Narcizu karta

[varpainis]

Niekas cia to alkoholio vartojimo neskatina. Esme tame, kad bent as nematau nieko blogo jei jaunuolis(nekalbu apie apie penkiolikmecius) su draugais isgeria alaus ar nueina kur pasilinksminti. Aisku kaip ir Master sake, viskam turi buti ribos.
Mokykloje pas mane buvo labai daug tu intelektualu kurie dienas praleidzia prie kompiuteriu ar knygu. Is principo tai nera blogai, taciau kazkodel visi jie budavo begalo uzsidare, absoliuciai nemokedavo bendrauti. Taciau internete staiga atsirasdavo drasaus ir komunikabilaus zmogaus kauke. Esme tokia, kad negalima visiskai atsiriboti nuo visuomenes, nuo linksmybiu ir uzsidaryti savo mazam pasauleli. Gyvenime reikia pabandyti visko 

[a.t.sielis]

Nu tu čia kažką ne to varpaini dėstai. Atsiriboti nuo žmonių aišku nereikia. Bet blogų elgesio modelių būtina vengti. Pasiseka tiems, kurie iki 22 m. neįsipainioja į jokias jaunimo linksmybes. Jeigu tam kaina - uždarumas ir "chebros" nepriėmimas, aš būčiau pasiruošęs grįžti atgal, ir sumokėti ją 100 kartų. Nes jeigu paskaičiuočiau, kokią naudą būčiau turėjęs, jeigu nuo 15 metų nebūčiau bandęs tų visų linksmybių, nebūčiau bendravęs su žmonėm, iš kurių nėra ko išmokti, ir kiek dėl to galėtų būti aukštesnė dabartinio gyvenimo kokybė, tai ojojoi.

Patarimai jauniems kolegoms:
1. Niekada jokiais būdais nevartokite nei lašo alkoholio ir kitų nesąmonių. Visą gyvenimą likite blaivūs ir sąmoningi.
2. Niekada neikite su dauguma, plaukite prieš srovę.
3. Iš karto stengitės visais įmanomais būdais tobulėti, gilintis į būties ir prigimties klausimus, neeikvokite nei valandos tuščiam laisvalaikiui. Nebent kitaip neišeina

[TinSoldier]

Aš manau, kad tie baliai, gėrimai, šventimai, tąsymaisi gatvėse - labai svarbūs formuojantis asmenybei. Nebūtinai prisigerinėjimai iki komos, nebūtinai muštynių kėlimas, nebūtinai ryjimas visų pasitaikančių tabletyčių iš eilės. Kad to nebūtų - tėvų pareiga paruošti savo vaiką. Bet paauglystėje labai svarbu asmenybės formavimuisi gali būti maištavimas, alkoholio ar pan., ragavimas, mokymasis tai dozuoti, atsakyti už savo veiksmus, eksperimentuoti, atrasti ribas ir t.t. Tokia "gatvės" patirtis ir įgūdžiai nėra mažiau svarbūs už išmintį, gaunamą iš knygų ir pan.

Tai turi būti derinama: tėvai turėtų pasirūpinti, kad jų vaikas išaugtų su potencialu mąstyti. O po to pats vaikas turėtų išmokti tą mąstymą panaudoti.

Jei nebus indelio iš tėvų - vaikas gali nusinarkašinti, prasirukyti, prasigerti ir prasibaliavoti. Jei nebus indelio iš gatvės - vaikas tiesiog praras daugybę vertingos patirties.

Ir nevadinu pačio prisigerinėjimo patirtimi. Tačiau vadinu išmokimą save kontroliuoti, dozuoti, atsirinkti draugus, susidurti ir atsirinkti kas yra blogai, kas yra gerai, pratestuoti įgytas vertybes realiame pasaulyje, pamatyti pasaulį ne tik šiltnamio sąlygomis ir t.t.

Ir nekalbu apie 13mečius kokius. Bet 16-17 metų paauglys, manau, jau turėtų turėti pakankamai smegenų. Iš mano asmeninės patirties, iš (buvusių) pažįstamų rato, pastebėjau, kad nusidegradavo tie paaugliai, kuriems trūko būtent atsakingų tėvų. Kiti, nors ir gėrė, ir eksperimentuodavo, ir naktimis gatvėmis trainiojosi, ir t.t., tačiau šituos išsidirbinėjimus pavertė naudinga patirtimi ir išaugo gana protingais, normaliais, atsakingais žmonėmis.

Aišku, labai pritariu a.t.sielio 2 ir 3 punktams. Ypač 3. Iškeisti tobulėjimo (ar tai būtų sportavimas, muzikavimas, filosofavimas.......) į 'baliavojimą'  jokiu būdu negalima. Bet idealu būtų visa tai saikingai derinti.

<...>ir kiek dėl to galėtų būti aukštesnė dabartinio gyvenimo kokybė, tai ojojoi.

Nematuočiau gyvenimo kokybės pagal tai, kiek sėkmingas žmogus yra, ar kiek pinigų uždirba, ar labai patogų fotelį savo subinei turi. Gyvenimo kokybę matuočiau pagal patirčių įvairovę ir laimingumą, sukeliamą tų patirčių.

[a.t.sielis]

Pridėsiu dar 4 patarimą, jis gali pasirodyti keistas, bet jeigu jį suvokti ir pritaikyti, daug problemų gali net neatsirasti: išmok būti "angelu", ir visados venk "demonų". Nebijok "demonų", nepaisyk, ką jie apie tave galvoja ir kaip gyvena, ir daryk viską atvirkščiai, nei jie daro ar sako.

Nematuočiau gyvenimo kokybės pagal tai, kiek sėkmingas žmogus yra, ar kiek pinigų uždirba, ar labai patogų fotelį savo subinei turi. Gyvenimo kokybę matuočiau pagal patirčių įvairovę ir laimingumą, sukeliamą tų patirčių.

Aš irgi ne visai apie pinigus. Nemažos problemos susikuria tiek dvasinėje plotmėje, tiek socialinėje, jeigu jaunystėje elgiesi kvailai. Kvailai, tai reiškia: bandai būti kietas, nevaldai emocijų, ir įžeidi ką nors žodžiu, arba veiksmu. Čia būtų 5. punktas: būk koks nori, bet visada būk mandagus ir geras aplinkiniams ir pasauliui.

[varpainis]

Gyvenima reikia pamatyti is visu pusiu ir tikrai ne teorijos lygmenyje 

[a.t.sielis]

Bloga filosofija. Tam, kad suprastum, kad kalėjime būti blogai, nebūtina padaryti nusikaltimą, ir patirti, ką reiškia sėdėti kalėjime

"Iš kur tu žinai, kad alkoholiku būti blogai, jeigu niekada juo nesi buvęs?" "Iš kur tu žinai, kad pasikarti blogai, jeigu niekada nesi koręsis?" ir t.t. ir pan.

Gyvenimą galima pamatyti atidžiai stebint, bet įsitraukti nebūtina. Vienas geras žmogus pasakė taip: "šviesiam žmogui daug laiko susiprasti nereikia".

[preacher]

Jau ne vieną laidą mačiau užaugusiųjų, tai tie kurie turėjo kažkokius tikslus, hobius, vizijas ir t.t užaugo normaliais žmonėmis, kurie turi darbus ir t.t Tie kuriems prioritetas buvo draugai, baliukai, gatvės patirtis, dauguma nenusigerė ar ten ką, tačiau taip ir išauga į pilkus, nykius, bukus vartotojus su kuriais net gaila 5 minutes gaišti, nes paprasčiausiai nera ką šnekėti. Neįsivaizduoju kaip gali gatvė ar baliai patirties ikrėsti? Kokie dar dozavimai? Asmeniškai esu sveikuolis, atrodau jaunai ir šviežiai, kiti papilkkėje ir t.t Fizinė, dvasinė sveikata mano ideali. Negeriu net kavos  Pilna pažystu gerai bendraujančių, labai aktyvių, atsipalaidavusių, tipo "sportininkų" kurie suaauge tapo absoliučiom, nykiom nuobodybėm ir t.t Patirtį galima semtis nebent iš pačių gabiausių, geriausių ir t.t Jokios patirties, naudos ir t.t neįgausi jei busi apsuptas nevykėlių ir t.t

[TinSoldier]

<...>Patirtį galima semtis nebent iš pačių gabiausių, geriausių ir t.t Jokios patirties, naudos ir t.t neįgausi jei busi apsuptas nevykėlių ir t.t

Na, tai tegaliu tik apgailestauti, jei tau naudinga patirtis yra tik teigiama patirtis. Jei tau patirtis yra tik būvimas apsuptu pinigais, prabanga, gerbėjais, pačiais šviesiausiai žmonėmis ir t.t.

Aš patirtimi laikau ir buvimą dugne. Patirtimi laikau ir skaudžius, sunkius išgyvenimus. Ir susidurimus su tavo minėta 'pilkybe' ir vartotojiškumu.

Bloga filosofija. Tam, kad suprastum, kad kalėjime būti blogai, nebūtina padaryti nusikaltimą, ir patirti, ką reiškia sėdėti kalėjime

"Iš kur tu žinai, kad alkoholiku būti blogai, jeigu niekada juo nesi buvęs?" "Iš kur tu žinai, kad pasikarti blogai, jeigu niekada nesi koręsis?" ir t.t. ir pan.

Gyvenimą galima pamatyti atidžiai stebint, bet įsitraukti nebūtina. Vienas geras žmogus pasakė taip: "šviesiam žmogui daug laiko susiprasti nereikia".

Yra milžiniškas skirtumas, kai žinai kas yra kas, ir kai suvoki kas yra kas, nes su tuo susidūrei. Susidurti reikia su kuo daugiau: tik taip ugdomas suvokimas, mokėjimas analizuoti, sieti ryšius, suprasti ir t.t.

Iš to žinojimo be patirties gali išaugti daugybė nušokusių nuo realybės žmonių, susikūrusių savo iliuzijų pasaulį, nesistengiančių suprasti, o iš karto aukštinančių/smerkiančių kažką.

Nesakau, kad įmanoma iš patirties pažinti viską. Ir nesakau, kad galima tik iš patirties pažinti kažką. Tačiau įvykio išgyvenimas pirmu asmeniu labai praplečia akiratį ir suvokimą. Visada.

[puodukas]

Čia niekam netaikau, tik patvirtinti tą mintį, kad yra ta riba, kur jau nereikėtų visko taip tiesiogiai bandyti:

Eina Vilkas keliu, šokinėja, dainuoja. Žiūri ant kelio kažkas rudas guli. Stryk, prišoko, greit čiupt, paragavo...
- Oi gerai, kad paragavau, o tai būčiau įmynęs.

[a.t.sielis]

Soldieri, palietei gilius klodus - kas yra teorinis žinojimas? kas yra praktinis (suvoktas, pritaikytas) žinojimas? kas yra suvokimas?

Praktinis patyrimas be abejo, galutinai pamoko. Arba nepamoko.

Bet suvokimas yra aukštesnioji proto (intelekto) funkcija. Suvokimas giliau nei supratimas. Galima daryti kažka blogo, patirti blogas pasekmes, suprasti tų pasekmių blogumą, bet vis dar nesuvokti, kad tai atmestinas procesas arba neturėti galios jį atmesti. Pvz. priklausomybinės ligos, kaip alkoholizmas, narkomanija, priklausomybė nuo kompiuterių ir pan., ir kt., jie jau tikrai nusvilę ir supratę, bet išlipti sunku. Nėra aukštesniojo suvokimo, jis prapuolęs.

Ir atvirkščiai, jeigu kažkas yra disciplinuotas, švaraus proto, tyro elgesio, sėkmingai tobulėjęs, gali giliai suvokti blogų dalykų tragizmą, ir tuo pagrindu jų net ir nebandyti.

Suvokimas - labai aukštas dalykas. Būtent per suvokimą galima mokytis "ne iš savo klaidų"; giliai suvokiant pasaulį įmanoma teisingai orientuoti veiksmus ir visada "pataikyti į dešimtuką". Arba bent įgijus pritaikytą gerą suvokimą. Klaidos neišvengiamos. Suvokti - matyti gilesnę dalykų prasmę, jausti organiškai. Suvokimas arba žinios yra praktinės, kai yra pritaikytos, kai žmogus jas praktikuoja. Kas liečia neigiamus dalykus, tai jų antipodas yra teigiami, todėl užtenka gerų dalykų praktikos, kad praktiškai žinotum apie blogų dalykų problematiškumą. Kaip? Susidursi su žmonėm, kurie darys tau arba sau bloga, tai bus praktinis patyrimas.

Pakalbėjau teoriškai, bet šitą dar turėčiau pritaikyti praktiškai

[puodukas]

Jei jau teoriškai kalbėti, tai manau kiekvienas kitaip suprantam , kas ta naudinga patirtis: Vienam tai išmokt suprasti kitus, kitam pašinti save per bendravimą su kitais, kitam išmokt prisitaikyt pasaulyje ir t.t.

gali giliai suvokti blogų dalykų tragizmą, ir tuo pagrindu jų net ir nebandyti.

Manau svarbiau apskritai suvokti, kas tie blogi dalykai, ir kodėl jie blogi(nesakau ,kad būtina viską pačiam išbandyt).

[Master]

Na jau...
Patirtis, kurios reikia žmogui priklauso nuo to, ko tas žmogus siekia. Negalime teigti, kad vienos ir to pačio pobūdžio patirtys bus naudingos absoliučiai visiems žmonėms.
Juk vieni yra iš prigimties svajotojai, meninkai... Kiti aukštų vertybių, moralės, dvasingi žmonės, kiti optimistai ieškantys malonumų ir bandantys pasitenkinti žemiškais dalykais. Kiti filosofai visame kame ieškantys prasmės.
Menininkui geriausia patirtis bus vaikščioti po pievas ir filosofuoti.. Na, nebent mes norime truputį žiauraus ir ekscentriško menininko mačiusio juodo ir balto, besinešiojančio gatvėje patirtų nuoskaudų,vidinės sumaišties kylančios iš idėjų žlugimo, ar kontrasto tarp jo vidinio pasaulio ir realybės... Dvasingam žmogui taip pat nebūtų naudinga bastytis ir tūsintis, nes tai eitų prieš jo moralę, o vėliau po visko, jaustų kaltės jausmą. Žemiškiems žmonėms, filosofams,intelektualams tokia patirtis žinoma, kad būtų labai naudinga..
Taigi 50 ant 50...
Ps. Jūs galite nuspręsti pasipriešinti teigdami, jog tokie žmonės dar nežino ko jie nori, ir kas jie yra.
Bet mano galva 16-18 žmonės jau yra susiformavusios ir ryškios asmenybės.

[preacher]

Bet mano galva 16-18 žmonės jau yra susiformavusios ir ryškios asmenybės.

  Žvengiau kokia valanda 

[a.t.sielis]

Kiekvienam savo, kaip sakoma. Yra gerų dalykų įvairovė, kiekvienas ten randa pagal save.

Daugiausiai nagrinėjau iš tos perspektyvos, kaip išvengti tikrai destruktyvių dalykų, ir ar reikia juos patirti.

Geras klausimas, "kas yra blogi dalykai"? Vėl tos sąvokos, "blogis", "gėris". Tamsa - šviesos nebuvimas, blogis - gėrio nebuvimas. Kitaip sakant, trūkumas. Šiam pasaulyje, gėris dažnai suprantamas kaip blogio sumažėjimas, but that will not do. Nedaug laimės iš to, jeigu esi skandinamas, ir gauni atsikvėpti. Tai dvi blogybės, viena iš kurių mažesnė. Kančia ir mažesnė kančia.

Labai "aukštom materijom" kalbant, bet kas, kas neteikia sąlyčio su absoliučiu gėriu ir absoliučios laimės, yra neverti dėmesio dalykai, turintys trūkumo aspektą, arba susimaišymo su kančia aspektą. Begalinis grynas džiaugsmas - gyvos esybės siekinys. Visi laikini procesai atkrenta, išskyrus, kai jie yra pakopos link to tobulumo.

Kas sudaro sielos džiaugsmą? Jo nereikia ieškoti išorėje, jis viduje. Savaiminis. Amžinai džiaugsminga amžina siela. Jeigu iš tikro gerai suvokti, kad esi (tavasis vidinis"aš" yra) amžinas ir nepažeidžiamas, nemirtingas ir neturintis valgyti, ir kad niekas negali tau pakenkti ar sutrikdyti, jeigu semtis džiaugsmo iš pačio buvimo, nereaguojant į šio pasaulio dualumus, vienodai vertinant išorines kančias ir malonumus, - gera būsena būtų, ar ne?

Toliau, jeigu iš tikro turėti tokią būties laisvę, kokios dar galimybės atsiveria? Nėra problemų, nėra dėl ko kovoti ir pykti, galima dalyvauti kažkame amžinai gražiame, ten kur yra sielos vieta, jos prigimties prasmė. Pažinti tai. Ryšys su Absoliutu, absoliuti gyvenimo pilnatvė.

Kas yra destruktyvu? Apie tai kažkiek aptarinėjome temoje "pafilosofuokim". Visų pirma, bet kokia karminė (šiapusinė) veikla, nes ji daroma su nežinojimu, ir neaišku koks bus atoveiksmis - geras ar blogas, kur bet koks "geras" vėlgi priklauso laikinų dalykų kategorijai. Galiausiai, ateina kančia, problemos. Bet čia labai jau aukšta samprata. Paprastinant, reikia skirti bent gerus ir blogus veiksmus, kad (net ir laikinos) gerovės būtų daugiau. Kas yra geri veiksmai ir kas blogi? Dviračio neišrasi, šitai aprašoma religinėse, filosofinėse, ezoterinėse, psichologinėse, sveikatos, politikos ir kt. knygose. Be sielos absoliučios būsenos, dar yra šiapusinė fizinė harmonija ir ramybė; protinė harmonija ir ramybė; kiekvieno asmens, šeimų ir bendruomenių bei visuomenių.  Šitus dalykus žmonija nagrinėja nuo pradžių ir toliau nagrinės, ongoing reasearch. Ir čia gražiai užbaigsim, kad kiekvienas turi rasti tame aruode individualiai. "Kiekvienas savo laimės kalvis".

Pratęsim kitose temose

[astropasaulis]

Nors tema apie narcizus, tačiau noriu pakomentuoti ir apie jų priešingybes. Visų pirma, kad ir varpainio dėstomos mintys, kodėl pagal tave visi turi kažką būtinai padaryti, kodėl reikia vadovautis kažkokiais standartais ar nesuvoki, kad žmonės yra skirtingi, skirtingi ne tik savo mąstymu, bet ir savo dvasiniu išsivystymu ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl negalima tam tikrų normų suabsoliutinti ir jas taikyti visiems besąlygiškai. Kas čia per pasakymas, kad rekia būtinai visam jaunimui išsilakstyti? Pavyzdžiui aš niekada nejaučiau to noro, nes buvau rimtas, gylus ir ganėtinai išmintingas ir kad kažkas mano, kad reikia kažką visiems būtinai daryti - aš su tuo nesitaikstysiu ir galiu padaryti tik vieną išvadą, kad žmogus taip mąstantis, kaip varpainis yra tradicinio, šabloninio mąstymo, kuris niekuo nesiskiria nuo daugumos. Kad ir ką kiti besakytų aš jokiu būdu nepaklusiu daugumos nuomonei, jau geriau liksiu vienas ir nesuprastas negu su visais ir apjuodinta sąžine, apgaudinėdamas save.

Bandžiau ir aš bendrauti su bendraamžiais, tačiau viskas pasibaigė depresija, nes teko išsižadėti savo identiteto, savo tiklsų, savasties, savo minčių ir tiesiog reikėjo paklusti tam tikram uždaram ratui, kuris yra beprasmiškas su savo banaliomis idėjomis. Ta minima narcizų karta yra tikra pasaulio gėda. Tokie žmonės tiktai griauna, o ne stiprina valstybės pamatus, patį mechanizmą. Ir ką su tokiais gali bendrauti? Apie ką? Teko pabendrauti ir viskas baigėsi galvos skausmu. Tai tokie žmonės, kurie tarsi neturi smegenų. Iš kur toks suvokimas, kad svarbiausios gyvenimo substancijos yra alkoholio sudievinimas, kitų apšnekėjimas, pigus bajeriai apie antrą galą ir t.t.? Kodėl žmonių sąmonė degreduoja o ne evoliucinuoja?

Kaip ir minėjau, kurį laiką buvau daugumos rate, tačiau visada jaučiausi balta varna, ir tiesiog man viskas buvo beprasmiška, jaučiausi svetimas jų minioje ir galiausiai po truputi tolau, kol pasirinkau laisvę, prigimtį, norą pasiekti, sužinoti daugiau. Sutinkant narcizą susidaro įspūdis, kad jam visai nerūpi kitas žmogus, ypač kenčiantis. Gali būti narcizai kritiški, kitaip sakant skeptikai, tačiau aš tokiuose žmonėse niekada neįžvelgiu ir nepastebiu jų jautrumo, atgailos, galiausiai nors šiek altruizmo. Tokie žmonės be gylių dvasinių vertybių nesukurs gražesnės visuomeninės ateities.  Paprasčiausiai žmonės pasidavę aplinkinių įtakai atsisako savo prigimties. Vadovaujantis visuomenės nuomone žmogui užtenka tik pasilinksminti, sukurti šeimą ir daug uždirbti. Ir dažniausiai tuo ir baigaisi narcicizmas. Vis dėlto šiais laikais jis dar labiau degradavęs, nes norima to gauti be didesnių pastangų. O dvasiniai dalykai, mintys apie visuomenės švietimą ir kt. dalykus - tai pagal juos yra neegzistuojantys dalykai.

Taigi pasirinkęs gyvenimo kelią, pagal savo vidinį įsitikinimą manau, kad nesuklydau. Visų pirma būdamas savimi aš jaučiuosi pagaliau laisvas, harmoningas, jaučiu, kad tobulėju tiek dvasiškai, tiek ir kitomis prasmėmis. Nepaslaptis, jog užsiimu meditacija ir tai tik sustiprina mano norą pažinti pasaulį kitomis plotmėmis, gylesnėmis.  Nevartoju alkoholio ir cigarečių ir man nesvarbi kitų nuomonė, nes aš geriau žinau, ko man reikia. Ir aš manau, kad tokiems žmonėms, kurie nebepaleidžia savo vidinių principų, kurie nesitaiksto su dauguma, kaip tik turėtų neatsiskirti nuo daugumos ir rodyti save kaip pavyzdį, kad tu nugalėjai visas klūtis ir pagaliau tapai asmenybe. Savo aplinkinių rate aš pastebėjau įdomių dalykų: daugelis narcizų būdami šalia manęs (kambariokai ar kiti asmenys) pradėjo irgi keistis į šviesiąją pusę:  bent jau mažiau vartoja alkoholio arba kartais visai jį pradėjo ignoruoti. Matydami mano sveiko gyvenimo būdą, patys užsinorėjo tai išbandyti ir pradėjo vartoti tai, kas sveikiau (daugiau vaisių ir daržovių...). Man atrodo sugalvojau iš kur kilo visa masinė žmonių degradacija. Tie minimi narcizai paprasčiausiai nematė prieš save tokių žmonių, kurie neina su minia, jie nematė būtent tokio asmens, kuris kaip tik išskiria savo savitumus. Nematė dvasingo asmens savo rate arba paprasčiausiai jį ignoruodavo. Reikia, kad kuo daugiau tokių žmonių rodytųsi ir tiesiog skleistų savo idėjas.

Man skaudžiausia tokių žmonių, kurie asmeniškai prisipažįsta, kad nenori eiti su minia, kad jiems atsibodo viskas, kad nori kitokio gyvenimo, tačiau nedrįsta keistis. Kodėl žmonių širdyse nebėra tos ugnelės, kuri juos motyvuotų? Vadinasi reikalingi išoriniai teigiami dirgikliai.