Kūdikį pagimdžiusi vienuolė nenutuokė esanti nėščia

[paragraf 78]

Stebuklas?


Kūdikį pagimdžiusi vienuolė nenutuokė esanti nėščia

Viena vienuolė iš Riečio miesto, centrinėje Italijoje pasiskundė pilvo skausmais ir buvo paguldyta į ligoninę. Ir tik ten 31 metų moteris itin nustebo sužinojusi, kad jai teks tuoj gimdyti, skelbia britų transliuotojas BBC.

Įsitikinusi, kad pilvo skausmus greičiausiai sukėlė apsinuodijimas maistu, iš Salvadoro kilusi vienuolė iškvietė medikus. Nugabenę moterį į ligoninę medikai nebeturėjo abejonių - ji buvo nėščia ir greitai ten pagimdė sveiką berniuką. Vienuolė jį pavadino Pranciškumi - popiežiaus garbei.

Netoliese esančio vienuolyno dvasininkai lyg susitarę tikino nustebinti žinios apie vienos jų vienuolės nėštumą. Vietos kunigas Fabrizio Borrello sakė tikįs, kad vienuolė sakė teisybę.

O nedidelio Riečio miesto meras paprašė visuomenės gerbti vienuolės privatumą ir daugiau detalių apie jos tapatybę bei gyvenimo istoriją nepateikė.

Tačiau tai tik sužadino religingų italų susidomėjimą, o ligoninės personalas neatsigina žmonių, kurie neša aukas pagimdžiusiai vienuolei tikėdami jos nekaltu prasidėjimu.

Šaltinis: http://www.lrytas.lt/pasaulis/ivykiai/kudiki-pagimdziusi-vienuole-nenutuoke-esanti-nescia.htm#.Utr1DdLFHMo

[Asasinas]

Padarys DNR tyrimuką ir vat paaiškės dar didesnis stebuklas - to vaiko tėvelis bus kažkas iš vienuolyne esančių kunigų.

[a.t.sielis]

Sunkiai tai gali būti priimama kaip dieviškas stebuklas. Jeigu būtų ištekėjusi moteris, tada kita šneka. Nemanau, kad Dievas vienuolei atsiųstų stebuklingą nėštumą. Vienuolės įžadai Jam, jokių vaikų.

[Master]

Kažkur girdėjau, kad moteris gali ir pati save apvaisinti, tik tokio įvykio tikimybė minimali (reiktų truputį daugiau tuo pasidomėti). Bet gi visko pasitaiko...

[puodukas]

Aš nesakau, kad žurnalistai išsigalvoja, tik manau, kad jie ištraukdami žodžius iš konteksto, nutylėdami vienus pasisakymus o kitus pabrėždami, gali formaliai nemeluodami sukurti ne vieną tokį "stebuklą".

^{manau truputį prie temos:}

Vatikanas gavo skundą, kad vienas klebonas miega su savo namų šeimininke ir pasiuntė komisiją patikrinti šį faktą. Komisija atvažiavo, apžiūrėjo šeimininkę, kuri buvo jauna ir graži. Apžiūrėjo jos kambarį, kuris buvo didelis ir šviesus, jos plačią lovą. Paskui apžiūrėjo klebono mažą kambarėlį ir mažytę jo lovą. Vėliau komisija smagiai pavalgė, pagėrė ir nieko nepasakiusi - išvažiavo. Po kelių dienų klebonas pastebėjo, kad dingo sidabrinis šaukštas iš jo senovinio servizo ir parašė laišką komisijos pirmininkui: "Aš nenoriu pasakyti, kad jus paėmėte mano sidabrinį šaukštą. Aš nenoriu pasakyti, kad Jūs jo neėmėte. Aš tik noriu konstatuoti, kad dingo mano sidabrinis šaukštas." Po kiek laiko klebonas gauna komisijos atsakymą: "Mes nenorime teigti, kad jus miegate su savo šeimininke. Mes nenorime teigti, kad jus su ja nemiegate. Tačiau mes norime konstatuoti, kad jeigu jus miegotumėte savo lovoje - būtumėte radęs savo šaukštą.

[paragraf 78]

Vienuolės įžadai Jam, jokių vaikų.

Techniškai įžadas yra neturėti lytinių santykių. Skaistybės įžadas nieko nekalba apie vaikų turėjimą. Tai techniškai, pvz. dirbtinis apvaisinimas nebūtų skaistybės įžado pažeidimas.

[a.t.sielis]

Techniškai taip, bet pagal visą visumą, vienuolio ar vienuolės gyvenimo statusas nėra skirtas vaikus auginti. Vaikams reikia namų, abiejų tėvų. Nežinau, kaip iš krikščionybės perspektyvos tai matosi, bet aš labiau laikyčiau tikėtinu stebuklingą gimimą (jeigu šnekėti būtent apie šį variantą) natūralioje šeimos situacijoje, kaip buvo šv. šeimynai Marijai ir Juozapui.

Šiek tiek į temą:

Kai mamytė mirė, man tebuvo dvylika metų. Pamenu, kad per jos laidotuves pranciškonas kunigas Augustinas pasakė tokį įsimintiną pamokslą, kad visi susirinkusieji raudojo. Jis buvo žymus pamokslininkas ir buvo labai mylimas mūsų krašte.

Pradžioje tėtis bandė tvarkytis vienas, jam kažkiek bandė padėti jauniausia mamytės sesuo. Tačiau ji buvo miesto vaikas, ir jai sunkiai sekėsi viskuo rūpintis. Tada ji pasikvietė savo puseserę, labai religingą netekėjusią moterį, kuri rimtai svarstė apie vienuolystę. Ta moteris ir seniau pas mus atvažiuodavo ir žinau, jog mamytė, kai jau buvo silpna, jos labai prašė pasirūpinti našlaičiais likusiais vaikeliais. Galiu įsivaizduoti, kaip jai sunku buvo apsispręsti, kaip elgtis. Pagelbėjo tas pats pranciškonas kunigas Augustinas.

Vokiečiai, užėmę Kretingą, padegė sinagogą. Ugnis išplito ir į kitus pasatatus, sudegė ir Kretingos bažnyčia. Tad tėvas Augustinas dviračiu važiuodavo po aplinkinius kaimus ir rinkdavo aukas bažnyčios atstatymui. Kartą jis užėjo ir  pas mus. Tada mano teta nusprendė su juo pasitarti. Ji paklausė kunigo, ar didesnė meilės auka Dievui būtų, jei ji eitų į vienuolyną, ar jei pasiliktų su našlaičiais ir taptų jiems antrąja motina. Netyčia buvau jų pokalbio liudininke. Tėvas Augustinas pasimeldė su teta, palaimino ją ir pasakė, kad nėra abejonių, jog  Dievui mielesne auka būtų, jei ji globotų vaikus. Po šio pokalbio teta ištekėjo už mano tėčio ir tapo mums tikra mama.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-12-12-jadvyga-siliauskaite-bieliauskiene-tiesos-negalima-nuteisti-i/111911

[Master]

Gerai, jeigu ji kalta, tuomet pamąstykime..
Juk į vienuolyną ji išėjo savo noru.... Koks tada tikslas savo gyvenimą paskirti idėjai, gyventi tokia ideologija ir turėti tokią pasaulėžiūra kuriai nusižengi. (jeigu tiki dievu, pragaru, bandai padėti kitiems išsilaisvinti iš nuodėmių, negi pats rizikuosi ir jas darysi?) Juk tai ėjimas prieš savo valią ir savęs apgaudinėjimas.
Aš būčiau linkusi tikėti stebuklu...

[puodukas]

Juk į vienuolyną ji išėjo savo noru.... Koks tada tikslas savo gyvenimą paskirti idėjai, gyventi tokia ideologija ir turėti tokią pasaulėžiūra kuriai nusižengi.

Teoriškai logiškos išvados, bet praktiškai gaunasi daug sudėtingiau.
Visų pirma pats įstojimas į vienuolyną dažnai būna dėl neteisingų motyvų.
O iš kitos pusės, _pav:jei ir žinom, kad rūkymas ar persivalgymas yra negerai organizmui, bet realiai nuo to susilaikyti reikia ir valios ir laiko ir t.t.

[paragraf 78]

kaip buvo šv. šeimynai Marijai ir Juozapui.

Na šiaip kai Marija laukėsi Jėzaus, tai jie su Juozapu nebuvo susituokę. Be to evangelijose rašoma jog jie negyveno kaip vyras su žmona iki kol ji nepagimdė kūdikio.
Taigi Jėzus kaip ir ne šeimoj gimė

[a.t.sielis]

Na šiaip kai Marija laukėsi Jėzaus, tai jie su Juozapu nebuvo susituokę. Be to evangelijose rašoma jog jie negyveno kaip vyras su žmona iki kol ji nepagimdė kūdikio.
Taigi Jėzus kaip ir ne šeimoj gimė

Aš taip gerai tų niuansų nežinau. Rodos, Juozapas turėjo Mariją paimti į žmonas, buvo iš anksto sutarta santuoka. Tada angelas apsireiškė Marijai, ir pasakė, kad ji lauksis Jėzaus. O po to, angelas apsireiškė ir Juozapui, ir tada jau nėščią Mariją Juozapas priėmė šventai skaisčiai santuokai kaip savo žmoną. Ir po to jiems gimė Jėzus.

O su vienuole šiek tiek kitaip. Nors Aukščiausiojo kelių niekas nežino, ir kaip Jis nuspręs, taip gali ir atsitikti. Nieko nėra neįmanomo.

Kita idėja: kokio antro Jėzaus atėjimo laukia krikščionys? Ateis debesyse, su šlove ir jėga. Sakyčiau, čia tokie apsireiškimai galėtų būti, kaip ir Lurdo ar Fatimos.

[crystal]

Aš taip gerai tų niuansų nežinau. Rodos, Juozapas turėjo Mariją paimti į žmonas, buvo iš anksto sutarta santuoka. Tada angelas apsireiškė Marijai, ir pasakė, kad ji lauksis Jėzaus. O po to, angelas apsireiškė ir Juozapui, ir tada jau nėščią Mariją Juozapas priėmė šventai skaisčiai santuokai kaip savo žmoną. Ir po to jiems gimė Jėzus.

Įsivaizduoju realiai daugmaž tą situaciją:

Gal ir nestebina, kad žmonės galėjo tokiais dalykais seniau patikėti, bet keista, kad panaši istorija kai kam ir šiais laikais gali prilipt, kaip pvz su ta vienuole

Šiaip, truputėli iš biologinės pusės, tai žmonės, o taip pat ir kiti žinduoliai natūraliai negali susilaukti palikuonių taip iš savęs, iš oro ar „šventos dvasios", t.y. nelytiniu būdu. Jei ir galėtų, tai ši vienuolė visų pirma, teoriškai turėtų susilaukti mergaitės, kadangi palikuoniui turėtų būti perduodama tik motinos genetinė informacija. Gamtoje būna, kad dauginimąsis vyksta be jokio partnerio, tai vainama partenogeneze. Ji pasitaiko pas roplius, ryklius, paukščius, vabzdžius ir t.t., jų palikuoniai būna genetiškai identiški tėvams.
Bet kas apie šitą situaciją, tai spėju buvo kažkas panašaus, ką Asasinas rašė

[a.t.sielis]

Man ta istorija su angelų apsireiškimais pakankamai įtikinanti ir atrodo realistiška. Ir štai dėl ko: praeito amžiaus pradžioje, trys vaikai Fatimoje buvo paliesti iš pradžių angelo, o paskui Marijos apsireiškimų. Aprašymas yra su tokiomis vidinėmis detalėmis, kad matyti, kad tai apie realų vyksmą ir realius efektus:

I then told him everything the angel had said in the two apparitions. But it seemed he did not understand all the words. "What is the Most High?" he asked. "What does it mean that the hearts of Jesus and Mary are attentive to your supplications?" And when I gave him the answer he remained thoughtful for a while before he began to ask other questions. But my own spirit was not yet free to talk of these things. I asked him once more to wait another day. He seemed content then to wait a little, but at the very first chance he was asking questions again, which caused Jacinta to say with some alarm, "Be careful; one should not talk about these things!"

It is strange, but when we talked about the angel, I cannot explain how it was that we felt. Jacinta said, "I don't know what it is that I feel. I can't talk or play or sing or anything."

"I can't either," Francisco said, "but it doesn't matter. The angel is better than anything. Let's think of him."

Once more he prostrated himself and repeated with us three times the prayer, "Most Holy Trinity... etc." He then disappeared. As in the other instances of the angel's appearance, exhaustion and the lock of silence held both little girls. Only Francisco, not having heard the angel, had a question to ask.

I don't know why, but the apparitions of our Lady produced in us effects quite different from the angel's visitations We felt in both instances the same intimate happiness, peace and joy, but instead of the physical prostration the angel imposed, our Lady brought a feeling of expansion and freedom; and instead of this annihilation in the divine presence, we wished only to exult in our joy. There was no difficulty of speech when our Lady appeared; there was rather on my part a desire to communicate.

Nuotraukoje: Liucija, Pranciškus ir Jacinta