Scientizmo problemos

[a.t.sielis]

Algirdas Degutis, Mykolo Riomerio universitetas:

Scientizmo tezė skelbia, kad mokslas, ir visų pirma fizikinis gamtos mokslas, yra vienintelis tikro pažinimo šaltinis. Kad suvoktume šios tezės paradoksalumą, pakanka paklausti, ar įmanoma  ją
pagrįsti gamtos mokslų metodais: stebėjimais, eksperimentais, matavimais ir matematiniais  skaičiavimais.

<...>

Pasak paties scientizmo kriterijaus, nebūdamas mokslo teze scientizmas nėra tikro pažinimo šaltinis.

http://www.litlogos.eu/L76/Logos_76_047_059_Degutis.pdf

[TinSoldier]

Nematau jokios problemos. Suformuluotas klausimas yra iš esmės klaidingas.
"ar fizikinis gamtos mokslas yra vienintelis tikro pažinimo šaltinis?"

Visiškai bukas klausimas. Scientizmas ir visi panašūs dalykai teigia, kad mokslas yra patikimiausias pažinimo šaltinis, kad yra šaltinis, atitinkantis visus keliamus patikimumo reikalavimus.

Tai, kad jis vienintelis: hipotezė, kurios neįmanoma patikrinti.

Tačiau faktas, kad mokslo metodas yra patikimas. Ir faktas, kad joks kitas žinomas pažinimo metodas nesugeba, ir per visą istoriją, nesugebėjo pasiekti bent iš tolo panašaus (įrodomo) patikimumo lygio. (pagal tuos mokslinius kriterijus) Todėl aukštesnis mokslo metodo vertinimas - visiškai nuoseklus.

[a.t.sielis]

Moksliškumas geriausias dalykas, bet moksliškumas neapsiriboja gamtamoksliu.

[a.t.sielis]

Į ką panašus scientizmas (manymas kad tik gamtamokslis yra tikrojo pažinimo šaltinis)?

Galbūt į kultūristą, kuris dėka steroidų užsiaugino didelius raumenis (technikos pažanga), bet tų pačių steroidų poveikyje prarado potenciją (sveikos nuovokos ir platesnio akiračio praradimas). Tada jis vaikšto, visiems demonstruoja savo raumenis, ir kalba: "jūs - ne vyrai, jūs bobos, tikras vyras tik aš, nes turiu didelius raumenis". ("filosofija, teologija - niekai; tik gamtamokslis yra tikras reikalas, ")

[TinSoldier]

Šiaip puikus pavyzdys. Kadangi filosofija ir teologija apie realybę atskleidžia panašiai tiek pat, kiek ir padeda užsiauginti raumenis T.y. - gali pateikti pasiūlymus, pasvarstymus, kas galėtų padėti tai padaryti, kaip vyksta raumenų augimas ir t.t. Na, bet be mokslinio ir praktinio patikrinimo ir įrodymo tai - nepatikima

[a.t.sielis]

Na, čia vėl matau problemą.

Sakai, tik po gamtamokslinio patikrinimo žinojimas tampa patikimu?

Bet gamtamokslinis pažinimas tiria tik kiekybinį arba gamtamoksliškai apčiuopiamą/apibrėžiamą realybės dalykų aspektą (pvz. koks šviesos dažnis; kokios cheminės medžiagos veikia smegenyse).

Jeigu taip, tada nekiekybiniai/kokybiniai realybės dalykų aspektai lieka neištirti (kaip pvz. ką reiškia spalvos patyrimas; kaip patiriamos emocijos; kokią vietą realybėje užima spalvos ir emocijos; kas yra mintis, kas yra prasmė; ir t.t. ir pan.).

Nėra jokių gamtamokslinių tyrimų, kurie galėtų patikrinti ar patvirtinti, kokia iš tikro yra realybė, ar kad kokybiniai realybės dalykų aspektai yra mažiau tikros realybės dalys negu gamtamoksliškai kiekybiškai pamatuojami/apčiuopiami.

Kiekybinio nagrinėjimo metodas (t.y. gamtamokslis) naudojamas grynai savo nuožiūra, o ne todėl, kad tik kiekybinė realybės pusė yra tikra ir vienintelė egzistuojanti. Pastarasis dalykas yra grynai scientizmo išmislas.

Neigti žinojimo apie minties kaip vieno iš besireiškiančių realybėje dalykų patikimumą (o tokį žinojimą turi kiekvienas, kuris turi minčių; ir patiria tai tiesiogiai, betarpiškai, t.y. tai jau empirika) kaip mažesnį lyginant su pvz. žinojimo apie šviesos dažnį patikimumu, reiškia paneigti ir paties mokslo patikimumą, nes mokslas yra ne kas kita, kaip protinė veikla.

Tokiu būdu, scientizmas pats save sunaikina.

[TinSoldier]

Gamtamokslis ir nesikiša, ir net nepretenduoja kištis į tokių klausimų atsakymą, kaip: "kas yra gėris?", "kas yra prasmė" ir t.t.

Mokslas negali atsakyti į tokius klausimus, į kuriuos atsakinėja filosofija. Problema, kad tu įsivaizduoji, jog filosofija gali atsakyti į tokius klausimus, į kuriuos atsakinėja gamtamokslis.

O nesutarimas kyla dėl to, kam priklauso atsakinėti į klausimus, į kuriuos galbūt dar nėra atsakymo. Ir čia vėl problema, kad tu įsivaizduoji, jog tai, kas kol kas nežinoma (ar yra kiek paslaptingiau) - iš karto filosofijos jurisdikcija. Tačiau vien nežinomybė ar paslaptingumas, nepakeičia klausimo principo.

[a.t.sielis]

Mokslas negali atsakyti į tokius klausimus, į kuriuos atsakinėja filosofija.

Spaudžiam dešinę dėl to, kad pripažįsti akivaizdžią tiesą.

Problema, kad tu įsivaizduoji, jog filosofija gali atsakyti į tokius klausimus, į kuriuos atsakinėja gamtamokslis.

Nėra tokios problemos. Pvz. niekaip neįsivaizduoju, kaip filosofija galėtų išmatuoti šviesos bangų dažnį.

O nesutarimas kyla dėl to, kam priklauso atsakinėti į klausimus, į kuriuos galbūt dar nėra atsakymo. Ir čia vėl problema, kad tu įsivaizduoji, jog tai, kas kol kas nežinoma (ar yra kiek paslaptingiau) - iš karto filosofijos jurisdikcija. Tačiau vien nežinomybė ar paslaptingumas, nepakeičia klausimo principo.

"Filosofijos jurisdikcija" labai plati, nes ir gamtamokslis savo prielaidoms ir išvadoms nagrinėti neišvengiamai naudoja filosofiją. Todėl filosofija gali liesti/svarstyti visus dalykus be išimties (tam tikru kampu; bet tai nereiškia, kad gali užsiimti matuoti šviesos bangų dažnį), ko nepasakysi apie gamtamokslį, kuris užsiima tik kiekybiniais/pamatuojamais realybės aspektais.

Mano teiginiai būtų tokie:

1. Kai scientizmas teigia, kad tik gamtamokslio matuojama realybės pusė yra vienintelė tikroji, ir tik gamtamokslis teikia tikrą žinojimą, o kitos pažinimo formos yra niekai, tai visiškai klaidinga.

2. Filosofija ar tiesioginiu patyrimu prieinamas žinojimas apie realybę yra nei kiek ne mažiau patikimas ir tikras negu gamtamokslinės teorijos ir idėjos apie realybę. (Pvz. "aš matau saulę, kiti mato saulę, todėl saulė egzistuoja"; "jeigu matau tekstą knygoje, galiu daryti patikimą filosofinę išvadą, kad tą tekstą sukūrė žmogus")

3. Filosofija bei tiesioginiu patyrimu prieinamas pažinimas yra neišvengiamai platesnis ir geriau atspindintis visuminę realybę negu gamtamokslinės teorijos ir idėjos, kadangi gamtamokslis apsiriboja kiekybiniu dalykų aspektu, ir neturi priemonių tirti kitus realybės aspektus. Tuo tarpu tiesioginis patyrimas suteikia tiek esminį gamtamokslio nagrinėjamos sferos pažinimą (pvz. kad obuolys krenta - gravitacijos dėsnio esmė), tiek kokybinių realybės aspektų žinojimą, kuris gali būti nagrinėjamas ir sistematizuojamas filosofijos pagalba, tokiu būdu padaromas mokslišku.

---
Papildyta:

Dar keletas minčių apie tai, kaip filosofija (arba paprasčiau sakant, tiesiog mąstymas) gali teisėtai ir natūraliai kištis į gamtamokslio sritį ir tyrimus, arba neišvengiamai ten visados dalyvauja.

Gamtamokslio fazės:
1. Stebėjimas
2. Hipotezės, teorijos kūrimas
3. Eksperimentas, hipotezės/teorijos tikrinimas.

Taigi, visose fazėse filosofiškai galima nagrinėti arba mokslininkui pačiam reikia mąstyti, dirbti savo protu, ir žiūrėti kad viskas būtų logiška ir generuotų neiškreiptą pažinimą. Įvairiausi klausimai būna sprendžiami, ir gali būti nagrinėjami filosofiškai. Pvz. ar stebėjimas yra nuoseklus ir pakankamas sekančioms fazėms; ar iš viso vyko stebėjimas; kokia platesnė motyvacija pasirinkti tokį objektą ir kelti tokią, o ne kitokią hipotezę; kokios silpnos ir stiprios hipotezės ar teorijos pusės platesniame realybės kontekste; ar eksperimentas atitinka hipotezę ar teoriją; ir t.t. ir pan.

[a.t.sielis]

Scientizme remiamasi sampratomis,  kurios grindžiamos iš piršto išlaužtais scientizmo metafizinio pobūdžio postulatais, pvz.:

"tikrai egzistuojanti realybė yra tik ta, kuri matuojama kiekybiniais metodais, o kadangi filosofija ar teologija negali daug prisidėti prie kiekybinių matavimų, tai reiškia, kad filosofija ar teologija beveik nieko nesako apie realybę, niekuo neprisideda prie tikrosios realybės pažinimo".

Iš piršto laužtas postulatas pažymėtas kursyvu.

Viskas pasidaro tarsi labai aišku ir paprasta. "Gamtamokslis - jėga!", galima aiškiai skirti, kas yra niekai, o kas turi pagrįstumo. Ką patvirtina gamtamokslis turi pagrįstumo, o visa kita - niekai.

Bet filosofinė intuicija greitai pagauna, kad tai turi panašų "kvapelį", kaip ir "Vokietija aukščiau visko", arba "arijų rasė stipriausia ir nugalės". Ten irgi viskas labai aišku ir paprasta - yra arijai ir ne arijai, vieni nieko verti, o kiti turi būti nugalėtojai.

Akivaizdi scientizmo problema ta, kad jis negali niekaip gamtamoksliškai patvirtinti savo postulato, taip kaip ir arijų rasės pranašumo teorija neturėjo jokio patvirtinimo. Iš kur jie žino, kad tikrai egzistuojanti realybė yra tik ta, kuri matuojama kiekybiniais metodais? Jie nežino, tiesiog susikuria tokį teiginį.

Kas nors gali pasakyti: tik ta realybės dalis, kuri yra pamatuojama, gali būti pažįstama sistemišku ir pastoviu būdu (objektyvusis pažinimas), nes matavimų ir skaičių nepaneigsi ir nesufalsifikuosi, matuodamas nesuklysi, skiriasi tik matavimo tikslumas, todėl tik tai yra patikimas ir pastovus žinojimas.

Bet filosofiškai įsigilinus į klausimą, galima pamatyti, kad gali būti visiškai atvirkščiai. Įmanoma situacija, kad pastovus ir patikimas gali būti tik tas žinojimas, kuris turi amžinumo ir betarpiško atsiskleidimo pažinėjo sąmonėje bruožus; tuo tarpu begalinėje ir be galo sudėtingoje kosmoso sistemoje esančių dalies laikinų objektų matavimo būdu susiformuotas žinojimas išlieka pririštas prie laikinumo, dalinumo, išoriškumo, priklausomybės nuo išorinių instrumentų. Tokiu būdu, jis gali būti kvalifikuojamas kaip iš esmės nepatikimas (jo patikimumas tik sąlyginis, ir galiojantis ribotai) ir nepastovus.

Kalbant apie subjektyvų patyrimą, tiek kiekybinių, tiek kokybinių visatos aspektų patyrimų atskirų subjektų sąmonėje įvairovė ir unikalumas (nesutapimas) neįrodo, kad tokiu būdu gaunamas žinojimas yra nepatikimas ar negaliojantis.

Greičiau atvirkščiai, turint galvoje realybės platumą (begalinumą), subjektyvių patirčių išsisklaidymas leidžia pažinti daugiau realybės, neužsiciklinant ant statiškų, kiekybiškai matuojamų realybės bruožų.

Čia panašiai kaip pliuralizmo ir diktatūros priešprieša. Diktatūroje yra vienas vadas, viena prievartinė "tiesa" arba ideologija. Pliuralizme - nuomonių įvairovė. Tai kiekybinis realybės pažinimas, "viena tiesa", gamtos mokslų žinija, prie kurios kiekvienas gali prisijungti per instrumentinius matavimus, scientizmo teigimu yra vienintelis tikras realybės atspindys. Bet akivaizdu, kad jis yra visiškai susiaurintas ir apribotas, tarsi prievartinis vienos partijos politikoje įtvirtinimas diktatoriškoje valstybėje. Tuo tarpu subjektyvių patirčių (įvairiausių realybės kokybių patyrimai) ne pilnai sutampa, tarsi nėra "viena tiesa", bet būtent tas gebėjimas unikaliai ir vienetiniais būdais "matuoti realybės kokybes" tarsi n-tuoju laipsniu padidina bendras pažinimo galias, kur n būtų pažinėjų skaičius, ir išskirti tiek tas kokybes, kurių patyrimas visiškai sutampa, tiek tas, kurios neturi sutapti iš principo.

O.k., galima sakyti, visa tai tik teoriniai išvedžiojimai. Bet..., visa žmonijos istorija, daugybė faktų, kurių dalį nagrinėja ir anomalija.lt svetainė bei forumas yra neatremiamas patvirtinimas to, kad situacija yra būtent tokia. O scientizmas tėra viena iš emocinio ir protinio neigimo apraiškų, verta ne ką daugiau pagarbos ir pripažinimo, kaip koks nors egzotiškas solipsizmas.

Yra dar vienas svarbus dalykas, kuris paprastai susiveda į trumpą teiginį, kad "jeigu mintis, scientizmo teigimu, yra iliuzinis reiškinys, tai gamtamokslis, kuris taip pat yra minties darbas, irgi yra iliuzinis reiškinys". Tuo pačiu ir visiškai nepatikimas.

Aukščiau buvo paliesti "pliuralistinio" įvairių subjektų patiriamo pažinimo bruožai. Reikia suprasti, kad mokslininkų protinė veikla priklauso šiai neapribotai kategorijai, kuri aprėpia tiek subjektyvumą, tiek objektyvumą, nes mokslininkai patys yra subjektai, veikiantys lygiai taip pat kaip ir visi kiti pažinėjai. Taip kaip visos patirtys persidengdamos sukuria bendrą visiems patirtį, taip ir mokslininkų patirtys jų tyrimuose ir matavimuose persidengdamos sukuria bendrą "moksliškos patirties" sferą. Mokslo sferai būdinga tik tai, kad mokslo metodas užtikrina, kad mokslininkų patirtys bus visados persidengiančios. Bet metodiškai užtikrintas "persidengiamumas" niekaip nesuteikia "moksliškai patirčiai" didesnių esminio patikimumo (ne matavimų patikimumo, bet realybės pažinimo patikimumo) ar tikrumo bruožų negu patirčiai apskritai.

Visų pirma dėl to, kad persidengiamumas nėra būdingas tik "moksliškai patirčiai". Jis būdingas visoms patirtims, tik jo būna daugiau arba mažiau.

Antra, dėl to, kad kitose srityse, pvz. dvasingume ar religijoje, filosofijoje, taip pat naudojamas metodas, kai remiamasi tik persidengiančiomis patirtimis, ir išeliminuojama dalis patirčių, kurios nepersidengia.

[.L.U.T.H.O.R.]

Ką tu čia bandai įrodyt kapodamas tą scientizmą? Tipo sugriaut scientizmą kaip netinkamą  ideologiją? Kam? Vistiek bus žmonių ratas, kurie palaikys šią idealogiją, kaip ir kokį kreacionizmą palaiko Ar tau čia tiesiog tokia "dvasinė masturbacija" patinka?

O kad būtų labiau į temą tai aš asmeniškai nepalaikau, scientizmo ideologijos

[a.t.sielis]

Na, kaip sakoma, kažkur turi būti išdėstyta išsamiai, kas per problema su tuo "mokslas neįrodė, todėl netikra". Kol kas lyg tai nebuvo iki tokio detalumo filosofiškai išnagrinėta forume.

Dabar turėsim du "pradžiamokslius", vieną kurį parašė Teroras http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2406.msg42240#msg42240 , antrą - šitą diskusiją apie scientizmą. Kad nereiktų kiekvieną kartą gadinti klaviatūros, tauškinant eilinį paaiškinimą.

Gal mažiau bus rėkaujančių absurdus. O kad jų bus, tai tegu būna, tegu tik neįkyri.

[gidas]

...nebuvo iki tokio detalumo filosofiškai išnagrinėta forume.

Hm..., betrūksta tik "...ir korektiškumo..." . Aršus antiscientizmas (vos ne antisemitizmas - sorry) - prasta nuostata. Panašu į paties Vokietiją - ta proga taikus muzikinis pasažas

https://www.youtube.com/watch?v=7tHc9xWhFH4

Gal mažiau bus rėkaujančių absurdus. O kad jų bus, tai tegu būna, tegu tik neįkyri.

Čia aišku - .

[a.t.sielis]

Tai kad nėra čia nieko aršaus. Tos pačios senos banalybės, kurias ir taip visi žino. O kad scientizmas užknisa juodai, tai čia nieko keisto. Adekvati situacija.

[a.t.sielis]

Edward Fezer:

Racionalus pirminių mokslo prielaidų tyrinėjimas natūraliai, tradiciškai buvo laikomas esantis filosofijos kompetencijoje. Be to, filosofija nagrinėja ne tik pirmines prielaidas. Yra ir klausimas, kaip interpretuoti tai, ką mokslas sako mums apie pasaulį. Pavyzdžiui, ar pasaulis fundamentaliai sudarytas iš substancijų ar įvykių? Ką reiškia būti "priežastimi"? Ar yra tik vienos rūšies priežastys? (Aristotelis laikė, kad yra mažiausiai keturių rūšių priežastys.) Kokia yra universalių koncepcijų, kurias mini moksliniai dėsniai, tokių kaip kvarkas, elektronas, atomas ir t.t. - esmė, o taip pat kokia apskritai kalbos esmė? Ar jos egzistuoja virš tų dalykų, kurie jas sukelia? Moksliniai atradimai gali nušviesti tokius metafizinius klausimus, bet jokiais būdais negali pilnai į juos atsakyti. Ir jeigu mokslas neišvengiamai priklauso nuo filosofijos ir pagrindžiant jo pirmines prielaidas, ir interpretuojant jo rezultatus, scientizmo klaidingumas atrodo dvigubai užtikrintas. Konservatizmo filosofas John Kekes (pats pripažintas sekuliaristas, kaip ir Derbyshire ir MacDonald) daro išvadą: "Todėl, filosofija, o ne gamtamokslis, yra stipresnis kandidatas būti pačia racionalumo paradigma."

[a.t.sielis]

Edward Feser:

Modernus mokslas iškilo didele dalimi iš praktinio, politinio reikalo - padaryti žmones "gamtos valdovais ir savininkais" (kaip sakė Decartes), ir pagerinti "žmogaus naudą ir galią" per "mechaninius menus" arba techologiją (Francis Bacon žodžiais). Šis tikslas galėjo būti išpildytas tik susikoncentruojant ties tais gamtinio pasaulio aspektais, kurie pasiduoda griežtam numatymui ir kontrolei, o tai savo ruožtu reikalavo kiekybinės metodologijos, taip ir matematika pradėta laikyti kalba, kuria parašyta "gamtos knyga" (kaip sakė Galileo). Tačiau mūsų paprasta, kasdieninė patirtis yra ištisai kokybinė - patiriame spalvas, garsus, šilumą ir šaltį, tikslus ir prasmes.

Kaip turėtume suderinti šį visiems žinomą pasaulio "pasireiškiantį vaizdą" su kiekybiniu "moksliniu vaizdu" (pasiskolinant filosofo Wilfrid Sellars garsią perskyrą)? Atsakymas toks, kad jie negali būti suderinti. Taip visiems žinomas, kokybinis "pasireiškiantis vaizdas" pradėtas laikyti tik "atrodymo" pasauliu, o naujasis kiekybinis "mokslinis vaizdas" vieninteliu perduodančiu "realybę". Pirmasis iš naujo apibrėžiamas kaip "subjektyvus" - spalva, garsas, šiluma, šaltis, prasmė, tikslas, ir kiti panašūs dalykai, kaip bendrai suprantama, egzistuoja tik prote. "Objektyvi" realybė, atskleidžiama mokslo ir apibūdinta matematine kalba, buvo laikoma pasauliu sudarytu iš bespalvių, begarsių, bereikšmių dalelių, kurios juda. Arba geičiau, jeigu spalva, temperatūra, garsas ir panašūs dalykai turi būti laikomi egzistuojančiais objektyvioje realybėje, jie turi būti iš naujo apibrėžti - šiluma ir šaltis iš naujo suprasti per molekulinį judėjimą, spalva per fotonų atsispindėjimą tam tikrais bangų dažniais, garsas per slėgio bangas, ir taip toliau. Tai ką bendras supratimas (common sense) apibūdina "šiluma", "šalčiu", "raudona", "žalia", "garsu", etc. - kaip dalykai jaučiami, atrodo, girdimi, ir t.t. sąmonės patirtyje - atkrenta kaip vien tik proto projekcijos.

<...>

Sekant scientizmo logika, ji priveda prie "eliminatyviai materialistiškos" pozicijos, kur žmogaus protas pats tampa fikcija - kad nėra tokių dalykų, kaip galvojimas, patyrimas, valia, norėjimas, ir taip toliau. Ši pozicija yra ne tik nenuosekli, bet ir pakerta paties mokslo - dėl kurio scientizmas tvirtina kovojąs - galimybę kaip tokią.

Kodėl kam nors galėtų būti patrauklus toks keistas ir bukas požiūris? Atsakymas, perfrazuojant Ludwig Wittgenstein pastabą kitame kontekste, būtų toks - kad "paveikslas mus įkalina" ("a picture holds us captive"). Užhipnotizuoti modernaus mokslo prognozavimo ir technologinės sėkmės, į kurią iki tol nebuvo nieko panašaus, dabartiniai intelektualai prieina išvados kad scientizmas turi būti tiesa, ir taip bet kas, kas seka iš scientizmo - kad ir kaip tai būtų fantastiška ar iš pažiūros nenuoseklu - taip pat turi būti tiesa. Bet tai paprasčiausias sofizmas [vingrybė, prasimanymas]. Jeigu tam tikras gamtos tyrinėjimo metodas suteikia mums didelį prognozavimo ir technologinės galios laipsnį, viskas, ką tai parodo, yra tik tai, kad tas metodas yra naudingas turint reikalų su tais realybės aspektais, kurie gali būti numatyti ir kontroliuojami. Tai neparodo, kad šie aspektai išsemia gamtą, ir kad natūralusis pasaulis nėra niekas daugiau, kaip tik tai, ką atskleidžia šis metodas. Tai neparodo ir to, kad nėra kitų racionalių priemonių tirti realybę negu tos, kurios apima empirinę prognozę ir kontrolę. Daryti priešingą prielaidą reiškia klaidingai leisti metodui diktuoti kas laikoma realybe, vietoje to, kad leisti realybei apspręsti, kurie metodai yra tinkami ją studijuoti. Jeigu infraraudonojo naktinio matymo akinių dėvėjimas man leidžia patirti tam tikrą pasaulio dalį tikrai gerai, iš to neseka, kad pasaulis yra vien tik tai, ką patiriu per tuos akinius, arba kad tiriant realybę racionalūs  yra vien tik akinių dėvėjimo metodai.

Kad pasaulis yra kažkas daugiau negu scientizmas leistų manyti akivaizdu iš to, kas jau pasakyta. Bet tai akivaizdu ir iš paties mokslo pareiškimų. Panagrinėkim šią Bertrand Russel pastraipą (o tai dar vienas sekuliarus mąstytojas, visiškai nemotyvuojamas simpatijos religijai):

Ne visada suvokiama kokia nepaprastai abstrakti yra informacija, kurią teikia teorinė fizika. Ji išguldo tam tikras fundamentalias lygtis, kurios leidžia jai tvarkytis su logine įvykių struktūra, tuo pat metu paliekant visiškai nežinomą įvykių, kurie turi tą struktūrą, vidinį pobūdį. Mes žinome vidinį įvykių pobūdį tik tada, kai jie mums nutinka. Visiškai niekas teorinėje fizikoje neįgalina mūsų sakyti ką nors apie įvykių pobūdį kažkur kitur. Jie gali būti tokie, kaip įvykiai kurie nutinka mums, arba jie gali būti visiškai kitokie griežtai neįmanomais įsivaizduoti būdais. Viskas, ką fizika duoda mums yra tam tikros lygtys, kuriose apibūdinamos jų pokyčių abstrakčios charakteristikos. Bet kas gi yra tai, kas keičiasi, ir kas keičia tuos dalykus nuo pradinės būsenos į tolesnę - dėl to fizika tyli. (My Philosophical Development, p.13)

http://www.thepublicdiscourse.com/2010/03/1184/