Absoliuto buvimas visur ir Jo patyrimas

[a.t.sielis]

Išvardinsiu kažkiek būdų, kaip Absoliutas yra visur, kiek prisimenu.

* Visos fizikinės energijos yra atskirtasis Kūrėjo energijų veikimas. Todėl bet kokie daiktai ir viskas apčiuopiama, iš ko sudaryta aplinka ir mes patys, atstovauja Absoliutą. Taip mes galim matyti Absoliutą. Pvz. kaip saulės šviesą. Penkios fizikinės materijos būsenos, t.y. kietas būvis, skystas būvis, degimas, dujinis būvis, eterinis būvis - visa tai Kūrėjo energijos veikimai. Mūsų kūne medžiagos yra šių būvių, ir aplinkiniuose daiktuose taip pat. Visa apčiuopiama visata gali būti išnagrinėta kaip šių penkių būvių ir juose esančių medžiagų reiškinys.

* Mūsų pačių protas, suvokimas, siela - tai irgi Absoliuto energijos. Materialus protas ir materialus suvokimas - priklauso išorinių, gamtos energijų spektrui, taip pat kaip ir penkios aukščiau minėtos, o siela - dvasinei energijai. Siela yra aukštesnioji energija. Taigi, matydami proto, suvokimo reiškinius, matydami sielos pasireiškimus savyje ir kituose, jau matome Absoliutą, tiksliau, Jo nedideles dalelytes.

* Kol kas palietėm Dievo energijas - gamtines (penkios minėtos + protas, suvokimas) ir metafizines, dvasines - mažos sąmoningos dvasinės sielos. Dvasinių energijų tai pilnai neišsemia, bet sielos priklauso dvasinei energijai.

* Transcendentalistai Dievą suvokia trimis etapais: 1) kaip visa persmelkiančią Didžiąją Dvasią (amžinos būties aspektas) 2) kaip visur esančią Aukščiausiąją Sielą (būties ir žinojimo aspektai kartu) 3) kaip Aukščiausiąją Dieviškąją Asmenybę (būties, žinojimo ir džiaugsmingos veiklos aspektai). Tai palyginama su saulės šviesa (Didžioji Dvasia), saulės rutuliu (Aukščiausioji Siela), ir saulės vidumi (Aukščiausioji Asmenybė). Didžioji Dvasia yra tarsi visur pasklidusi beasmenė dvasinė šviesa, Aukščiausioji Siela - žino viską, ir mato viską, glūdi kiekvienos šios visatos būtybės širdyje šalia individualių sielų ir jas lydi bei globoja, o Aukščiausioji Asmenybė - iš Jos ir sklinda Didžioji Dvasia bei Aukščiausioji Siela - yra pats koncentruočiausias Absoliuto pasireiškimas, ir apima visą savybių pilnatvę, ne tik tiesiog esa, ar žino, bet ir veikia, turi asmenines savybes. Ji ir yra tas Dievas, kaip mes suprantame, kuris gyvena tenai aukštybėse, dvasiniame Danguje.

* Taigi, Absoliutas visais šiais trimis pasireiškimais gali būti matomas visur. Priklauso nuo asmens matymo gebos. Lengviausia suvokti Didžiąją Dvasią, persmelkiančią viską. Didesnės pažangos reikia matyti ir suvokti Aukščiausiąją Sielą, kuri lydi visus reiškinius ir būtybes ir žino viską, bei valdo viską šioje visatoje, tam jau reikia labai įsigilinti į savo vidų; ir labai retas dalykas, turėti tokį suvokimą, kad pažinti Aukščiausiąjį Asmenį ir prisijungti prie Jo džiaugsmingos dvasinės veiklos, atrasti ten prigimtinę sielos vietą. Tam reikalinga meilė Dievui. Meilės Dievui akimis galima Jį pamatyti asmeniškai. Jeigu turėtume tokias akis, matytume Jį asmeniškai visur. Taigi, tas prisijungimas = religija arba joga; "religija" - re-ligare, "vėl sujungti"; "joga" irgi reiškia "sujungti", "jungtis". Sujungti sielą su Dievu, užmegzti ryšį.

* Tai mūsų problema, kad mes nematome nei vienu iš šių būdų. Reikalinga dvasinė praktika, kuri atvertų sielos galimybes.

* Tai jeigu būtų klausimas, kodėl Dievas neduoda mums tikėjimo; duoda, kodėl ne? Tik tie tikėjimai skiriasi, sutinkamai su tuo aspektu, kurį asmuo nori pažinti, sutinkamai, su tuo tikėjimo intensyvumu ir pobūdžiu, kurį jis nori turėti. Tarkim, jeigu nori pažinti Dievo gamtines energijas, gali tikėti jomis, ir apčiuopti bei matyti jas kiekvieną dieną. Jeigu nori pažinti Didžiąją Dvasią, gali bandyti skirti kas materialu, o kas dvasiška ir koncentruotis į visur pasklidusią būtį. Jeigu nori pažinti Aukščiausiąją Sielą, galima tam tikru meditacijos būdu užmegzti tą ryšį. Ir jeigu nori pažinti Aukščiausiąją Dieviškąją Asmenybę, kyla klausimas, kurią konkrečiai nori pažinti (nes Jos pasireiškimų yra daug), atitinkamai ir tikėjimas bus nukreiptas. Jeigu norim turėti stiprų tikėjimą Dievo Asmeniu, turime Jį pažinti iš tikro, o ne vaizduotėje. O kadangi mums trūksta to pažinimo, tada to ieškome ten, kur vyksta Jo apsireiškimo dvasinis apibūdinimas - šventųjų gyvuose liudijimuose.

Dievas yra matomas, bet tik meilės akimis. Jis, kaip aukščiausias, pasilieka teisę nebūti matomas ir nesirodyti kitokioms akims. Absoliuto ir sielos padėtis skiriasi, todėl siela turi turėti santykio suvokimą, kad viskas vyksta pagal Absoliuto aukščiausiąją valią. O tiems, kas neturi tokio matymo, Jis duoda netiesioginį procesą susitikti su Juo - apsireiškia Žemėje asmeniškai, kad tie, kurie Jį matė, paskui perduotų viską visai žmonijai, taip atsiranda šventraščiai, religijos, ir didžioji žmonių masė gali praeiti tą procesą, kaip įgyti meilės Dievui, ir kaip prie Jo Asmenybės suvokimo priartėti.

Kol siela gyvena nusigręžusi nuo savo santykio su Kūrėju, tol vyksta sukimasis ratu šioje materialioje kūrinijoje, bemaž amžinas, kartais aukštyn, kartais žemyn, kartais rojiškos savybės ir aplinka, kartais žemiškos, kartais pragarinės. Siela transmigruoja per įvairias gyvybės rūšis ir klajoja šioje visatoje, kol susiduria su Dievo apsireiškimais, šventomis vietomis, šventais dalykais, taip gaudama šansą pradėti dvasinį gyvenimą, ir sugrįžti į savo amžinus namus, dvasinį Dangų.

__________________________________________________

Šaltiniai, kuriais daugiausiai rėmiausi šiame apibendrinime:
"Bhagavano giesmė" (Bhagavad-gita) ir kiti vaišnavų religijos (konkrečiau, Gaudiya sampradajos ) raštai