Reinkarnacija

[puodukas]

Žinoma, kad ne tu, nes tas aš, nėra tavo siela kuri reinkarnuojasi

Tuomet visai nebesuprantu, ką jūs turite mintyse sakydami reinkarnacija. Nes taip galima pritempti, kad reinkarnuojasi ir automobiliai, nes senus perlydo ir daro naujus ir t.t.

[a.t.sielis]

Reinkarnacijos šalininkai- kas paaiškinsit kam reikalinga reinkarnacija, jei iš milijonų tik vienetai prisimena kas buvo praeitame gyvenime (ir tai dar neaišku ar čia prisiminimai, ar "informacijos nuskaitymas" iš artimųjų prisiminimų kurie tą žmogų pažinojo, ar dar kiti variantai...).
Nes jei neatsimeni praeito gyvenimo, tai kaip ir ne tu gyvenai, tas pasakymas, kad kuo "senesnė siela(daug kartų reink.)", tuo protingesnis ir t.t. mano manymų tik horoskopų lygio psichologija.

Sielos transmigracija per gyvybės rūšis (t.y. reinkarnacija) suteikia egzistavimo tęstinumą šioje materialioje kūrinijoje, su galimybėmis mokytis ir tobulėti, bei išpildyti savo ribotus šiapusinius norus (kylančius iš laisvos valios) bei, svarbiau, susiliesti su apreikštais dieviškais dalykais, kas suteikia dvasinių nuopelnų ir galimybę pilnai atskleisti sielos prigimtį bei keliauti atgal į namus pas Dievą, į dvasinį Dangų.

Tai kad atminties apie praeitus gimimus nėra esant šiame žmogaus kūne, normalu. Daug aspektų galima įžvelgti:

1. Gyva esybė yra maža, ir užvaldoma nežinios, todėl ji ir neturi atminties.

2. Jeigu ji būtų perkrauta konkrečiais faktais apie praeitus gimimus, ji negalėtų normaliai funkcionuotį su dabartine tapatybę. Tapatybės susimaišytų ir pasidarytų chaosas. Žmogaus gyvybės forma pasižymi tuo, kad joje subalansuotas protas ir širdis, širdis vyrauja, žinojimo ne per daug. "Angeliškose" gyvybės formose daugiau žinojimo, ir ten gali būti kad atmintis apie praeitus gimimus yra didesnė.

3. Būtent dėl to, kad ji ypač stipriai susitapatina su dabartiniu fiziniu kūnu (laiko save fiziniu kūnu), jai tampa neprieinami jos pačios sąmonės klodai esantys virš fizinio kūno. Tai galima būtų palyginti su savihipnoze, dideliu įsijautimu. Tie, kas užsiima sąmoningumo lavinimu, pradeda suvokti daugiau ir prisiminti daugiau, nes jie jau taip nesitapatina su šiuo fiziniu kūnu, ir geba suprasti teisingoje perspektyvoje, t.y. ankstesnių gimimų prisiminimas jiems padeda, o ne įveda į sumaištį, kas atsitiktų su nepasiruošusiu tam asmeniu.

4. Net ir šiame gyvenime, mes neprisimename pačios pradžios, kai buvome kūdikiai; o laikui bėgant, vis labiau užmirštame ir tolimus įspūdžius, vis mažiau atsimename vaikystės, paauglystės ir jaunystės įspūdžių, lieka kai kurios nuotrupos. Bet visgi, visa tai ką patyrėme tuose etapuose, egzistuoja mūsų viduje sulydytu pavidalu, ir sudaro šiapusinės asmenybės šerdį. T.y. prisimenami ne konkretūs faktai, bet įspūdžiai tiesiog yra susilieję į dabartinį sąmonės būvį, kuriame reiškiasi vienokios ar kitokios vidinės tendencijos ir savybės. Analogiškai, praeitų gyvenimų įspūdžiai yra susilieję ir suformavę dabartinės mūsų asmenybės šerdį.

5. Pvz. kai sapnuojame, galime užmiršti save tokį, koks egzistuoja būdraujančiame būvyje, ir pasinerti į visai kitokią aplinką ir tapatybę. Arba pvz. kai labai įsijaučiame į kokį filmą ar pan., galime tam momentui užmiršti save, ir dėmesio centre laikyti tą meno kūrinio pasaulį, tarsi jis būtų tikras. Tai iliustracija tam dalykui, kad atminties ir sąmoningumo dėsningumai nėra primityvūs, o yra organiški ir lankstūs, ir turi labai plačias transformacijos galimybes. Todėl visai nestebina, kad apie kažką atminties nėra, o apie kažką yra.

6. Kai einame į darbą, ir labai susikaupę atliekame darbines užduotis, pamirštame namus ir ten vykstantį gyvenimą. Kai grįžtame namo, stengiamės užmiršti darbą ir atsipalaiduoti. Žmogaus gyvybės forma panaši į darbo režimą - labai labai svarbių užduočių atlikimą. Todėl pašaliniai atsiminimai gali būti neparankūs ir nepalankūs tai misijai, kurią šiame gyvenime žmogus turi. Žmogaus galimybė yra ta, kad jis per žmogišką prizmę gali pažinti Dievą. Jeigu jo sąmonė būtų pripildyta nesibaigiančių gyvenimų šioje kūrinijoje konkrečių įspūdžių, tai jį blaškytų nuo šios ypatingos galimybės, kuriai reikalinga pati didžiausia koncentracija. Sąmonės sėkmė - įsijautime, koncentracijoje.

Ir t.t.

Dėl "senesnių" ir "jaunesnių" sielų - tai neteisingos kalbos. Nėra senesnių ir jaunesnių sielų, visos sielos yra virš laiko, amžinybės dalis. Gyvų esybių branda ir dvasinis kraitis skiriasi, vienos yra šviesesnės, kitos aistringesnės, trečios - tamsesnės. Tai kaitaliojasi. Viename gyvenime gyva esybė gali būti išminčius, o galbūt po tūkstančio gyvenimų mes ją sutiksime jau degradavusią, ir nusiritusią iki bomžo. Ir atvirkščiai, bomžą po kažkiek gyvenimų galbūt sutiksime kaip karalių. Tokie šio pasaulio pavojai, kad čia nėra pastovios padėties, ir pastovaus tobulo būvio - sielos tarsi mėtomos ant materialios egzistencijos vandenyno bangų, kartais jas iškelia aukštyn, o kartais - meta žemyn. Kartais jos rojiškame būvyje, o kartais - pragariškame. Būtent todėl kiekvienas šio pasaulio gyventojas savo viduje nešiojasi nusivylimą ir baimę, bei laimės troškimus - visi yra patyrę ir mirtį, ir pragarus, ir rojišką laimę. Bet galiausiai, kiekvienas ilgisi amžinybės ir galutinio tobulumo - sielos dvasinės prigimties išpildymo, išėjimo už šio riboto ir netobulo pasaulio iliuzijų, nelaimių ir problemų.

[gidas]

Na va - gavai speco išaiškinimą, už tai jam ir dedu tvirtą balą.

Aišku ir be komentarų...

[puodukas]

Klausimas asmeniskai a.t.sieliui: kiek supratau nesi nusistates pries krikscioniu vienuoliu-asketu pamokymus. Kaip pakomentuotum tokius ju pasisakymus- "gyvenkt tarsi tai butu paskutine tavo diena" ,"pastoviai prisimink mirti", "nepamirsk, kad siam pasaulyje esam laikinai" ir pan., ir palygink su reinkarnacija-"bus dar tu gyvenimu...."? 

P.s.atsiprasau jei netiksliai pacitavau.

[a.t.sielis]

Pakomentuosiu, kaip prašei:

"Gyvenk, tarsi tai būtų paskutinė tavo diena". Šiame pasaulyje esam laikinai, tarsi kelioms dienoms, gyvenimas trumpas, todėl nereikia įsitraukti į šio pasaulio reikalus, reikia būti susitelkus į gyvenimo misiją. Nei šio pasaulio reikalai, nei darbai, nei draugai, nei šeima - jie nėra labai svarbūs, visa tai tik kelioms dienoms. Svarbiausias yra tas, su kuriuo santykiai yra amžini - Kūrėjas. Viską daug lengviau pernešti kai jauti, kad šio pasaulio problemos yra taip pat tik kelioms dienoms. Niekada nežinai, kada gali mirti, galbūt šiandien arba rytoj, todėl dar šiandien turi užmegzti kuo stipresnį ryšį su Kūrėju, nes kai ateina naujas gimimas, gali nebūti toks sąmoningas, reikalingas laikas kad vėl sąmoningai pradėtum dvasinio tobulėjimo tąsą.

"Pastoviai prisimink mirtį". Taip, Dievo tarnai yra vieninteliai pasaulyje žmonės, kurie nebijo mirties, bet stengiasi ją pastoviai prisiminti. Juos tai skatina susikaupti tikrajai gyvenimo misijai ir neeikvoti laiko veltui.

"Nepamiršk, kad šiame pasaulyje esam laikinai". Būtent, laikinumo suvokimas skatina siekti amžinybės. Išmintingi žmonės neranda džiaugsmo dalykuose, kurie turi pradžią ir pabaigą, nes tie dalykai efemeriški, ir neturi tikros egzistencijos. Jie siekia amžinos tobulybės, kuri neišnyksta, ir nesvyruoja, pastovios ir realios.

O apie tą

palygink su reinkarnacija-"bus dar tu gyvenimu...."?

tai nežinau ką pasakyti. Kas taip sako? Čia tavo paties mintis, bet tie kas supranta reinkarnacijos esmę, ir pasikartojančių gimimų ir mirčių šioje būtyje problematiką, niekada taip nesakys.
Gyvenimų bus, nereikia pulti į ekstremalią paniką, bet visuose tuose gyvenimuose tos pačios problemos, ir niekas negarantuoja, kad kitam gyvenime gimsi žmogumi. Žmogaus gyvybės forma - reta dovana, kuria reikia pasinaudoti šiame gyvenime, nelaukiant kito. Dėl kito gyvenimo aplinkybių nėra jokių garantijų - jeigu šiandien kažką suvoki, kitame gyvenime gali tą suvokimą prarasti. Todėl dar šiame gyvenime būtina dėti visas pastangas kuo labiau priartėti prie amžinojo pasaulio. Kaip sakoma, "ką gali padaryti tuoj, niekad nedaryk rytoj". Jeigu praleisi dvasinį šansą, nežinai kada jis dar atsiras. O per tą laiką teks patirti daug bėdų ir kančių.
Papildau: tiesą sakant, suprantant reinkarnaciją, tas supratimas duoda papildomą svorį ir stimulą stengtis šiandien, o ne atidėti ateičiai ar kitiems gyvenimams. Pvz. pagal vieno gyvenimo pasaulėžiūrą, tu nugyveni vieną gyvenimą, pasinaudoji juo iki soties, o po mirties užmiegi arba tavo siela iškeliauja į baigtinės paskirties vietą. Viskas baigta po mirties. Todėl kaip ir nėra dėl ko labai stengtis. O pagal daugelio gyvenimų pasaulėžiūrą, teks iškęsti mirtį, tada teks iškęsti gimimą (kas yra dar viena kančia), ir taip toliau - vėl gimimai, ligos, senatvės ir mirtys, ir visa kita begalybė problemų.

---

Tiesa, dar pridėsiu vieną palyginimą, kuris šiom dienom atėjo į galvą. Gal esate girdėję, gal ne, apie tai kaip būna su gerais filmų aktoriais, kai jie susikaupę filmuojasi toje ar kitoje rolėje tam tikrą ilgesnį laiką. Sakoma, kad "išeiti iš vaidmens" jiems prireikia nemažo laiko tarpo. Jie susitapatina su savo vaidinamu personažu, ir pradeda laikyti save tuo personažu, ar bent būti kažkokioje panašioje mentalinėje būsenoje. Taigi, iš dalies jie tuo metu yra pamiršę kas iš tiesų esą, ir galvoja esą kažkas, kuo iki tol nebuvo. Tokios va sąmonės galimybės, ir atitinkama atminties kaita. Tai ko stebėtis, jeigu gimęs šį kartą ir susitapatinęs su tuo fiziniu kūnu, kurį šiuo metu gavai, ir visa atitinkama aplinka bei santykiais, visiškai neprisimeni ankstesnių tapatinimųsi?

[paragraf 78]

palygink su reinkarnacija-"bus dar tu gyvenimu...."?

tai nežinau ką pasakyti. Kas taip sako?

Taip sako vakarų ezoterinė tradicija ir tūlas vakarietis teigiantis jog tiki reinkarnacija.
Vakariečiai apskirtai neteisingai suvokia reinkarnaciją, nes jie ją paprastai mato kaip dar vieną šansą, o reali reinkarnacijos tradicija mato tai kaip prakeiksmą.

Beje, religijotyrininkas G. Beresnevičius apie reinakrnaciją yra pasakęs taip: Reinkarnacija - tamsybininkų ir neišmanėlių terminas.

[a.t.sielis]

Manau, taip galėtų sakyti ("bus dar tų gyvenimų ir pan.) nebent lengvabūdžiai, neturintys daug proto, ir į nieką nesigilinantys, bei nieko nesiekiantys. Jiems tas pats, ar reinkarnacija ar vienas gyvenimas ar dar kažkas. Apie kažką pajuokauja ir tiek, kas ant liežuvio užeina.

Nju eidžeriai turės savų idėjų,bet jie rimčiau žiūri į tobulėjimą, ir tęstines tobulėjimo galimybes, kurios jų požiūriu yra garantuotos dėl to, kad nauji gimimai yra vis aukštesnio lygmens.

Reinkarnacijos oponentai turės savo priežasčių kalbėti apie kvailus reinkarnacijos stereotipus ir juos tiražuoti, tokius pačius kaip kvailių galvose - visų pirma, jie bando protinti tas savo kvailas avis, o antra, jiems patogu kovoti prieš šią pasaulėžiūrą, ją karikatūrizuojant. Kadangi jie priešiškai nusiteikę, jie nebandys jos suprasti iš esmės, taigi, jie rizikuoja plaukti paviršiumi, kaip ir kvailiai.

[paragraf 78]

Ar tikrai visi kvailiai kurie su tavimi nesutinka?
Šiaip niueidžeriai labai paviršutiniškai vertina reinakarnacijos teoriją, būtent taip kaip kad tu apie kvailius rašei

[a.t.sielis]

Nesakiau, kad kvailiai tai tie, kurie su manim nesutinka Protingi oponentai yra labai gerai, nes jie nenuvilia.

Kvailiai - tai lengvabūdžiai, kuriems viskas vis vien, kurie negeba ir nenori nieko giliau suprasti, ištirti, ir kurie juokauja bei šneka belenką apie bet kokius dalykus. Na, vienu žodžiu, kvailys yra tas, kas kvailas, kam trūksta proto suprasti net elementarius dalykus, ir kuris dėl tos priežasties nieko negali padaryti gerai, jam viskas nesiseka. Klasikinė žodžio "kvailys" samprata, visais laikais gyvavusi Europoje, ir atsispindinti pvz. pasakose.

[ajolu]

Dėl "senesnių" ir "jaunesnių" sielų - tai neteisingos kalbos. Nėra senesnių ir jaunesnių sielų, visos sielos yra virš laiko, amžinybės dalis. Gyvų esybių branda ir dvasinis kraitis skiriasi, vienos yra šviesesnės, kitos aistringesnės, trečios - tamsesnės. Tai kaitaliojasi.

taip, tik smalsumas.. vedų filosofija remiesi?

[a.t.sielis]

Ajolu, taip. Trys gunos - labai universali ir elegantiška šiapusinių būties klodų analizė. Gerumas, aistringumas, tamsumas. Praktiškai, bet kokioje žmonijos kultūrinėje srityje (pvz. kad ir vakarietiškoje grožinėje literatūroje) randame kalbėjimą apie šiuos savybių rinkinius, nors tie žmonės nei girdėt negirdėję apie vedų filosofiją.

[ajolu]

aha, taip ir supratau tik įprastai kitus terminus naudoju: dorybė, aistra ir tamasas. Pritariu kad, perpratus šių gunų veikimo principus, labai lengvai galima jas atpažinti bet kur...Tačiau norint visiškai išsilaisvinti iš jų įtakos, būtina, kad sąmonė peržengtų šviesos astralo (dorybės) ribą į beformius pasaulius... kas reikalauja be galo daug pasatngų

[idenmeyou]

Pakomentuosiu, kaip prašei:

"Gyvenk, tarsi tai būtų paskutinė tavo diena". Šiame pasaulyje esam laikinai, tarsi kelioms dienoms, gyvenimas trumpas, todėl nereikia įsitraukti į šio pasaulio reikalus, reikia būti susitelkus į gyvenimo misiją. Nei šio pasaulio reikalai, nei darbai, nei draugai, nei šeima - jie nėra labai svarbūs, visa tai tik kelioms dienoms. Svarbiausias yra tas, su kuriuo santykiai yra amžini - Kūrėjas. Viską daug lengviau pernešti kai jauti, kad šio pasaulio problemos yra taip pat tik kelioms dienoms. Niekada nežinai, kada gali mirti, galbūt šiandien arba rytoj, todėl dar šiandien turi užmegzti kuo stipresnį ryšį su Kūrėju, nes kai ateina naujas gimimas, gali nebūti toks sąmoningas, reikalingas laikas kad vėl sąmoningai pradėtum dvasinio tobulėjimo tąsą.

"Pastoviai prisimink mirtį". Taip, Dievo tarnai yra vieninteliai pasaulyje žmonės, kurie nebijo mirties, bet stengiasi ją pastoviai prisiminti. Juos tai skatina susikaupti tikrajai gyvenimo misijai ir neeikvoti laiko veltui.

"Nepamiršk, kad šiame pasaulyje esam laikinai". Būtent, laikinumo suvokimas skatina siekti amžinybės. Išmintingi žmonės neranda džiaugsmo dalykuose, kurie turi pradžią ir pabaigą, nes tie dalykai efemeriški, ir neturi tikros egzistencijos. Jie siekia amžinos tobulybės, kuri neišnyksta, ir nesvyruoja, pastovios ir realios.

"Nei šio pasaulio reikalai, nei darbai, nei draugai, nei šeima - jie nėra labai svarbūs, visa tai tik kelioms dienoms. Svarbiausias yra tas, su kuriuo santykiai yra amžini - Kūrėjas."

Atrodo, kad tai veda prie visisko savanaudiskumo, visiskai nesvarbus artimieji su kuriais praleidi kiekviena diena, svarbus tik kurejas, kuris tave sukure, taip gautusi, nors realiai tiksliai nezinai jis salia ar ne. Nesuprantu tokio dalyko, gaunasi taip, kad tureciau buti dekingas ir gerintis pries kureja savo meile, o visi kiti artimi zmones turetu buti kur kas maziau svarbus, nes juk jie laikini

[ajolu]

manau, buvo norėta pasakyti, kad nereikia rištis prie žmonių, tačiau tai nerešikia, kad jie tau neturi būti svarbus. Kaip tik, dažniausiai, prisirišimas ir būna egoizmo išraiška, nors kai kam tai gali atrodyti meilė ar rūpestis.

[a.t.sielis]

Idenmeyou, na, jokie išsireiškimai nėra tobuli, jie visada turės trūkumų. Reikia bandyti suprasti idealus, į kuriuos jie nurodo, o dėl pačių žodžių ir sakinių - kaip sakoma, "žodžių vartojimo sritis yra neaprėpiama".

Kontekstai, niuansai, etc. Žodžia "svarbus"/"nesvarbus" skirtinguose kontekstuose įgija skirtingas reikšmes, kurios viena kitoms neprieštarauja. Čia nenorėta pasakyti, kad nereikia rūpintis artimaisiais, kad nereikia jų branginti ir mylėti. Kas norėta pasakyti, kad amžini santykiai ir ryšiai svarbesni, ir kad laikinų ryšių nereiktų sureikšminti, nes klaidingas sureikšminimas iškreips situaciją ir bus kančių bei degradavimo priežastimi. Kai prioritetai išdėstyti teisingai, bus įmanomi normalūs laikini ryšiai, kitu atveju juose bus daug ambicijų, pretenzijų, disharmonijos. Tai yra, žmonių ryšiai vyksta per Kūrėją, todėl turint gerą ryšį su Kūrėju, galimi geri ryšiai su žmonėmis.

O šiaip, filosofiškai, iš tiesų, viskas kas laikina, nėra verta didelio dėmesio. Sustojus ir apie tai pamąsčius, galima lengvai tai suprasti. Vidus savaime atmeta laikinumą ir stiebiasi prie to, kas amžinai pastovu.

Pvz. žmonės vieni kitiems prisiekinėja "amžiną meilę". Vadinasi, tai trokštamas dalykas, tik bėda ta, kad laikinų ryšių atveju tai tik žodžiai, sentimentali saviapgaulė.

O kodėl reiktų turėti ryšį su Kūrėju? Palyginimas galėtų būti, "o kodėl mūsų pirštui reiktų turėti ryšį su mumis, ir dalyvauti rankos veiksmuose?" Todėl kad mes esam neatsiejamai giminigi, Kūrėjo dalelė, todėl amžinai su juo susiję.

P.S.: artimieji nėra laikini, visos gyvos esybės - amžinos, bet ryšiai yra laikini, kai esame šiame pasaulyje. Vieną gyvenimą vieni artimieji, kitą gyvenimą - kiti. Ir taip keičiasi, keičiasi.