Nusižudė paauglys. Aš kartais irgi apytiksliai apie tai...

[violetpink1]

https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos-lietuvos-zinios/nusizude-paauglys-jo-mama-isitikinusi-kad-ji-prazude-sistema/
Kaip ten jūs sakėte, vienas iš anomalijos forumiečių: "parabrachmanas su jumis"?

[violetpink1]

Atsiprašau, aš nenorėjau jūsų apkalbėti.
Bet pati tema man iškilo.
Vėl.
Kur mes esame, imant būseną, jei Dievas nusisuka ir nuo nusižudžiusiojo, tą akimirką, arba dar ankstesnes iki tol nes problema būna dar iki tol, ir kodėl nusisuka nuo visuomenės taip, kad ši praranda protą ir prie savižudybės priveda?

[a.t.sielis]

Kur mes esame, imant būseną, jei Dievas nusisuka ir nuo nusižudžiusiojo, tą akimirką, arba dar ankstesnes iki tol nes problema būna dar iki tol, ir kodėl nusisuka nuo visuomenės taip, kad ši praranda protą ir prie savižudybės priveda?

Kiekviena gyva esybė, t.y. kiekviena dvasinė siela, yra gyvąsias esybes manifestuojančios Parabrahmano energijos (dživa-šakti) dalelytė. Parabrahmanas yra visų šaltinis, visų gyvų esybių tėvas. Kadangi Jis visagalis, viską žinantis, ir visur esantis, tai Jis iš savo pusės palaiko ryšį su visomis Savo energijos dalelytėmis. Jis visada šalia. Jis yra kiekvienai sielai pats artimiausias ir brangiausias asmuo. Kol siela yra paklaidinta iliuzijos, ji to nesuvokia. Kai ji atsigręžia į Parabrahmaną, iliuzijos įtaka išsklaidoma, ir ji ima tai suvokti.

Taigi, Parabrahmanas nėra nusisukęs nei nuo vieno. Dalis gyvų esybių yra tiesiog pasinėrę į iliuziją ir nusisukę nuo Parabrahmano, todėl jos nesuvokia ir nejaučia Jo buvimo šalia, nesuvokia savo amžino gilaus ir labai artimo ryšio su Juo. Tas ryšys amžinai egzistuoja, bet dalis gyvų esybių yra to ryšio neįsisąmoninę.

Visuomenė yra tiesiog tokių į iliuziją pasinėrusių gyvų esybių didelis skaičius. Todėl į iliuziją pasinėrusios gyvos esybės kiekviena atskirai, o ir kaip visuomenė, kankinasi, bei kankina vieni kitus. Kartais iš nevilties žudosi. Giluminė visų problemų ir kančių šaknis yra nusisukimas nuo Parabrahmano. Parabrahmanas ateina į šį pasaulį bei atsiunčia į šį pasaulį savo artimus tarnus iš dvasinio pasaulio, kad padėtų gyvoms esybėms įsisąmonintį Jį ir aktualizuoti ryšį su Juo. Taigi, suteiktos atviros galimybės pasiekti amžinąją laimę, amžiną gyvenimą su Parabrahmanu, tobulą amžiną dvasinę egzistenciją. Mums tereikia jomis naudotis. Jeigu nesinaudojam, tada gyvename veikiami išorinės Parabrahmano materialiosios energijos kokybių, ir patiriam materialias kančias bei materialią laimę (materiali laimė negali patenkinti mūsų kaip dvasinių sielų, bei visada yra maišyta su kančia).

[violetpink1]

Kiekviena gyva esybė, t.y. kiekviena dvasinė siela, yra gyvąsias esybes manifestuojančios Parabrahmano energijos (dživa-šakti) dalelytė. Parabrahmanas yra visų šaltinis, visų gyvų esybių tėvas. Kadangi Jis visagalis, viską žinantis, ir visur esantis, tai Jis iš savo pusės palaiko ryšį su visomis Savo energijos dalelytėmis. Jis visada šalia. Jis yra kiekvienai sielai pats artimiausias ir brangiausias asmuo. Kol siela yra paklaidinta iliuzijos, ji to nesuvokia. Kai ji atsigręžia į Parabrahmaną, iliuzijos įtaka išsklaidoma, ir ji ima tai suvokti.

Taigi, Parabrahmanas nėra nusisukęs nei nuo vieno. Dalis gyvų esybių yra tiesiog pasinėrę į iliuziją ir nusisukę nuo Parabrahmano, todėl jos nesuvokia ir nejaučia Jo buvimo šalia, nesuvokia savo amžino gilaus ir labai artimo ryšio su Juo. Tas ryšys amžinai egzistuoja, bet dalis gyvų esybių yra to ryšio neįsisąmoninę.

Visuomenė yra tiesiog tokių į iliuziją pasinėrusių gyvų esybių didelis skaičius. Todėl į iliuziją pasinėrusios gyvos esybės kiekviena atskirai, o ir kaip visuomenė, kankinasi, bei kankina vieni kitus. Kartais iš nevilties žudosi. Giluminė visų problemų ir kančių šaknis yra nusisukimas nuo Parabrahmano. Parabrahmanas ateina į šį pasaulį bei atsiunčia į šį pasaulį savo artimus tarnus iš dvasinio pasaulio, kad padėtų gyvoms esybėms įsisąmonintį Jį ir aktualizuoti ryšį su Juo. Taigi, suteiktos atviros galimybės pasiekti amžinąją laimę, amžiną gyvenimą su Parabrahmanu, tobulą amžiną dvasinę egzistenciją. Mums tereikia jomis naudotis. Jeigu nesinaudojam, tada gyvename veikiami išorinės Parabrahmano materialiosios energijos kokybių, ir patiriam materialias kančias bei materialią laimę (materiali laimė negali patenkinti mūsų kaip dvasinių sielų, bei visada yra maišyta su kančia).

Dėkui, labai gražiai atrašėte.