Ir tokių burbuliukų nesuskaičiuojama daugybė.
O iš kitos pusės mūsų pačių kūnai sudaryti iš daugybės taškelių, gal iš kokios kitos pusės žiūrint primenam tokius burbuliukus? Ar kas jums yra pametėjęs mintį, kad esate tik mažyčiai taškeliai savo krūtinėse?
Galima pabandyti įsivaizduoti amžiną gyvenimą, kuriam nereikia kvėpuoti, valgyti, miegoti, kuriame niekada nepavargsti, tau nusispjauti ant kosminio šalčio ir t.t.
Tačiau tikriausiai ne šiaip sau biblija dažnai cituojama "kaip danguje, taip ir ant žemės"
Nors ir laikoma, kad gyvename ašarų pakalnėje, bet gal čia ir ne taip blogai - tam tikros atostogos, kai nuo visko pilnai atitrūksti? Tikriausiai, darome kažką ne taip, jei Žemės civilizacijos vis žlunga.
Gal viskas pasirodys ne į temą, užklius minčių šuoliukai, bet bent nutuoksite, kodėl man įdomi šį tema - dvasinis augimas.