Dvasingumas, religija, beliefs, faith

[a.t.sielis]

Įdomi motyvacinė nuotrauka, sukėlė minčių.

Sakyčiau, reiktų vadovautis abiem šiais principais - turėti savo patirties, ir kartu suprasti, kad pasaulis platesnis negu mano patirtis leidžia aprėpti, todėl priimti iš kitų labai vertingus dalykus, kuriuos jie patiria, o aš nepatiriu.

Paprastai, gyvenime žavimės tuo, ką superinio patiria kiti, kaip jie suvokia pasaulį kitaip nei mes. Tai apskritai sudaro pasaulio grožį, ta įvairovė ir kad yra visokio kitoniškumo.

Problema yra "belief" - nepagrįstas sentimentalus įsitikėjimas. Tikėti galima bet kuo, tai nerimta.

Remtis dvasine patirtimi geriau. Čia svarbu suvokti, kad pats ryšys su kitu asmeniu taip pat yra patirtis. Ir kas per tą ryšio būseną iškyla mūsų sieloje, taip pat yra patirtis. Turint dvasinį ryšį su dvasine asmenybe, susidaro grynai dvasinė patirtis.

What is your experience of your spiritual highest realm, and of your spiritual connections with other spiritual personalities? Čia yra pati dvasingumo esmė. Jeigu religinėje sistemoje galima turėti tą ryšį, ir patirti šias realybes, sistema neprieštarauja dvasingumui. Iš tikro nėra prieštaravimo tarp religijos, kaip grynos sistemos, be iš žmonių materialistinės tendencijos kylančių sustabarėjusių klaidingų dalykų (to, kas vadinama "žmonių papročiais") ir dvasingumo. Gryna religija yra ir grynas dvasingumas. Tai kaip forma ir turinys, kaip mintis, ištarta žodžiu, ir jos prasmė, kaip jausmo išorinis pasireiškimas, kuris stebimas iš šalies, ir pats jausmo išgyvenimas.

Faith yra kažkas geriau negu belief. Faith susieta su siela. Kai siela prabunda, sąmoningumas prabunda, iš jos pradeda tekėti tam tikra tendencija, kuri nustebina patį asmenį, kuris tai patiria. Kad tai yra daugiau už mane, ir tai ateina iš aukščiau. Asmuo būna be galo įkvėptas. Tai tarsi gaivus vėjas, kuris nupučia daugelį iš anksciau susiformuotų materialistinių sampratų ir netikėjimų, arba tarsi saulė, kuri nušviečia, ir kažkas pasidaro aišku. Ne iki galo aišku, bet kaip sielos būsenos kokybė, kuri duoda užtikrintumą jau ne teorinėms spekuliacijoms, bet tolesniam praktiniam pačios sielos būsenos branginimui ir vystymui, auginimui, būtent ta kryptimi, kuri atsiskleidė kaip tiesa.

Vėlgi, ta tiesa negali būti vieno žmogaus tiesa; tas, kas remiasi tik savo patirtimi, nuskurdina save ir pasaulį. Dvasinė šalis, į kurią norime patekti, nėra šalis, kur gyvena tik vienas egomaniakas - aš. Ten yra daugiau gyventojų. Jeigu nepažįstu kažkokios šalies, tik būdamas jos užribyje kažkiek per dvasines iš ten srūvančias upes patyriau, kad esu tos šalies pilietis, tada turiu bendrauti su tos šalies gyventojais, ir remtis jų daug pranašesniais suvokimais apie tą šalį. Taip pat, filosofiškai turiu įsitikinti, kad ta šalis nėra iliuzija, bet yra reali. Tuo skiriasi sentimentalus įsitikėjimas (belief) nuo realybės pažinimo, iliuzinės patirtys nuo realių patirčių. Realios patirtys turės kitokią kokybę, ir stipresnį filosofinį pagrįstumą.