Futurologas J. Randersas dėl žmonijos 2052 m. nusiteikęs pesimistiškai http://

[_Anonimas_]

Be abejonės, visada sunku pasakyti, kas laukia ateityje, bet šio futurologo pamąstymai, mano manymu, yra gan argumentuoti. Manyčiau, kad jis nei kiek neperdeda, kaip tai mėgsta daryti daugelis šių dienų 'spėliotojų', o mintys gan pagrįstos.

---

Pripažintas futurologas profesorius Jorgenas Randersas gimė yra klimato strategijos profesorius Norvegijos verslo mokykloje, tyrinėja klimato kaitą, sistemų dinamiką, darnios raidos ir globalaus atšilimo klausimus.

Pernai išleista nauja Jorgeno Randerso knyga „2052: Globali prognozė artimiausiems keturiasdešimčiai metų" sukėlė didžiulį susidomėjimą visame pasaulyje. Parduota jau keletas tiražų, nekantriai laukiama naujų laidų.

- Dalyvavote rengiant pirmąją „Plėtros ribų" studiją 1972 m. ir vėlesnius jos tęsinius. Kas paskatino imtis naujos prognozės?

- Pirmiausia mes, „Plėtros ribų" autoriai, buvome skaitytojams pažadėję, kad pateiksime knygos tęsinį. Dar svarbiau tai, kad keturiasdešimt metų regėdamas ne itin sėkmingas pastangas gelbėti pasaulį nuo globalios nedarnos, labai susidomėjau, kas gi atsitiks per artimiausius keturis dešimtmečius. Norėjau sužinoti, kokiomis sąlygomis nugyvensiu paskutinius man likusius (dvidešimt penkerius?) metus.

Knygoje „2052..." aprašiau tai, kas, mano nuomone, įvyks pasaulyje iki XXI a. vidurio. Imdamasis prognozės, esmingai nukrypau nuo ankstesnių mūsų knygų, nes jos analizavo įvairius ateities scenarijus, apibūdino tam tikrą galimų variantų skaičių, aptarė reliatyvią jų vertę ir teikė rekomendacijas politikams, kurių pastangomis ateitis galėtų tapti darnesnė. „2052…" paprasčiausiai numato tai, kas, mano manymu, įvyks, ir tas žinojimas suteikia man ramybės.

- Ar į ateitį žvelgiate pesimistiškai, ar optimistiškai? Kokie didžiausi pavojai tyko žmonijos? Kokias viltis puoselėjate?


- Jei turiu rinktis tarp taip ir ne, pasakysiu tiesiai - esu nusiteikęs pesimistiškai. Bijau, žmonija nuspręs kurti tokią savo ateitį, kuri bus kur kas mažiau patraukli negu ta, kokią įmanoma sukurti, jei pasaulis būtų tvarkomas, remiantis racionalia politika. Tačiau pesimizmas nėra geriausias mano jausmų apibūdinimas. Labiau tiktų vadinti tai liūdesiu: liūdna, kad globali visuomenė artimiausiais dešimtmečiais veikiausiai padarys nemažai klaidingų išvadų ir priims netinkamus sprendimus, valingai kurdama nepatrauklų pasaulį, kurį antrojoje XXI a. pusėje labai pažeis klimato pokytis, įsitvirtinantis vis agresyviau.

Tačiau iš tikrųjų nėra svarbu, kaip aš jaučiuosi - optimistiškai ar pesimistiškai, esu laimingas ar nusivylęs. Svarbu tai, kad išvados, kurias galima padaryti iš mano knygos, yra labai paprastos ir tiesioginės. Privalome dirbti geresnės ateities labui. Būtina veikti, užuot leidus įvykiams klostytis savaime. Kad ir kokia niūri lauktų ateitis, pasišventusių ir įžvalgių žmonių pastangomis įmanoma sumažinti grėsmes.

- Daugelis mokslininkų, ekonomistų, darnios raidos lyderių jūsų knygoje daro tai, ką nedažnai sau leidžia: ateities prognozes skelbia remdamiesi ne tuo, kas galėtų ar turėtų atsitikti, bet tuo, kas, jų nuomone, atsitiks. Tai drąsus žingsnis. Kas privertė jus ir jūsų kolegas jį žengti?

- Įkalbėjau juos, sakydamas, kad norėčiau iš kiekvieno gauti trumpą aprašymą, kas įvyks iki 2052-ųjų ir dėl ko jie, savo sričių ekspertai, yra visiškai tikri. Tie, kurie nepritarė mano iššūkiui, paprasčiausiai to nesiėmė.


Kodėl norėjau sužinoti, kas atsitiks per artimiausius keturiasdešimt metų? Kad išsklaidyčiau savo nuogąstavimus dėl ateities, persekiojančius mane jau daug dešimtmečių. Vyliausi, kad pasijusiu ramiau, žinodamas, kokios nelaimės ištiks globalią visuomenę paskutiniu mano gyvenimo tarpsniu. O dabar, baigęs darbą ir sukūręs ateities vaizdinį, kuris, mano manymu, yra teisingas, galiu pasakyti, kad iš tikrųjų jaučiuosi ramiau.

Man liūdna, kad žmonija taip kvailai žaidžia kortomis, kurias turi, tačiau žinoti, kur mus veda kolektyvinė beprotybė, vis tiek geriau, negu nežinoti. Beje, paskutiniame knygos skyriuje duodu dvidešimt asmeninių patarimų, kaip gyvenimą ateityje padaryti kiek labiau pakenčiamą.

- Ar yra kokių nors duomenų, liudijančių, kad valstybės bando sumažinti šiltnamio dujų išsiskyrimą? Ar tai padės užkirsti kelią globaliam atšilimui?

- Taip, kai kurios šalys, ypač ES narės, iš tikrųjų sumažino emisiją, palyginti su atskaitos tašku laikomų 1990 m. lygiu. Apskritai paėmus, panašu, kad ES patenkino Kioto protokolo reikalavimus 2010 m. dujų išsiskyrimą sumažinti 8 proc., palyginti su 1990 m. lygiu (iš esmės tai vidutinė emisija per penkerius ataskaitinius metus nuo 2008 iki 2012-ųjų). Tačiau dauguma šalių padarė mažai arba nepadarė nieko. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos laikotarpiu nuo 1990 iki 2010 m. dujų išsiskyrimą padidino 16 proc. Bendras rezultatas - globalus šiltnamio dujų išsiskyrimas 2000-aisiais augo sparčiau negu 1990-aisiais, nepaisant kalbų apie būtinybę užkirsti kelią klimato atšilimui.

Akivaizdu, kad globalaus dujų išsiskyrimo ribojimas nacionaliniu mastu daro jį mažesnį, negu šis galėtų būti (tautologija!). Tačiau liūdna matyti, kad keleto atsakingų valstybių veiksmai neatsveria didėjančio dujų išsiskyrimo kitose šalyse. Netgi po to, kai ES sumažino jį 8 proc., globalus šiltnamio dujų išsiskyrimas 2010 m. buvo didesnis negu 1990 m.

- Ar technologinė pažanga kartu su švarios energijos šaltiniais galėtų suvaldyti dujų išsiskyrimą, pakoreguoti prisirišimą prie iškastinio kuro? Jeigu taip, ar labai agresyviai reikėtų taikyti naujoves, kad rezultatas būtų pozityvus?

- Iš esmės išspręsti klimato kaitos problemą yra paprasta. Kad sustabdytume temperatūros kilimą, reikia iki 2050 m. perpus sumažinti žmogaus sukeliamą šiltnamio dujų išsiskyrimą. Šį rodiklį galima lengvai pasiekti su dabartinėmis technologijomis ir visai menkais kaštais. Išspręsti klimato kaitos problemą kainuotų 2 proc. BVP - vadinasi, jei nutarsime spręsti šią problemą, vidutinis pasaulio pilietis 2020 m. birželį bus ne mažiau turtingas negu 2020 m. sausį, jei tos problemos nespręsime.

Bėda ta, kad globali visuomenė pasirodo esanti bejėgė imtis veiksmų. Taip yra todėl, kad nuo dabartinio, gerai išbandyto būdo pigiai apsirūpinti energija (tai ir anglim grįsta elektra, ir benzinu varomi automobiliai) reikia pereiti prie brangesnio (tai vėjo ir saulės energija, iškasenų įrenginiai su atliekų surinkimu ir saugojimu). Nei rinkėjai, nei politikai, nei kapitalo rinkos nenori nuo pigių sprendimų pereiti prie brangesnių. Todėl pokyčiai nevyksta arba vyksta nepakankamai greitai.

Tačiau tą daryti vis tiek reikės. Mums būtina sutarti ir imtis sprendimų, kurie yra brangesni (bent laikinai, kol atsiras naujos technologijos, kurios juos atpigins). Privalome didinti energijos efektyvumą visose žmogaus veiklos srityse, o iškasenų kurą turime pakeisti atsinaujinančio kuro šaltiniais. Reikia liautis kirtus pasaulio miškus, tiek tropinius, tiek borealinius, nes jie sugeria milžinišką CO2 kiekį.

- Kaip klimato kaita paveiks žmonijos galimybes išsimaitinti? Kurių pasaulio dalių maisto gavybos sistemas ji palies labiausiai?

- Didėjantis anglies dioksido lygis atmosferoje greitina augalų augimą - fotosintezė vyksta greičiau, kai esama daugiau CO2. Jeigu tai būtų vienintelis žmogaus veiklos sukelto CO2 išsiskyrimo padarinys, tada poveikis maisto gamybai būtų teigiamas. Tačiau CO2 sukelia ir aukštesnę temperatūrą, o karštis pristabdo augalų augimą, bent jau daugelyje pasaulio vietų. Svarbi išimtis (man) yra mano gimtasis Šiaurės regionas, kur augalų ir medžių augimą apriboja šaltis, tad, klimatui atšilus, ir vieni, ir kiti augs greičiau. Totalus poveikis globaliam žemės ūkiui per artimiausius trisdešimt metų bus ribotas, tačiau po to agrarinė kultūra ims smukti, nes karščio efektas pranoks CO2 efektą.


Žinoma, bus daugybė regioninių variacijų, kokį poveikį žemės ūkis patirs konkrečioje vietovėje, mokslas kol kas negali pasakyti. Spėliojama, esą kukurūzai JAV ir kviečiai Indijoje nukentės labiausiai. Tačiau žemdirbiai, atsiliepdami į tai, ims auginti kitas žemės ūkio kultūras, o kai nebus iš ko rinktis, vartotojams teks prisitaikyti prie naujų veislių.

Apibendrindamas galiu pasakyti: neabejoju, kad 2052 m. pasaulis sugebės apsirūpinti maistu. Problema, kaip ir dabar, bus ta pati - daugybė žmonių badaus, nes neįstengs susimokėti už maistą.

Esminis veiksnys pasaulio maisto arenoje bus skurdas, o ne problemos, susijusios su žeme, vandeniu ar trąšomis. 2052 m. milijardai žmonių gyvens labai skurdžiai, daugelis iš jų negalės prasimaitinti, nors reikiamą maisto kiekį galima išauginti šiuo metu esančiuose žemės plotuose.

- Jūs kritiškai vertinate dominuojantį vakarietišką demokratijos modelį ir kapitalizmą, vadinate juos ribotais. Kokie ekonomikos modeliai, jūsų nuomone, geriausiai tinka atremti ateities iššūkiams ir kodėl?

- Manau, esminė šiandienos problema ta, kad žmonija laikosi trumparegiško požiūrio. Dabartinius mūsų veiksmus lemia geriausiu atveju artimiausių dešimties metų perspektyva. Nesiekiame numatyti, kokie bus ilgalaikiai priimamų sprendimų padariniai. Tai esminė priežastis, kodėl šiltnamio dujas toliau leidžiame į atmosferą tokiu mastu, kad rizikuojame siaubingai paspartinti klimato pokyčius antrojoje šio amžiaus pusėje.

Trumparegiškas žmonių požiūris yra nulemtas genetiškai ir tą atspindi mūsų institucijos, ypač demokratinis sprendimų priėmimas (čia retai žvelgiama nors kiek toliau, negu apima artimiausias rinkimų laikotarpis), ir kapitalo rinka (o jos horizontas laiko atžvilgiu dar siauresnis). Bandau įrodyti, kad šioms dviem institucijoms vargu ar pavyks priimti ilgalaikius sprendimus, susijusius su klimato pokyčių padariniais.

Kapitalo rinkų ir demokratinių parlamentų trumparegiškumą lemia normalaus piliečio prigimtis, orientuota į laikinumą. Tai verčia manyti, kad rinka veikiausiai nesiims sprendimų laiku, o parlamentai neapibrėš taisyklių, kurios priverstų rinkas daugiau lėšų skirti klimato kaitos stabdymui mažėjančio vartojimo sąskaita.

Reikia sukurti tokią valdymo sistemą, kuri labiau rūpintųsi vaikų ir anūkų interesais, t. y. ateities kartomis. Reikia stipresnių vyriausybių, kurios priverstų visus įžvelgti ilgalaikę savo veiksmų perspektyvą. Manau, šiame kontekste dabartinė centralizuota Kinijos valdžia turi geidžiamų bruožų: ji stengiasi skirstyti kapitalą, atsižvelgdama į ilgalaikę šalies perspektyvą, net jeigu tai reiškia lėtesnį pajamų augimą.

Įdomu, kad ne tik komunistinės šalys renkasi sprendimus, nepaisančius daugumos valios. Pavyzdžiui, dauguma demokratiškų vyriausybių nusprendė perduoti valdžią institucijai, kuri spręstų, kokiu mastu turi būti apsirūpinama nacionaliniais pinigais. Ši teisė paprastai perduodama centriniam bankui, kurį valdo technokratai be jokios demokratinės kontrolės trumpalaikėje perspektyvoje. Remiu idėją įkurti „Globalų centrinį banką klimato emisijos kontrolei", kuris turėtų antnacionalinę galią nustatyti nacionalinę emisijos strategiją, pagrįstą Jungtinių Tautų tarpvyriausybinės klimato kaitos kolegijos rekomendacijomis ir tinkamai finansuojamą iš globalaus klimato emisijos mokesčio.

- Ar egzistuoja skirtumai tarp kartų požiūrio į ateitį, ar esama rizikos, kad viena karta susipriešins su kita, atėjus susitraukimo laikui?

- Jaunų ir senų žmonių požiūriai skiriasi - tai būdinga kartoms. Jaunimas visada linkęs žvelgti į priekį, o vyresnieji - labiau į praeitį. Manyčiau, nauja tai, kad šiuo metu jaunimo situacija yra mažiausiai patraukli nei kada nors buvo po Antrojo pasaulinio karo (kalbu apie pasiturintį pasaulį, t. y. OECD šalis).

Šiandieninis jaunimas, kuriam reikia dosniai apmokėti savo tėvų pensijas ir jų skolas vyriausybei, susiduria su vis didėjančia bedarbyste ir augančiomis būsto kainomis. Tai nepanašu į dorą sandorį, ir manau, kad jaunimas maištaus. Kai kuriais atvejais šis konfliktas bus išspręstas taikiai, paprasčiausiai sumažinus išlaidas pensijoms arba ilginant amžių iki pensijos. Arba užtikrinant, kad vyresnieji apmokėtų didesnę nacionalinės skolos dalį, negu ta, kurią užkrauname jaunimui, pavyzdžiui, galima padidinti mokesčius vadinamajai „beibibumerių" kartai. Kai kurios visuomenės, manau, sėkmingai užtikrins, kad be darbo likusiam jaunimui būtų sudarytos geresnės galimybės.

Tačiau kai kuriais nesėkmingais atvejais demokratiški sprendimai bus neadekvatūs, dauguma tinkamai nepasirūpins jaunimo mažumos reikalais ir jos įniršis privers perdalyti kortas. Tai reiškia, kad kai kurios pensijos ir kai kurios skolos nebus sumokėtos. Kitaip tariant, tarp kartų įsižiebs konfliktas, kurį laimės jaunimas.

[_Anonimas_]

- Kokią ateitį numatote Kinijai? Ar Kinijos įsigalėjimas ekonomikoje bus taikus?

- Manau, per artimiausius keturiasdešimt metų Kinija sukaups labai daug teigiamos patirties. 2052 m. ji bus tvirtai įsigalėjęs naujasis pasaulio ekonomikos hegemonas. Vidutinės asmens pajamos labai išaugs, didžiuma skurdo išnyks, Kinija bus jau nemažai nuveikusi, kad patenkintų energetinius savo poreikius, apsirūpintų maistu ir kitais esminiais resursais. Toks visada buvo Vidurio Karalystės tikslas ir jį vėl pavyks pasiekti. Pagrindinė sėkmės priežastis yra tai, kad kinai išsaugos dviejų tūkstančių metų senumo tradiciją turėti stiprią centrinę valdžią. Tai leis ekonominius šalies raumenis panaudoti tam, kad sėkmingai spręstų savo visuomenės problemas. Jiems nereikės laukti, kol investicijos į naujus sprendimus taps pelningos. Sutinku, yra pavojus, kad korupcija ir didžiulis pajamų netolygumas išsklaidys apžavus, bet nemanau, kad taip įvyks, nes dabartinė valdžia puikiai suvokia šią grėsmę šalies pažangai.

Laimei, perėjimas prie Kinijos ekonominio dominavimo, manyčiau, bus taikus, nes pagrindinis Kinijos interesas yra savo teritorijoje sukurti darnią ir laimingą visuomenę. Tai taps paprasčiau, nes jau 2020 m. ims mažėti šalies gyventojų skaičius. Kinija be vargo galės susimokėti už importuojamus resursus, nes turi gausybę konkurencingų savo produktų, panašiai kaip prieš dešimtmečius JAV lengvai susimokėdavo už naftą iš Vidurio Rytų. Kinijai nereikės okupuoti svetimų žemių, kad užtikrintų pažangą. Ji paprasčiausiai pirks viską, ko norės.

- Kaip, jūsų nuomone, klostysis reikalai Jungtinėse Valstijose?

- JAV jau ilgą laiką yra apėmusi stagnacija. Manau, praėjus keturiasdešimčiai metų, vidutinio amerikiečio perkamoji galia bus daugmaž tokia pati, kokia ji yra šiandien. Ši stagnacija leis kitoms tautoms pasivyti JAV ir, pavyzdžiui, spėju, kad vidutinis Kinijos gyventojas 2052 m. suvartos ne mažiau kaip du trečdaliai to kiekio, kurį suvartoja JAV pilietis. Pagal visus praktinius tikslus jie bus „vienodai turtingi".


Priežastis ta, kad JAV yra brandžiausia pasaulio ekonomika ir jai bus vis sunkiau išlaikyti savo produktyvumo augimą. Padidinti produktyvumą paslaugų ir priežiūros srityse kur kas sunkiau negu gamyboje, tačiau JAV turi daryti kaip tik tai. Antra, galimybė, kad Amerikos visuomenei pavyks susitarti dėl būtinų sprendimų, labai menka - JAV sukūrė antagonistinę kultūrą, neleidžiančią priimti net gyvybiškai svarbių įstatymų. Išplitęs gilus nepasitikėjimas stipria valstybe pavers šią šalį nefunkcionalia XXI a., kai ypač reikės stiprios valdžios. Trečia, dėl didelio vidinės nelygybės laipsnio bus sunku įdiegti taikią restruktūrizaciją (pavyzdžiui, nuo vartojimo pereiti prie investavimo, kuris būtinas, norint sumažinti didžiulę nacionalinę skolą).

Per artimiausius keturiasdešimt metų JAV blaškysis. Ir ne dėl resursų stokos ar atšiauraus klimato. Tą lems priimami neadekvatūs visuomeniniai sprendimai.

- Kaip seksis Europos Sąjungai?

- Europa susidurs su daugybe panašių problemų kaip ir JAV (apie tai jau kalbėjau), bet jas sušvelnins tvirtesnė stiprios valdžios tradicija, palaikoma geresnių socialinio saugumo tinklų. Europa susidurs su tokiais pačiais iššūkiais kaip ir kitos bręstančios ekonomikos, ypač dėl kai kurių resursų stokos, tačiau su tuo susidoroti Europa geba, manyčiau, geriau negu JAV.

Tai nereiškia, kad Europos Sąjungos sprendimų priėmimo sistema yra tobula ir veikia sklandžiai, tačiau ji spartesnė negu amerikietiškas variantas. Be to, Europa turi geresnes (nors ir neidealias) galimybes susidoroti su distribucine nelygybe, ir ekonominę struktūrą, kuri limituoja išorės skolą. Todėl vidutinis suvartojimas Europoje iki 2052 m. augs, nors ir ne itin smarkiai. Tačiau Europa gerokai aplenks JAV, pereidama prie klimatui palankesnės ekonomikos.

- Kaip keisis BRISE (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Pietų Afrikos, dar dešimties didelių kylančių ekonomikų) situacija?

Šiose šalyse gyvena apie du su puse milijardo žmonių, taigi raidos įvairovė bus didelė, tačiau, paėmus vidurkį, ši grupė progresuos istoriniais tempais, tad jos BVP per artimiausius keturiasdešimt metų padidės trigubai, panašiai kaip ir per pastaruosius keturis dešimtmečius. Tai primins „įprastinę pažangą", bet nebus lenktynės kinų stiliumi (išskyrus keletą BRISE šalių, turinčių stiprią centrinę valdžią), jų piliečiai 2052 m. nebus labai turtingi. Kita pasaulio dalis turės iš to naudos, nes „normalus" augimo lygis padės apriboti žmogaus ekologinės pėdos didėjimą ir padės atitolinti klimato krizę.

- Knygoje rašote apie tai, kad jau esame „pereikvoję" žemės resursus. Kokį dydį pasieks tas pereikvojimas, kol imsimės jį suvaldyti, ir kokie bus to padariniai?

- Žmonija pereikvojo Žemės resursus jau daugybę kartų ir 2052 m. kai kuriais atvejais stebėsime lokalų kolapsą. Vienas iš pavyzdžių veikiausiai bus tai, kad išnyks koralų rifai, kitas - neteksime tuno. Tačiau didžiausią nerimą kelia artėjantis globalus kolapsas dėl klimato kaitos. Kasmet į atmosferą išmetame dukart daugiau šiltnamio dujų, negu įstengia absorbuoti pasaulio miškai ir okeanai. Šis pereikvojimas didės, bet iki 2030 m., mano paskaičiavimais, dar nepasieks piko. Tik tada žmonija pradės mažinti savo kasmetinę emisiją, nes tik tada ims mažinti energijos kiekį, sunaudojamą kiekvienam BVP vienetui, o anglies dioksido emisija energijos vienetui bus gana sėkminga, todėl globali emisija mažės, nepaisant BVP augimo.

Šio pereikvojimo rezultatas - gerokai didesnis CO2 išmetimas į atmosferą, todėl atšilimas didės, o 2080 m., kad ir kaip apmaudu, veikiausiai sukels save įtvirtinantį klimato pokytį. Pavyzdžiui, tirpstant sniegui tundroje išsiskirs dideli kiekiai metano dujų, kurios toliau šildys atmosferą, todėl sniegas nutirps dar didesniuose tundros plotuose. Šis procesas tęsis tol, kol nutirps sniegas visoje tundroje, ir pasaulis taps „nemaloniai" šiltas.

Kai kas stebisi mano prognoze, kad iki 2052 m. žmonija dar nebus pereikvojusi įprastinių resursų - pavyzdžiui, naftos, maisto, vandens - limito. Pagrindinė priežastis ta, kad, mano įsitikinimu, ekonomika augs lėčiau, negu daugelis įsivaizduoja. Todėl turėsime laiko, kad surastume pakaitalus labiausiai ribotiems ištekliams. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad mažesnis negu įsivaizduojama BVP reiškia mažesnį resursų sunaudojimą.

- Pranašaujama, kad pasaulio gyventojų skaičius šio šimtmečio viduryje pasieks devynis milijardus. Ką sako jūsų prognozė?


- Manau, pasaulio gyventojų skaičius, pasiekęs daugiausia 8,1 milijardo, nuo 2042 m. ims mažėti, iš pradžių lėtai, o antrojoje šimtmečio pusėje greičiau. Pagrindinė priežastis - spartus tiek bendro vaisingumo, tiek trokštamo šeimos dydžio mažėjimas. Žmonės, gyvenantys tiek turtingų, tiek skurdžių šalių miestuose, turės mažiau vaikų. Ši tendencija ryškėja jau keletą dešimtmečių, ji stiprės, nes auginti vaikus darosi vis mažiau patrauklu, moters, norinčios turėti darbą, gyvenimas dėl to tampa sudėtingesnis, atsiradus vaikų, didėja šeimos išlaidos, bet nė kiek nedidėja pajamos. Mažėjantį vaisingumą esmingai kompensuos ilgėjanti gyvenimo trukmė, kurią užtikrins geresnė sveikatos priežiūra.

Mano prognozė panaši į Jungtinių Tautų žemiausio gyventojų skaičiaus scenarijų. Daugelį nustebins tai, kad didžiuma šalių jau priartėjo arba peržengė gyventojų skaičiaus augimo piką.

- Knygoje pateikiate labai skirtingus ateities megamiestų vaizdinius. Gal galite plačiau nušviesti šį aspektą ir pateikti duomenų, koks bus miestų gyventojų skaičius?

- 50 proc. pasaulio žmonių jau dabar gyvena miestuose (trys su puse milijardo). Iki 2052 m. miestiečių bus 70 proc. (penki milijardai). Gyventojų skaičius 2052 m. labiausiai augs miestuose. Dauguma miestų bus labai dideli - turės dvidešimt ir daugiau milijonų gyventojų. Kai kurie tvarkysis gerai, bet didžioji dauguma - prastai. Žmonių kasdienybei didelę įtaką darys internetas ir fantastinės virtualios pramogos. Kaimo vietovėse domėjimasis politika mažės. Gerai tvarkomi miestai savo gyventojams teiks patobulintą prieglobstį nuo klimato kaitos padarinių, o visą blogį teks atlaikyti žmonėms, gyvenantiems kaimo vietovėse.


http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/futurologas-j-randersas-del-zmonijos-2052-m-nusiteikes-pesimistiskai.d?id=61962517#ixzz2cuxSBG27

[Ezekiel]

Man atrodo, kad tas Jorgenas yra idiotas jei sako, kad pasaulį išgelbės stipri valdžia. Juk patys politikai ir priešinasi alternatyviajai energetikai ir nerūpi ekologija. Kinija turi stiprią autoritarinę valdžia, tačiau padėtis šalyje apgailėtina. Visu pirma ten daugumą turi siaubingas gyvenimo sąlygas, dirba už labai mažą atlyginimą, kai kur net vergauja.Tenka tiesti savižudžių tinklus po pastatais. Gyventojų perteklius labiausiai koncentruotas būtent šioje šalyje.
Kinijoje vanduo taip užterštas, kad pavojinga gerti iš vandens telkinių ir valgyti jų žuvis, oras taip užterštas, kad masiškai ir anksti miršta gyventojai pvz. Linfene:

Manau geriausia būtų išeitis grįžimas prie archajinių vertybių, o ne gyvenimo būdo paremtų konsumerizmu ir priklausomybėmis nuo dirbtinių dalykų.
Šveicarijoje yra tiesioginė demokratija, labai decentralizuota valdžia ir ten gyvenimo lygis aukštas. Žmonės ten myli gyvenimą, mažiausias nusikalstamumas, ten paprasti žmonės jaučia didesnę atsakomybę ir labiau motyvuoti išsaugoti ekologiją.

[_Anonimas_]

Supranti Šveicarija yra labai aukšto gyvenimo lygio valstybė ir manau būtent dėl to, joje galima vykdyti tą tikrąją demokratiją su daugiau laisvių ir galimybių visuomenei. O tarkim Kinija šiuo metu pasaulyje yra kaip ir turtinga, bet paėmus kiekvieną žmogų atskirai - skurdžių valstybė. Kol kas joje tikroji demokratija, mano manymu, neveiktų, todėl jai reikia 'tvirto kumščio'. Tą galim pamatyt ir iš to, kas dabar dedasi Egipte ir kaip bandyta įvedinėti demokratiją - valdžios keičiasi, šalyje anarchija, visi eina į gatves, nežinodami, kas yra ta demokratija ir su kuo valgoma. Taigi manau, kad demokratijai šalyje užaugti reikia labai daug laiko, o Kinijai tai vis trukdė įvairios išorinės aplinkybės - karai ir t.t. Bėgant laikui, manau, ir ten įsigalės demokratija, o su ja ir ekologija ir t.t. Manau, kad geriau Kinija negu Egiptas. Manau, kad ne geras gyvenimas iš demokratijos atsiranda, o demokratija iš gero gyvenimo Žinoma, tai tik mano nuomonė, esu atviras diskusijai

[a.t.sielis]

Ne turte esmė. Galima būti skurdžiumi, bet nesielgti beprotiškai. Visi lokalioje bendruomenėje gali būti skurdžiai, bet gražiai sugyventi. Ir visa šalis gali būti skurdžiai, ir harmoningai tvarkytis.

[_Anonimas_]

Ir visa šalis gali būti skurdžiai, ir harmoningai tvarkytis.

Gal galėtum tokios valstybės pavyzdį duoti? Ar čia tik kaip viziją nupiešei?

[a.t.sielis]

Taip, čia idealas, pats principas, kad skurdas nedaro kažko blogo aukštos sąmonės žmogui. Dabartinėje Žemės situacijoje tai neįmanoma, nes nėra tokios sąmonės žmonių beveik.

[_Anonimas_]

Na, o tokios sąmonės žmonės dažniausiai būna išsilavinę, apsiskaitę, kultūringi žmonės, o tam vėlgi reikia pinigų, taigi toks kaip ir užburtas ratas gaunasi Žinoma, būna išimčių, kai į tokį gyvenimo kelią atveda šeima, bet, deja, retai...

[Ezekiel]

Ir visa šalis gali būti skurdžiai, ir harmoningai tvarkytis.

Gal galėtum tokios valstybės pavyzdį duoti? Ar čia tik kaip viziją nupiešei?

Pirmiausiai aš noriu pasakyti, kad turringi yra ne tie, kurie turi daug, o tie kuriems pakanka. Deja moderniai vartotojiškai kultūrai net turint daug patogumų ir visokios materialios prabangos ir to nepakanka. Ir žinoma toks perdėtas vartojimas sekina planetą.

Kaip pavyzdį gyvenančių labai paprastai, tai yra be industrijų ir priklausomu tik nuo gamtos teikiamų gėrybių galima pateikti rinkėjų-medžiotojų gentis. Jos ne tik labai ekologiškai gyvena, bet ir yra egalitarinės, anarchistinės. Faktas tas, kad ten dominuojančių netoleruoja, o problemas tvarko žaismingai.

[Marius]

Šneki vėjus..Duok tai genčiai šiuolaikinius patogumus,baigsis jų pagal tave idealus pasaulis..Ir pasakyk, kur tos gentys dabar?žmonija išsivystė tokia kokia yra,ne be priežasties,tokie mes jau esam,o visos utopinės nesamonės tinka tik fantastikos megėjams ir vekšlentojams,kurie nesugeba išgyvent pasaulyje toks ,koks jis yra.

[Ezekiel]

Šneki vėjus..Duok tai genčiai šiuolaikinius patogumus,baigsis jų pagal tave idealus pasaulis..Ir pasakyk, kur tos gentys dabar?žmonija išsivystė tokia kokia yra,ne be priežasties,tokie mes jau esam,o visos utopinės nesamonės tinka tik fantastikos megėjams ir vekšlentojams,kurie nesugeba išgyvent pasaulyje toks ,koks jis yra.

Tos gentis apseina ir be perdėtų šiuolaikinių patogumų. Tokios gentys vis dar egzistuoja, štai vienos video: https://www.youtube.com/watch?v=DvKGRSovQNM
Žmonija vystosi ne be priežasties, žinoma potyrė evoliucijos kelyje klaidų. Tačiau dabartinis jos tikslas ištaisyti jas ir grįžti prie darnaus gyvenimo arba sužlugti.
Net jei ir utopijos įgyvendinimas sunkiai įsivaizduojama žmonija turi vis tiek turėti geresnio pasaulio vizija. Geriau svajojantis žmonės, nei avių banda gąsdinama valdžios ir kitokių pesimistų nuteikiniejančių, kad nieko negalima pakeisti...

[Marius]

O gal žmonijai geriau be paranojikų,kuriem visur samokslai vaidenasi ir kurie negali susitaikyt su realybe?Taip siekt geresnio pasaulio nieko bloga ir to gal reik.Bet kas vienam geras pasaulis,tas kitam toli gražu.Žmonės skirtingi ir kiekvienas tą pasaulį skirtingai mato,bei kiekvienas kuria jį tokį kokį nori.O kaltint kažkokias valdžias,gali tik pasiteisinimo ir atpirkimo ožių jieškantis nenusisekelis,kuris nesugeba būt už save atsakingas.

Kažkodėl pats gyveni apsuptas taip peikiamais patogmais,kas tau trugdo viską mest ir dėtis prie tų genčių?ogi tiesiog šnekėt yra lengviau nei daryt.Jei tikrai tikėtum tuo ka čia pasakoji,tai senai po stepes su strenjuoste klajotum..bet..

[a.t.sielis]

Kažkodėl pats gyveni apsuptas taip peikiamais patogmais,kas tau trugdo viską mest ir dėtis prie tų genčių?ogi tiesiog šnekėt yra lengviau nei daryt.Jei tikrai tikėtum tuo ka čia pasakoji,tai senai po stepes su strenjuoste klajotum..bet..

Ne viskas iš karto, Mariau. Laivas pakeičia kursą, ir laipsniškai nuplaukia į kitą vietą, jis neperšoka vandens, bet turi sunaudoti laiką ir kurą, kad nuplauktų kur reikia.

Iš pradžių mintis, paskui veiksmas. Geriau jau gera mintis, negu bloga mintis ir blogas veiksmas.

Manau, Ezekielis duoda iliustruojantį pavyzdį, kad paprastas gyvenimo būdas įmanomas. Jis nesako, kad reikia tapti gentiniais rinkikais-medžiotojais. Supaprastinti gyvenimą galima pagal mūsų kultūrines formas, negrįžtant į laukinį būvį.

[Marius]

Gal nebūtų tokios kalbos apsurdiškos,jei tokios mintys tikrai būtų kažkokios naujos ar neišsakytos,bet visokie utopiniai pasauliai jau buvo aptarinėjami prieš tūkstančius metų,visos ezekielio ir panašių utopistų mintys ir pasiūlymai,jau senai buvo išsakyti ir skelbti,bet žmonija,kaip buvo,taip liko su su pagrindinėm ir AMŽINOM savo ''ydom'' iš esmės niekas kardinaliai nepasikeitė,kaip buvo vartotojiškumas prieš tūkstantį metų taip jis ir dabar ir dar didesnis,kaip buvo visa kita taip liko,nors jau ir tada utopistai baisiai protingai kalbėjo..Iš to galima spręst,kad visos tokios kalbos yra niekinės prieš žmogaus prigimtį ir jo poreikius.Žmogus toks padaras kuris pirmiausiai jieško patogesnio ir sotesnio gyvvenimo,o tik kai yra sotus(kas labai retai būna) tada jau prisimena davsinius dalykus ir t.t.Esmė,kad galima šnekėt apie visokias utopijas iki.... bet žmonijos istorija ir raida parodo geriausiai,jog jokių utopijų niekad nebuvo,nėra ir nebus,nes tai ne žmogaus prigimčiai.isivaizduojam save labai tobulais ir iškirtiniais šiam pasaulį,bet esam tokie pat grobuonis,kaip ir laukinė gamta,o ištikro dar žiauresni..

[a.t.sielis]

Tiesiog nereikia norėt "masovkės", masinio dalyko, kad visa masė žmonių būtų idealūs, kad būtų idealios masinės sistemos. Šis pasaulis materialus, ir liks materialus, čia bus gyvūnų, ir žmonių, kurie gyvens barbariškai. To nepakeisti. Bet pačiam galima įsikabinti į vertybes, ir patirti jų gėrį. Net jeigu tu vienas, ar tokių kaip tu yra reti vienetai.