Realybė

[_Anonimas_]

Visų pirma, noriu pasveikinti visus su atėjusiomis Kalėdomis ir jau greit ateisiančiais Naujaisiais metais Noriu palinkėti, kad būtumėte žingeidūs, nuolatos klausiantys bei nuolatos laukiantys  atsakymų žmonės, norintys išklimpti iš nežinomybės, nors taip tik dar labiau į ją klimpsite, bet tai, mano manymu, ir yra tikrasis gyvenimas

Ši tema taip pat apie gyvenimą. Tiksliau apie realybę. Žiūrint iš fizikos pusės, tai mums, žmonėms, realybės yra tiesiog nepajėgu suvokti. Užtenka pažiūrėti į saulę, pagalvoti ir susimąstyti, ar ji apksritai dar egzistuoja. Tai, sužinosime (vėliausiai) tik po 8 minučių ir 20 sekundžių, kai saulės spinduliai ateis iki mūsų akių. Kartais atrodo net nesuvokiama, kad tai ką matome, nebūtinai yra tiesa. O ir pats laikas, ko gero, yra pats keisčiausias dalykas mūsų visatoje. Nors mums, jis atrodo toks paprastas, net sunku įsivaizduoti, kaip tam tikromis sąlygomis jis gali bėgti lėčiau. Negana to, daugelis manome, kad laikas - kažkas panašaus į upę - kas niekados nenutrūksta ir bėga be perstojo. Įdomu, kad net laikas turi savo mažiausią dydį, kuris vadinamas Planko laiku (lygų 5,39 * 10^-44 sekundės). Tai laikas, kurį šviesai reikia nukeliauti per Planko atstumą (mažiausią įmanomą atstumą visatoje) vakuume. Už Planko laiką nėra nieko mažesnio. Nieko. Taip visatą galimą įsivaizduoti lyg kažkokį kompiuterį, kuris kas tam tikrą laiką ‚refreshina' programą ir kiekvieną kartą milžiniški kiekiai įvairių dalelių visatoje pakeičia savo poziciją mažais atstumais. Panašiai kaip filme kadrai - tiesiog mes to nepastebime. Vien iš tokių visatos anomalijų galime suprasti, kiek mes mažai žinome ir suprantame. O kur dar įvairios ligos, kurios gali iškreipti mūsų mąstymą ir dar labiau pakeisti mūsų realybės sąvoką, mums to net nesuprantant. O galiausiai kai pridedame teorijas, kad galime gyventi matricoje arba kad tik sapnuojame o gal tai tik mūsų proto išdaiga, mūsų galva pradeda net skaudėti nuo tokių kartais net bauginančių tikrovės ir fantazijų sankirtų.

Noriu paklausti jūsų: Kas jums yra realybė? Kas jūs esate? Ar dabar gyvenate realybėje, abejojate, netikite ar bandote įtikinti save? Kaip galime žinoti, kad tai, kas aplink mus, yra tikra?

Tokios mintys (kurios dažnai užplūsta, bet tik dabar jas labai trumpai aprašiau) mane užplūdo, beklausant šio kūrinio: http://www.youtube.com/watch?v=RxabLA7UQ9k

[lukas11xxf]

maan ta "realybe" (kuroi esam sio momente) yra virtualinis pasaulis/iluzija ar kaip ja vadina,kuroi aplinka atrodo kad yra tokia,bet ji neatrodo ,o as buciau kaip siela/dvasia kuri ustrigusi sitam kune ,sitoi "realybeje"

[.L.U.T.H.O.R.]

Dar kas įdomu, kad mūsų protas realiai sukuria mūsų realybę. Neaišku kiek visko atmetama kiek praleidžiama kaip nereikalinga ir pan. Visa realybė tai įvairiausių bangų ir energijų mišinys, kurį smegenys paverčia kažkuo, ką jisai gali suvokti

[a.t.sielis]

Kadangi nesame užtikrinti, kad tai, ką dabar patiriame kaip pasaulį, yra tikra, vadinasi, tai ir neturi galutinio tikrumo. Jeigu būtų tikra, savaime būtų užtikrintumas (sąmonė atpažintų savo realybę, kaip žuvis atpažįsta vandenį). Šitie apčiuopiami šiame pasaulyje dalykai - realūs, bet laikini. Tačiau yra visi požymiai, kad tai žemesnė būties sfera, todėl tai nėra galutinė realybė, ir nėra pilnai patenkinanti sielą ir atspindinti būties pilnatvę.

Apie tai esu rašęs taip:

Kad ką nors suprasti, reikia kažkokio noro pripažint, kad viskas gali būti kitaip, negu atrodo įsikibus į apčiuopiamą empirinę patirtį. Jeigu pagalvoti, kad materija gali būti ne kas kita, kaip tam tikras kažkokios mums svetimos substancijos santykis su mūsų sąmone - nes viskas patiriama iš sąmonės taško, nesvarbu, kas žmogus bebūtų - ir kad tą santykį suformuoja labai galinga didelė Sąmonė, tada sąmonė atrodys svarbesnė nei materija. O fizikos dėsniai tėra tik techninis viso to globalaus reikalo aspektas.
Kitaip sakant, kad mes iš vis turėtume materijos patyrimą, mūsų sąmonė turi su ja susiliesti. Į mūsų sąmonę galėtų būti manifestuojama vienokios ar kitokios substancijos (kaip pvz. sapne į mūsų suvokimą pareina dalykai sukurti vaizduotės, bet turintys visokius atributus, ne mažiau svarius nei tie, kurie patiriami fiziniame lygmenyje), bet šiuo metu manifestuojama būtent ši.

---

Beveik visi yra matę filmą "Matrica". Ten vaizdas toks: gyvos esybės yra patalpintos į kokonus, ir į jų smegenis kompiuterinis tinklas transliuoja patirtis. Šis meninis vaizdas gali padėti suprasti sąmoningo individo (subjekto) pirmenybę visa ko atžvilgiu. Tai yra, šį juslėmis patiriamą pasaulį galima suvokti kaip kažką, kas manifestuojama per jusles į kiekvieno iš mūsų sąmonę. Bet tai nėra galutinė realybė, kaip ir filme "Matrica". Filme "Matrica" be kompiuterinio tinklo simuliuojamos realybės, egzistuoja kita - gyva žmogiška realybė. Taip ir sąmoningo individo (subjekto) gyvas, tikrasis pasaulis yra Sąmonės arba Dvasinis Pasaulis. Materiją galima suprasti kaip tai, ką patiria individualios sąmonės, ir ką gali dalinai valdyti kaip objektą. Bet kas susieja tas sąmones, su materijos patyrimu? Kas nustato materialios realybės dėsnius ir kas yra tos realybės pagrindas? Kas transliuoja? Iš esmės, sąmonė ir patyrimai šitame visame vyksme yra centras. Sujungti kažkokią substanciją, tokią kaip materija, su sąmone, kad būtų kažkokie tolydūs suvokimai, tam tikro pilnavertiškumo ir apibrėžtų savybių realybė, gali tik kita sąmonė, nes tik sąmonė gali suvokti kitą sąmonę ir jos reakcijas. Todėl darytina išvada, kad materiją mažiems sąmoningiems individams (t.y. mums) "transliuoja" didelė Sąmonė (nes visi patiria tą pačią vieną didelę "transliuojamą" realybę). Kitaip sakant, Asmuo, Esantysis. Kuris žinomas įvairiais vardais. Tai kad sąmoningas subjektas gali valdyti materiją (objektišką substanciją), ir yra aktyvesnis bei save patiriantis ir iš savęs gyvai veikiantis, rodo, kad sąmonė yra aukštesnė būties substancija negu materija. Iš esmės, materija yra Sąmonės veikimo transformacija. "Kažkas negali kilti iš nieko". Viena substancija turi kilti iš kitos substancijos. Žemesnė (žemesnio virpesio, statiškesnė) substancija gali atsirasti iš aukštesnės (aukštesnio virpesio, dinamiškos) substancijos. Bet ne atvirkščiai. Kodėl? Čia panašiai kaip banko balansas, jeigu ten 1000 litų, tai galima išimti 10 litų, bet jeigu ten 10 litų, tai 1000 litų neįmanoma išimti. Čia galima grįžti prie pirminės tezės: "informacija atsiranda iš informacijos". Ir ne bet kokios, o didesnės arba lygios. Neįmanoma gauti informacijos be didesnio proto, nei ta informacija.

---

Netgi koks daiktas, kurį galime pačiupinėti, yra nutolęs nuo mūsų sąmonės, ir taip stipriai savęs neįrodo, kaip Dievas. Tam tikras daiktų efemeriškumas, nutolimas, svetimumas mums. O Dievas - savas, įrodymai apie Jį (garsiniai, filosofiniai) turi stipresnę reikšmę mums, natūralų santykį su asmenine sąmone, negu koks apčiuopiamas daiktas. Tai yra įrodytumas pats-savaime, iš-savęs.

---

Kažkas egzistuoja savaime ir yra veikiantys dėsniai. Egzistuoja įvairūs būties lygiai, vienas iš tų lygių yra sąmonė (pvz. žmogus turi kūną ir vidinę patiriančią asmenybę, mintis, jausmus), yra ir sąmonės dėsniai.

Toliau, telieka atsakyti į klausimą, kas iš ko atsirado: sąmonė iš materijos, ar materija iš sąmonės (kitaip sakant, kuris būties lygis yra aukštesnis, pirminis)? Kad sąmonė neatsiranda iš materijos galima matyti praktiškai - netgi skaičiuojantį kompą reikia sudėtingai ir kantriai, su dideliu protu ir sąmone, ilgai konstruoti, o jis sąmonės neturi, lieka ta pati inertiška materija.

O kaip atsiranda materija iš sąmonės? Tai suvokti nėra sudėtinga. Sąmonė yra aktyvi iš savęs ir jaučianti save. Materija neturi tokių savybių. Galima matyti, kad materija yra žemesnė energijos rūšis, neaktyvi iš savęs ir nejaučianti savęs, vadinasi, be tokios dinamikos. Materiją galima laikyti antiteze sąmonei, egzistuojančia kaip amorfiškas ir nejudrus būties lygmuo. Taigi, materialių reiškinių pasaulis negali atsirasti pats - jis neturi aktyvumo iš savęs, nei iš vidaus, iš savęs kylančios įvairovės. Mes tik manom, kad materija yra aktyvi pati, todėl, kad stebim jau sukurtą pasaulį, per kurį iš tikro veikia sąmonė, panašiai kaip ranka apvilkta pirštine judina pirštinę, bet pati pirštinė neveikia. Vidinę įvairovė turi Sąmonė, ir ta įvairovė atsispindi tame, kaip Sąmonė išjudina materiją, kokius reiškinius pradeda, vysto ir sunaikina. Tai ir yra kūrimas, tik ne toks, kaip mes įsivaizduojam - be darbo, o tiesiog per poveikį. Jeigu statiškas (materija) ir dinamiškas (Sąmonė) pradai yra šalia, tai be abejo, kad statiškasis yra pavaldus dinamiškąjam (taip, kaip gulintis akmuo yra pavaldus žmogui).

Taigi, viskas čia yra sukurta.