Motina Teresė – Vatikano finansinis projektas

[Benamis]

Pats kazkada labai zavejausi sia asmenybe, taciau kai pradejau dometis placiau, radau daug kontroversiskos informacijos. Apie "tamsiaja" Motinos Tereses puse skaiciau uzsienio kalba, bet pasirodo ir Lietuvoje rasoma apie tai. Taigi dalinuosiu

Motina Teresė - Vatikano finansinis projektas

Kaip pranešama, per 25 savo valdymo metus, popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventaisiais 483 žmones - daugiau, nei visi iki jo buvę popiežiai. Viena iš tų, kurias jis priskyrė šventųjų būriui, bet nespėjo kanonizuoti - Motina Teresė - katalikų vienuolė gimusi Albanijoje. Ją su pagarba priimdavo turtuoliai ir įžymybės ir tuo pačiu šlovino, kaip vargšų gynėją. MIP ir valdžių numylėtinė, ir pati įžymi, kaip kino žvaigždė, Motina Teresė ilgą laiką buvo gerbiamiausia pasaulio moteris. Ją apipildavo pagyromis, o 1979 metais, už „humanitarinę veiklą" ir „dvasinį įkvėpimą" apdovanojo Nobelio taikos premija.

Po jos mirties 1997 m. rugsėjo 5 dieną, kanonizacijos procesas buvo pradėtas praktiškai iškart, neatsižvelgiant į tai, kad pagal katalikų bažnyčios kanonus, kanonizacija negali būti pradėta, kol nuo mirties dienos nėra praėję 5 metai. Motinos Teresės atveju buvo padaryta vienintelė tokia išimtis. Kodėl? Už ką?

Už tai, kad ji buvo gailestingoji motina ir padėdavo daugeliui žmonių? Surinkdavo dideles aukas labdaringiems tikslams? Kuo ji buvo? Katalikiškuoju krikščionybės pasididžiavimo simboliu ar nesavanaude gailestingąja motina? Finansiniu Vatikano projektu? Kodėl Vatikanas padarė viską, kad padaryti iš jos televizijos ekranų ir spaudos „žvaigždę", išaukštinti ją visoje visatoje, kaip tikrąją katalikę ir patį gailestingiausią žmogų žemėje? Ir vis dėlto - už ką ją norėjo kanonizuoti taip paskubomis?

Iš kur pas Motiną Teresę pinigai?

Skirtingais metais, skirtingose šalyse ir skirtingi apžvalgininkai išsakydavo prielaidas apie Motinos Teresės fondui paaukotas sumas - nuo 50 iki 100 milijonų dolerių į metus, tačiau tikrų patvirtinimų nebuvo. Didžiojoje Britanijoje įstatymas įpareigoja organizacijas, renkančias aukas iš gyventojų, pateikti ataskaitas apie jų realizaciją. Ir paaiškėjo, kad 1991 metais, M. Teresės fondas surinko 2,6 milijono dolerių(Didžiojoje Britanijoje), iš kurių tik 7% buvo panaudoti padėti vargšams ir nuskriaustiesiems, o likę 93% buvo pervesti į Vatikano banką Romoje ir suvartoti kasdienėms katalikų bažnyčios reikmėms.

Kaip pabrėžia savo knygoje „Misionieriška pozicija: Motina Teresė teoriškai ir praktiškai" Christopheris Hitchensas, Teresė buvo pažįstama su daugybei nemalonių asmenybių. Du iš jų - Diuvalje, Žanas-klodas ir Mišelis, kurie valdė Haitį, kaip policinę valstybę nuo 1971 metų, kol nebuvo nuversti liaudies sukilimo 1986 metais, metu. (Jie apiplėšė šalį ir pavogė, kai bėgo didžiąją dalį jos iždo). Teresė aplankė juos asmeniškai 1981 metais ir aukštai įvertino Diuvalje, bei jų režimą, kaip „draugišką" vargingų gyventojų sluoksnių atžvilgiu, o jos pasisakymas valstybinėje televizijoje „sukosi" keletą savaičių. Tada ji iš Diuvalje režimo gavo 1,5 milijono dolerių. Aplankiusi Haitį sekantį kartą ir gaudama įteikiamą Šlovės Legiono ordiną iš prezidento Žano-klodo Diuvalje rankų (ir dar milijoną dolerių priedo), Motina Teresė pasakė, kad jaučiasi „sužavėta nuo Diuvalje meilės savo tautai" ir kad „ tauta moka jam ta pačia moneta". Praėjus trims metams po šio vizito, Diuvalje mylinčios tautos buvo nuverstas ir pabėgo, pasičiupęs su savimi keletą šimtų milijonų dolerių.

Stebėtina, kad ji taip pat aplankė žiauraus komunistinio diktatoriaus, Enverio Hodži (Enver Hoxha) kapą 1990 metais, padėjusi vainiką ant kapo žmogaus, kuris spaudė religiją gimtojoje Teresei Albanijoje. Ji taip pat gaudavo reguliarias aukas nuo laikraščių magnato Roberto Maksvelo, apvogusio savo paties darbuotojų pensijinį fondą 450 milijonų svarų sterlingų sumai. Jos draugų ir sponsorių sąraše taip pat randa vietos ir Nikaragvos „kontros", katalikiška teroristinė grupuotė, kuri organizavo „mirties eskadronus" prieš gyventojus bandydama taip užkariauti šalį. Ji taip pat gaudavo pinigus ir iš Jesiro Arafato, kurį vadino savo draugu ir su kuriuo susitikdavo Libane. Dar kraupesni gandai siejo ordino veiklą kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, su narkokartelių teikiama labdara. Pinigai skirti ligoniams ir vargšams buvo permirkę krauju ir kvepėjo kokainu.

Bet didžiausią negatyvų rezonansą visuomenėje iššaukė Motinos Teresės draugystė su amerikiečių bankų sukčiumi Čarlzu Kittingu, kuris apiplėšė savo indėlininkus 252 milijonų dolerių, už ką gavo 10 metų kalėjimo. O motinos Teresės fondas nuo Kittingo gavo 1 milijoną 250 tūkstančių dolerių ir teisę naudotis jo asmeniniu oro transportu bet kuriuo metu - matomai šis faktas privertė Motiną Teresę rašyti laišką prokurorui su karštu prašymu, kad Kittingo būtų pasigailėta (prašymas suprantama nebuvo patenkintas). Prokuroras pasiūlė jai grąžinti Kittingo dovaną, todėl, kad tai buvo vogti pinigai. Ji šito nepadarė ir į prokuroro laišką neatsakė.

Į motiną Terezę buvo daug kartų kreiptasi prašant gražinti tuos purvinus pinigus tiems, pas ką jie buvo pavogti. Kiekvieną kartą sekė griežtas atsisakymas tą padaryti:

„Jie paaukojo šiuos pinigus nuo tyros širdies ne man, o tam reikalui, kuriuo aš užsiimu. Aš negaliu jų grąžinti".

Motinos Teresės veikla

Nežiūrint į plačiai paskleistą nuomonę apie tai, kad motina Teresė stengėsi palengvinti vargingų visuomenės sluoksnių būtį, tiesa buvo ne visai tokia. Kaip rašo Hitchensas, ji faktiškai manė, kad kančios yra naudingos. Tai todėl matyt ji savo klinikas išlaikė tokiomis primityviomis - ne tam, kad ligoniai jose galėtų išgyti, o tam, kad jie galėtų per savo kančias priartėti prie Dievo. Kaip rašė kritikai, tokie, kaip Maiklas Hakimas: „motina Teresė buvo kiaurai persisunkusi primityvia fundamentalistine religine pasaulėžiūra, kuri mato skausmą, netektis ir kančias, kaip išaukštinančią patirtį ir nuostabią išraišką ryšio su Jėzumi Kristumi ir jo kančiomis ant kryžiaus". Jos požiūriu kančios nebuvo tas blogis, kurį reikėtų bent sumažinti, o palaiminimu, kurį reikėtų šlovinti.

Nemokamos Teresės klinikos suteikdavo pagalbą, kurią geriausiu atveju galima buvo pavadinti primityvia ir besistemine, blogiausiu - antisanitarine ir pavojinga, nežiūrint į dideles paaukotas sumas, kurias ji gaudavo. Keletas savanorių Teresės klinikose, tokių, kaip Meri Loudon ir Sjuzen Šilds liudijo apie nepakankamą pagalbą suteikiamą mirštantiesiems. Nežiūrint į reguliariai, kaip aukas gaunamus milijonus dolerių, Teresė sąmoningai išlaikė savo klinikas neefektyviomis ir menkai įrengtomis, negalinčiomis suteikti jokios rimtesnės, neskaitant pačios primityviausios pagalbos.

Vėl gi, svarbu atkreipti dėmesį, kad šios sąlygos nebuvo blogo finansavimo rezultatas. Teresės organizacija reguliariai gaudavo daugiamilijonines pinigines aukas, kurios slėpdavosi bankų sąskaitose, tuo metu, kai savanoriams sakydavo prašyti pas sponsorius daugiau pinigų, argumentuojant išskirtiniu vargu ir elgetiškomis sąlygomis. Už tuos pinigus, kuriuos ji gaudavo pilnai galima buvo pastatyti pusę tuzino pilnai įrengtų šiuolaikinių ligoninių, bet tie pinigai niekada nebuvo panaudoti tokiems tikslams. Ne, atsaini ir primityvi pagalba ligoniams buvo neatsitiktinė.

Faktiškai Motina Teresė sukūrė tik Mirties Namus ir vaikų prieglaudą Kalkutoje. Po jos mirties fondo patikėtiniai ilgai ir nevaisingai bandė surasti tas pačias mokyklas, kurių išlaikymui kasmet būdavo renkamos didžiulės lėšos - šios mokyklos paprasčiausiai niekada neegzistavo. Kaip nebuvo ir ligoninių. Bet užtai atsirado dokumentiniai liudijimai apie vaikų pardavimą iš vaikų prieglaudos, kurią, kad išvengti skandalo nedelsiant tyliai uždarė.

Gydytojai iš skirtingų Vakarų šalių, pasidavę Teresės charizmai, garbingai pagalbos vargšams ir kenčiantiems idėjai ir tapę savanoriais tarp Mirties Namų sienų, labai greitai imdavo stebėtis ir piktintis. Daugelį pacientų galima buvo išgydyti visai paprastai ir be daug kainuojančių operacijų - paprasčiausiais vaistais, pavyzdžiui antibiotikais, kurių su niekada nebuvo Mirties Namuose (iš visų vaistų buvo tik aspirinas). Adatos ir švirkštai buvo plaunami po krano čiurkšle, infekciniai ligoniai gulėjo kartu su visais likusiais, o sergantys paskutine vėžio stadija onkologiniai ligoniai, kentėję neapsakomus skausmus, taip ir mirdavo kančiose, be skausmą malšinančių vaistų. Mirties Namų kambariuose nebuvo nei kėdžių, nei apskritai jokių baldų, išskyrus matracus, numestus ant žemės be jokių paklodžių ar užvalkalų.

Mirties Namuose niekada nedirbo kvalifikuotas medicinos personalas - tik mediciniškai neraštingos vienuolės ir savanoriai. Ir tas pilnai atspindi Motinos Teresės filosofiją, kuri teigia, kad „mūsų pasaulis tampa geresnis dėka nuskriaustųjų kančių. Vargšai žmonės turi būti laimingi dėl savo puikios misijos ir galimybės pasidalinti ja su Kristumi". Todėl į daugkartinius prašymus ir kreipimusis paversti Mirties Namus į ligoninę, nes gaunamos lėšos tą pilnai leidžia, sekdavo nekintantis atsakymas - „NE". Viskas ko siekė motina Teresė savo veikloje - tai padėti kryžių ant mirštančio kūno ir tokiu būdu padauginti Kristaus karalystę.

„Manoma, kad žmogus patenkantis į ligoninę, gydyklą ar gailestingumo namus, turi gyventi su tais pačiais įsitikinimais, kuriuos išpažįsta seserys ir pati motina Teresė - piktinosi vienas iš nepriklausomos pagalbos tarnybos sergantiems AIDS, darbuotojas. - Tai yra, jei seserys mano, jog skausmas, kuri jie kenčia - tai auka Kristui, tai ir visi jų pacientai automatiškai turi galvoti lygiai taip pat". Jo žodžiais tariant, jis ne kartą girdėjo ordino gydyklų pacientų skundus, kuriems neleidžiama naudoti skausmą malšinančių vaistų (jiems buvo teikiama pavyzdžiu pati motina Teresė, visada atsisakanti nuskausminančiųjų).

1994-ais metais D-r Robinas Foksas, vieno iš autoritetingiausių pasaulio medicinos žurnalų „Lancetas" vyriausias redaktorius, įvykdė savarankišką Mirties Namų tyrimą. Visi faktai pasitvirtino ir ligonių laikymo sąlygos bei jų priežiūra buvo labai iškritikuoti žurnalo puslapiuose. Tačiau fondas tą kritiką tiesiog ignoravo. Sekantis Donaldo Mak-Intairo straipsnis, paskelbtas 2005 metais The New Statesman puslapiuose pasakojo apie vaikų priežiūrą motinos Teresės prieglaudoje - žindomi ir naujagimiai gulėjo visi vienoje didelėje lovoje, kartu ligoniai ir sveiki, o tuos kurie vyresni tiesiog pririšdavo.

Jos «ligoninės» vargšams Indijoje ir kitose vietose buvo ne kas kita, nei žmonių sandėliai, kuriuose sunkiai sergantys gulėjo ant kilimėlių, kartais po 50-60 žmonių kambaryje, be gydytojų pagalbos. Jų ligos įprastai nebuvo diagnozuojamos. Maistas buvo skurdus, o sanitarinės sąlygos apverktinos.. Ten beveik nebuvo kvalifikuoto medicinos personalo, dažniausiai tik neapmokyti vienuoliai ir vienuolės.

Tačiau, kai susirgdavo pati Motina Teresė,ji guldavosi į pačias brangiausias ligonines ir sanatorijas, gaudama aukščiausios klasės medicininę pagalbą ir rasdavo sau pačias naujausias Vakaruose technologijas.

Teresė, kaip asmenybė

«Neįmanomas Šventojo Francisko ir feldfėbelio mišinys», - pasakė apie ją kartą vienas iš Raudonojo Kryžiaus darbuotojų.

Ji keliavo po pasaulį pasisakydama prieš skyrybas, abortus ir kontraceptines priemones. Nobelio premijos įteikimo ceremonijos metu ji paskelbė, kad „didžiausia grėsmė taikai pasaulyje - abortai". Kartą ji padarė prielaidą, kad AIDS gali būti teisinga bausme už nepadorų seksualinį elgesį. "Mes neleisime nė vieno aborto ir uždrausime visas kontraceptines priemones" - kalbėjo iš tribūnos Motina Teresė apsilankymo Airijoje metu. Ir tuo pačiu palaikė įstatymą apie prievartinę žmonių sterilizaciją Indijoje, kurią stūmė premjeras Indira Gandi ir jos sūnus bei pasekėjas Sanjay Gandi, už ką tarp kitko buvo pabarta katalikų bažnyčios.

Teresė pastoviai užsiimdavo savireklama, ir tuo pačiu nesikuklino meluodama. Ji tvirtino, kad jos misionieriška organizacija Kalkutoje į dieną maitindavo virš tūkstančio žmonių Kartais ji pagarsindavo skaičius 4000, 7000 ir 9000 žmonių. Tikrovėje jos labdaringosios valgyklos maitino ne daugiau, nei 150 žmonių šešis kartus į savaitę, įskaitant vienuoles, klausytojas ir vienuolius iš jos pačios svitos. Ji tvirtino, kad jos mokykla Kalkutos lūšnynuose moko 5000 vaikų - tikrovėje jų buvo mažiau nei 100.

Teresė tvirtino, kad Kalkutoje ji turi 102 pagalbos šeimoms centrus, bet Kalkutos gyventojas Aroup Čatterdžee, kuris praleido daug laiko studijuodamas jos misionierišką veiklą, nesugebėjo rasti nė vieno tokio centro. Per daugelį jos misionieriškos veiklos metų, Kalkutoje įvyko virš dešimties potvynių ir daugybė choleros epidemijų, su tūkstančiais aukų. Įvairios organizacijos gelbėjo aukas, bet Teresė ir jos komanda tame visiškai nedalyvavo, jei neskaityti trumpalaikio pasirodymo vienos iš tų nelaimių vyksmo metu.

Konferencijos Vašingtone metu, kai jos paklausė: „ Ar jūs mokote vargšus susitaikyti su savo likimu?", ji atsakė:

„Aš manau, kad tai nuostabu, kai vargšai nuolankiai priima savo lemtį, dalindamiesi ja su Kristaus lemtimi. Tikiu, kad vargšų kančios labai padeda pasauliui"

Bet ji pati gyveno gerokai prabangiau, nei tik „gerai", užsienio kelionių metu apsistodavo prabangiuose viešbučiuose. Panašu, kad niekas nepastebėjo, jog ši įžymybė didžiąją savo laiko dalį praleisdavo toli nuo Kalkutos, ilgam užsilaikydavo turtingiausiuose Europos ir JAV namuose, skraidydavo privačiais lėktuvais iš Romos į Londoną, o iš ten į Niujorką.

Vertinant jos veiklos rezultatus, pagal pačius kukliausius skaičiavimus, Vatikanas uždirbo 3-5 milijardus dolerių, patekusių į Vatikano bankus ir niekaip nepanaudotus nei teikiant pagalbą ligoniams, nei vargšams… Didžiosios pinigų dalies likusios pas Motiną Teresę pėdsakai, dingo be pėdsako po jos mirties. Oficialiai ji neturėjo jokių sąskaitų bankuose, bet kažkur gi šie pinigai buvo saugomi*? Panaudotos sumos labdarai yra niekingai mažos net lyginant su tuo nedideliu likučiu, kuris nebuvo pervestas į Vatikano sąskaitas.

* - mano ziniomis slaptos saskaitos buvo rastos deka profesoriaus Larivée grupes.

Is ivairius saltiniu isverte sarmatas.lt

[a.t.sielis]

Išklausykim ir kitą pusę:

http://www.firstthings.com/onthesquare/2013/04/mother-teresa-and-her-critics

Jean-Paul Viaud says:
No wonder. Serge Larivée is well knowned as a militant atheist in Québec. It simply was following his mentor's footsteps. Beside, his self-proclaimed "scientific work", he says that the source for his research was only books and articles (!) written on the subject and not an actual research on location and with real witnesses. Please note also that the daily "La Presse", which gave its support to him and his colleagues, has recently started a series of editorials which are militant atheism (calling for an end to all religions).

[Benamis]

Tai cia savaime aisku, kad bus ir kita puse Man tik labiausiai rupi kur tiesa o kur melas? Siais laikais atskirti juoda nuo balto tampa vis sudetingiau.

[a.t.sielis]

Man irgi kyla klausimų, bet čia reikia daug nagrinėti, kad suprasti reikalo esmę.

Klausimai kyla apie tai, ar čia nebuvo religinio fanatizmo, bandant mirštančius žmones atversti ar paviršutiniškai panaudoti jų mirties situaciją religiniam tikslui ar kaip.

http://religion.blogs.cnn.com/2012/09/10/my-take-the-mother-teresa-you-dont-know/

2. For a long time, it was hardly obvious that Teresa would end up who she became.

She emigrated to India to become a nun at age 18, but worked as a teacher another 17 years before receiving a series of startling visions and locutions (verbal communications) from Jesus. The experience, wrote her confessor at the time, was "continual, deep and violent."

She later recalled it as a dramatic dialogue taking up pages: Jesus calls her "my little one" and demands that she "carry Me into the holes of the poor. I want Indian nuns … who would be my fire of love among the poor, the sick, the dying and the little children." She hesitates. He asks impatiently, "Is your generosity gone cold?"

It had not. After two years spent convincing her local bishop, she was released from her previous vows and founded her Missionaries of Charity.

3. She changed our view of the poor.

"There are plenty of nuns to look after the rich and well-to-do people, but for my very poor, there are absolutely none," Teresa wrote, describing communication she got from Jesus.

Na štai, rodos, čia ne jos iniciatyva tas dalykas prasidėjo, bet pats Jėzus taip norėjo.

---

http://catholicexchange.com/mother-teresas-vision-of-the-crucified-and-his-mother/

In 1947 Mother Teresa was shown a vision in three parts. In the first scene she saw the painful plight of the poor and the yet greater inner poverty that was hidden beneath their material poverty…they were reaching out to her.

In the second scene, Mother Teresa saw the same crowd of the poor…Our Lady was there in the midst of them and Mother Teresa was kneeling at her side; she heard her say:

"Take care of them…they are mine…bring them to Jesus…carry them to Jesus…fear not…teach them to say the rosary…the family rosary, and all will be well…fear not…Jesus and I will be with you and your children."

In the third scene was the same crowd again and they were covered with darkness. There in the midst of an anguished crowd that seemed unaware of His presence, was Jesus on the Cross. Our Lady was before Him…and Jesus said to Mother Teresa:

"I have asked you…she, My Mother has asked you. Will you refuse to do this for me…to take care of them, to bring them to Me?"

---

http://www.crossroadsinitiative.com/library_article/1037/Quotes_From_Blessed_Mother_Teresa_of_Calcutta.html

I heard the call to give up all and follow Christ into the slums to serve Him among the poorest of the poor. It was an order.
I was to leave the convent and help the poor while living among them.

---

http://www.suffering.net/servmo-t.htm

Mother Teresa said, "My true community is the poor - their security is my security, their health is my health. My home is among the poor, and not only the poor, but the poorest of them: the people no one will go near because they are filthy and suffering from contagious diseases, full of germs and vermin infested; the people who can't go to church because they can't go out naked; the people who can no longer eat because they have'nt the strength; the people who lie down in the street, knowing they are going to die, while others look away and pass them by; the people who no longer cry because their tears have run dry! The Lord wants me exactly where I am - he will provide the answers."

[paragraf 78]

Šiaip Motina Teresė niekada netavertinėjo žmonių, ji tiesiog rūpinosi vargšais. Tą patį daro ir Motinos Teresės seserys įvairiuose pasaulio kraštuose.
Jei kažkokios machinacijos buvo vykdomos, tai manau ne dėl pačios Teresės kaltės. Tiesiog net ir Bažnyčioje yra daug nesąžiningų žmonių

[Benamis]

Butent tas rupinimasis Motinos Tereses gyvenimo laikais ir akcentuojamas kaip neigiamas.

Pvz.

In 1991, Dr. Robin Fox, editor of the British medical journal The Lancet visited the Home for Dying Destitutes in Calcutta (now Kolkata) and described the medical care the patients received as "haphazard". He observed that sisters and volunteers, some of whom had no medical knowledge, had to make decisions about patient care, because of the lack of doctors in the hospice. Dr. Fox specifically held Teresa responsible for conditions in this home, and observed that her order did not distinguish between curable and incurable patients, so that people who could otherwise survive would be at risk of dying from infections and lack of treatment.

http://www.washingtonpost.com/wp-srv/inatl/longterm/teresa/stories/obit090697.htm

Arba jos poziuris i tuos kurie kencia:

There is something beautiful in seeing the poor accept their lot, to suffer it like Christ's passion. The world gains much from their suffering... - cia jau kaip ir fanatizmu kvepia, nes butent del sios priezasties ir informuojama, kad atsisakydavo mazinti skausma tiems kurie kencia nezmoniskus skausmus.

Be to, truputeli liudina mane ir tas faktas, kad ji buvo nieko pries priimti pinigus ir nuo tokiu zmoniu kaip Jean-Claude Duvalier, kuris toli grazu ne sventais dalykais tuo laiku uzsiiminejo, pvz.: drugs trade, human body part selling ir pns.: http://en.wikipedia.org/wiki/Illegal_drug_trade_in_Haiti - tekste virsuje minimi ir kiti aferistai is kuriu ne tik pinigus ji eme, bet ir geru zodziu uztardavo

[a.t.sielis]

Galvoju, čia reiktų pasigilinti į situaciją, kam buvo siekiama padėti. Bent jau kiek susidariau įspūdį iš tų citatų, kurias daviau, tai kad kalba eina apie tokius žmones, kurie miršta gatvėje, kurie yra beviltiškoje padėtyje (narkomanai, nepagydomi ligoniai ir pan.), jie miršta, o kiti žmonės eina pro šalį. Tai tiem žmonėms buvo bandoma padėti, kuriuos kitų žmonių abejingumas ir pasaulyje vykstančios žiaurybės nustūmė į užribį, ir nėra kas jiems gerą žodį pasako ar kas pasirūpina. Čia tas amžinas klausimas "kodėl egzistuoja ekstremalus blogis pasaulyje?", ir "kodėl Dievas leidžia tam vykti?". Tai ši Jėzaus misija gaunasi kaip atsakymas į tą klausimą: Dievas neleidžia tam vykti, tai žmonių reikalas, kad jie abejingi, kad jie sukūrė nenormalų sociumą, o Dievas stengiasi padėti kiekvienam.

Toliau, sekuliaristų ir ateistų kritika sunku pasitikėti, nes jie daug ką mato iškreiptai. Iš esmės, ateizmas/materializmas sukūrė daug pasaulio problemų, iškraipė visuomenių struktūrą, ir tada kritikuoja tuos, kurie bando tas problemas spręsti.

Pvz. gydytojas sako, kad Teresės įstaigoje yra klausimų dėl nekvalifikuotos pagalbos. Tai o.k., kodėl tada gydytojai ten neina ir neteikia kvalifikuotos pagalbos? Jie gi davę Hipokrato priesaiką. Toks klausimas. Kodėl pvz. tas gydytojas kritikavo, bet nesuorganizavo savo kolegų pagalbos toms įstaigoms?

Tarkim, tie žmonės būtų buvę palikti gatvėje. Tai jiems būtų blogiau. O juos paima, bent pamaitina ir ramią vietą miegoti duoda.

Dėl požiūrio į kančią, tai aš įvairiuose pasakymuose įžvelgiu gilesnę prasmę, kad jie tiesiog skirti patiems kenčiantiems, jų suvokimui kaip priimti kančią, kad kančia nėra kažkas neteisingo, kad tai, kas su jais vyksta, turi aukštesnę prasmę - o iš tikro turi, nes siela, kuri priima šio pasaulio kančias ir džiaugsmus su vienoda nuostata jau yra šviesėjanti.

Kai kurie priešina Teresės pagalbą ir karmos sampratą (kad karmos nepakeisi), bet galima įžvelgti, kad Teresės samprata ir pagalbos sistema liečia tą pačią esmę: ji nesistengė apversti savo globojamųjų kančios, likimo (karmos), bet teikė daugiau dvasinę pagalbą (virš-karminę), mokė susitaikyti ir sąmoningai priimti kančią (karmą, likimą). Todėl kaip matyti, ji neinvestavo kažkokių didelių lėšų į medicininę priežiūrą ir gydymą, bet paprastom priemonėm stengėsi išplėsti pagalbą  patiems nesėkmingiausiams ir nelaimingiausiems, kuriems jau nėra vilties, ir suteikti jiems būtent dvasinės vilties spindulius.

Iš esmės tai yra kaip mokymas pavyzdžiu. Šita misija negali padėti visiems, bet ji duoda tam tikrą pamoką visuomenei, pasauliui, kokiais idealais reiktų sekti, kaip būti jautriems, ir kad dvasinė pagalba yra teiktina kartu su išorine, fizinio pobūdžio pagalba, ir iš šių dviejų, svarbesnė yra dvasinė.

---

Aš gal labiau skeptiškai žiūriu į sentimentalius/romantiškus tos misijos supratimus ir iš to galinčią kilti nenuoseklią veiklą. Kas nors pvz. gali pulti į tą misiją dirbti, nors neturi tam pašaukimo ir reikalingų savybių. Arba visuomenė gali pradėti tai traktuoti sentimentaliai ir iškreiptai, per žiniasklaidą, nebandydama suvokti gilesnės klausimų esmės. Ir nebandydama kurti sveikos visuomeninės pagalbos sistemos, kurioje būtų pasirūpinama vargšais žmogiškai, o ne formaliai. Visų pirma, nežmogiška yra pati atmosfera, kurioje bujoja visokie žalingi įpročiai, barbariški papročiai, dėl kurių kai kurie žmonės nusirita į dugną. Alkoholis, narkotikai, dideli bizniai, kurie griauna planetą, pinigų vaikymasis ir kt. ir kt. Sielos ir Dievo neigimas, žmonių laikymas tamsoje per nešvietimą ir materialistinį "švietimą". Daug dalykų.

Kai kurie per tos misijos pavyzdį bando kiršinti religijas, ieškoti "konkurencinio pranašumo", tipo, va, krikščionys geri, padeda žmonėms, o hinduistai praeina pro šalį, tai vadinasi, hinduizmas bloga religija, o krikščionybė - gera.

[TinSoldier]

Toliau, sekuliaristų ir ateistų kritika sunku pasitikėti, nes jie daug ką mato iškreiptai. Iš esmės, ateizmas/materializmas sukūrė daug pasaulio problemų, iškraipė visuomenių struktūrą, ir tada kritikuoja tuos, kurie bando tas problemas spręsti.

Už šitą pastraipą aš tau 80 minusų uždėčiau...

Pirma, dėl visiškai nepagrįsto ir kvailo ateizmo/sekularizmo demonizavimo. Antra, dėl visiškai nepagrįsto ir kvailo teiginio, jog ateizmo idėja, pati iš savęs, sukūrė kokias nors pasaulio problemas. Trečia, dėl materializmo sugretinimo su ateizmu. Toks sugretinimas, tarsi ateistas negalėtų būti idealistu - man kaip tiesioginis įžeidimas

[a.t.sielis]

TinSoldieri, gal tu ne ateistas, nes seki gėriu, o gėris=Dievas. Ateizmas=demonizmas, agresija, ne-meilė, pasaulio griovimas. Pvz. jeigu tu susidurtum su tau pakankamais Dievo buvimo įrodymais, ar susidurtum su pačiu Dievu, gal tu nepultum bandyti Jį sunaikinti, o demonai - bandytų. Toks skirtumas.

Iš teistinės perspektyvos žiūrint, pasaulio problemas sukuria atsijungimas nuo harmonizuojančio Dievo veikimo. Kai yra daug skirtingų, atskirų interesų, savivalė, tada prasideda neišvengiamas susikirtimas, konfliktas, problemos, betvarkė. Jeigu visi veiktų pagal išmintį ir širdies įkvėpimą, kuriuos teikia Aukščiausioji Esybė, tada viskas pasaulyje būtų harmoninga, nes pilnavertiška tiesa (Absoliutas, visko šaltinis) viską suderintų, interesai nesikirstų, būtų apriboti egoizmai. Viskas vyktų gerai, net gamtos sąlygos būtų geros, derliai geresni ir pan. ("kaip šauksi, taip atsilieps", blogas atsinešimas į visatą sukelia blogą visatos atsaką).

Kai sakau, ateizmas/materializmas, ("materializmas" - samprata, kad egzistuoja tik materija/fizikinė energija, o visa kita yra šalutiniai šių pradmenų produktai, ir iš to kylanti pasaulėžiūra bei gyvenimo būdas) tai ne tik apie tokią idėjinę kryptį, bet apie bendrą daugumos žmonių tendenciją, net ir religinę veiklą atlikti tik uždengiant širdyje įsikerojusį ateizmą/materializmą. Kitaip, iš kur tas pinigų gviešimasis, arba agresija tarp žmonių, ir visos kitos tarp žmonių vykstančios blogybės? Vadinasi, jie nebandė suvokti savęs, nebandė suvokti aukščiausių būties principų, bet elgiasi kaip jiems užeina ir kaip jiems atrodo. Bet tie, kurie visiškai atsiriboja nuo religinių ir moralinių sistemų, konkrečiai griauna pasaulį, daro ką nori, ir jiems nusispjauti į kokias pasekmes tai kelia žmonijai. Ar milijonai mirs dėl jų kokios menkos naudos, ar kentės žiaurias kančias - jiems tas pats. Tu gal ne toks, bet apsidairyk aplinkui, ir toli ieškoti tokios veiklos simptomų nereiks, nes jie aiškiai matomi.

O apie ateistinės perspektyvos trūkumus diskutuojame kitose temose, problematika yra žinoma. Jie neigia bet kokią aukštesnę būtį, ir jeigu ta būtis iš tikro egzistuoja, tai jų požiūris neišvengiamai yra iškreiptas, neatitinkantis realybės. Neigdami, jie negali suprasti motyvacijų, kurios kyla iš Aukščiausios Realybės, ir atitinkamos harmonijos, kurią neša su Aukščiausia Realybe surišta veikla, todėl įvertina neteisingai, ir kritikuoja be reikalo. Tiesiog per siauras požiūris, ribotas akiratis.

[TinSoldier]

TinSoldieri, gal tu ne ateistas, nes seki gėriu, o gėris=Dievas. Ateizmas=demonizmas, agresija, ne-meilė, pasaulio griovimas. Pvz. jeigu tu susidurtum su tau pakankamais Dievo buvimo įrodymais, ar susidurtum su pačiu Dievu, gal tu nepultum bandyti Jį sunaikinti, o demonai - bandytų. Toks skirtumas.<...>

Labai gaila, kad tu gėri įžvelgi tiktai kaip Dievą. Tikrai neatrodo, kad tavo požiūris, apskritai, būtų siauras, bet šituo klausimu, atleisk, jis tikrai labai siauraprotiškas. Jei tu dieviškume įžvelgi gėrį. Jei kitur jo negali matyti - nereiškia, kad kiti žmonės nemato.

Absoliuti dauguma ateistų perima humanistinę filosofiją, kuri "dievina" žmogų. Prisiima atsakomybę už kitus gyvius ir gamtą. Ateistai praktiškai visuomet žavisi gamta, realybe, ją branginą ir vertina. Nors ir kaip tik fizinį pasaulį, tačiau, kaip teigė Douglas Adams: "parko grožį gali matyti ir netikėdamas, jog jo tankmėje gyvena fėjos."

Taip, ateistai atmeta dvasinio pasaulio egzistavimą, tačiau jie "dievina" tą "materialumą", fizinį pasaulį. Mes mylim žmones, be jokios kitos priežasties, nei kad jie paprasčiausiai yra. Mums nereikia dievo, kad vardan jo mylėtume savo aplinką. Mes ją mylim, nes ją suvokiam, ja žavimės, joje gyvename, ir ją branginam.

Visa tai, aišku, ne ateizmo idėjos. Tai greičiau humanizmo, ar elementarios sveikos nuovokos idėjos. Bet pats ateizmas, pro jokį galą negali reikšti to, ką tu išvardinai (agresija, ne meilė ir pan.). Ateizmas yra tik idėja, jog nėra dievo. Viskas. Tik tiek.

Todėl sakyti, jog ateizmas reiškia agresija, yra lygiai tas pats, kas sakyti, jog netikėjimas elfais reiškia destruktyvizmą, ne meilę ir agresiją. Ateistas tiesiog atmeta dievo idėja, tačiau pro jokį galą niekuomet neišsižada žmogiškumo ir gėrio idealų.

Nesakau, kad nėra blogų ateistų. Tik sakau, kad tą blogį sąlygojo socialinė aplinka, genai, gyvenimo patirtys ir daugybė kitų faktorių. Ateizmas - nėra vienas iš tų veiksnių.

Ir, jei atvirai, labai labai nenorėčiau gyventi visuomenėje, kuri būtų pastatyta grynai ant tavo tokių idėjų. Visuomenėje, kurioje žmonės geri būtų tik dėl to, jog tiki dievu. Visuomenėje, kurioje meilė egzistuotų tik ant misticizmo pagrindo. Tai būtų siaubingai amorali, nevykusi ir žiauri visuomenė. Jaučiuosi labai laimingas, kad yra žmonių, kurie negyvena pagal tavo idėjas, o yra geri todėl, kad tiesiog nuoširdžiai nori elgtis gerai dėl kitų žmonių. O ne dėl dievo.

Atleisk, bet tu tiesiog paprasčiausiai kysti. Pernelyg nuplaukei į savo dievo "pažinimus" ir "įrodymus", kad net nebesuvoki, kaip žmonės gali egzistuoti be šių idėjų. Aš suprantu, kaip tikėjimas dievu gali būti ramstis elgtis gerai. Labai gaila, kad tu negali suvokti, jog kiti žmonės pajėgūs tą ramstį rasti kitur.

[a.t.sielis]

Jeigu "ateistai" besąlygiškai ir be priežasties myli pasaulį ir žmones, tai puiku. To paties siekia ir teistai - besąlygiškai ir be priežasties mylėti Būties Šaltinį ir visas būtybes. Tai iškyla savaime, ir tiek "ateistuose", tiek teistuose, tai vienas ir tas pats dalykas. Tu matai grožį ir gėrį, ir jais žaviesi ir brangini, aš matau grožį ir gėrį, ir taip pat jais žaviuosi ir branginu. Aš manau, kad tai kyla iš Aukščiausios Esybės, tu nekeli to klausimo, iš kur tai kyla, arba turi versiją, kad tai atsirado kaip vienas iš antraeilių visatos efektų, evoliucijos pasekmė.

Bet kaip minėjau, yra problema - atskiri susikertantys interesai, egoizmai. Ir šiaip tamsa. "Jeigu savęs tu nepažinsi, veltui tik save kankinsi". Žuvis negali būti laiminga sausumoje. Gyvos esybės nėra laimingos materialioje visatoje, nes jos dvasinės visatos vaikai. Nepažinę savęs, jos pasiduoda blogiems impulsams, iš čia visokios šio pasaulio problemos. Ir to niekas valdyti negali - blogi impulsai gali iškilti ir užvaldyti. Niekas nėra statiškai geras ar blogas, tai sąmoningo gyvenimo dalykas. Jeigu  nesusisieji su koncentruotu Gėriu, nepripildai juo savo sąmonės, jeigu neturi pastovaus ryšio ir nededi nuolatinių sistemiškų kasdienių pastangų, tada yra rizika, kad kažkas ateis iš ne-gėrio srities į vidų. Todėl ateizmas ir agnosticizmas yra rizikingesni moralės atžvilgiu, negu teizmas.

---

Grįžtant prie temos:

Teresė: "You must tell people what brings us here," she directed one of about 40 biographers who approached her on a book proposal. "Tell them that we are not here for the work; we are here for Jesus. All we do is for Him. We are first of all religious. We are not social workers, not teachers, not nurses or doctors; we are religious sisters. We serve Jesus in the poor. Our life has no other reason or motivation. This is a point many people do not understand."

[Marius]

'' Jeigu "ateistai" besąlygiškai ir be priežasties myli pasaulį ir žmones, tai puiku.''


Aš tai nelabai suvokiu,to besąlygiškumo prasmės..man žodis-besąlygiškai,skamba panašiai ,kaip-bukai.
O visas tas žmonių ir pasaulio mylėjimas primena,dar viena utopinį pigų romaniūkštį,kuriuos skaito žmonės nesugebantys gyvent,čia ir dabar.

[a.t.sielis]

Na, meilė čia gal per daug skambus (ir per daug nuvalkiotas bei neteisingai suprantamas) žodis. Man kartais labiau patinka "geranoriškumas" (angliškai "affection").

"Besąlygiškai ir be priežasties" - ta prasme, kad tai savaiminis, pats iš savęs kylantis sielos dalykas, o ne dėl to, kad kažkas atitinka mūsų poreikius, patenkina mus, ar atvirkščiai. Kad tai ne tas "patinka-nepatinka", "man patinka lietuviai, nepatinka lenkai, rusai" ir kt.. Amžinas, universalus, o ne laikinas dalykas; tai, kas yra virš laikinų mentalinių/emocinių tendencijų. Tai ne taip lengvai pasiekiama, nes paprastai mus valdo potraukio ir pasibjaurėjimo impulsai: kažkas mums labai nepatinka, mes pasiruošę apie juos blogai atsiliepti, ir nenorėti nieko gero jiems, o kažkas egoistiškai patinka, ir mes pageidaujame tokių žmonių draugijos. Tai ne geranoriškumo jausmas, tai kas kita.

Bet šiaip aš galvoju, meilė žmonijai - utopinė abstrakcija. Reikia mylėti Nuostabų, tai savaime iškils kaip sielos prigimtis, ir bus natūralu, dėl tikro žavesio ir tikro grožio. Asmeninis, vidinis reikalas, o ne kažkokia išorinė socialinė veikla ar vaidmuo. Tai kas, tu iš tikro esi, ir ko iš tikro nori. O tada, kadangi viskas kyla iš Nuostabaus, yra jausmas viskam ir visiems, kaip to dalis.

[rutulys]

Grįžtant prie temos puiki kandidatė į šventuosius, tik va tie kurie ieškojo jos įkurtų šimtų pagalbos centrų taip ir nesugebėjo rasti
Žinoma, gražu, kad nors 150 vargšų per savaitę 6 kartus pamaitindavo. Bet regis tai buvo labai neblogas jai biznis su 900 procentų grąža. Jaučiu, kokie narkotikų ar ginklų prekeiviai turėtų iš pavydo nagus nusigriaužti.

[a.t.sielis]

Žinoma, gražu, kad nors 150 vargšų per savaitę 6 kartus pamaitindavo.

Kiekvieną informaciją reikia tikrinti. Šiais laikais, "devynis kartus tikrink".
1. Kur ji sakė, kiek vargšų maitina, ar tikrai tokį skaičių sakė, kokį tie tyrėjai mini, ir ar tikrai apie vieną miestą kalbama?
2. Koks faktiškai yra skaičius?