Nevalingos kelionės

[rutulys]

Vienoje temoje paminėjau savo susidūrima su Dievu, o vienas forumo lankytojas tuo susidomėjo. Jam pažadėjau sukurti temą apie tai. Dėl temos vietos šiek tiek suabejojau. Tai kas man nutiko panašu į keistus sapnus, nes nutiko man miegant. Vis gi, ne vienas esam patyrę vibracijas, ūžesį ausyse ar pasijutę savo kūne tarsi vandeniu skalbimo mašinoje ir ne miego metu. Taip, kad forumo skyrelis "Už kūno ribų" man pasirodė tinkamiausiu.

Buvo toks laikotarpis mano gyvenime, kai mane kažkas iš šalies ištraukinėdavo iš kūno. Net gi bijodavau miegoti, o pajutęs kad kažką su manim tuoj darys įsigudrindavau pabusti. Tos vibracijos nebuvo jau toks malonus potyris, kai mane pradėdavo sukti sugebėdavau pakelti koją ir visa tai sustabdyti. Tai taip buvo iš pradžių...
Vieną kartą miegodamas pajutau, kad kažkas bando mane ištraukti iš kūno, vibracijos jau buvo praeitas etapas. Aš tiesiog pasyviai priešinausi, kaip koks žemaitis maiše, gal ir galėjau iš jo išlįsti pats, bet lai kas mane į ten įdėjo tegu ir ištraukia. Vis gi, mane galiausiai ištraukė, o tada, aš pats nesuprantu kodėl taip pasielgiau, kažkokio impulso pagautas pradėjau iš visų jėgų šaukti: Dieve! Šaukdamas netikėtai suvokiau jog tai darau ne balsu, o mintimis - net nežinojau, kad taip įmanoma.
Mano šauksmas buvo išgirstas, mane akimirksniu perkėlė į kitą vietą, pirmą akimirką ten man pasirodė, kad plazdenu kaip žvakės liepsna vėjyje ir kad ten ilgai neišsilaikysiu... Prieš mane stojo aukštas, kokių 2,5 metro ūgio vyras, kuris žvelgdamas žemyn į manę rūsčiai paklausė: Na, ko nori?
Man nebuvo laiko nei pagalvoti, nei suvokti, kas ką tik nutiko. Tiesiog impulso pagautas apsikabinau jį, ir uždaviau pirmą pasitaikiusį klausimą: Siela? Ir iš kart suvokiau, kad yra svarbesnis klausimas, kurio kol kas negalėjau suformuluoti.
Dievas, regis atlyžo ir visai maloniai pradėjo pasakoti: O tai labai sena istorija...
Jis pasiėmė mane po pažastimi ir nusivedė kaip kokį vaiką. Aš visą laiką stengiausi suformuluoti man svarbų klausimą, žiūrėjau į savo rankas, kaip į inkarus mane ten laikančius. Ant vienos rankos buvo užmauta raštuota pirštinė, kurią tą žiemą buvau pametęs. Užsispoksojęs į pirštinę šiek tiek atsilikau ir pamačiau iš paskos einančią juodai apsirengusią mažaūgę žmogystą, kuri šypsojosi ir aukštai iškėlusi ranką į viršų žegnojo ar laimino nueinantį Dievą. Tada tolėliau pastebėjau raudoną jūrą, man susidarė niekuo nepamatuotas įspūdis, kad esame mažoje akmenuotoje salelėje apsuptoje lavos vandenyno, beje dangus irgi buvo raudonai oranžinis.
Staiga suklusau, Dievas pasakė: mano motina mane klastingai backstabbed.
Aš supratau, kad jis norėjo pasakyti, kad jį pasalūniškai nusmeigė iš nugaros. Bet nustebęs, kad pavartojo nelietuvišką žodį, jį perklausiau: Backstabbed?
Jis tai pakartojo, o man įdėmiai žiūrint į jo burną ir kaip jis taria šį žodį, staiga, tarsi koks vertėjas išsijungė ir išgirdau, kad jis kalba kažkokia svetima kalba. Tiesiog mano vidinis vertėjas patingėjo versti lietuviškų žodžiu junginiu ir pasinaudojo vienu anglišku žodžiu.
Mums taip stovint vienas priešais kitą, galiausiai man pavyko suformuluoti man svarbų klausimą: Žemė? (Dievas mane suprato, o skaitytojui paaiškinsiu: tuo laikotarpiu gan daug galvojau apie pranašaujamą apokalipsę, netgi vienam iš ankstesniu "sapnų" kažkokios neužaugos su gaubtuvais man bandė primatuoti antikristo kailį).
Jis tiesiog pasakė: Vėliau,-  ir nusisuko, tarsi prisiminęs  kažkokius skubius darbus. Prieš mus iš kažkur išdygo pastatas, jo menėje su vitražais vietoje langų soste sėdėjo senukas, panašus į tuometinį popiežių. Dievas tiesiog įžengė į jį. Prie to senuko klupėjo ar buvo susilenkęs žmogus, kuris kaip supratau norėjo stebuklingai pasveikti, prisiliesdamas prie Dievo tarno...

[a.t.sielis]

Sakyčiau, kažkas tarp sapno ir vizijos. Daug sapnui būdingo vyksmo (keisti posūkiai, klampumas).

[2Pacas]

Stiprus toks pasakojijmas.Pritarciau a.t.sieliui manau cia galbut buvo keistas sapnas ir tavo vaizdoutes padariniai.

[a.t.sielis]

Tas backstabbed tai man kažkaip kelia įtarimą apie visos tos vizijos inspiratorių. Kaip sakant, "yla visada išlenda iš maišo". Versija: kažkas rutulį bandė išimti iš kūno, rutulys pradėjo šaukti Dievo, tada tas kažkas prisistatė kaip Dievas. Parodė tam tikrų realių supratimų, kaip veikia Dievas, bet tarpe to, davė suprasti, kas esąs iš tikro.

Kartą sapnavau stiprų sapną irgi su Dievu. Dieną sėdžiu ir galvoju: "nuobodu kažkaip, va užsiimu tam tikromis dvasinėmis pastangomis, o anksčiau, prieš 10 metų, būdavo šokiai pokiai diskotekos, daug veiksmo". Nu po to, berods irgi dieną, miegu ir sapnuoju. Patenku į Dievo rūmus. Ten iš pradžių tokia laukimo atmosfera. O paskui pratrūksta džiaugsmo fiesta - Dievas ateina. Visi taip spontaniškai ir stipriai džiūgauja ir lekia link Dievo. Jis tarsi toks jaunas, gražus princas. Na ir visi ten tarsi jaunimas, be jokių stabdžių, spontaniški. Aš irgi žiauriai užsimanau prieiti prie Dievo, kažkaip pakibinti ar ką, kažką padaryti. Prisigretinu, einu šalia. Jaučiuosi išpildytas. Jis man sako: "žinai, tu kvailas". Nuliūstu, sakau, "kodėl? ne, aš ne kvailas". "Taip, tu kvailas". "Kodėl?". "Nes nemokėtum namo pastatyti, nesi architektas"

Bet šiaip buvau labai įkvėptas to sapno. Ten tokia džiaugsmo atmosfera buvo, tas spontaniškumas. Nieko panašaus gyvenime nesu patyręs, tokio visuotinio sukimosi apie vieną asmenį.

[rutulys]

Aš tai vaizduotės neturiu, turėdavau problemų rašydamas rašinius mokykloje, kur tradicinis pažymis man būdavo 3/2.
Taip, neatmetu varianto, kad tai buvo apsišaukėlių spektaklis. Bet net neabejoju, kad anapus kam reikės Dievą tikrai suras. Šventa vieta tuščia nebūna.

[2Pacas]

As turiu uomenyja gal tu atsidurei sapne kuri gali valdyti pamirsau kaip ten jie vadinas.Ir tu saukei dieve! ir gal tu ta mintimi sukurei ji.

[rutulys]

Aš tik vieną kartą buvau keistame sapne, kuriame mano mintys materializuodavosi. Jis gana intymus ir tikriausiai jo nepasakosiu.
Nemanau, kad tie traukinėtojai kaip nors susiję su mano prisišauktu Dievu. Manau, kad jis išvis nesikišo į mano keistus sapnus, išskyrus vieną, patirtą iš karto kitą naktį po mudviejų susitikimo.

Staiga pasijutau uždaroje patalpoje kailyje žmogaus, kuris įkalbinėjo jauną moterį kažką padaryti, kažką susijusio su vedybomis. Moteris spyriojosi ir bijojo, nors jos motina buvo šalia ir padėjo įkalbinėti. Šiaip aš neįpratęs ką nors įkalbinėti, man tas vaidmuo visiškai nepatiko. Ir tiesiog paprašiau tos moters mane išvesti į lauką.
Iš karto tarsi persijungė televizijos kanalas ir aš atsidūriau erdviame lengvajame automobilyje be stogo. Buvau ant galinės sėdinės, kažkodėl pakėliau akis į dangų, į saulę. Dangus buvo labai aukštas, nebuvo nei debesėlio, saulė man nespigino akių. Tada kažkokio impulso pagautas pakreipiau galvą į šoną ir danguje pamačiau dar dvi saules. Manęs tai nenustebino, aš pats savęs dar nelabai ten suvokiau. Tiesiog mes automobiliu kažkur važiavome, aplink plytėjo laukai. Aš dabar jau pokalbio nebeprisimenu, tiesiog kažką ne taip pasakiau ar padariau ir norėjau tai ištaisyti. Kažkaip intuityviai pradėjau manipuliuoti laiku - jį tarsi magnetofono juostelę atsukau atgal ir norėjau tame atsuktame laikotarpyje pasielgti kitaip. Tik vėl netikėtai persijungė kanalas.
Dabar jau aš pradėjau suvokti, kad kažkas čia ne taip. Prisiminiau matytas saules.
Buvau kažkokiame mieste, kuriame vyko kažkokios riaušės. Žmonės kažkur bėgo, degė gatvėje sukurtas laužas, tiksliau, mačiau tik rūkstančius dūmus. Pajutau, kad ten ilgai neišsilaikysiu ir pradėjau žiūrėti į rankas. Visgi vaizdas aptemo ir aš nugrimzdau į tamsą. Bet aš toliau žiūrėjau į savo rankas. Nors jų nemačiau, bet žinojau, kad jos ten yra ir stengiausi jas pamatyti. Ir po kelių akimirkų jos mane ištraukė atgal. Aš vienoje vietoje ilgai negaišau ir nuskubėjau tolyn. Kažkas sugirgždėjo man virš galvos, pamačiau kažkokią karietą važiuojančią ant pakabintų lynų. Mane aplankė jausmas, kad tokią matau ne pirmą kartą. Nuskubėjau toliau. Pamačiau viršuje kabanti oro balioną ir staiga kažkaip nepaaiškinamai pažvelgiau į jį iš šono. Per gonodolos kraštą persivėręs kariškis pro sustumiamą vamzdį žiūrėjo kas apačioje dedasi. Tai trūko akimirką, nuskubėjau toliau. Gatve ėjo du kariškiai, neįprastai dideli. Gal juos nuo vaikystės specialiai augino kaip sumo imtininkus Žemėje?
Norėdamas išvengti susidūrimo su jais įsmukau į pirmą pasitaikiusią parduotuvę. Atmosfera buvo rami, tarsi, lauke nieko nevyktų.  Prie stendo stovėjo porelė ir kažką apžiūrinėje. Gilumoje suskambo telefonas, kažkoks vyras su rankogaliais atsiliepė.  Telefonas buvo panašus į žemiškuosius pirmuosius griozdiškus telefonus su medinėmis rankenomis. Tada prisiminiau, ką aš norėčiau sužinoti. Nieko nelaukęs pripuoliau prie jaunutės pardavėjos ir paklausiau: Kokia čia planeta?
Skubėjau, nes ten vos laikiausi, beveik visą laiką turėjau žiūrėti į savo rankas, kurios veikė kaip inkarai.
Mačiau, kad pardavėja man nuoširdžiai nori padėti, bet planetos pavadinimo negirdėjau. Tai ką jį  sakė buvo vos girdima ir neaišku. Paprašiau jos pavadinimą užrašyti. Ji mielai tai padarė. Mano pirmoji išvada, pamačius tekstą, kad jis rašomas iš kairės į dešinė, buvo ne visai teisinga ir gal tai man trukdė suprasti planetos pavadinimą. Mes kelis kartus kartu skaitėme pirmą žodį, kol galop buvau gana tikras, jog tai "Jietitio". Iš simbolių įsidėmėjau tik mažą apskritimą, reiškiantį "ti". Antram žodžiui mano protui jėgų nebeužteko, staiga jis visą užrašą suintepretavo kaip kažkokį savartyną iš visaip suvartytų lotyniškų raidžių nuotrupų. Tai pamatęs, pasidaviau ir pabudau.
Pabudęs aš toliau bandžiau interpretuoti tą vėjo dvelksmą ir man gavosi kažkas panašaus į Muabaris.

O po dviejų dienų nuo to kai šį savo nuotykį aprašiau internete, gavau elektroninį laišką nuo rsa. Jame tebuvo tik du žodžiai:
eiJitoit uMansib
Iš karto viskas stojo į savo vietas, supratau, kodėl man taip sunku buvo skaityti ir suprasti tekstą. Mūsiškai tos planetos pavadinimas: Jietitio Munabis.

[a.t.sielis]

Sudėtingas antras sapnas.

O dėl Dievo, tai šiandien dirbdamas galvojau, kad never ever ever negalėčiau priimti, kad Dievas būtų asmuo, užbadytas savo motinos. Tai tiesiog neįmanoma. Ne, ne, ne, ne.

[rutulys]

Kartais norint priimti realybę tokią, kokia ji yra, tenka nulaužti vidinius barjerus. Nors šiuo atveju nematau jokių problemų. Kaip sakoma: kaip danguje, taip ir Žemėje.
Ta istorija kažkaip susijusi su siela. Prisimenu kažkur esu skaitęs kažkokius užsiminimus apie legendą, kad žiloje senovėje žmogaus kūnas ir siela buvo neatskiriami.

[a.t.sielis]

Na, tai ne vien vidiniai barjerai. Tiesiog filosofiškai nelaikau to įmanomu dalyku. Visagalis sukuria apie save tokią aplinką, kad tai tiesiog neįmanoma. Nebent kažkoks labai specifinis apsireiškimas būtų, kuriame Jis sukurtų būtent tokį vyksmą.

Kas link interpretacijų bei palyginimų, tai susijusios su peiliais siūlosi tokios:

Kai neigiamas Aukščiausiojo pavidalas, tada tarsi bandoma Jam nukirsti rankas, kojas, etc., atakuojama tarsi peiliu.

[rutulys]

Aš ne filosofas, nemoku jų kalbos ir nesuprantu tau iškilančių filosofinių sunkumų.

[a.t.sielis]

Na, filosofija skirta pažinti tiesą, realybę. Tai jeigu jeigu Aukščiausiąjį suprantam kaip a) amžina b) žinantį c) turintį begalinio džiaugsmo galimybes, tai būtų keista, jeigu Jis sukurtų apie save tokią situaciją, kur Jam kažkas iš artimų kenktų, ir kad artimais padarytų Jam galinčius pakenkti asmenis. Kad Jis nevengia kontakto su priešais, tas tai taip, bet Aukščiausiojo motina būtų Jo priešė - na, jokie rimti šaltiniai to nepalaikytų. Na, egzotiška tavo vizija, gal kažkuriame būties kampelyje ir įmanoma tai. Bet būties centre tai ne.

[rutulys]

Ką mes žinome apie atomus? Gal ten tokie pat pasauliai kaip mūsų? Ką mes galime žinoti apie Dievus ir jų savybes ar galimybes? Visa filosofija tėra iš žodžių bei idėjų pastatytos oro pilys.

Aš tikrai žinau tik vieną, jei būčiau Dievas tikrai nenorėčiau būti vienišu, bekraščiu minčių okeanu - man mielesnis būtų žmogiškasis pavidalas.

[.L.U.T.H.O.R.]

Aš tikrai žinau tik vieną, jei būčiau Dievas tikrai nenorėčiau būti vienišu, bekraščiu minčių okeanu - man mielesnis būtų žmogiškasis pavidalas.

Ir tai gali pasakyti, tik iš žmogiškosios perspektyvos ir suvokimo.

[a.t.sielis]

Aš tikrai žinau tik vieną, jei būčiau Dievas tikrai nenorėčiau būti vienišu, bekraščiu minčių okeanu - man mielesnis būtų žmogiškasis pavidalas.

Ne veltui įvairios tradicijos patvirtina, kad Dievo pavidalas panašus į žmogaus. "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą". Kai kurie interpretuoja, kad nėra pavidalo panašumo, tik būdo panašumas, bet nežinau, ar galima dar aiškiau pasakyti negu "paveikslas". Išvaizda kitaip sakant.

Eko bahu syam. "Esu vienas, tapsiu daugeliu".