Dilema apie ateivius ir žmoniją

[astropasaulis]

Labai įdomu, kas Jus labiau neramina, kurią pusę labiau palaikote: tai, kad egzistuoja ir kitos būtybės kitose planetose ar kad esame vieninteliai visoje visatoje? Abu variantai kardinaliai skiriasi, tačiau tarsi abudu vienas kitam prieštaraujantis. Svarbiausia, kad pasirinkus vieną iš šių variantą atrodo, kad yra kažkas ne taip. Pirmu atveju tikrai atrodo bauginančiai, kodėl būtent mes turėtumėme milžiniškoje visatoje būti vieninteliai? Kodėl mes, jeigu mūmyse yra tiek daug neigiamumo? Kodėl mes buvome išrinkti, kodėl mums buvo suteikta galimybė egzistuoti fiziniame kūne? Antras variantas irgi labai mistiškai skambantis, nors yra nemažai, kurie ir šią versiją palaiko. Visų pirma man įdomu, kodėl apskritai kažkas sugalvojo tokį dalyką, kaip ateivius? Kodėl žmonės tada juos išgalvojo? Galbūt ateiviai, civilizacijos kitose planetose yra tikra, tačiau mes patys nenorime to pripažinti, nes žmogus save laiko aukščiau už kitus?
Pasirinkus bet kurį iš šių variantų vis tiek kils tam tikrų neaiškumų, dvejonių, nes abu teiginiai tai vis dar kelias į nežinomybę...

[a.t.sielis]

Turint galvoje nefizines gyvybės apraiškas (astralai ir t.t.), ir tai, kad gyvybė net Žemėje yra persismelkusi į visus kampelius (10 km. gylis, ekstremalus šaltis ir pan.), tai nematau logikos tame, kad kitose visatos vietovėse gyvybė neegzistuotų. Ji tiesiog gali  būti iš principo kitos formos nei žemiška.

[astropasaulis]

Nereikia iš karto temos supaprastinti. Aš neklausiu tiktai ar yra gyvybės formų kitose planetose. Mane domina iškeltos dilemos teiginių prieštaringumas. Juk abudu teiginiai labai mistiškai atrodo.

[a.t.sielis]

T.y., fizines gyvybės formas, galinčias skraidyti ten ir šen kosminiais orlaiviais? Turėtų būti. Kodėl? Kadangi žmonija turi šią degradavusią tendenciją griauti šią planetą ir bandyti persikelti į kitas planetas, vadinasi, turi egzistuoti ir tokia dar labiau materialistiška gyvybės forma, kuriai ši tendencija yra esminė ir realiai besireiškianti. Čia panašiai kaip, jeigu yra padorių žmonių, kurie kartais padaugina alkoholio, bet išsilaiko savo lygyje, turi būti ir bomžų, kuriuose ta tendencija yra pasireiškusi pilnai.

Kas link aukštesnio lygio esybių, apie jų skraidymą kosminiais orlaiviais irgi kalbama, bet tai jau daugiau astralinė sfera.

Dėl dilemos, tai man žmonijos vienišumas visatoje iš tikro atrodytų be galo keistas ir netgi beprasmiškas (ta prasme, beprasmiškas būtų milijonų dangaus kūnų egzistavimas). O kodėl mistiškai atrodo kitų civilizacijų egzistavimo galimybė? Nėra patirties? Gal ir gerai, nes užtenka jau tų nesutarimų ir karų Žemėje, tarpplanetiniai nesutarimai būtų tikrai nepakeliami.

[rutulys]

Tai, kad man atrodo, tokių, kurie kurie rimtai tikėtų, jog mes vieninteliai visatoje nebėra. Nebent juokautų ar tiesiog vaidintų velnio advokatus. Nebe viduramžiai jau.

[BulvėPatulvė55]

Taip, abi teorijos veda į nežinomybę. Bet negali taip būti, kad ems vieninteliai, nes, juk pagalvokite, kaip susikūrė Žemė ir jos žmonės, kur nors visatoje galėjo susikurti ir kokia nors kita civilizacija.
Tikėjimas nežemiška gyvybe tam tikroje formoje egzistavo daugelyje antikinių kultūrų, bet kosmologija dažnai buvo asocijuojama su antgamtiniais reiškiniais ir ateivių sąvoką čia yra sunku atskirti nuo dievų, demonų ir pan. Pirmieji svarbūs vakarų mąstytojai, kurie sistematiškai argumentavo už kitų planetų pilną visatą ir galimą nežemišką gyvybę, buvo senovės Graikijos rašytojas Talis ir jo mokinys Anaksimandras, kurie gyveno septintajame ir šeštajame amžiuose prieš mūsų erą. Graikų atomistai manė, kad begalinė visata turėtų turėti ir begalinį skaičių gyvybę turinčių planetų. Bet daug didesnę įtaką turėję Platonas ir Aristotelis ginčijosi, kad Žemė yra unikali ir neigė, kad gali egzistuoti kiti pasauliai.
Jų pozicija puikiai derinosi prie vėlesnių krikščionybės idėjų, todėl buvo populiari viduramžiais. II amžiuje po Kristaus gyvenęs Lukianas savo kūriniuose aprašė Mėnulio ir kitų dangaus kūnų gyventojus kaip humanoidus, bet žymiai besiskiriančius nuo žmonių.
Žydų autoriai taip pat svarstė nežemiškos gyvybės galimybę. Talmudas teigė, kad yra bent 18 000 kitų pasaulių, bet pateikė mažai detalių, kaip tie pasauliai galėtų atrodyti ir net nepasakė, ar jie yra fiziniai, ar dvasiniai.
Kai krikščionybė paplito vakaruose, su nežemiškos gyvybės idėja sunkiai suderinamas Ptolemėjaus geocentrinis visatos modelis buvo beveik visuotinai pripažintas, todėl nuomonė, kad ateiviai egzistuoja, buvo neįprasta. Vienas iš nedaugelio tais laikais gynusių nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybę buvo Nikolajus Kuzietis, kuris spėliojo apie Mėnulyje ir Saulėje gyvenančius ateivius.
Viskas pasikeitė, kai buvo išrastas teleskopas ir kai Kopernikas užsipuolė geocentrinę kosmologiją. Kai pasidarė aišku, kad Žemė tėra vienas iš nesuskaičiuojamos galybės visatos kūnų, daugelis mokslininkų pripažino nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybę. Ko gero žinomiausias iš ankstyvųjų tokių teorijų šalininkų buvo Džordanas Bruno, kuris XVI amžiuje ginčijosi, kad egzistuoja begalinė visata, kurioje kiekviena žvaigždė yra apsupta savo sistemos. Reiktų pažymėti, kad sudegintas jis buvo dėl kitų savo teorijų, nesusijusių su nežemiška gyvybe. Katalikų bažnyčia niekada oficialiai nenutarė, ar ateivių egzistavimas yra galimas, bet Vatikano observatorijos direktorius tėvas José Gabriel Funes 2008 m. Vatikano laikraštyje rašė, kad Dievo sukurtos nežemiškos gyvybės egzistavimas yra įmanomas.
Spartėjant technologiniam progresui nežemiška gyvybė išliko plačiai žinoma moksline teorija. Urano atradėjas Viljamas Heršelis buvo vienas iš daugelio XVIII-XIX a. astronomų, tikėjusių, kad Saulės sistemoje ir galbūt kitose visatos vietose egzistuoja nežemiška gyvybė. Šias idėjas taip pat gynė Džonas Lokas, Imanuelis Kantas, Bendžaminas Franklinas bei kitos žymios asmenybės.
Čia nukopijavau iš Vikipedijos .