Dialogas su ateizmu

[a.t.sielis]

nes aš tavęs užklausiau iš materialisto pusės.

Nežinau, kaip tu įsivaizduoji materialistą, be to nesuprantu tavo klausimo, todėl rašiau tik į tą pusę, pagal tai, ką pats parašiau: "Kodėl gi ir ne, tai visai lengva, nes visi mato apčiuopiamą pasaulį, ir visi yra visų pirma materialistai. Tavo sąlyga jau išpildyta"

T.y. parašiau, kad "visi yra visų pirma materialistai" ir išplėtojau, ką reiškia toks "materialistas".

O dėl tavęs, tai nežinau, tavo mąstymas ir kalbėjimas nėra įprasto pobūdžio. Nemanau, kad tau duoda naudą diskusijos ta tema, nes jos didina žodžių ir minčių skaičių, kurių ir taip daug turi. Tau labiau prieinama forma suvokti dalykus, taip kad būtum patenkintas, turėtų būti menas. Čia tik mano nuomonė ir spėjimas.

Žodžiai, žodžiai, žodžiai. Aš sielą suvokiau savaitę būdamas vienas miške, lietui lijant, pasinėrus į tylą. Žodžiai turi ribas, veikiantis protas irgi nepadeda iš tiesų suvokti.

[cs]

kas yra laisvė, kas noras, kas pasirinkimas, kas atitikmuo ir sinonimas.

,(šiuo atvėju keli klausimai), bet čia konkretūs klausimai ir materialistas žino kas atsakyme turi atsispindėti. 

Ar supratai mano logiką ir ko aš noriu tavo atsakyme?

[a.t.sielis]

Nesuprantu Mes skirtingose visatose

[cs]

Nesuprantu  Mes skirtingose visatose

Nesupranti visatos dėsnių. Pridedi vertes, savivaliauji, perdaug sau leidi. Nepagarbiai ir nemoki išklausyti iki galo diskutuojančio. (Gerai, suverskim kaltę religijai)

Galėsi būti kaip išdavikas.

[klajunas]

Nuskenuotum Einšteino mintis, ką laimėtum?

Yra toks metodas, kuris vadinamas sąmonės klonavimu. Jį naudojant, galima patirti viską, ką patiria kitas žmogus, perkeliant iš vienų smegenų į kitas visą aktyvumo matricą. Einšteino sąmonė taptų objektu, o tu tos sąmonės operatoriumi. Ką laimėtum? Tiesioginiu matymu suprastum visas Einšteino mintis. Kai sakiau "skenogramos", turėjau galvoje ne aktyvumo nuotraukas.

Lygiai taip pat pamatoma "religinė būsena" visame jos gylyje. Galima nuklonuoti net "dievo regėjimą".

Nėra galingos atsvaros. Gali būti įvairių filosofijų, kiekvienam savo, bet jos nenuoseklios, prieštaringos, ir pačios save paneigia.

Nesakau, kad negalima paneigti, bet tuomet paneik kokį nors O. Konto pozityvizmą arba R. Karnapo loginį pozityvizmą. Tai reikia parodyti praktikoje. O. Kontas turi tokią žinojimo laipsniško vystymosi koncepciją, pagal kurią žemiausia stadija yra teologinė (religinė), kita yra metafizinė, ir trečia - pozityvioji, arba mokslinė. Mokslą jis aišku suprato savaip, ne dabartine prasme, bet logika ir kryptis yra aiški.

Kitaip sakant, tu atstovauji praeitą žinių išsivystymo etapą. Tai taip pat tam tikros žinios ir tam tikri metodai, bet yra sukurti galingesni ir tavo teorija eina prieš visuomenės vystymosi kryptį.

O R. Karnapo prinicipo santrauka Vikipedijoje yra tokia

Rudolfas Karnapas laikė metafiziką bereikšme, kadangi jos teiginiai negali būti įrodyti arba paneigti eksperimentais. Anot jo, daug filosofinių problemų iš tikrųjų yra pseudo - problemos, t. y. piktnaudiškų interpretacijų rezultatas. Pasak Rudolfo Karnapio, kai kurios iš jų galėtų būti išspręstos, jei mes pripažintume, jog jos ne išreiškia fakto esmę, o rodo pasirinkimą tarp skirtingų lingvistinių struktūrų. Taigi, loginės kalbos analizės, esą, įgauna pagrindinį instrumentą, sprendžiant filosofines problemas. Nuo tada, kai šnekamoji kalba tapo dviprasmiška, Rudolfas Karnapas įrodinėjo, kad filosofinės problemos turi būti studijuojamos, remiantis dirbtinėmis logikos ir matematikos kalbomis. Anot jo, tai padėtų išspręsti teiginių reikšmių problemas, skirtingas tikimybės teorijos interpretacijas, aiškinimo prigimtį bei skirtumus tarp analitinio ir sintetinio, būtinų ir atsitiktinių teiginių.

Ten kur kalbama apie metafiziką, taip pat galioja ir religinei metafizikai. Visi metafiziniai religiniai teiginiai yra beprasmiai, nes jų negalima verifikuoti moksliniu eksperimentu. Yra tai yra ne tiek pačios realybės, kiek kalbos neteisingo naudojimo problema. Tad šią problemą reikia spręsti lingvistinėmis, loginėmis priemonėmis. Tai yra sukurti teoriją kalbos, kurioje nebūtų beprasmių metafizinių teiginių.

Tai negalioja kasdienei kalbai, bet tokia patobulinta lingvistinės sistema būtina moksliniam pažinimui. Pati mokslo kalba turi išeliminuoti visas religines nesąmones.

Tai 19 - 20 a. viena pagrindinių filosofijos krypčių. Ja remiasi/rėmėsi visi griežtieji ateistai.

Tokia galimybė yra - kabinti makaronus kalbinėmis priemonėmis, bet iš tikro pažinimo ji turi būti eliminuota.

O jeigu kas nors iš tikro yra stebukladarys, tai savo religiją tegul aiškina ne žodžiais, bet stebuklais. Nes žodžius naudoti moka visi, tik vieni tai daro sąžiningai, o kiti - ne. Paaiškėtų, kad be kalbinio, nesugeba parodyti jokio stebuklo.

[a.t.sielis]

Yra toks metodas, kuris vadinamas sąmonės klonavimu. Jį naudojant, galima patirti viską, ką patiria kitas žmogus, perkeliant iš vienų smegenų į kitas visą aktyvumo matricą. Einšteino sąmonė taptų objektu, o tu tos sąmonės operatoriumi. Ką laimėtum? Tiesioginiu matymu suprastum visas Einšteino mintis. Kai sakiau "skenogramos", turėjau galvoje ne aktyvumo nuotraukas.

Lygiai taip pat pamatoma "religinė būsena" visame jos gylyje. Galima nuklonuoti net "dievo regėjimą".

Kai nors vieną mažiausią mintelę klonuosit, tada pasveikinsim. Pagal mane, tai fantazijos.

Tokių technologinių nesąmonių ir nereikia, yra natūralių metodų. Yra toks dalykas kaip empatija. O tos fantazijos yra grynas materializmas, galvojant, kad sąmonė yra materialus reiškinys.

Nesakau, kad negalima paneigti, bet tuomet paneik kokį nors O. Konto pozityvizmą arba R. Karnapo loginį pozityvizmą.

Manau, bendrai jau paneigiau materialistines idėjas, kurios nepaiso priežastingumo.

Tai negalioja kasdienei kalbai, bet tokia patobulinta lingvistinės sistema būtina moksliniam pažinimui. Pati mokslo kalba turi išeliminuoti visas religines nesąmones.

Tai 19 - 20 a. viena pagrindinių filosofijos krypčių. Ja remiasi/rėmėsi visi griežtieji ateistai.

Tokia galimybė yra - kabinti makaronus kalbinėmis priemonėmis, bet iš tikro pažinimo ji turi būti eliminuota.

Moksle kalbėkit moksline kalba. Gamtamoksliui gamtamokslio kalba. Kame problemos?

Kaip jūs galit iš gamtamokslio eliminuoti religines nesąmones, jeigu jų ten niekada nebuvo? Gamtamokslis visada tyrinėjo materiją.

Atsakymą apie idėją, kad žodžiai yra prasmingi, tik kai atitinka materialų objektą, tau duoda Edward Feser: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2986.msg66862#msg66862

Pagal savo pačių filosofiją, kol neapčiuopėt sąmonės, jūsų kalbos apie ją beprasmės.

[klajunas]

Vis bandai įteigti, kad sąmonės tiksliaisiais mokslais paaiškinti neįmanoma, nes jie yra kiekybiniai, o sąmonė savo esme - kokybinė. Tačiau pasak mokslo, kokybė yra tik informacijos susiejimo medžiaga, kuri taip pat savo fundamente gali būti analizuojama kiekybiniais metodais. Kokybių sluoksnis, nors jis vidinėje savivokoje yra svarbiausias, iš išorės žiūrint yra iliuzijos sluoksnis, kuris yra makroskopinė materijos savybė.

Materija savyje gali kurti iliuzines, antrines, atspindžio būsenas, bet tai kad jos kitokios, negu pirmapradės, nereiškia kad jos fundamentalios ar turi kitokį negu materialus fundamentą. Iliuzijai nereikia kažkokio atskiro pasaulio, iliuzija lengvai redukuojama į materiją iš kurios ji išėjo.

Iš tikrųjų du lygiai yra, bet aukštesnio iš žemesnio paaiškinti neįmanoma, taip pat neįmanoma paaiškinti žemesnio iš aukštesnio. Tai yra paprasčiausia dviejų skirtingų būsenų simbiozė, kuri funkcionalumo požiūriu yra efektyvi. Kokybė nėra aukštesnė už kiekybę, kaip nėra kiekybė aukštesnė už kokybę. Apskirtai, nors mėgsti manipuliuoti sąvokomis „aukščiau-žemiau", jos yra iliuzinės, subjektyvios, žmogiškos sąvokos.

Sąmonę fizikai aiškina kaip substancijos-energijos-informacijos junginį, kuris virsta atspindinčiu ekranu.

1) substancija yra materijos ir jėgos kvanto trajektorija, kuri skaičiuojam kiekybiškai savo fundamentaliame pasireiškime. Šiame lygyje, tos kokybės ne tokios jau ryškios.
2) energija žymima Planko konstanta, h, kuri turi eV*s dimensijas. Ji susijusi su virpesiais.
3) informacija - nešėjo ir turinio junginys. Jos procesai yra kodavimas, pernešimas, dekodavimas.

Punktai 2) ir 3) aprašo tik aukštesnes pirmo punkto, substancijos, savybes. Sumuojant kvantus ir jėgas atsiranda įvairios kibernetinės sistemos.

Šiame modelyje kiekybinis metodas taikomas informacijos kanalui, o pagal tavo versiją, ta dalis, kur informacija apibendrinama, ekraninė dalis, yra grynai kokybinė, todėl išeina iš šio kiekybinio modelio rėmų. Tačiau tai netiesa.

Kadangi kokybė yra iliuzijos forma, tai jos nepaaiškinamumas reiškia tik tai, kad iliuzijos negalima paaiškinti naudojant nei pačią iliuziją, nes savęs aiškinimui ji neturi reikalingų savybių, nei kiekybinį metodą, kuris pateiktų aiškinimą, nepakeičiantį iliuzijos formos. Kitaip sakant, iliuziją galima bandyti aiškinti keičiant jos formą ir nekeičiant.

Šitą iliuzijos sluoksnį apgaubus teisinga kiekybine realybe, iliuziją, vadinasi kokybę, galima redukuoti į kiekybę pagal trijų paminėtų dalių kiekybinį modelį. Sąmonė yra tik substancija, tik energija, tik informacija interpretuojami kiekybiškai, bet sujungus šias dalis gaunasi ketvirta būsena, antraeilė, neturinti savo atskiro pasaulio. Tai ne fundamentali tikrovės būsena, bet išvestinė ir redukuojama į fundamentalias.

Imkime šilumos pavyzdį. Šiluma parodo tik judėjimo ir atitinkamai energijos būsenas materijoje. Tačiau šią būseną išvertus į kokybinę sąmonės kalbą, energija paverčiama subjektyviu šilumos pojūčiu. Bet šiluma yra tik „kalbinė" priemonė, į kurią išverčiama tikra pirminė būsena. O sąmonė yra šio kalbinės priemonės sukūrimo mechanizmas. Tai yra, ji kyla  ne iš pirmapradės, bet iš antrapradės realybės, skirtos antrapradžių būsenų generavimui.

Tai yra iliuzinė antro laipsnio realybė materijoje, kuri išvesta iš pirmo laipsnio realybės. Panašus yra pasaulio ir kalbos santykis. Pasaulis yra tikrovė, o kalba yra tik dirbtinė jos išraiškos forma, kuri kuriama dirbtinio antrapradžio mechanizmo.

Tai yra sąmonė skirta ne paaiškinti, bet susieti ir atvaizduoti. Aiškina, protas. Geriausias tam metodas yra kiekybinis. Materijos kaip visumos ribinė sąvoka - neapibrėžta neasmeninė begalybė, kaip forma kuria ekranui atsiveria visuma.

[a.t.sielis]

Paprašysiu moderatorių ( @Benamis  @paragraf 78 ) visas žinutes, kurios rašytos šioje temoje šiandien, perkelti į "Dialogas su ateizmu" temą, kadangi čia jau išsiplėtėm į tai, kas su šia tema tiesiogiai nesusiję.

[a.t.sielis]

Vis bandai įteigti, kad sąmonės tiksliaisiais mokslais paaiškinti neįmanoma, nes jie yra kiekybiniai, o sąmonė savo esme - kokybinė. Tačiau pasak mokslo, kokybė yra tik informacijos susiejimo medžiaga, kuri taip pat savo fundamente gali būti analizuojama kiekybiniais metodais. Kokybių sluoksnis, nors jis vidinėje savivokoje yra svarbiausias, iš išorės žiūrint yra iliuzijos sluoksnis, kuris yra makroskopinė materijos savybė.

Ne tik sąmonės, bet ir proto bei minties tiksliaisiais mokslais nepaaiškinsite.

Nepamirškim to, kad protas ir mintis taip pat veikia vidinėje savivokoje, todėl bet kokie teiginiai, postuluojantys vidinę savivoką kaip iliuzinę, padaro save pačius iliuziniais. Iliuzija tyrinėjanti iliuziją? Kas tai?

Edward Feser gerai tai apibūdina. Eliminuodami tai, kas nėra materija, eliminuojate protą ir patį mokslą.

Grįžtant nuo filosofijos prie praktikos, NDE parodo, kad sąmonė, protas yra atskiri nuo fizinio kūno elementai, taigi, fizinis kūnas arba materija negeneruoja sąmonės, proto.

Religijų patirtis taip pat tą sako, kad yra metafizinė, nemirtinga siela, išliekanti po fizinio kūno mirties.

Materija savyje gali kurti iliuzines, antrines, atspindžio būsenas, bet tai kad jos kitokios, negu pirmapradės, nereiškia kad jos fundamentalios ar turi kitokį negu materialus fundamentą. Iliuzijai nereikia kažkokio atskiro pasaulio, iliuzija lengvai redukuojama į materiją iš kurios ji išėjo.

Įrodykit praktiškai ir filosofiškai, kad redukavimas yra teisingas. Šnekėti galima daug ką, bet tai pagal jūsų pačių idėjas, tėra iliuzinių reiškinių (t.y. žmonių, su protu ir sąmone) kalbos apie iliuzinius reiškinius. Jeigu jūs sakote, kad žodžiai, neturintys apčiuopiamo apibūdinamo objekto, yra beprasmiai, tai prašom pateikti apčiuopiamus įrodymus, kad protas, sąmonė yra generuojami materijos.

Iš tikrųjų du lygiai yra, bet aukštesnio iš žemesnio paaiškinti neįmanoma, taip pat neįmanoma paaiškinti žemesnio iš aukštesnio. Tai yra paprasčiausia dviejų skirtingų būsenų simbiozė, kuri funkcionalumo požiūriu yra efektyvi. Kokybė nėra aukštesnė už kiekybę, kaip nėra kiekybė aukštesnė už kokybę. Apskirtai, nors mėgsti manipuliuoti sąvokomis „aukščiau-žemiau", jos yra iliuzinės, subjektyvios, žmogiškos sąvokos.

Galima ir nenaudoti sąvokų "aukščiau-žemiau". Tiesiog priežastingumo nagrinėjimas: tiek kiekybės, tiek kokybės turi būti pirminėje priežastyje. Tokiu būdu, pirminė priežastis įtraukia ir dvasinius ir materialus pradus. Jūs bandote nutrinti dvasinius reiškinius, sakydami, kad jie yra iliuzija, ir kad pirminėje priežastyje jų nėra, bet negalite paaiškinti, iš kur atsiranda tokie efektai, tokios kokybės. Kadangi negalite paaiškinti, ir nenorite, kad jie būtų realiai egzistuojantys, nes tada jie turi ir realias priežastis, reikia tiesiog neigti jų egzistavimą. Neigimas. Kaip minėta anksčiau diskusijoje, ateizmas-materializmas yra neigimas, neigimas, ir dar kartą neigimas.

[klajunas]

Manau, kad daug žodžių, nieko gero neduos. Kaip iliuzija pažįsta iliuziją, geriausiai paaiškinti vaizdine priemone, t.y., schema. Apskritai schemas aš labiau mėgstu nei žodžius, nes žodžiai painioja, bet jeigu žmogus nesuvokia vaizdo, tai jis greičiausiai iš kitos planetos. 

Suvokimas veikia viename lygyje, imanencijoje, bet veikia žmogus realiame pasaulyje, t.y., transcendencijoje arba kitaip sakant jis turi realybės zondą, kuris yra tikrasis kūnas (ne atvaizdas), kuriuo jis gali judinti realybės "vandenį" ir žiūrėti kaip šis judinimas atsispindi jo veidrodyje.

Ir: tikslas yra ne pagauti pačią tikrovę, bet ją veiksmingai valdyti su realybės zondais. T.y., suvokimas visada lieka iliuzijos terpėje, bet veiksmas eina anapus.

[a.t.sielis]

Schemą suprantu, viskas čia aišku. Galima tai palikti, "iliuzija", jūsų galva, yra tiesiog materijos laikinas funkcionalumas, pats savaime neegzistuojantis, turi būti generuojamas materijos.

Grįžkim prie to, ko negali atsakyti: jūs redukuojate sąmonę į atseit kažką, ką generuoja materija/objektai. Kur įrodymai tam? Yra priešingų įrodymų, kad sąmonė ir protas yra metafiziniai, atskiri elementai. Jūs teigiate alternatyvią versiją, bet neturite įrodymų.

[klajunas]

Pirmiausiai noriu priminti, kad deklaravau atsargumą ir sąžiningumą, o tai reiškia, kad nesiekiu bet kokia kaina materializuoti savo norų ir troškimų. Jeigu kas nors, matau, neįmanoma, paprasčiausiai apsiriboju. Matau, kad atspindyje pagauta esmė - nepakankama, kad viską paaiškintų. Be to, toks modelis rodo neišvengiamą horizontą. Neužsiimu savivale kaip kiti - nemėtau žodžių ten, kur jie netinka vien tam, kad užkimščiau nežinomybę.

Tai reiškia, kad manau, jog šis pavaizduotas metodas nėra tobulas, bet tvirtinu, kad geresnių nėra. Tie kas naudoja kitus užsiima klaidinimu, nes tie metodai - dar netobulesni. Nes ši schema, daroma prielaida, ne tik mano psichikos sandara, tokią pat sandarą turi visi žmonės. Vadinasi jie nėra geresnėje padėtyje už mane. Tvirtindami, kad suvokia geriau, kad geriau suvokia veidrodžio atspindį ir jį interpretuoja - klysta patys ir klaidina kitus.

Šioje schemoje yra visi: ir šventieji, ir dvasiniai mokytojai, tikintieji, ateistai, mokslininkai, materialistais ir t.t. Bet vieni supranta tokios situacijos apribojimus, o kiti elgiasi savavališkai su tomis sąmonės formomis, kurias duoda materija. Iš šios savivalės - atsiranda klaidos. Pavyzdžiui, kad veidrodyje gali pasirodyti esybės, apeinančios suvokimo kanalus. Pavyzdžiui, suvokimas per apsireiškimą, per metafizinį regėjimą. Bet metafizinės juslės neįrodytos, nei kaip faktai, nei nėra tokių analizatorių ir organų kūne bei smegenyse.

Taigi schema bendra, bet pasirinkimas kokiais terminais kalbėti ir ją interpretuoti skiriasi. Vieni renkasi senovinį metafizinį žodyną, kiti naujovišką. Aš esu už griežtą metodą, net jeigu jis sukuria blogą būseną ir nubraukia visus mano norus būti labai svarbiu, ypatingu. Bloga negatyvi būsena, nepasitenkinimas yra smegenų sutrikimas. Vienas vaistas religija, kitas vaistas - susitaikymas su tikrove.

Metafizika šių laikų moksle egzistuoja, bet jos interpretacija pakeista. Tai materialios sankaupos, kurios įprastiniais būdais nesikeičia energija su mums žinoma materija. Nėra sąveikos - nėra suvokimo, tyrimo. Bet daroma prielaida, kad šių nesąveikaujančių tikrovių prigimtis analogiška sąveikaujančioms. Tai taip pat kvantai ir jėgos. Tai yra vaiduokliniai sluoksniai materijos sandaroje. Siela gali būti organas tokiame vaiduokliniame sluoksnyje. Pavyzdžiui, pripažįstamas toks vaiduoklinis sluoksnis kaip tamsioji medžiaga.

Sąmonė labai tampriai susijusi su smegenų materija. Tai rodo lobotomija, transkranialinis magnetinis stimuliavimas, elektrinis stimuliavimas, cheminis poveikis sąmonei, narkozė ir t.t. Bet tai galutinai nepaaiškina pačio mechanizmo, tai tik interpretavimui skirtos užuominos. Mokslas paaiškins kaip iš "objektų" atsiranda sąmonė, bet tam dar reikia gerai pdirbėti, atverti šalia mūsų esnančius vaiduoklinius materijos sluoksnius. Jie nėra kokie nors metafiziniai sluoksniai, paprasčiausiai nėra įprastinių rišančių kvantų, kurie tiesiogiai išvestų informaciją iš jų į ekraną.

Tokį metodą keisti įmanoma tik įrodžius pranašesnę schemą, bet tokią, kuri nebūtų tik wishful thinking. Laikau, kad tokia schema mąsto visi be išimties šios planetos žmonės. Visų nepatikrinau, bet patikrintas buvo didelis skaičius, tad likę priskiriami tokiam tipui - automatiškai.

Tyrimo procesas dar nesibaigęs.

[a.t.sielis]

Štai schema pagal vaišnavų filosofiją. Paaiškinsiu.

Tai ką tu nurodai savo schemoje kaip "veidrodį", pas mus tą vaidmenį atlieka protas. Išorinio pasaulio objektai atsispindi prote.

Dvasinio pasaulio subjektai pažįstami transcendentine siela, kuri pati yra dvasinio pasaulio dalelė, sąmoningoji energija. Tada iš sielos tas dvasinio pasaulio suvokimas keliauja į "veidrodį", protą, ir yra atspindimas šiam pasauliui. Pvz. šventieji savo dvasinio pasaulio patirtis paaiškina žmonėms. Patirtis yra jų sieloje, tada atsispindi prote, ir iš proto per kalbą perduodama kitiems. Kadangi patirtis yra virš žodžių, realiai jos neįmanoma pilnavertiškai perduoti žodžiais, todėl prote ir yra tik "atspindys". Iš to atspindžio gaunamas atspindys šiame pasaulyje: šventraščiai, Dievo pasaulio apibūdinimai, Dievo apibūdinimai. Arba jeigu žmogus pats suvokia kažką iš Dvasios, tas procesas irgi vyksta per sielą, iki proto. Prote tai atsispindi. Transcendenciją realiai suvokia siela.

Tai pavaizduota žaliomis rodyklėmis, kurios eina iš Dvasios srities į sielą, ir tada žemyn iki proto.

Dar vienas dvasinis pažinimo procesas - per išorę - kai Dievas apreiškia savo darbus kūrinijoje. Visų pirma, Dievas yra Kūrėjas, sukūręs viską. Tada Jo darbai (sakykim, stebuklai, ar Jo apsireiškimas; bet čia reikia pažymėti, kad kai Pats Dievas nužengia į šį pasaulį, Jis to nedaro per materialias energijas, Jis padaro taip, kad būdamas dvasinis taptų matomas mūsų išoriniams jutimams; Dievas niekada nepasidengia materija, neturi materialaus kūno; Jo kūnas nors apčiuopiamas yra dvasinis) per išorinį pasaulį ateina iki mūsų jutimų, tada per protą keliauja iki intelekto ir sielos. Tai viršuje pavaizduota žaliomis rodyklėmis. Objektai čia atlieka tik tarpininko funkciją, panašiai kaip televizijos transliacijoje tv signalas atlieka tik tarpininko vaidmenį. Vienam gale yra siųstuvas, o kitam gale imtuvas, siųstuvo gale tikras vyksmas, o imtuvo gale gaunamas vaizdas.

Taigi, šie pažinimo procesai yra susiję su siela, tikruoju "aš". Tavo schemoje tikrojo "aš", transcendentinės sielos, iš viso nėra.

Tai, kas tavo schemoje pavaizduota kaip "aš", yra materialusis "aš" ir intelektas, tas sąmoningumo lygmuo, kuris yra aktyvus mūsų sąlygotoje materialistinėje egzistencijoje, kol mes nesuvokiam nieko aukštesnio. Juo mes tapatinamės su šiuo pasauliu ir jį pažįstame.

T.y. informacija iš objektų per jutimus atsispindi prote, "veidrodyje", suvokiama intelektu ir formuoja materialistinę savimonę. Tai vaizduoja rudos rodyklės.

Ši schema irgi yra universali, ir taikoma visiems žmonėms.

[klajunas]

Schemų aš turiu daug, iš lempos galima pribraižyti visokių variantų. Bet oponuoti vien išstatant schemas manau irgi nėra produktyvu. Geriau, manau, padiskutuoti apie tai, kaip jos veikia praktikoje, kokios vienos ar kitos schemos pasekmės žmonių gyvenimams. Tam reikia susitarti dėl kriterijų. Pavyzdžiui, kiek svarbu gyvenimas "čia" ir kiek "ten".

Mano schema propaguoja prieigą, kuri sukūrė visą šiuolaikinę aukštąją civilizaciją. Ji turi trūkumų, ją reikia taisyti, bet atsiribojus nuo negatyvo, kurios priežastis ne schema, bet žmogaus grobuoniška prigimtis, pasiekimai - akivaizdūs. Kokiais pasiekimais gali pasigirti tavo schema. Kas būtų konkretu ir apčiuopiama. Man tai pagrindinė forma tik socialinė organizacija ir gyvenimo būdas, psichologija. Galėtum atsakyti, kad taip yra todėl, kad atsisakoma materialumo. Bet greičiausiai todėl, kad šitoje sferoje schema negali labai ką nuveikti.

O mano dar viena schema tokia:



Čia peržengiu paprasto materializmo ribas, bet žaisti niekas nedraudžia. Toks neįpareigojantis schemų braižymas tėra žaidimas. Tikra tik tai, kas kaip fenomenas duota suvokimui. Visa kita - tik proto logizmai.

[cs]

Iš to, ką padėjo suprasti @klajunas galima pasakyti, kad sąmonė jau įvaldyta visa.