Eilėraštukai

[Master]

Sunkia širdimi kūrybos temoje kuriu naują temą... Bet damn it, į senąją kelti nelabai tinka... Pšš...
Galvoju, kad čia būtų galima mesti visus eilėraščius... Kad temų nenaudotumėmė :DD

Vat, taigi skaičiau Altorių šėšely ir taip sumečiau, kad ir aš visai norėčiau pabandyti ką sukurti... Na kaip ir seniau nebuvau rašiusi, tai būtų mano 3 eilėraštis (kitus du rašiau mokykloje).. Vat, įkėliau čia, nes man beprotiškai įdomi nuomonė iš šalies... (draugai visada sakys, kad gražu)

Dreba avys nuo savų minčių,
ir grasina josiomis kitus,
bet siela nemirtinga laiko nebijos,
akys josios žiba nuo žvėries jėgos.

Kaip reikia praeitį pamiršti,
ir išsižadėti naktinės pilnaties,
kaukimo kursai sielą atgaiviną,
laukinės prigimties...

Bet vilko prigimtį pakeitęs, tu tapsi šunimi.
Ir valią paaukojęs gyvensi mintimis.
Ar šito nori Dievas? Gyvūno be galvos?
Kaip žydi tuščios pievos, kurias trypia nuolatos.

Kieno širdis tyresnė?
Sužeistos širdies žvėries?
Ar to, kur nemasto ir valią primeta kitiems?

Savos dvasios krauju aptaškyta širdimi,
kentėsi dar tyriau ir ne be priežasties.
Mirties valandą stovėsi ir teisi pats save,
velniop ten tą ganyklą, tikėki nežinia.

Bet neleisk sau įtikėti, nuleisk akis žemyn,
neverta net norėti... Ko siela pasakys.

(aha, gramatikos klaidų yra )

[a.t.sielis]

žavus antro stulpelio rimas

iš Altorių Šešėly įstrigo vienas momentas: L.Vasaris pasakoja, kad seminarijos pradžioje tikėjosi, kad jiems, seminaristams naujokams, visais atžvilgiais ir argumentais būsiąs įrodytas Dievo buvimas, visiškai ir galutinai. O tuo niekas neužsiėmė

[Master]

O man  tai labiausiai įkrito į galvą tai, kad seminarijoje jie elgėsi (lenkai su lietuviais ir atvirkščiai) tikrai ne kaip dori kunigai, ar klierikai...
Bėje, eilėraštis neturi nieko bendra su kūriniu, jis tik paskatino pabandyti

[2Pacas]

Kaip reikia praeitį pamiršti,
ir išsižadėti naktinės pilnaties,
kaukimo kursai sielą atgaiviną,
laukinės prigimties...

(GILU)

[a.t.sielis]

Aa, kaip tik bandžiau ieškoti sąsąjų.

[Master]

Na aš pati sunkiai galiu paaiškinti ką tuom norėjau pasakyti.. Labai daug paralelių, metaforų. Pagrinde kalbu apie religiją ir dvasingumą. Ir, kad tai gali būti du skirtingi dalykai.
Avis ir ganyklą prilyginau, dvasininkams ir visuomenėje pasklidusias pažiūras.
Žmogus negali bijoti mirties ir to kas laukia po jos, jeigu jo siela subrendusi. Pirmajame stulpelyje paminiu tiesų skleidėjus, kurie bando mus paveikti, tuo, kas jų manymu yra baisiausia . Kas reiškia jų pačių silpnumą. Toliau kalbu apie valią ir žmogaus prigimtį. Kad nereikia savęs keisti... Turi būti toks koks esi, nes esi toks (laukinis/pagonis) kad lengvai prisitaikytum gamtoje. O gamtoje viskas tobula. Toliau... Apie valią dar šnekėjau, tai ten miniu, kad pats turi atsakyti už savo veiksmus, juos išjausti... Nebūti užsnūdęs, neprašyti kažkieno pagalbos ar kažkam suversti kaltę arba daryti tai kas tau liepiama. Negalvoti.
Vilkas, tai žmogus veikiantis savo galva, kažką kuriantis, mąstantis, prisitaikęs. O šuo bevalios, priklausantis nuo šeimininko, kitaip tariant Dievo. Na atskyriau du žmonių tipus, tie kurie iš prigimties silpni ir nuobodūs ir tie, kurie trokšta įspūdžių ir nuotykių.. Pirmieji dažnai bijo antrūjų, kaip ir juos įkūnijantys gyvūnai. Ai, dar pabaigoje

Savos dvasios krauju aptaškyta širdimi,
kentėsi dar tyriau ir ne be priežasties.
Mirties valandą stovėsi ir teisi pats save,
velniop ten tą ganyklą, tikėki nežinia.

Bet neleisk sau įtikėti, nuleisk akis žemyn,
neverta net norėti... Ko siela pasakys.

Tai čia, kad mąstantis žmogus, nesiremiantis nieku ir niekam nesistengiantis atsakyti už savo veiksmus, dėl jų kenčia daug labiau. Nes griežčiausias teisėjas sau, esi tu pats. Vėl apie ganyklą... Na, aš fanatiškai tikinčius (kaip jau minėjau) prilyginu avims, jie užsikelia sau karteles, dievobaiminasi dėl visko, bet savo valios neturi. Jie tampa sukaustyti ir bejausmiai, nežmogiški. Jie ištrūksta iš gamtos ir gyvena dar didesniame chaose. Viską išgyvena savo mintyse. (kadangi neturi savo valios, ar bijo ką nors daryti, gyvena savo pasaulyje.) atitrūkę nuo realybės...
Tai va, bet tai tik mano mintys (jeigu kam labai nepatiko atsiprašau iš visos širdies ...)
Žodžiu, gal dabar kažkiek aiškesnis tekstas tapo

[a.t.sielis]

Maždaug taip ir supratau tematiką. Tiesos yra, kai kuriais nelaimingais atvejais.

Bet pažiūrėkim ir į šviesesnę reikalo pusę. Šitas klipukas man rodo "avių" gyvus jausmus ir žmogiškumą:

[Master]

Gražu, bet ne apie tas avis kalbu

[a.t.sielis]

Jo, visokių avių yra. Kaip ir visokių žvėrių

Galiausiai čia nėra jokios priešpriešos. To paties kelio skirtingi etapai. Pritariu, geriau tai kas tikra, negu tai kas netikra. Iš puikaus žvėries galima transformuotis į puikią avį , o visa kita: "nothing else matters".

[This is fate ?]

Pabandžiau kažką suregzti pirmas toks bandymas. Jei perskaitysit pastatykit mane į vietą kaip marozai daro 


Neskiriu kuriuo keliu aš einu, greitai paklystu ir jėgas prarandu.
Svyruoju, banguoju nuo įkvėpimo ir nevilties - jų sumaišties,
Išmoktos pamokos užsimiršta, atsiminimai dingsta.
Trupa vertybės - keičiasi realybės.
Ne vienam pasaulyje mirkstu.
Skendžiu rūke ir garse.
Jau praradau save.