Sielos savybės, egzistavimo įrodymai

[idenmeyou]

Žiūrint, kuriais įrodymų šaltiniais remsimės. O čia kaip tik tema, kurioje bandoma nagrinėti kelis įrodymų šaltinius.

Tikrai nėra įrodyta, jo labiau, kad siela yra ta sąvastis kaip savasis aš, gryniausias aš sakykime, be jokiu fizinių apdarų( raumenų, kaulų ir t.t.) Visada atsiranda tokių įvairių tyrėjų, autorių straipsnių, kurie patenka į įvairias svetaines, laikraščius ar net knygas, nors realiai jų eksperimentai nuolatos būna su trūkumais ir rimti mokslininkai į tai net nežiūri.

Gal būt taip ateityje visi tikintys siela, bei jos pasakiška veikla atrasite jos veikimo principus ar ją pačią, bet po kol kas jos taip ir nerado.

[gidas]

Išeinant iš temos, reik po svęs palikti tvarką - pastebėjau, kad 2 mano žinutė nelabai aiški...
Patikslinsiu - pirmoje 2 žinutės eilutėje turima omeny 1 žinutė.
Tai tiek.

[Vytautas]

Gal būt taip ateityje visi tikintys siela, bei jos pasakiška veikla atrasite jos veikimo principus ar ją pačią, bet po kol kas jos taip ir nerado.

Nemanau kad moksliniu keliu įmanoma pažinti anapusinį pasaulį tame skaičiuje ir sielą. Kaip jau ne kartą minėjęs ne mes situacijos šeimininkai ir tiesiog jokiais tyrimai neįmanoma nieko nustatyti. Anas pasaulis nesukuria, nesuteikia tokios galimybės. Tuo labiau kad panašu ir laiko egzistuoti šiai civilizacijai liko ne marios. Iš kitos pusės man individualiai tiesiog nelikę jokių klausimu kas ir kaip tiek su siela, tiek su kūrėjais, tiek su anapusiniu pasauliu. Tam tikra vienkartinių patirčių seka ir viskas aišku. Kiti žmonės taip pat gavę keistų patirčių ir susiformavę atitinkamą supratimą kurį įforminę religijose. Bet viskas kinta. Ne būtinai senos patirtys atitinka dabartines realijas. Kažkada ir mano patirtys gal pasens.

[idenmeyou]

Viską galima pažinti mokslu, tik tam tikru žmonijos laikotarpiu žmonių pažinimo norai lenkia jų galimybės. Kaskart išradę naują daiktą ar įgavę naujas žinias mes susiduriame su nauja nežinomybe, norime suprasti daugiau. Kur kas lengviau yra viską ko nesuprantame priskirti kitam pasauliui ir kalbėti, kad tai ne mūsų suvokimui, bet jei remsimės tokiu požiūriu niekada nieko taip nesužinosime, geriau bandyti aiškintis ir klysti, nei visai nebandyti. Riba tarp šio pasaulio ir kito yra brėžiama tada, kai nesuprantame tam tikrų reiškinių, keistų nutikimų, bet tie nesuprantami reiškiniai juk pasireiškia čia žemėje, mes būdami žmogiškuoju pavidalu apie juos mąstome, tad ir reiškiniai yra susiję su šiuo pasauliu.

[Vytautas]

Bet kuriuo atveju mokslas tyrinėja tik "mechaninę" dalį. Kad ir mano atveju. Unikalus atvejas. Sveikas žmogus patekęs į komos būseną. Atrodytų turėtų būti įdomu. Bet praleido pro visus turimus prietaisus. Jie rodo kad sveikas. Ir viskas. Tyrinėjimas pasibaigė. Be to tos srities specialistai man pasirodė visiškai nieko verti. Tiesiog jie absoliučiai nieko nežino. "Mechaniką" galima tyrinėti kiek nori bet ano pasaulio per tai niekaip nepasieksi. O čia kalba eina apie anapusinio pasaulio tyrinėjimą, bet tam nėra jokių mokslinių priemonių. Iš tikro iš ano pasaulio aš buvau valdomas šiame pasaulyje. Bet tai tik mano asmeninės anapusinio pasaulio pažinimo problemos. Ir skirta tik man individualiai. Jokiam mokslui tai visiškai neįdomu ir nepasiekiama. Net jei ir domėtųsi į tą procesą niekaip negalėtų įsiterpti. Ką galima pažinti ir ko ne labai aiški takoskyra. Nematau jokių perspektyvų kad šiuo atveju kas pasikeistų.

[idenmeyou]

Nematydami moksle perspektyvų dar dabar mirtumėme nuo nereikšmingų ligų, kurios jau seniai yra išgydomos ir turbūt būtumėm pasilikę prie tamsaus žmonių mąstymo. Bet kokiu atveju visa įranga, žinios turime mokslo dėka, o ne kažkokių antgamtinių dalykų. Apie komas irgi yra mokslinė išvada, visus tuos OBE, tai nėra prasimanymai, bet ir tikrai ne tą ką galvoja, jog išeina iš kūno, tikrai taip nėra. Vienintelis kelias į kažką daugiau tai mokslas, taip tu gali atmesti mokslą, jo nepripažinti ir gal būt net tapti šventuoju, bet tuo pačiu tampi buku-šventuoju, nes norint pajusti pasaulio grožį reikia jį ir pažinti.

[Vytautas]

Kai žinai kad esi nemirtingas visiškai kita prasme nelabai svarbu kaip ilgai čia gyvensi nes vis tiek neišvengiamai teks mirti.  Šitas automobilis tiesiog susidėvės. Temt laiką renovuotam ir gan nepatogiam variante taip pat nėra prasmės kada gali turėti visiškai naują. Mokslo aš neatmetu, bet civilizacija tampa labai pažeidžiama ir išnykstanti. Kad ir dėl saulės pliūpsnio ima ir dingsta visa elektra. Ko bus vertas mokslas didžiajai daugumai gyventojų. Jie tiesiog išmirs iš bado, o mokslas niekuo nepadės. Taip kad gyvenimas ne natūraliai tai silpnumas. Bet gyvenam taip kaip yra. Visiškai nesvarbu kas bus rytoj. 

[a.t.sielis]

Gal būt taip ateityje visi tikintys siela, bei jos pasakiška veikla atrasite jos veikimo principus ar ją pačią, bet po kol kas jos taip ir nerado.

Gali būti, kad yra didžių sielų, kurios pilnai save pažino, atrado sielos veikimo principus ir ją pačią. Tai dvasinio suvokimo dalykas.

Tikrai nėra įrodyta, jo labiau, kad siela yra ta sąvastis kaip savasis aš, gryniausias aš sakykime, be jokiu fizinių apdarų( raumenų, kaulų ir t.t.)

Kaip nagrinėjame šioje temoje, empiriniai ir filosofiniai įrodymai yra, bet jie niekada nebus galutiniai, nes kalbame apie pačio tiriančiojo, įrodančiojo, patiriančiojo egzistenciją, patį pirminį dalyką. Neįmanoma užčiuopti pirminio dalyko antriniu dalyku, kuris kyla iš to pirminio dalyko. Tu giliai mąstai, kai pasistengi, tai jeigu pamąstysi, suprasi šių reikalų specifiką. Pirminis dalykas suvokiamas savo paties lygyje, arba su dar aukštesnio lygio pagalba.

[idenmeyou]

Gali būti, kad yra didžių sielų, kurios pilnai save pažino, atrado sielos veikimo principus ir ją pačią. Tai dvasinio suvokimo dalykas.

Kaip supratau tu kalbi apie asmenis, kurie šioje žemėje gyvena dvasišką gyvenimą ir yra auštesnioje dvasinio lygio pakopoje, bet kodel jie ir toliau įstrige į savo fizinius kūnus, protus, bei tas pačias jėgas, kuris veikia tiek žemę, tiek visatą.

Kaip nagrinėjame šioje temoje, empiriniai ir filosofiniai įrodymai yra, bet jie niekada nebus galutiniai, nes kalbame apie pačio tiriančiojo, įrodančiojo, patiriančiojo egzistenciją, patį pirminį dalyką. Neįmanoma užčiuopti pirminio dalyko antriniu dalyku, kuris kyla iš to pirminio dalyko. Tu giliai mąstai, kai pasistengi, tai jeigu pamąstysi, suprasi šių reikalų specifiką. Pirminis dalykas suvokiamas savo paties lygyje, arba su dar aukštesnio lygio pagalba.

Bet tai visada veda tik į savo subjektyvų požiūrį. Tas pats kas galiu žiūrėti į saulę ir kiek bežiūrėsiu mano patyrimu ji atrodys geltona, bet paslaptis ta, kad ji yra balta ir patyrimas neteisingas.

Kai mokslininkai ištiria kažkokį objektą ir atranda jo savybės visada atsiras kalbų, kad apie jį kažko dar nežinome, liks kažkas mistiška, neištirta. Kai žmonės patiria dvasinius nušvitimus, tai jau tada tai buvo dvasingumo lygio viršūnė ne kas kitas, pagal juos nebėra jokios mistikos, nors reiškinio mūsų gyvenamoje visatoje kažkokiais jėgos ar energijos apibūdinimais, paskaičiavimais negali pasakyti nei vienas, žinoma tada yra ginamasi taip, kad visi dvasiniai nušvitimai, siela yra aukščiau viso to ir lyg gali nepaisyti tų fundamentalių jėgų, bet dar nėra nei karto kažkas kokio nors objekto, kuris nepaisytų visatos jėgų.

[a.t.sielis]

kodel jie ir toliau įstrige į savo fizinius kūnus, protus, bei tas pačias jėgas, kuris veikia tiek žemę, tiek visatą.

Tie, kurie yra tobuli, nėra įstrigę - jie bet kada gali išeiti savo valia. Bet jie čia pasilieka, nes turi gailestingumo šio pasaulio gyvoms esybėms, ir nori atlikti tarnystę Aukščiausiajam, padėdami kitiems siekti to paties dvasinio tobulumo, rodydami pavyzdį. Tobula asmenybė neturi materialaus proto, yra visažinė ir visagalė.

Kai mokslininkai ištiria kažkokį objektą ir atranda jo savybės visada atsiras kalbų, kad apie jį kažko dar nežinome, liks kažkas mistiška, neištirta. Kai žmonės patiria dvasinius nušvitimus, tai jau tada tai buvo dvasingumo lygio viršūnė ne kas kitas, pagal juos nebėra jokios mistikos, nors reiškinio mūsų gyvenamoje visatoje kažkokiais jėgos ar energijos apibūdinimais, paskaičiavimais negali pasakyti nei vienas, žinoma tada yra ginamasi taip, kad visi dvasiniai nušvitimai, siela yra aukščiau viso to ir lyg gali nepaisyti tų fundamentalių jėgų, bet dar nėra nei karto kažkas kokio nors objekto, kuris nepaisytų visatos jėgų.

O ką pasakytum apie patį mokslininką, kuris tiria tuos visus objektus, kurie priklauso nuo visatos jėgų? Jis tiria visa kita, vadinasi, yra aukščiau už tuos tiriamus dalykus, savo valia, savo protu, ir visgi, negeba ištirti savęs tais pačiais metodais, kuriais tiria objektus ir gamtos jėgas. Tai kaip su pačiu tyrėju? Viskas tiriama, bet ką galima pasakyti apie tą, kas tiria? Ar jo atžvilgiu ekstrapoliuosim jo tyrimo objektų savybes?

[idenmeyou]

Tie, kurie yra tobuli, nėra įstrigę - jie bet kada gali išeiti savo valia. Bet jie čia pasilieka, nes turi gailestingumo šio pasaulio gyvoms esybėms, ir nori atlikti tarnystę Aukščiausiajam, padėdami kitiems siekti to paties dvasinio tobulumo, rodydami pavyzdį. Tobula asmenybė neturi materialaus proto, yra visažinė ir visagalė.

Abejoju ar nuolatos išeinant iš kūno būtų nepažeidžiamas organizmas, jo labiau siela trumpam išeina, o kūnas lieka šalti, irti. Kaip jie vienu metu gali būti ir visagaliais ir kažkam tarnauti, aukščiausiajam, jei tos esybės yra visagalės atitinkamai turi pranokti patį aukščiausiąjį. Negali būti kelių visagalių. Jei jie bus identiški, tokie pat galingi, tai kažkuris iš jų negalėtų sunaikinti to kito, kas pabrėžia, kad trūksta sakykime smarvės, galios.

O ką pasakytum apie patį mokslininką, kuris tiria tuos visus objektus, kurie priklauso nuo visatos jėgų? Jis tiria visa kita, vadinasi, yra aukščiau už tuos tiriamus dalykus, savo valia, savo protu, ir visgi, negeba ištirti savęs tais pačiais metodais, kuriais tiria objektus ir gamtos jėgas. Tai kaip su pačiu tyrėju? Viskas tiriama, bet ką galima pasakyti apie tą, kas tiria? Ar jo atžvilgiu ekstrapoliuosim jo tyrimo objektų savybes?

Mokslininkas atlieka greičiausiai visiškai nereikšmingą vaidmenį, bet kokiu atveju nesvarbu, kurią jėgą jis tirs, visvien jis išliks stebėtoju. Jis negali tų jėgų valdyti, koreguoti ar esamas pakeisti kitomis. Visada jis būna tik stebėtojas ir jo pozicija yra hierarchiškai žemesnė nei visatos jėgų. Jis jėgas tik stebi, bet jų nekeičia, tuo tarpu jis jėgos yra veikiamos nuolatos, negali tam pasipriešinti, kad ir kaip norėtų, tad žmogus lieka žemiau už visatą.

Žinoma ir tas pats mokslininkas kurdamas teorijas ar naujas išvadas pateikia savo subejktyvią nuomonę, skirtumas tarp mokslininko ir to nušvitusiojo tas, kad nušvitęs dvasingasis remiasi jausmų patirtimi, tai ką jis jautė jam aiškina apie pasaulį, o mokslininkas remiasi protu, loginiu mąstymų, gamtos, visatos mechaniniu darbu.

[a.t.sielis]

Jų visagalybė tapati Aukščiausiojo visagalybei. Aukščiausiasis yra tas, kuriam tarnauja visi, tiesiogiai ar netiesiogiai. Pvz. mes paklūstame gamtos jėgoms, o gamtos jėgos paklūsta Aukščiausiajam, todėl netiesiogiai mes paklūstame Aukščiausiajam. Tarp Aukščiausiojo ir Jo energijų, arba kitaip sakant, Jam tarnaujančių esybių, nėra atskirtumo, tai viena Absoliuti Tiesa (kas nepanaikina amžinų Aukščiausiojo ir kitų esybių individualumų ir egzistencijų). Pvz. mes nesame kažkas atskirto nuo Aukščiausiojo, nors mums ir atrodo, kad "Jo nėra", arba "Jis toli". Bet tai tik mūsų iliuzija, sąmonės miegas, nesusivokimas.

[Vytautas]

Nėra jokio išskirtinumo to kuris žino daugiau apie anapusinį pasaulį. Tik tiek kad žino daugiau ir tiek. Jokių privilegijų. Jokios tarnystės kūrėjams nereikia. Ar mes tarnaujam savo tėvams. Ar mes norim kad mūsų vaikai tarnautų mums. Atvirkščiai norim kad jie būtų laisvi nuo mūsų ir gyventų savo gyvenimą. Taip norim kad jiems sektųsi. Bet tai geriausiai užtikrinti nesikišant į jų gyvenimą. Šiaip viskas su anuo pasauliu yra paprasta ir logiška. Tiesiog dabar nėra tų beveik anapusinių jėgų kurioms būtų reikalinga mūsų energija per atsidavimą ir tarnystę. Todėl netinka klasikiniai supratimai apie anapusinį pasaulį. Jis paprasčiausiai ne toks ir neturi jokio ryšio su religijomis.

[a.t.sielis]

Klasikinius stereotipus - va, ką mums reiktų atmesti

Pagal tai, ką sužinojau iš dvasingumo studijų, tarnystė Aukščiausiajam visai ne tokia, kaip tarnystė šiame pasaulyje. Ji panaši į draugo bendravimą su draugu, ar įsimylėjimo būseną, kai mylimas asmuo visa dūšia matomas kitokiu žvilgsniu, ir norima viską padaryti, kad jis būtų laimingas. Kodėl meilė šiame pasaulyje tokia trokštama? Nes tame yra gyvenimo ekstazė, tai geriausias "narkotikas". Tame yra džiaugsmas, pasitenkinimas, ne iš to, kad esi egoistiškas, bet iš atvirkščio dalyko - kad paskiri visą save kitam, kad skęsti jausmų jūroje, kas suteikia geriausią gyvenimo skonį. "Jaučiu, kad gyvenu", sakoma tada. O viskas, kas šiame pasaulyje, netobulai atspindi Dvasinį Pasaulį. Viskas kyla iš Absoliuto, jame yra visi pradai. Tas, kas čia yra skurdu, netobula, problemiška (kad ir tie patys šio pasaulio bendravimai), Absoliuto pasaulyje - pilna, tobula, ir milijonus kartų intensyviau.

Visi šiame pasaulyje vienokia ar kitokia forma vaikosi meilės, ryšio, bendravimo. Todėl, galim kalbėti ką užsimanom, bet gyvenimas viską pats įrodo savo paties realiu veikimu, ir gali lengvai paneigti mūsų žodžius, įtvirtindamas tikrąją tiesą.

[idenmeyou]

Kalba vyksta apie kūrėją, kurio net nenutuokiame koks jis ir ko jam reikia, o kai kurie įsitikinę jo norais, apskritai kam visagaliui kažko norėti, jam nereikia galutinio rezultato, pasekmės, gatavo daikto, kad noras būtų patenkintas, kaip paprastam žmogui, jei jis visagalis užtenka vien pagalvoti apie tai ir turėtų jausti tą malonumą, kurio siekia.

Atsieli, kad gamtai, dėsniams paklūstame suprantame visi ir tai labai lengva pamatyti, tarkime aš atsistojęs imsiu ir neišskrisiu, nes tuoj pat mane paveiks žemės traukos jėga. Prieš daugų metų žmogui, kuris savo žiniomis mažai kuo skyrėsi nuo beždžionės visa tai atrodė mistiška, jis jokiu būdu nebūtų galėjęs paaiškinti tų jėgų, o jo labiau veikimo principo, detalių, kas jam būtų likę, tai vienintelė išeitis, kad tai kas jį laiko čia žemėje pritrauktą kažkokia paslaptinga,aukštesnė gyvastis, tarkime, kad ir tas pats Dievas, jo labiau senovėje tikrai mėgdavo žmones gamtos vaizdinius nesuprastus priskirti, pavadinti tam tikrais Dievais ir visa tai buvo iš to, kad tuo metu reiškiniai smarkiai pranoko žmogaus protą, patį mokslą.
Dievą tu įkiši kaip visos tos visatos galių valdytoją, programuotoją, bet jo mes nepastebime, taip gal būt jis nenori būti pamatytas mums, gal būt mes jo nesuprasime, bet kol jo negalime pamatyti, apie jį žinoti, jis neegzistuoja mūsų suvokime, jo nėra.