Kas mūsų laukia po mirties?

[Vytautas]

Tiesiog kitoks sielos supratimas pirmiausiai atsirado iš nuojautos. Vėliau tai "pačiupinėta" per švytuoklę. Galiausiai komos būsenoje susidurta "mintis į mintį" suprantama be jokių vaizdinių. Galiausiai pajausti fiziniai sielos poveikiai. Kaip minėjau čia kiekvieno individuali patirtis. Man pakanka o žmogui iš šalies jokio poveikio. taip kad jei norit ieškokit savo sielos. Tapsit visiškai ramūs dėl pomirtinio gyvenimo. Bėje jei kam gerai veikia nuojauta kaip ir išspręstas teigiamai klausimai be jokios mechanikos.

[a.t.sielis]

Na aš tai galvoju taip: Vytautas įvairiais būdais susidūrė su tam tikrais dalykais, ir pavadino vieną iš tų dalykų - "siela". Bet tai, ką jis vadina "siela", nėra tas pats, ką įprastai suprantame tuo terminu. Taip atsirado "besieliai" žmonės, nors iš tikro, tą normalią sielą jie turi, tik kažko jiems trūksta Vytauto terminų sistemoj, gal švytuoklė nenori kažko rodyti apie juos, ar pan., nesvarbu. Ribotas reikalas, grabaliojimas tamsoje.

[Vytautas]

Nors truputi tingiu bet pabandysiu paanalizuoti klasikinį supratimą apie pomirtinį pasaulį, kuris iki 2012m vidurio buvo visai savotiškai teisingas. Visi žmonės be išimties turi savotiškus kelis nematomus sluoksnius ir tų sluoksnių rišamąją dalį čakras. Dar turi kažką kas iš tikro valdo ir palaiko kūną gyvą. Ką iš to pavadinti siela ką dvasia ar dar kuo čia jau jums geriau žinoti. Pats faktas kad tai yra. Iki 2012m vidurio normaliai mirus šitie dalykai atsidurdavo dvasių ir agregorų lygyje. Bet ne visi. Kai kurie išnykdavo visiškai. Tai buvo traktuojama kaip problema tipo sielos praradimas ar patekimas į kokį pragarą. Normaliai šituos dalykus matydavo žmonės klinikinės mirties atveju, komos būsenoje ir net jautresni visai realiame gyvenime. Pažįstu tokį žmogų asmeniškai. Labai logiškai visi galvojo kad tai ir yra tas amžinas gyvenimas. Keistas tas pasaulis bet apčiuopiamas. Jo sandara ir paremtos visos religijos. Jos visiškai teisingai atvaizdavo saviškį variantą. O variantų buvo įvairiausių. Bet kažkur per 2 mėn 2012m ši struktūra, šis dvasių ir agregorų pasaulis dingo. Pasirodo tai buvo klaida, iškraipymas. Dabar visi mirę su visomis savo nematomomis dalimis normaliai suyra, išnyksta. Tai kurgi tas anapusinis pasaulis? Jis savotiškai toliau. Jokia informacija apie jį niekaip nepasireikšdavo ir nepasireiškia. Jokios likusios kad ir nematomos mirusio žmogaus šiukšlės į jį nepatekdavo ir nepatenka. Patenka tik nesuvokiama kūną valdanti esybė "aš". Ir tik ta kuri turi savotiškai savo antrąją pusę sielą tikram anapusiniam pasaulyje. Taip buvo visada. Tame ir slypi nemirtingumas. Va toks per laiką savo bei kitų keistas patirtis susiklostė atitinkamas supratimas.

[minde1990]

Tai visus amzius buvo jog keliauja vadinama siela i ta pasauli kur visos yra, o 2012 metu viduryje staigiai isnyko viskas. Del kokios priezasties ? tiesiog is niekur ?

Bet irgi nevisada man eina suoprasti, nezinai kas vyksta tame kitame pasaulyje. Gal va ir yra viskas kaip aprasyta Biblijoje. Siela ar "as" iskeliauja ten i kita ta pasauli ir ten toliau vyksta amzinybe. Ir skaitesi tada ten kaip aukstessnis ligmuo, geris tas vadinamas, o kur isnykdavo, tai budavo kaip blogis kuris isnykdavo. Viskas logiskaib utu, bet vat viskas pradingo

[Vytautas]

Tai visus amzius buvo jog keliauja vadinama siela i ta pasauli kur visos yra, o 2012 metu viduryje staigiai isnyko viskas. Del kokios priezasties ? tiesiog is niekur ?

Kūrėjai mums suteikė per daug savų galimybių. Mes minčių pagalba materializavom kitas ateivių civilizacijas. Jie užvaldė mus ir viską perorganizavo pagal save. Tiesiog ši klaida buvo ištaisyta. Žmonių minčių materializacija dabar neveikia. Taip kad kokio vandenes užkalbėti ar kitų panašių dalykų atlikti nepavyks. Na o biblija aprašo tą dvasių pasaulio savą versija. Kaip rytiečių mokymai savąją. Tiesiog tai kalėjimo instrukcija kaip gyventi tame kalėjime. Ne mes valdėm tą dvasių pasaulį o jis mus. Ir instrukcijas perdavinėjo per visai realias kai kurių žmonių vizijas.

[Steiblys]

Įsitikinęs, kad visų atgimusių iš Dvasios (patikėjusių Kristumi) laukia amžinas gyvenimas su Dievu. Ten nebus skausmo, kančios; ten pilnai bus galima realizuoti savo talentus, ten bus nuostabi kūrybos harmonija. Na o žmonės su savo nuodėmėmis (atmetę Kristų), pateks į skausmo vietą, ir kaip sako Biblija, kančių vieta atiduos pražuvusiuosius kai vyks teismas prieš didelį baltą sostą. Visi, stosiantieji prieš šį teismą, bus pražuvę; mums sakoma, kad jie bus įmesti į ugnies ežerą, kuris yra antroji mirtis. Viešpats dar vadino jį ,,tamsybėmis". Aš manau, jog tai simbolizuoja kažką baisesnio už fizinę ugnį ir tamsą. Tai amžinas atskyrimas nuo Dievo, mat mirtis reiškia atskyrimą.

[Parcufas]

Žmogus, tai noras gaut malonumą. Žmogaus prigimtinės savybės tai egoizmas, noras gaut malonumą dėl savęs. Gamta priešinga savo savybėmis žmogui - atiduodanti.

Žmogaus sielą, kurią jis gauna gimdamas neturi visiškai jokios apimties, nes veikia egoistiškai, viską absorbuodama į save. Tai pradinė užuomazga, iš kurios žmogus per savo gyvenimą turi sukurti tokius ryšius tarp žmonių, kad pradėtų jausti dvasinį pasaulį. Kai šioji užuomazga kažkokiu lygmeniu pakeičia savo ketinimą iš „dėl savęs" į „dėl kito", ji įgyja apimtį. Taip užuomazga savo savybėmis supanašėja su gamtos savybėmis. Tik ištaisius savo egoistines savybes, kai mano noras gauti - keičiasi į norą gaut „dėl kito", o ne „dėl savęs", aš galiu pradėt jausti tai kas egzistuoja virš laiko, judėjimo ir erdvės, virš šviesos greičio ir materijos.

Jei aš per savo gyvenimą, neatskleidžiau dvasinio pasaulio, neištaisiau savo egoistinių savybių tai ir po mirties nieko neįvyks. Žmogaus siela, užuomazga pakeis,gaus kitą egoistinį norą, grįš į šį materialų pasaulį ir taisysis toliau, kol per savo gyvenimą visiškai neišsitaisys - nepakeis visų savo egoistinių savybių į priešingas.

Pragaras tai yra būsena, kai aš iš altruistinių savybių krentu atgal į savo egoizmą.Tai yra papildomo egoizmo atskleidimas savyje - ištaisymui. Visas žmogaus dvasinis vystymasis vyksta banguotai: pakylėjimas, kritimas, pakylėjimas, kritimas ir t.t.  Iki galutinio išsitaisymo, visiško susiliejimo savo savybėmis su gamtos savybėmis.

Pragaras tai nejautimas dvasinio pasaulio. Materialus pasaulis išvis žemiau šių kategorijų kas rašoma Biblijoje. Tam, kad suprast kas yra „pragaras", aš turiu būt įgyjęs „rojaus" savybes. Viskas kas rašoma Biblijoje tai tik sąveika tarp noro gauti ir noro duoti. Realybėje daugiau nieko neegzistuoja.

[Steiblys]

Pragaras tai yra būsena, kai aš iš altruistinių savybių krentu atgal į savo egoizmą.Tai yra papildomo egoizmo atskleidimas savyje - ištaisymui.
Pragaras tai nejautimas dvasinio pasaulio. Materialus pasaulis išvis žemiau šių kategorijų kas rašoma Biblijoje. Tam, kad suprast kas yra „pragaras", aš turiu būt įgyjęs „rojaus" savybes. Viskas kas rašoma Biblijoje tai tik sąveika tarp noro gauti ir noro duoti. Realybėje daugiau nieko neegzistuoja.

O aš manau, kad pragaras yra Dievo teisingumo tobulybės dalis. Tikiu, kad tai nėra būsena (kai iš altruistinių savybių krentu atgal į savo egoizmą), nes tai būtų labai jau "žmogiška" (o žmogus linkęs nuolat klysti ir meluoti), todėl tikiu teisingumu, kurį skelbia Dievo Žodis. Žmogus bando pabėgti nuo atgailos, nuo nenoro pripažinti Dievo teisingumą, todėl nenuostabu, kad nori ištrinti pragaro realumą.  Juk Biblija ne kartą palygina Dievo rūstybę su įniršio vyno spaustuvu. Pragare nesuteikiama nei bausmės sumažinimo, nei malonės. Tai nepasotinamas įniršis, nukreiptas prieš neatgailavusius.

[Lucas]

Po mirties nebus nieko. Mirusios mūsų smegenys paprasčiausiai nesuvoks, kad jos mirė, nes jos bus mirusios. Tik mes, žmonės, prisigalvojame visokiausių rojų ir pragarų teorijų, kad patys apgautume save ir taip bandydami išvengti niūrios tiesos: mirtis - tai pabaiga.

[.L.U.T.H.O.R.]

Žinoma.

[paragraf 78]

Po mirties nebus nieko. Mirusios mūsų smegenys paprasčiausiai nesuvoks, kad jos mirė, nes jos bus mirusios. Tik mes, žmonės, prisigalvojame visokiausių rojų ir pragarų teorijų, kad patys apgautume save ir taip bandydami išvengti niūrios tiesos: mirtis - tai pabaiga.

Na tokius dalykus nepulčiau tvirtinti kad yra taip ar kitaip. Tiesiog sakyčiau: aš taip tikiu, o kaip ten iš tikro yra niekas nežino.

Kitas dalykas: tik nedidelė dalis senųjų religijų mokė jog po mirties laukia laiminga pabaiga. Didelė dalis teigė kad laimingas būvis laukia tik išrinktųjų, pvz. didvyrių, kita dalis teigė, kad visų laukia nemalonus būvis a la graikiškasis Hadas ir dalis religijų sakė, kad numirei ir viskas baiga, tavo aš išnyksta. Taigi, teigimas kad pomirtinio būvio tikėjimai sugalvoti kaip paguoda... na nelabai atitinka realybės, ne tam tokie itai atsirado kad paguostų oi ne tam

[TinSoldier]

<...>ir dalis religijų sakė, kad numirei ir viskas baiga, tavo aš išnyksta. <...>

Kokios tai religijos?
Galėčiau nebent įsivaizduoti maždaug budistą ar induistą, pasiekusį nirvaną, ir atsikračiusį to savojo "aš", išsilaisvinusį nuo samsaros. Na, bet tai nėra viskas baigta, ta pačia prasme, kaip ir 'baigta' materialistiniu požiūriu?

Beje, viltis = paguoda. Net, jei ir tau grasina pomirtinio gyvenimo siaubais, tu turi viltį, jog nesi toks blogas, jog sulauksi pasigailėjimo ir vis tiek pateksi ten, kur gerai. Tai = paguodai. Nežinau (ir negaliu įsivaizduoti) nė vieno tikinčiojo, kuris būtų įsitikinęs, kad keliaus į pragarą, ar kad jo širdį tikrai tikrai sudraskys Amit, ir toliau nuoširdžiai tikinčio ir atsidavusio tai religijai.

Manyčiau, kad absoliuti dauguma visiškai praradę pomirtinės ramybės viltį, prarastų ir tikėjimą. (Nesakau, kad tai visiems pagrindinė tikėjimo priežastis. Na, bet tai labai labai didelis stimulas tikėti).

[paragraf 78]

<...>ir dalis religijų sakė, kad numirei ir viskas baiga, tavo aš išnyksta. <...>

Kokios tai religijos?

Na pvz. ankstyvasis judaizmas išvis manė, kad žmogus miršta ir vsio, baigtas kriukis, jis lieka gyvas tik savo vaikuose (čia Koheleto knyga gerai tai atskleidžia), daug vėliau atsirado Šeolo idėja, bet ir ana mirusiam nieko gero nežadėjo, kaip ir graikų hade, tavo siela lyg šešėlis turės klajoti kančiose ir neviltyje
Ankstyvoji graikų religija irgi panašiai manė.
Ta pomirtinės paguodos idėja sakyčiau ganėtinai jauna, lyginant su religijų kaip tokių amžiumi

Nežinau (ir negaliu įsivaizduoti) nė vieno tikinčiojo, kuris būtų įsitikinęs, kad keliaus į pragarą, ar kad jo širdį tikrai tikrai sudraskys Amit, ir toliau nuoširdžiai tikinčio ir atsidavusio tai religijai.

Na pasidomėk kalvinistais ir jų predestinacijos teorija

Manyčiau, kad absoliuti dauguma visiškai praradę pomirtinės ramybės viltį, prarastų ir tikėjimą.

Deja praktika rodo kitaip

[xsistemax]

Sveiki,buvau ilgokai dingęs,bet stebėjau.
Į temą:net mokslas nemano,kad mirtis yra visko pabaiga.Tik konkretaus žmogaus pasaulis po jo biologinės mirties išnyksta,bet tai nutinka ne akimirksniu,bet palaipsniui.O tai,kas sudaro žmogų-nesunaikinama jokiais mokslui žinomais metodais.Informacijos tvermės dėsnis.

[paragraf 78]

praradę pomirtinės ramybės viltį, prarastų ir tikėjimą. (Nesakau, kad tai visiems pagrindinė tikėjimo priežastis. Na, bet tai labai labai didelis stimulas tikėti).

dauguma teologų ir religijotyrinikų pastebi, kad pomirtinio gyvenimo samprata neturi lemiamos įtakos senosioms religijoms ir jų narių tikėjimui, šis dalykas svarbus daugiau sektoms.
Žinoma, didelė dalis religijų apie tai kalba, bet tai antraeilis tikėjimo dalykas.
Pvz. katalikybėje taip mažai kalbama apie eschatologinius dalykus, kad kai kažkas pasako jog tai vienas pagrindinių dalykų, kažkaip nejučia imi nustembi
Žinoma, yra dalis tikinčiųjų kuriems tai svarbu, bet jie nesudaro daugumos.
Kitas dalykas, kadd yra religijų, pvz. kofucianizmas kurie išvis nesirūpina kas bus po mirties, bet jie kažkaip ir ritualus ščyrai atlieka ir pamaldas lanko
Kitas pavzyzdys, komunizmas, kurį dalis religijotyrininkų laiko krikščionybe be Kristaus, nes didelė dalis to ką komunistai skelbė vienaip ar kitaip perimta iš krikščionybės. Pvz. Leninas gyvas per visus laikus (konkreti krikščioniška citata, tik JK pakeistas į Leniną).
Senosioms religijoms buvo svarbu į pasaulį sugrąžinti pirmaprdį rojų, bet jis labiau suvokiamas kaip sukuriamas žemėje, o ne anapusybėje (čia vėl į komunizmą grįžtame). Tik daug vėliau, tas pirmapradis rojus pavirsta kažkuo anapusiniu.