Ar tikite paranormaliais reiskiniais?

[a.t.sielis]

Dėl tų 5 punktų, kuriuos paminėjo Teroras, aiškus "taip". Visus pripažįstu kaip realius fenomenus, o tikėjimą (kaip intensyvų pasitikėjimą, dėl gyvenimo krypties ir būdo suteikimo ir tikslo pasiekimo) investuoju tik į kai kuriuos.

Nenurašau ką nors asmeniškai patyrusių žmonių liudijimų esmės (kaip tai daro skeptiški nagrinėtojai), tais atvejais kai tai sutampa su žmonijos per laiko tėkmę sukaupta metafizinių žinių visuma.

Daugiausiai problemų su visokiais "moksliniais tyrinėjimais", kad jie ignoruoja esmę, panašiai, kaip žmoguje galima ignoruoti jo asmenybę, ir vertintį jį kaip "mėsos gabalą". Bet nuo to ta asmenybė nedingsta, ji tiesiog pražiūrima.

Lygiai su visokiais patyrimais - knebinėjamos detalės, bandoma rasti nuneigiančių-dekonstruojančių paaiškinimų, bet nežiūrima į esmę, į patyrimo visumą, kokią tiesą/žinią tas patyrimas atskleidė patyrėjui (ir tada jau nagrinėti tos žinios teisingumą arba neteisingumą), nekreipiama dėmesio intensyvumo laipsnį (t.y. jeigu žmogus liudija, kad patyrimas buvo "tirštesnis", stipresnis, grynesnis, geresnis nei įprastas, į tai turėtų būti atsižvelgta "at face value", kadangi iškreipti/žemesni realybės suvokimai būtent ir patiriami kaip žemesni, arba turi destruktyvių pašalinių efektų, kaip pvz. po narkotikų ar kitų svaigalų vartojimo).

Gera tyrimų tendencija, (kuri iškyla kaip pvz. religijos psichologinių efektų tyrimuose, arba NDE tyrimuose) -  vertinti kokią įtaką tai padarė visuminiam žmogaus gyvenimui, kaip jis ilgame laikotarpyje pasikeitė. Kaip sakoma, "gerą medį pažinsi pagal gerus vaisius". Jeigu vaisiai geri, duodantys pažangą, patirtis buvo realiai aukštesnė, jeigu ir ne tiesioginio metafizinės realybės atspindėjimo prasme, tai bent simbolinio/intuityvaus pažinimo prasme. Kiek aukštesnė - tai jau kitas klausimas, yra visas spektras, nuo nedidelių iki aukščiausių dalykų.

Tai visgi, užbaigsiu tuo, kad tarp pripažinimo ir tikėjimo/asmeninio pasirinkimo yra skirtumas. Yra daug dalykų pasaulyje, kurie man nepriimtini ir tolimi, bet žinau, kad jie realūs, kad jie vienokiu ar kitokiu laipsniu susieti su atitinkamais realybės klodais. Aš neprivalau jais nei sekti, nei garbinti, kaip tik, greičiau atmesti. Ir yra dalykų, kurių ieškau kaip lobio, kuriuos renkuosi, kuriais tikiu. Pasirinkimo ir subjektyvumo laisvė, kurią turime - puikus dalykas.

[nereikalinga]

kai nebesureikšminu,jaučiu kad jokių reiškinių net nėra.
O vat mano mama ant kiekvieno krepštelėjimo jai jau atrodo kad kažkokios dvasios,ypač po kokių laiduotuvių .Jei smuklmeniškai pripasakojus,tai atrodo,kad žmogus turėtų krist ant proto.Pastoviai kaip su mažu vaikui reikia įaiškinti ,kad tie garsai natūralūs,dar įrodyti reikia .

[paragraf 78]

Turiu ir aš tokių pažįstamų kurie visur mato paranormalius reiškinius. Net keista. Gal jiems tiesiog smagiau taip gyventi?

[nereikalinga]

jiems tikrai nesmagiau,jie baimėje gyvena.Akyse baimė matosi kaip pas beprotį žmogų.Verkia dažnai mano mama,pervargsta nuo tokių baimių.Nors pilnai supranta ,kad kitą kartą persistengia savo išgąsčiais.O po artimo mirties ,viskas,nemiega viena namuose kurį laiką.Jaučiasi nesaugi,ir ne viena

[paragraf 78]

Mhm, čia jau problema. Šiaip gana dažnai kai žmonės tiki paranormaliais reiškiniais, užsiima ezoterika ir panašiais dalykais, rezultatas būna kaip pas tavo mamą. Pats praėjau pro tokį etapą, kai labai tikėjau paranormaliais reiškiniais. Irgi visur juos matydavau. Čia jau reikia rimtos psichologo pagalbos, nes tos baimės varo stresą, o stresas veda prie ligų.
Dar padeda religinis tikėjimas, nes jis mažina prietarus, o su jais ir stresą. Tik svarbu neužtaikyti ant sektos, nes tada bus tik blogiau. Geriau yra rinktis tradicines religijas. Jos turi tūkstanmečių tradiciją ir žino kaip padėti žmonėms dvasiškai augti. Nesirinkčiau jokios religijos kuriai mažiau nei 1000 metų

[nereikalinga]

vat tame ir yra dalykas,kad bijau tų ligų psichologinių,vėliasniame amžiuje .Nors tikina ,kad jos niekas nepakeis,ji nuo mažumės tokia,o tos baimės labiau gal atsiranda nuo vienatvės.Pilnai sutinku ,kad reiktų psichologo pagalbos ,gal būt.Bet ne šeip čia jau paprasto reikia,ne to kur poliklynikose sėdi.O rimtesnio.Aš manau.Ji niekada neužsiiminėja jokia magija,ezoterika ar dar kažkokiais panašiais dalykais.Ir net netiki tokiais dalykais,jos manymu tai velnio pramanyta.Visą gyvenimą katalikė,į nieką nekeitė kitą.Turi palikimą iš senelių ir prosenelių ,gan gilų tikėjimą į Dievą.Kas vakarą meldžiasi.Tiesiog manau tai silpnas žmogus,juk esame skirtingi,aš prie jos jaučiuosi stipresnė,nors taip pat tai vargina.

[paragraf 78]

Na gal ji turi tikėjimą, tik jis greičiausiai negyvas yra ir iškreiptas, nes tie kas gyvai tiki, tokių problemų neturi.
Yra dvejopas tikėjimas. Tai paveldėtas iš protėvių, toks tiesiog tikiu nes taip reikia. Ir yra gyvas tikėjimas, kai pažįsti Dievą ir pasaulį tokį koks jis yra. Kai pažįsti dievą, kiek jį galima pažinti gyvam esant, tokių problemų nekyla. Prietarai (o tai, ką pasakoji ir yra prietarai) gimsta tik neesant gyvam tikėjimui. Pilna tokių žmonių. Gyvasis tikėjimas apsaugo nuo prietarų, nes prietarai yra iškreiptas religingumas.

[nereikalinga]

pritariu,teko jai kartą sakyti,kad tu nesimelsk iš reikalo.
Tad tais kitais reiškiniais sunku patikėti,Tai daugiau silpnų žmonių reiškinys.Mano manymu.Nors truputį tikiu kažkuriam širdies kamputyje, nes tekę su tuo susidurti kai buvau vaikas ,maždaug tarp 11-13 metų tarpe.O toliau viskas.Tik pasakojimai.

[eternal.bliss]