Dialogas su ateizmu

[a.t.sielis]

Pradėsiu atskirdamas du ateistų rangus. Yra „atsargieji ateistai" ir „totalitariniai ateistai".

Manau, yra daug rūšių ateistų. Yra "gal-ateistų" - "gal aš netikiu, gal aš ateistas", yra "įsižeidusių ateistų" - "mane vertė eiti į bažnyčią, man ten nepatiko, todėl aš ateistas", ir yra įsitikinusių ateistų, vieni iš jų agresyvesni, kiti nuosaikesni. Vienaip ar kitaip, įsitikinusiųjų ateizmas yra neigimas. Kai kurie ateistai gali konstruoti labai įmantrią sistemą, kaip jie neigia. Tai Vakarų kabinetinės filosofijos tradicija: visą gyvenimą neigti vieni kitų filosofijas.

Visas tavo pateiktas didelis „įrodymas" tik dar kartą patvirtina mano pateiktą apibūdinimą: sukuria holistinį modelį, kuriame kažko trūks

Na va, ir neigimo schemos. Bandykime aiškintis su jomis.

Tiek teistai, tiek ateistai turi pripažinti, kad kažkas iš viso egzistuoja, o ne niekas. Mažų mažiausiai, egistuoja stebimas pasaulis (kad ir kas jis būtų) ir jo priežastys. Taigi, ne niekas.  

Taigi, kai tik kalbame apie visumą, o visuma visgi egzistuoja - egzistuoja kažkas, o ne niekas, ir tas kažkas gali būti imamas domėn visas pilnumoje - tai tiek teistai, tiek ateistai siekia suprasti ir apibūdinti  visumą. Taigi, "holizmas", t.y. šiuo atveju mąstymas apie visumą ir siekimas ją pažinti, yra natūralus ir būdingas visiems. Pvz. fizikai bando sukurti "theory of everything".

Taigi, vienas priekaištas jau negalioja - holizmas yra neišvengiamas mąstant apie realybę. Ateistai-materialistai yra lygiai tokie patys holistai, kitaip jie nebūtų ateistai, o būtų agnostikai ir tylėtų - sakytų, "mes nieko nežinom apie realybę, apie visumą nemąstome (vengiame holizmo), ir nei neigiame, nei teigiame".

Ateistai-materialistai teigia, kad savaime egzistuojantis visų dalykų pagrindas yra materialaus ar beasmenio pobūdžio energija bei dėsniai. Teistai teigia, kad savaime egzistuojantis visų dalykų pagrindas yra dvasia, absoliutus asmuo, absoliutas, savyje koncentruojantis visas priežastis ir emanuojantis visas energijas: dvasines ir materialias.

Šioje ateistinėje-materialistinėje koncepcijoje laikoma, kad materialaus beasmenio pobūdžio energijos ir dėsnių pakanka atsirasti reiškiniams, tokiems kaip laikas, tam tikra tvarka ir pastovumas kosmose, kietas, skystas ir kiti materijos būviai, cheminės reakcijos, gamta, gyvybė, sąmonė, protas, suvokimai.

Tam, kad ši koncepcija galėtų būti nuosekli, kažkur tenka "išjungti" priežastingumo principą, kadangi, tokiems efektams beasmenių "neprotingų" priežasčių nepakanka. Nagrinėjant pagal priežasties-pasekmės ryšį, priežastyse turi būti ne mažiau galingos kokybės dalykų, kažko, kas sugeba formuoti tvarką, organizuoti sistemas, duoti žinojimo ir žinojimo turinių galimybes bei savybes, t.y. priežastyse turi būti sąmonė, protas arba jeigu netinka tokie įvardijimai, tai dar pranašesnės savybės, kurių neįmanoma įvardinti žmonių kalba, bet tai vis vien turi būti kaip  supersąmonė ir superprotas. Galima sakyti, "superpranašesnė kitokybė".

Taigi, savo koncepcijos silpną vietą, t.y. materialistiškai postuluojamo realybės pagrindo priežastinį nepakankamumą, jie sprendžia fraze "priežastingumas kažkurioje vietoje nustoja egzistuoti", ir tą vietą ar ribą brėžia kažkur tarp realybės atraminių beasmenių dėsnių/energijų ir jų konstruojamų reiškinių. Jų koncepcijoje, galutiniai reiškiniai turi priežastis, tiesiog priežastingumas esą kažkur giliau nutrūksta.

Praktiškai, norėdami būti nuoseklūs, jie turėtų pradėti neigti ir atraminių dėsnių egzistavimą, kadangi jeigu dėsniai nėra susieti su reiškiniais priežastiniu ryšiu, vadinasi, poveikio nėra, ir dėsnių egzistavimas jų sistemoje yra tik deklaratyvus, neturintis jokio veiksnumo.

Bet pasirodo, kad jų sistemoje gamtos dėsniai vaidina lemiamą vaidmenį, nes visos technologinės sėkmės ir gamtamokslis yra paremtas vien tik dėsnių atradimais.

Štai į tokią poziciją jie save įstūmę: ateizmui-materializmui kaip holistinei koncepcijai atraminiai realybės dėsniai nereikalingi, kadangi turi nebūti priežastingumo; o iš kitos pusės, be dėsnių ateizmas-materializmas yra niekas.

Taigi, (1) Jie neigia, (2) tada gauna savo koncepcijos nenuoseklumą, (3) kurį reikia užmaskuoti. Neigia asmenines realybės pagrindo savybes (1), tada pradeda neužtekti realybės pagrindo priežastinės-savybinės galios (2), tada tenka neigti priežastinius ryšius (3). Atrišus realybės pagrindą nuo dėsnių ir priežastingumo (3), turi gautis taip, kad realybės pagrinde yra energija, kuri bet kokiu nedėsningu ir nepriežastingu būdu gali sukelti tolesnę reiškinių grandinę, tame tarpe ir toliau sekantį priežastingumą. Čia ateizmas-materializmas papuola į savo pačių neigimo paneigimą: jeigu energija realybės pagrinde gali būti bet kokia, tai neišvengiama išvada yra ne ateizmas, o agnosticizmas. Taip pat tai yra tarsi magija ir stebuklas, jeigu energija taip nedėsningai ir nepriežastingai gali viską sukurti: "bet kas, bet kaip, iš bet ko". Ta energija yra kitokybė, kurios neįmanoma apibrėžti, ir kaip ji veikia, irgi neįmanoma apibrėžti. Jeigu bus įmanoma apibrėžti, vadinasi bus priežastingumas.

Iš tokio "kitokybės" agnosticizmo išeinant, matome, kad užtenka nustoti žodiškai deklaratyviai neigti realybės pagrindo sąryšį su toliau sekančiu priežastingumu (o tą sąryšį pati ateizmo-materializmo koncepcija neišvengiamai postuluoja savo sistemoje, tik privalo niekaip neapibrėžti ("magija")), ir bus akivaizdi jau išnagrinėtos sistemos išvada ir jos tapatumas teistiškai nagrinėjamai filosofinei koncepcijai: už priežastingos reiškinijos egzistuoja jos nepriežastingas pagrindas, kuriam neįmanoma primesti jokių apribojimų, riboti jo savybes. Teistinėje koncepcijoje, priežastys turi būti pakankamos, todėl realybės pagrindas turi neribotas absoliučias savybes, o ateistinėje-materialistinėje koncepcijoje, realybės pagrindas yra "atkirstas" nuo reiškinijos savybių (t.y. efektų), todėl yra nepriklausomas ir nepaklūstantis tų pačių efektų (t.y. žmonių) bandymams priskirti jam tik beasmenes savybes.

Na čia jau daug, manau, kol kas to užtenka, tolesnių tavo teiginių nenagrinėsiu. Suvirškinkim pirma šitą.

[klajunas]

Kaip ateistas gali teigti toki dalyka, juk jis netiki kad egizstuoja dievybes, o cia jau teigiama - "kažkas visiškai kita." Tai cia netiesioginis teigimas jog Dievas yra.

Gaunasi jog ateistas netiesiogiai teigia jog Dievas yra, o teistas tiesiogiai ir abudu sneka kad Dievas yra tik gincijasi del to kurio supratimas teisiginesnis jog Dievas yra.

Atsakydamas Mekabciel turiu priminti, kad žodis „dievas" turi apibrėžimą, tai nėra bet kas, „kažkas nepažinta ar nepažinu". Vikipedija pateikia tokį dievo apibrėžimą: „Dievas daugelyje religinių ir mitinių sistemų yra antgamtinė esybė, garbinimo ir tikėjimo objektas." Ateistai neigia ne kažkokią nepažintą pirminę priežastį, bet antgamtinę esybę, kuris su objektais įeiną į sąmoningą santykį, taip kaip žmogus. Ateistai neigia, kad yra tokia priežastis, nepažintoji visumos skylė ir kad ją reikia garbinti religine forma. Jie neigia, kad nepažintoji skylė „įsako", „pyksta", „svaidosi žaibais", „atleidžia", „baudžia", „džiaugiasi", „visagaliauja" žmogiškomis formomis ir t.t. Ir iš kitos pusės, kad žmogus turi „klauptis ant kelių", „atgailauti", „bijoti", „paklusti", „garbinti", „melstis", „laikytis visuotinybės skylės „įsakymų"", nes jeigu žmogus yra fantastinis stebuklas, tai toji įstabioji „Vieta" turi būti dar įstabesnė, nes kitaip nutrūks priežastinė grandinė. Todėl, kad atsiradimas įmanomas tik iš geriausio į blogesnį arba lygų, bet ne geresnį, nes kad sukurtum geresnį, neužtektų gebėjimų.

Taigi, vienas priekaištas jau negalioja - holizmas yra neišvengiamas mąstant apie realybę. Ateistai-materialistai yra lygiai tokie patys holistai, kitaip jie nebūtų ateistai, o būtų agnostikai ir tylėtų - sakytų, "mes nieko nežinom apie realybę, apie visumą nemąstome (vengiame holizmo), ir nei neigiame, nei teigiame".

Dabar apie „trukt už vadžių, vėl iš pradžių". Aš aiškiai apibrėžiau savo „atsargią" poziciją, o tu mane nori įtempti į savo holistinę žaidimų aikštelę. Bandai netgi pateikti, kad aš neigiu tokios aikštelės egzistavimą. Bet tai netiesa. Aš tavo aikštelės neneigiu, netgi žinau kaip šioje aikštelėje žaidžiama, bet aš čia žaisti nenoriu, nes manau, kad čia žaidimas neproduktyvus. Aš noriu dirbti tiesioginės patirties pasaulyje, po truputį plėsdamas žinojimą. Aš tokią poziciją renkuosi todėl, kad stengiuosi pažinimo klausime išlikti sąžiningas ir jeigu ko nors nežinau, tai taip ir sakau, o ne paistau nesąmones. Galima aišku bandyti užpildyti visą proto kibirą ir pažiūrėti kokią formą tas kibiras turi, bet deja ta substancija kuria užpildoma visuma yra oras. Manęs oro forma proto kibire nedomina, nes aš nelaikau, kad ji atitinka tikrąją visumą. Aš žiūriu kas man po nosimi - tikra substancija, galima sakyti materija. Paimu į ranką (instrumentą) ir čiupinėju, žiūriu kokios jos savybės. Ateistas gali žaisti ir taip, kaip teistas, jo aikštelėje, bet tai daro atsargiai, su išlygomis, be toli siekiančių išvadų, o jeigu kokias ir padaro, tai jos būna ne galutinės tol, kol šimtu proc. neįrodomos. Vien abstraktūs logizmai, nelaikomi galutiniais įrodymais.

jeigu energija realybės pagrinde gali būti bet kokia, tai neišvengiama išvada yra ne ateizmas, o agnosticizmas. Taip pat tai yra tarsi magija ir stebuklas, jeigu energija taip nedėsningai ir nepriežastingai gali viską sukurti: "bet kas, bet kaip, iš bet ko". Ta energija yra kitokybė, kurios neįmanoma apibrėžti, ir kaip ji veikia, irgi neįmanoma apibrėžti.

Apie agnosticizmą tu čia teisingai užsimeni, bet jis yra dalinis agnosticizmas, nes visi pažinėjai žino, kad mokslas galutinės išbaigtos teorijos neturi, galbūt neturės niekada. Bet yra praktinis kriterijus, kuris galimybių ribose išliekantį pažinimą daro prasmingu ir labai naudingu. Joks mokslininkas neabsoliutina savo teorijų. Teorijos absoliutinamos tik mokyklose, kur vaikai verčiami jas priimti negalvojant. Bet niekas neverčia daryti tą patį mokslininkų. Nes mokslininkai turi kurti, o tam jie turi mąstyti visiškai kitaip, nei tie, kurie užsiima tik praktiniais taikymais metodų, kurie buvo įrodyti kaip efektyvūs. Agnosticizmas yra dalinis ir apimties ir laiko prasme, nes istorijos eigoje žinių daugėja, pažinta sritis plečiasi. Tad svarbiausia - sąžiningumas. Vietoj bandymo įvilioti mane į savo visuotinybės žaidimų aikštelę, galėtum pabandyti atsistoti į daug teisingesnę poziciją, kuri teigia, kad viską reikia pradėti nuo to, kas akivaizdžiai duota. Paversti tai tikru pažinimu ir iš to pažinimo kylančia racionalia praktika. Bet visada reikia žinoti taisyklę, kurią galima pavadinti atvirkštinio atstumo kvadrato taisykle, kuri teigia, kad tuo didesnis atstumas nuo egzistencijos centro, tuo žinių substancialumas mažesnis, kol galiausia virsta tik galimybių visumomis, o galimybės - visiškomis neapibrėžtybėmis.

Pati didžiausia sąmonės kibiro ir jį užpildančio proto forma yra visiškas neapibrėžtumas. Jį galima mažinti, tačiau tai reikia daryti nuosekliai, žingsnis po žingsnio plečiant žinojimo ribas. Dabartinis modelis - nėra joks galutinis variantas, kuris atsako viską. Jeigu geriau pasidomėtum pavyzdžiui, fizika, tai tokio tvirtinimo niekur nerastum. Visumos ir visko teorijos tėra laikini teoriniai modeliai. Tai iš tikro dalinio nežinojimo fakto pripažinimas. Mokslas neneigia dalinio nežinojimo. Bet remiasi pirmiausiai į savo dalinį Žinojimą, kuris praktiškai patikrintas.

Teistinėje koncepcijoje, priežastys turi būti pakankamos, todėl realybės pagrindas turi neribotas absoliučias savybes, o ateistinėje-materialistinėje koncepcijoje, realybės pagrindas yra "atkirstas" nuo reiškinijos savybių (t.y. efektų), todėl yra nepriklausomas ir nepaklūstantis tų pačių efektų (t.y. žmonių) bandymams priskirti jam tik beasmenes savybes.

Tas fenomenas (žmogus) gali būti ne toks jau įstabus, tik labai mistifikuotas. Pavyzdžiui, sąmonė „negali" ? būti tik materijos „emergent feature", kai sumuojant paprastesnes dalis, gaunamas kokybinis šuolis. Tikrovėje ingredientai turi būti, bet fundamente jie gali būti nebūtinai aukščiausiose realizacijose, gali būti paprastose realizacijose, kaip „energijos", kurias tinkamai sujungus gaunamas kokybinis šuolis pradžios atžvilgiu. Aš netvirtinu kad taip yra, nes mokslas reikalauja įrodyti. Bet noriu pasakyti, kad logiškai nuosekli gali būti ir priešinga tavajai versija.

Galiausiai:
Kodėl ateistas atmeta dievo hipotezę. Todėl, kad tai yra per primityvus visuotinybės skylės apibrėžimas, nuplagijuotas nuo žmogaus atvaizdo. Nebandyk įvilioti manęs į savo žaidimų aikštelę, geriau bent kartą pabandyk atsistoti į manąją ir sukurti ką nors praktiškai veiksmingo. Ne vien pasakas kuriomis mulkinami naivūs žmonės.

[a.t.sielis]

Aš aiškiai apibrėžiau savo „atsargią" poziciją, o tu mane nori įtempti į savo holistinę žaidimų aikštelę.

"Atsargi pozicija" reiškia agnosticizmą, tada nėra ko ginčytis ir neigti. Baksnojimas į teistinės koncepcijos holizmą yra neigimai, jeigu užsiimi holistiniu neigimu, pats ateini iš agnostinės žaidimų aikštelės į holistinę ateizmo žaidimų aikštelę. Tą ir paaiškinau, ateizmas užsiimantis neigimu arba teigimu apie visumą, yra holizmas.

Aš noriu dirbti tiesioginės patirties pasaulyje, po truputį plėsdamas žinojimą.

Dirbk, argi kas tau trukdo dirbti? Ar tavo darbą sudaro teizmo neigimas?

ko nors nežinau, tai taip ir sakau, o ne paistau nesąmones

Tai ir laukiam pasakymo, kad "nežinai", o jeigu nežinai, tai apie ką ginčijamės?

Vien abstraktūs logizmai, nelaikomi galutiniais įrodymais.

Ką aš ir sakiau, vieną logiką gali nuginčyti kita logika, todėl kai kalbama apie realybės pagrindą, remtis loginiais samprotavimais ir ginčais yra bergždžia. Teistinė pozicija remiasi ne logika, o apreiškimu, ir tik tada parodo, kaip stebimas pasaulis derinasi su apsireiškusia realybe.

joks mokslininkas neabsoliutina savo teorijų.

Čia plojame ir pritariame. Galima tik to ir palinkėti, neužsiimti savo teorijų absoliutinimu, ir tuo būdu, likti agnostikais.

galėtum pabandyti atsistoti į daug teisingesnę poziciją, kuri teigia, kad viską reikia pradėti nuo to, kas akivaizdžiai duota.

Akivaizdžiai yra duoti du dalykai: pasaulis, kurį galime pačiupinėti, ir apreiškimas. Teistai priima juos abu, ateistai neigia vieną iš jų, o agnostikai antrojo nei priima, nei neigia, jie tiesiog nežino.

Pavyzdžiui, sąmonė „negali" ? būti tik materijos „emergent feature", kai sumuojant paprastesnes dalis, gaunamas kokybinis šuolis. Tikrovėje ingredientai turi būti, bet fundamente jie gali būti nebūtinai aukščiausiose realizacijose, gali būti paprastose realizacijose, kaip „energijos", kurias tinkamai sujungus gaunamas kokybinis šuolis pradžios atžvilgiu. Aš netvirtinu kad taip yra, nes mokslas reikalauja įrodyti. Bet noriu pasakyti, kad logiškai nuosekli gali būti ir priešinga tavajai versija.

Apie tai kalbėta kitoje temoje:

Įdomus A protingosios sąmonės išvedimas:

Kadangi B dalyje egzistuoja tokie efektai kaip protas ir sąmonė, tai protas ir sąmonė turi egzistuoti A dalyje.

Čia tas pats kas: kadangi B dalyje bebro kailis rudas, vadinasi A dalyje egzistuoja protas ir sąmonė, arba kadangi šiandien B griaudėjo perkūnija, vadinasi A egzistuoja protas ir sąmonė. Eilinis neįtikėtinas proto ir sąmonės sureikšminimas savo intuityviam įsitikinimui pagrįsti. Tiek čia tos kūrėjo filosofijos.

Ką mes žinome, gal sąmonė išvis yra lyg nesuprastas fokusininko triukas, gal ji neveikia taip laisvai kaip atrodo. Gal visos mūsų sąmoningos mintys ir tuo pačiu poelgiai, yra nulemiami vien tik nepriklausomų išorinių veiksnių, siekio išgyventi, vengti skausmo, maitintis, daugintis ir pan. Reikėtų nepamiršti, kad pasikeitus smegenų chemijai, keičiasi ir vidinis žmogaus pasaulis, išgyvenimai, jausmai, tad sąmonė neišvengiamai yra surišta su smegenimis. Ir jokie NDE dar tikrai neįrodė, kad tai kažkas atskiro. Be to, mes net negalime tiksliai pasakyti, ar sąmonė sąmonei lygi, t.y. ar tai, kaip vienas žmogus suvokia save lygiai taip pat suvokia ir kitas. Tad apie kokius dar loginius kūrėjo pagrindimus galime kalbėti, kokius dar A ir B kokybinius ryšius galime svarstyti, kai net B mums nežinomas.

Šiuo atveju, nesvarbu, kad kaip materialistai nežinome, kas yra sąmonė. T.y. kokios konstrukcijos rezultatas yra sąmonė. Svarbu, kad ji egzistuoja kaip efektas mums matomoje realybėje. Vadinasi, pirminė priežastis, kuri yra pranašesnė negu efektas, turi pranašesnę sąmonę. Ir nesvarbu, kokios konstrukcijos Absoliute rezultatas yra Jo sąmonė, bet jau pagrindėme ir įsitikinome, kad ji jame turi egzistuoti.

Kodėl ateistas atmeta dievo hipotezę. Todėl, kad tai yra per primityvus visuotinybės skylės apibrėžimas, nuplagijuotas nuo žmogaus atvaizdo.

Jeigu pripažįsti savo nežinojimą, tai šis teiginys yra tik nuomonė iš nežinojimo, spėlionė, tam tikra sąmokslo teorija. Tai nėra jokia tiesa nei argumentas.

[klajunas]

"Atsargi pozicija" reiškia agnosticizmą, tada nėra ko ginčytis ir neigti. Baksnojimas į teistinės koncepcijos holizmą yra neigimai, jeigu užsiimi holistiniu neigimu, pats ateini iš agnostinės žaidimų aikštelės į holistinę ateizmo žaidimų aikštelę. Tą ir paaiškinau, ateizmas užsiimantis neigimu arba teigimu apie visumą, yra holizmas.

Tavo klaidą parodyti labai paprasta. Kiekvienas pažinimas turi savo metodą, be metodo nėra pažinimo. Ir ateistas, net nežinodamas visumos, gali tyrinėti jos pažinimo metodą, kurį naudoja teistas. Jeigu įrodomas metodo klaidingumas, tai kliedesiais virsta ir to metodo rezultatai. Nes metodas yra ne kažkur anapus, jis naudojamas čia ir dabar, net galima pačiupinėti pvz. prijungus daviklius prie smegenų arba išanalizavus logikos formulių notacijas.

O "apreiškimas" kaip metodas... atleisk bet juokini rimtus žmones 

[a.t.sielis]

Kiekvienas pažinimas turi savo metodą, be metodo nėra pažinimo. Ir ateistas, net nežinodamas visumos, gali tyrinėti jos pažinimo metodą, kurį naudoja teistas.

Gali, kodėl ne, tam gi tie metodai ir pristatomi bei paaiškinami, kad visi galėtų ištirti ir nuspręsti, ko tai verta.

Jeigu įrodomas metodo klaidingumas, tai kliedesiais virsta ir to metodo rezultatai.

Ar kas įrodė klaidingumą?

O "apreiškimas" kaip metodas... atleisk bet juokini rimtus žmones 

Apreiškimas yra svarbiausias pažinimo metodas. Kadangi kalbame apie realybę, kuri pranašesnė ir neapčiuopiama, "tolima", t.y. nutolusi kaip pirminė priežastis, o šio pasaulio žmonės, kaip žinome, net savo pačiupinėjamos sferos negali ištirti, ką kalbėti apie žingsnį toliau, kur yra priežastys, tai kad ją pažinti, kiti "aukštyneigiai" metodai neveikia. Viršijanti tikrovė gali tik pati save apreikšti, žmogaus protas per ribotas, kad galėtų ją pažinti. Tai "žemyneigis" metodas - žinios atkeliauja iš aukščiau žemyn, iš viršijančios tikrovės pas viršijamą subjektą.

Yra trys pagrindiniai pažinimo metodai:
1. Apreiškimas.
2. Apmąstymai.
3. Tiesioginė jutimų patirtis.

1 metodas leidžia pažinti viršijančią tikrovę, 3 metodas šiapusinę tikrovę, o 2 metodas padeda įsisavinti 1 ir 3 metodų vaisius.

[cs]

Trečias pasirinkimas sekantis iš ateizmo ir religijos kartu - negali būti agnosticizmas, jokios abėjonės, kad metodologija siekia nepagrindžiamumo. Pasirinkimas ir jei jis trečias - yra neabėjoti ir labiau pasitikėti, sąvybėmis, neatmesti ir nenuklysti toli nuo praeityje susikūrusios informacijos, dabar galimos remtis.

Jeigu praeitis jau turi informacijos apie be išlygu esamus sulinkinimus, vadinasi, nebūtinai, reikia kažką ir keisti. Keisti būtu galima per įsivedinėjimus ar svetimus palaikymus. Iš to keitimo atsiranda neregėtų (dalykų ir sąvybių sandaugos) variantų, bet materializmo sąvoka nuo to nenukenčia. Nors ir pati informacija, gali būti palaikoma kartu su materializmo metodo idėja lygiaverte. Informacija - ne oras, ne tuštuma. Informacija laikoma maždaug tokiame lygmenyje, kur ir patyrimas ar istorija (atsiminimai) turisvarbų vaidmenį, galintį išvaduoti nuo grėsmės (chaoso).

Panašu, kad būtų einama teisingu keliu, nes tik toks vienas ir yra. Jokio kito iki šiol niekas negali atrasti, ir neturi metodo tam padaryti. Vis bandoma panaudojus materiją vertinti ar susidaryti savo vertybes, kurios virsta arba patirtimi arba prisiminimais, kaikurios aprašomos kaip visuotiniai ir priimami, dėl panašaus atrasto visiems metodo pritaikymo. O kada toks metodas atrastas tikras, tada visiems bendrai jis patiriamas, o patirtis ar atsiminimas įtikina.

[klajunas]

Čia ištrauka iš mano senesnio teksto, kur aiškinu vienintelį įmanomą efektyvų metodą. Nėra jokių kitų metodų.

Man svarbiausia, kad mano informacija duotų naudos ir leistų pagilinti žmonių pasaulio supratimą, išmokant juos efektyvių pažinimo metodų ir leistų atpažinti neefektyvius, pasenusius. Tie metodai, kurių mokoma, seniai turėjo būti atiduoti į muziejų. Tai reikalinga tam, kad būtų skatinami pozityvūs pokyčiai.

Norint pažinti taip, kaip tai daro mokslininkai ir filosofai, reiki žinoti pagrindinį jų mąstymo modelį. Tas modelis, kurį man pavyko atskleisti, vadinamas kontinuumų modeliu, kurį aš su ironija pavadinau debesų modeliu. Pirmiausia, reikia apibrėžti, kas yra kontinuumas. Tai tam tikra abstrakti, ištisinė terpė, su kuria savo vaizduotėje galima atlikti manipuliacijas. Pagrindinės manipuliacijos yra dalinimas, jungimas, santykių tarp elementų nustatymas.

Yra trys pagrindiniai kontinuumai ir dvi papildomos realybės:
a) Matematinis kontinuumas, kuris sukuria skaičių, taip pat iš jų sudarytas algebrines ir geometrines struktūras.
b) Fizinis kontinuumas, kuris realybę dalina į pagrindines kategorijas, tokias kaip
substancija-energija-informacija-sąmonė ir erdvė-judėjimas-laikas. Šias dalis matematizavus, t. y., pritaikius struktūras, galima sukurti teorinę matematinę fiziką.
c) Sensorinis kontinuumas, kuris siejamas su eksperimentinėmis manipuliacijomis, joms pritaikant teorinės fizikos modelius.
d) Pirminė tikrovė yra ta pažinta terpė, per kurią veikia fizikų sukurtos technikos ir technologijos.
e) Šaltinis - tai tas pagrindas, iš kurio atsiranda žemesnės realybės, ir kuris šiuo metu pažįstamas tik filosofiškai arba religiškai, t. y., abstrakčiu mąstymu.

Taigi
-       Norint šiuo modeliu pasinaudoti, riekia žinoti matematinio kontinuumo paslaptis, kurios yra abstrakčioji algebra. Joje sukuriamas aksiomų rinkinys, elementų ir veiksmų su jais aibės, sukuriamos ir įrodomos teoremos ir tada tai galima jungti su fizinio kontinuumo kategorijomis, kuriant jų derinius, vadinamus formulėmis. Pagrindinė užduotis - teisingas parametrizavimas.
-       Fizinis kontinuumas visas ištirtas ir galima nustatyti kategorizuotą modelį, telieka jį suskaidyti į parametrus. Yra du centrai - substancija ir sąmonė. Reikia sukurti substancijos struktūrą ir tą struktūrą matematizuoti sujungus jį su matematiniu kontinuumu.
-       Trečias etapas - eksperimentas. Visas teorijas vienu ar kitu būdu reikia patikrinti eksperimentiškai, tada pasiekiama teorijos galutinė stadija. Tai susiję su vidine sąmone arba sensoriniu kontinuumu, kuris yra mus supantis pasaulis, materija arba sąmonės vidus.
-       Pirminė tikrovė yra transcendencijos kompetencijoje, ten, kur nesiekia juslinis patyrimas, bet siekia protas. Per šią terpę veikia visos technologijos ir visa realybė. Tiesiogiai ji gali būti pažinta tik abstrakčiai, per filosofiją ir religiją, pavyzdžiui, kuriant dvasinių dimensijų pasaulius.
-       Šaltinis yra pagrindas iš kur viskas ateina ir į jį galima projektuoti mokslą, proto konstruktus, tad jis suvokiamas abstrakčiai, per filosofija, religiją arba teorinę fiziką.

Pagrindiniai instrumentai yra matematika bei praktika, eksperimentai. O jeigu pažinimas abstraktus, sąvokinis - per filosofija, teologiją ir t. t.

Kad mano argumentacija būtų dar aiškesnė, šį klausimą pamėginsiu aptarti pradėdamas nuo pačių pagrindų, nes jų nesuprantant, neįmanoma suvokti mano kritikos oficialiam mokslui esmės. Glaustai iš anksto pateikiu tezę, kurią pamėginsiu pagrįsti. Savo visumoje matematika yra ne tiesa, bet tik aprašymo kalbų rinkinys. Tiesą čia suprantu kaip teiginio ir objekto atitikimą prote. Tas atitikimas, žinoma, dėl žmogaus psichikos sandaros, gali būti tik semiotinis, vadinasi susitarimo dalykas. Tai pagrindas.

Dabar argumentai.

1. Tai, ką daro matematika galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Tarkime, kad riešutai atstoja kokios nors tikrovės dalis, kurių gali būti be galo daug. Bet supaprastinimo dėlei tariame, kad yra tik keturios dalys, kurios kiekvieną žymi atskiras riešutas. Tada atliekame tokį veiksmą: kiekvieną riešutą susiejame su kokiu nors vaisiumi - vienas riešutas yra obuolys, du riešutai yra kriaušė, trys riešutai yra bananas, ir keturi - apelsinas. Susitarę dėl šio susiejimo sukuriame tikrovės (riešutų) aprašymo aukštesnio lygio kalbą, turinčią savo „dėsnius". Pagal juos „absoliučiai" teisinga, kad sujungus obuolį su bananu gauname apelsiną. Tokia yra matematikos kaip „tikrovės" aprašymo kalbos esmė. Ji teisinga, nes tokia aprašymo konvencija. Ir niekas nesako, kad nebūna keturių riešutų, bet kad jie apelsinas - yra grynas susitarimas. Kai riešutų labai daug, ir tarp jų sudėtingi santykiai, tokia aprašymo sistema gal ir patogi, bet ji nėra atitikimas, ir kodėl paaiškinsiu kitame argumente.

2. Yra ne viena matematika, bet daug matematikų, tiek kiek yra tikrovių ir net be galo daugiau. Jeigu kam atrodo kitaip, siūlyčiau susipažinti su abstrakčiąja algebra, kuri aprašo bet kokios matematikos sukūrimo teoriją. To esmė štai kokia. Visos algebros (matematikos) remiasi aksiomų sistema, kuri nėra įrodinėjama, ji paprasčiausiai priimama iš lempos. Tai pirmiausiai reiškia tai, kad nebūtinas joks atitikimas su niekuo šiame algebros fundamentaliame lygyje. Kad atitikimas nebūtinas rodo tai, jog egzistuoja begalinis aksiomų sistemų skaičius, pagal atitinkamą algebrą; kas tik patvirtina teiginį, kad aksiomos yra proto konstruktas, kurio galimybes riboja tik homo sapiens psichikos savybės. Pavyzdžiui, imkime kokią Hilberto algebrą, Focko algebrą, kurios naudojamos kvantų teorijoje ir kurios yra skirtingos nei kokia tradicinė grupių teorija, arba elementarioji algebra, kur 2 +2 = 4. Taigi turime įrodytus du dalykus: aksiomos yra proto konstruktas ir jų yra įmanomas begalinis skaičius, kurį riboja tik sąmonės galimybės. Vadinasi matematikos teorija yra ne dėsniai, ne tiesa, bet proto konstruktas, dėl kurio galiojimo sutariama taip, kaip ankstesniame pavyzdyje sutarta riešutų tikrovę išreikšti vaisiais. Kad tai būtų įmanoma, turi būti sutarta dėl to, ką vaisiai reiškia ir koks yra vaisų ir riešutų ekvivalentas. Matematika nėra tiesa, nes tas faktas, kad galimas begalinis matematikų skaičius rodytų, kad yra be galo daug „tiesų". Bet tam tikros algebros atitinka tikrovę kokiuose nors siauruose ir dirbtiniuose matavimų rėmuose, tačiau atitinka tik kaip aprašymo sistema, kaip vaisiai apie riešutus, nes taip susitarta.

3. Dabar tarkime, kad kažkas sukuria aksiomų sistemą ir pavadina ją „ezoterika". Tame nėra jokių problemų, nes aksiomų įrodinėti vis tiek nereikia, šiam reikalui net yra sukurta abstrakčiosios algebros teorija, kurios vienintelis reikalavimas, kad algebra būtų savo viduje neprieštaringa. Tada kuriamos teoremos, jos, remiantis aksiomomis, įrodinėjamos ir šitaip visiškai moksliškai gaunama ezoterikos matematika. Čia aišku - ne  viskas. Nes turime tik vaisių sistemą, bet neturime riešutų. Matematika yra ne tiesa, bet tik aprašymo kalba, kurioje kas nors pakeičiamas kažkuo kitu, kokiais nors ženklais. Bet ezoterikai pastebi, kad ši „ezoterikos matematika" būdama viduje nepriekaištinga, labai tinkama aprašyti tam tikrus vidinius ir išorinius ezoterinius reiškinius, kuriuos jie stebi savo nepriekaištingoje patirtyje. Ir šitaip, iš dvasios „riešutų tikrovės" sukuria teoriją, kuri aiškinimui naudoja „vaisių" analogiją.

Yra trys vietos kuriose gali būti dirbama: 1) matematinis kontinuumas, 2) fizinių parametrų kontinuumas ir 3) juslinis kontinuumas. Tikras žinojimas, arba įrodyta teorija gaunama tik tada, kai visi šie kontinuumai kokiame nors taške sutampa. Jeigu nėra trijų taškų sutapimo, nėra teorijos - yra tik hipotezė.

[Mekabciel]

Atsakydamas Mekabciel turiu priminti, kad žodis „dievas" turi apibrėžimą, tai nėra bet kas, „kažkas nepažinta ar nepažinu". Vikipedija pateikia tokį dievo apibrėžimą: „Dievas daugelyje religinių ir mitinių sistemų yra antgamtinė esybė, garbinimo ir tikėjimo objektas."

Ta prasme tai taip.

Ateistai neigia ne kažkokią nepažintą pirminę priežastį, bet antgamtinę esybę, kuris su objektais įeiną į sąmoningą santykį, taip kaip žmogus. Ateistai neigia, kad yra tokia priežastis, nepažintoji visumos skylė ir kad ją reikia garbinti religine forma.

tai ateistai, neigia ar neneigia, kad yra pirmine priezastis?

Negimas ir teigimas, to ko anksciau nejaute zmogus yra tiesiog kvaila. Cia daugiausia kokioje pozicijoje gali but zmogus tai - NEZINAU, MAN ATRODO, LABIAU TIKETINA, MANO NUOMONE.

Man tai kaip religinis zmogus isivaizduoja ta dieva ir kokiomis formomis ar kaip jis ieina i santyki su zmogum, neidomus. Galu gale pagal logika viskam yra vietos, ir arkliui su sparnais, nes juk begalybe, o begalybeje bet kas imanoma.

Jie neigia, kad nepažintoji skylė „įsako", „pyksta", „svaidosi žaibais", „atleidžia", „baudžia", „džiaugiasi", „visagaliauja" žmogiškomis formomis ir t.t. Ir iš kitos pusės, kad žmogus turi „klauptis ant kelių", „atgailauti", „bijoti", „paklusti", „garbinti", „melstis", „laikytis visuotinybės skylės „įsakymų"", nes jeigu žmogus yra fantastinis stebuklas, tai toji įstabioji „Vieta" turi būti dar įstabesnė, nes kitaip nutrūks priežastinė grandinė. Todėl, kad atsiradimas įmanomas tik iš geriausio į blogesnį arba lygų, bet ne geresnį, nes kad sukurtum geresnį, neužtektų gebėjimų.

Tai velgi, tam, kad neigti visu pirma reik but buvus kazkokiame santykije su ta jega.

Bet mano supratimu tai yra metafiziniai aspektai ir skirtingos Dievo jautimo busenos zmoguje. Zmogaus reakcija i isores poveiki dvasiniame suvokime. Visos sventos knygos tokiu principu parasytos. Alegorija.

Tai jei zmogus tam tikroje dvasineje busenoje jaucia kad "dievas" - "isako" (toks pojutis), tai toje busenoje zmogus atitinkamai i ta busena reaguoja sakykime - "klaupiasi ant keliu". Bet tai snekama ne apie fizinius veiksmus. Klaupimasis ant keliu, tai zmogaus ego busenos ir metamorfozes, priesingos altruistines jegos, kuri taip pat jauciama zmoguje, santykije.

[a.t.sielis]

Trečias pasirinkimas sekantis iš ateizmo ir religijos kartu - negali būti agnosticizmas

Galima apibendrinti, kad yra dvi pagrindinės kryptys: impersonalizmas ir personalizmas.

Jeigu pirmapradė tikrovė suprantama kaip beasmenė, tai impersonalizmas, jeigu pirmapradė tikrovė suprantama kaip asmeniška, tai personalizmas.

Impersonalizmas iš esmės yra ateizmas, o personalizmas iš esmės yra teizmas. Impersonalizmas gali būti materialistinis, kaip pvz. vakarietiškas į gamtamokslį besiorientuojantis ateizmas-materializmas. Gali būti nematerialistinis, kaip pvz. budizmo tuštumos koncepcija (sunya), hinduizmo majavados arba advaitos (monizmo) koncepcija. Budizmo tuštumos koncepcija teigia, kad pirmapradė tikrovė yra "tai", tam tikra neveiklumo tuštuma, tuo tarpu kai viskas kas veikia, kinta, yra laikina ir pilna kančių. Majavados koncepcija teigia, kad matomas pasaulis yra iliuzija, o pirmapradė tikrovė yra absoliuti vienovė, niekaip neapibrėžiama, neišreikšta būtis. Advaitos koncepcija - pasaulis yra tikras, bet kyla iš neapibrėžtos, neišreikštos, beasmenės būties, neturinčios savybių.

Dar yra visokių rečiau sutinkamų ir sunkiau apibrėžiamų variantų: agregorų teorija (iš esmės impersonalizmas), demonolatrija (sunku pasakyti, priklauso nuo to, kaip žiūrima), "Matricos" hipotezė (lenkia į impersonalizmą) ir kiti.

Grynas agnosticizmas turėtų vadovautis tik 3 ir 2 metodu, ir apie visumą gali kelti nebent hipotezes, bet jeigu prisirišimas ir tikėjimas savo hipoteze stiprėja, tai jau nustoja būti agnosticizmu.

Čia ištrauka iš mano senesnio teksto, kur aiškinu vienintelį įmanomą efektyvų metodą. Nėra jokių kitų metodų.
Yra trys vietos kuriose gali būti dirbama: 1) matematinis kontinuumas, 2) fizinių parametrų kontinuumas ir 3) juslinis kontinuumas. Tikras žinojimas, arba įrodyta teorija gaunama tik tada, kai visi šie kontinuumai kokiame nors taške sutampa. Jeigu nėra trijų taškų sutapimo, nėra teorijos - yra tik hipotezė.

Čia kalbi tik apie proto darbą ir protinius supratimus. Tai neapima žmogaus sąmonės kaip viršijančios kitus realybės parametrus, taip pat žmogui nepriklausančio kitokio proto aktyvumo, tame tarpe viršijančios tikrovės aktyvumo į žmogaus sąmonę.

Kadangi savo metodą aiškiniesi savo proto pastangomis, tai ribota. Todėl teiginys: "nėra jokių kitų metodų" nėra patvirtintas. Akivaizdžiai yra kiti metodai, ir žmonija juos sėkmingai naudoja. Galima neigti, bet tai tebus savo riboto proto pastangomis paremtas neigimas.

[klajunas]

Čia kalbi tik apie proto darbą ir protinius supratimus. Tai neapima žmogaus sąmonės kaip viršijančios kitus realybės parametrus, taip pat žmogui nepriklausančio kitokio proto aktyvumo, tame tarpe viršijančios tikrovės aktyvumo į žmogaus sąmonę.

Kadangi savo metodą aiškiniesi savo proto pastangomis, tai ribota. Todėl teiginys: "nėra jokių kitų metodų" nėra patvirtintas. Akivaizdžiai yra kiti metodai, ir žmonija juos sėkmingai naudoja. Galima neigti, bet tai tebus savo riboto proto pastangomis paremtas neigimas.

Ir čia nesi visai teisus, kadangi įmanomos labai elementarios sąmonės teorijos, pasiliekant dalinio agnosticizmo rėmuose, tai yra nebandant aprėpti tai, kas žmogui neaprėpiama. Tačiau čia aiškinti būtų per daug painu. Jeigu rašyčiau santrauką, nebūtų efektyvu, atrodytų per silpna. Kad suvoktum principo esmę, turi matyti visumą. Todėl įkeliu failą, kurį buvau jau įkėlęs, tačiau nelabai kas domėjosi. Kas nepatingės, bent iš smalsumo pasižiūrės.

Tai, ką aš kalbu - nėra įrodyta, bet čia greičiau yra naujos paradigmos pradžia, kuri leidžia apimti tai, kas iki šiol mokslui atrodė nepasiekiama. tam reikia įvesti naujų realybės komponentų, bet tie komponentai pagrįsti analogija jau žinomų dalykų. Pavyzdžiui, naudojant fizikos standartinį modelį ir lauko bei kvanto koncepciją.

Norint paaiškinti sielą ir jos sąmonę, užtenka įvesti naujo tipo kvantų lauką, kuris analogiškas materialiems laukams. Aš tokį lauką/laukus vadinu gnostiniais laukais, nes jie tiesiogiai susiję su žmogaus suvokimo ir pažinimo galimybėmis. Taip sielos klausimas įstatomas į standartinę mokslinę paradigmą ir jai paaiškinti nereikia kurti jokių "aukštesnės realybės" pasakų, užtenka tradicinės "žemesnės realybės".

Trumpai tariant, suvokimas laikomas kvantinio lauko savybe, kuris yra įsivaizduojamas kaip "energijos" sankaupa. Siela yra gnostinis kūnas, kuris užsiima informacijos iš fizinio ir gnostinio pasaulio agregacija ir jos projekcija į suvokimo erdvę, kuri atsiranda vadinamajame luksorinų lauke. Jis nėra įrodytas, bet lygiai taip pat neįrodytas dievas.

Šitą suvokimo lauką, kaip tam tikrą sluoksnį realybėje galima postuluoti tokiu pat principu, kaip teistai postuluoja antgamtinę esybę. Teistai sąmonę išvada iš "supersąmonės", o ateistai, iš kosminių mastelių kvantinio lauko, kuris sugeba sukurti ekranines, informaciją agreguojančias struktūras.

Tai reiškia, kad kaip žmogų įmanoma išvesti iš aukštesnės realybės, taip pat galima iš žemesnės, naudojant tą pačią logiką, tik pasirinkus kitokią kryptį.

http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Prezentacijos/s%26%23261%3Bmon%26%23279%3Bs%20teorijos%20santrauka.pdf

Tai jei zmogus tam tikroje dvasineje busenoje jaucia kad "dievas" - "isako" (toks pojutis), tai toje busenoje zmogus atitinkamai i ta busena reaguoja sakykime - "klaupiasi ant keliu". Bet tai snekama ne apie fizinius veiksmus. Klaupimasis ant keliu, tai zmogaus ego busenos ir metamorfozes, priesingos altruistines jegos, kuri taip pat jauciama zmoguje, santykije.

Jeigu žmogus tai jaučia, tai jis ir daro: pavyzdžiui, jeigu apima įsiūtis - trenkia per galvą. Bet čia jau ekstremalios būsenos, viena dėl savo smurto, kita dėl priežasties anapus galvos, nebuvimo. Arba dar: galvoje susižadina impulsų chaosas - žmogų ištinka epilepsijos priepuolis ir žmogus šiam smegenų įsakymui "paklūsta". Bet čia jau ligos klausimas. Baisiausia, kai tokį ligonį pradeda mėgdžioti sveiki žmonės ir tai tampa mada ir net prievartine sistema. Štai kur problema...

[a.t.sielis]

Šitą suvokimo lauką, kaip tam tikrą sluoksnį realybėje galima postuluoti tokiu pat principu, kaip teistai postuluoja antgamtinę esybę. Teistai sąmonę išvada iš "supersąmonės", o ateistai, iš kosminių mastelių kvantinio lauko, kuris sugeba sukurti ekranines, informaciją agreguojančias struktūras.

Labai gerai, vadinasi, taip pradedi postuluoti holistinę teoriją, o jai galioja visas tas priežastingumo nagrinėjimas, kurį jau aptariau.

Nesvarbu, kokiais žodžiais, ar kokioje vietoje - "už kosmoso, gamtos" (antgamtė) ar "kosmose, gamtoje" - postuluosime visų priežasčių priežastį, realybės pagrindą, vis vien jis turės turėti pakankamas savybes arba (agnostinė pozicija) - jis turės būti neapibrėžiama kitokybė. "Už kosmoso" ar "kosmose", pagal savybes realybės pagrindas yra "virš", tuo būdu ir "ant".

[klajunas]

Labai gerai, vadinasi, taip pradedi postuluoti holistinę teoriją, o jai galioja visas tas priežastingumo nagrinėjimas, kurį jau aptariau.

Nesvarbu, kokiais žodžiais, ar kokioje vietoje - "už kosmoso, gamtos" (antgamtė) ar "kosmose, gamtoje" - postuluosime visų priežasčių priežastį, realybės pagrindą, vis vien jis turės turėti pakankamas savybes arba (agnostinė pozicija) - jis turės būti neapibrėžiama kitokybė. "Už kosmoso" ar "kosmose", pagal savybes realybės pagrindas yra "virš", tuo būdu ir "ant".

Tačiau pasekmės labai skirtingos, vienu atveju gaunasi religija, kaip garbinimas ir kultas, o kitu nesigauna. Ateistai sąmonės lauko išaukštinimo pagrindu nekuria jokių organizacijų, priešingai nei iš senovės stiprybę semiantys teistai.

[cs]

Religija, kaip ir ateizmas yra pasirenkamas variantas, sąmoningas ir tikras požiūrio ir atramos taškas sudarytas iš vietinių atsiminimų ir patirčių. Jeigu pabandytume pažvelgti į prasmę, visa tai priežastingume yra begalo reliatyvu vis iš kiekvienos asmens perspektyvos.

Religija kalba apie suvienyjimą, visų požiūris sueina į vieną atramos tašką arba šaltinį. Šaltinis yra požiūrio suteikėjas. Galima sakyti, kad religijoje yra suteikėjas ir atradėjas. Abu sukuria informacija, kurios patikinamumas ir pagrindžiamumas toks didelis, kad jo nesiektina abėjoti.

Ateizmas suvienyjimo neturi, būtent todėl pagrindinė koncepcija tokia, kad kiek ateistu tiek ir skirtingų požiūrių. Visiškai reliatyvu vienas kito atžvilgiu, bei vis kitų idėjos visiškai skiriasi. Visiškai galima pamatyti, kaip kitoniškai gali kitas matyti tuos pačius dalykus. Ateizme yra sričių, kur negalima turėti kitoniško požiūrio, nes vadovaujamąsi susietumo koncepcija, tačiau tas nevisai trugdo.

Išvada tokia, kad dabar jau viskas galutinai aišku. Vyksta, kažkoks netinkamos paskirties sukeltas "judesys", kuris sukelia vis kitokius vertinumus ir reakcijas. Tai sukelia chaosą, tačiau, chaosas gali slypėti ir už visiško susietumo, softinimas gali būti "išsivadavimas".

Kada negalima turėti kitoniško požiūrio, negalima pridėti nieko savo. Vadinasi, jeigu pradinės sąlygos yra kaip pasirinkimas - jis yra didžiausia priežastis iš iki šiol atrastų. Atsiminimas sudarytas nepridedant nieko savo yra ne melas, religija nors ir mano, kad turi labai plataus pritaikymo požiūrį, ištikro net "nebetelpa" suvokti, kaip ištikro pradas yra didžiausia ir teisingiausia priežastį turintis konkretus esinys.

Ateizmas pagrinde ir apiima prado ieškojimo galimybes, bei pagrinde ir turi. O religija prado ieškojimus laiko "blogio kūriniais" ir papildomais kūriniais, kurių siūlo vengti. Tačiau religija neaiškindama siūlo vengti, turi kažkokį savotišką tiesą apie prado panaudojimą, ir religija yra atsakymas (ar prado ieškojimas nuveda teisingu keliu.)

[a.t.sielis]

vienu atveju gaunasi religija, kaip garbinimas ir kultas, o kitu nesigauna. Ateistai sąmonės lauko išaukštinimo pagrindu

Iš esmės tavo hipotezė būtų agnostinė (tektų postuluoti "agnostinę kitokybę" kaip "kvantinio lauko" kokybes ir savybes). O tai neprieštarauja supersąmonei ir teizmui.

O jeigu bandysi griežtais priežastiniais ryšiais susieti "kvantinį lauką" (priežastį) ir sąmonę (efektą), tai:

1. "Kvantinis laukas" negalės būti be pakankamų pranašesnių savybių ir kokybių nei efektas. Arba jeigu "kvantinis laukas" nėra vienintelė pirmapradžio pagrindo dalis, tada visa sistema turės turėti tas kokybes.
2. Galėdamas produkuoti mažą sąmonę, "kvantinis laukas" galės produkuoti ir visaapimančią sąmonę.
3. Pats nebūdamas vienyje su visaapimančia sąmone, "kvantinis laukas" bus kaip priežastis, o visaapimanti sąmonė kaip efektas. O tai prieštarauja priežasties pasekmės ryšiui, "kvantinis laukas" turi turėti pranašesnę galią negu visaapimanti sąmonė, vadinasi, "kvantiniame lauke" turės būti dar viena viršijanti sąmonė.

Taigi, ateizmas tuo nėra paremtas nei įrodytas, tai tiesiog neigiantis prieskonis prie agnostinės hipotezės ar teorijos. Neigiantis sentimentas, tiesiog dėl tokių dalykų, kad "nepatinka garbinimas" ir pan.

Supersąmonės ir sąmonės bendravimas įmanomas, ir turint galvoje dydžių ir galių skirtumą, santykis yra atitinkamas, pagarbus. Jeigu santykis artimas (sąmonė bendrauja su didele sąmone, yra giminingumas), tada jis ir meilus.

Ateistai, neigdami pagarbą ir meilumą, labai gerbia ir myli save, savo intelektą, protą, savo sentimentus, savo nuomones, savo gyvenimą ir t.t.. Iš esmės, tai jų santykis su savo pačių sąmone. Tai argi keista, kad tokie patys dalykai gali būti mažos sąmonės ryšyje su didele sąmone? Jeigu ateistas bendraudamas su savo paties maža sąmone ją pradeda garbinti, daug adekvačiau, kai maža sąmonė garbina iš tiesų garbinimo vertą supersąmonę.

Ateizmas pagrine ir apiima prado ieškojimo galimybes, bei pagrinde ir turi.

Prado ieškoti labai gerai, tiesiog nereikia jo nepagrįstai primityvinti ir redukuoti.

[cs]

Prado ieškoti labai gerai, tiesiog nereikia jo nepagrįstai primityvinti ir redukuoti.

Tavo posakis nekyla iš didesnės priežasties. Bet kartais melas apsaugo. Meluoti religijoms reikia, nes žino per daug. To tik nesako. Didelė patirtis iš kažkokio konkretaus žinojimo ir nieko daugiau. Tai kam nepasako paprasčiausiai?

Man pavyzdžiui viskas aišku kaip ir kas čia vyksta. Kaip matyti, pradas ir religija yra skirtingi dalykai. Požiūrį turėti ir jo neturėti yra skirtingi dalykai. Kaip ir susietumas ir nesusietumas skiriasi.