Kodėl žmonės mato vaiduoklius?

[paragraf 78]

Kodėl žmonės mato vaiduoklius?

Vaiduoklių fenomenas lydi žmoniją nuo neatmenamų laikų. Žmonės iš lūpų į lūpas perdavinėjo pasakojimus apie juos, vėliau šie pasakojimai perėjo ir į literatūrą bei kiną. Šiais laikais, kaip ir senovėje, nežiūrint į technologinę pažangą, yra daug žmonių tikinčių vaiduokliais. Apie tai skelbia ir žiniasklaida.
Nepaisant to jog, tiek mokslininkai, tiek Bažnyčia, tiek okultizmas, tiek dauguma kitų religijų teigia jog vaiduokliai neegzistuoja, jūs galite internete rasti begales ezoterinių paaiškinimų, kodėl egzistuoja vaiduokliai, kaip juos prisišaukti, kokia jų prigimtis ir t.t. Dabartinis vaiduoklių bumas atsirado XIX a. su spirtizmo doktrinos išsivystymu. Ši doktrina teigia, jog egzistuoja įvairios astralinio kūno ir sielos dalys, kurios geba likti po mirties tarpinėje būsenoje tarp šio ir anapusinio pasaulio. Ši ezoterinė koncepcija, populiariame pavidale ir sklando tarp žmonių. Čia ir savižudžiai, ir neįvykdę savo misijos žemėje, ir nusidėjėliai kurie lieka tarpinėje būsenoje negalėdami peržengti anapusinio pasaulio slenksčio.
Taigi, siūlau kartu apžvelgti kai kuriuos racionalius reiškinius, kada žmonės manosi matą vaiduoklį. Žmonės paprastai negeba kritiškai vertinti to ką mato aplink save, jie linkę viską mistifikuoti ir matyti paranormalius reiškinius net ten kur jų iš tiesų nėra. Didžioji dalis vaiduoklių regėjimų vis tik gali būti paaiškinta elementaria žmogaus psichologija, kurios tam tikrus aspektus dabar ir apžvelgsime.
Taigi, kodėl žmonės mato vaiduoklius, mato juos visur, jaučia jų buvimą, mato siluetus, girdi balsus ir dūsavimus?
Psichologai ne kartą buvo atlikę eksperimentą, kurio metu būdavo dvi grupės, kontrolinė ir eksperimentinė. Eksperimentinei grupei, būdavo pasakoma, jog štai šiame name vaidenasi, duodama paskaityti sufabrikuotų ištraukų iš laikraščių ar kitokiais būdais bandoma parodyti, kad čia iš tiesų vaidenasi. Tada eksperimentinė grupė turėdavo kažkurį laiką prabūti toje patalpoje kurioje „vaidenasi". Dalyviai vėliau būdavo apklausiami, ką jautė, ką matė, ką girdėjo. Praktiškai visi dalyviai nupasakodavo keistus pojūčius, kaip antai šaltį, prisilietimą, taip pat būdavo nupasakojami girdėti dūsavimai ir kitokie reiškiniai kurie paprastai lydi vaiduoklių pasirodymus. Kontrolinei grupei gi nebūdavo pasakojama nieko, tačiau jie tiek pat laiko turėdavo prabūti toje pačioje patalpoje. Kaip nekeista kontrolinė grupė jokių ypatingų pojūčių neturėjo. Tokių tyrimų išvados paprastai būdavo vienodo, žmonės įsikalba vaiduoklius ir tada regi juos net ten kur jų nėra. Žinoma, čia svarbus faktorius yra tai, jog žmogus tiki, kad čia vaidenasi. Tikint smegenys ieško patvirtinimo tikėjimui ir sukuria pojūčius, garsus ir kitus vaiduoklio egzistavimo "įrodymus".
Paprasčiausi neurofiziologiniai pojūčiai, gali sukelti paranormalių reiškinių regimybę. Tai liečia ir vaiduoklius, ir astralines keliones ir net ateivius. Pats paprasčiausias eksperimentas kurį galite atlikti patys yra toks: išeikite sutemus į lauką ir kurį laiką žiūrėkite į kurią nors žvaigždę, po kurio laiko pradės atrodyti, jog žvaigždė juda. Dažnai tokią „judančią" žvaigždę žmonės palaiko skraidančia lėkšte. Ką gi tai bendra turi su vaiduokliais. O gi štai ką: vaiduokliai paprastai matomi tamsiu paros metu, įtemptai žiūrint į tamsą, dažnai nejudantys objektai ar siluetais ima judėti. Žmonės tai dažnai palaiko vaiduoklių pasireiškimu, nors tai vyksta dėl paprasčiausios akių fiziliogijos.
Tokie „vaiduoklių" ar net skraidančių lėkščių judėjimai, paprastai įvyksta dėl autokinetinio efekto. Šis efektas pasireiškia, pavyzdžiui tada, kai akys pavargsta ir pradeda dažniau nei įprastai atlikinėti nevalingus akies obuolio mikrojudesius, kurių pats žmogus nefiksuoja. Pavargusios akys, dažnai dėl autokinetinio efekto, mus verčia matyti judančius siluetus, ten kur rodos niekas judėti neturėtų. Autokinetinis efektas yra nedidelis fiziologinis sutrikimas, paprastai praeinantis pailsėjus, nebent tai yra patologija. Kaip ten bebūtų, šį efektą patiria visi žmonės.
Kitas reiškinys, kuris turi įtakos „vaiduoklių" matyme, taip pat yra būdingas visiems žmonėms. Tai elementari akies vyzdžio reakcija į šviesą. Tamsoje, vyzdžiai išsiplečia, kad įleistų daugiau šviesos, o šviesoje susiaurėja, kad apsaugotų akį nuo nepageidaujamo šviesos poveikio. Tačiau šis vyzdžio refleksas ne visada priklauso tik nuo šviesos. Dažnai vyzdžiai plečiasi ar siaurėja dėl įvairiausių faktorių: teigiamų ar neigiamų emocijų, susikaupimo, atsipalaidavimo, streso, netikėto garso ir t.t.. Visi šie procesai veikia vyzdžio refleksą. Pateiksiu pavyzdį: žmogus sėdi apšviestoje patalpoje, kalba apie kažkokius mistinius dalykus, pavyzdžiui jis arba jam kažkas pasakoja kokias nors siaubo istorijas apie vaiduoklius, ateivius ar panašiai. Žmogus įsibaugina, staiga dėl susijaudinimo, susiaurėja jo vyzdžiai. Įvyksta natūralus procesas, kurio metu į akį patenka mažiau šviesos, tačiau psichologiškai žmogus tai vertina kaip kažkokių mistinių šešėlių atėjimą, nes vaizdas juk aptemo. Tokių istorijų ne vieną ir ne dvi esu girdėjęs, o ir pats vaikystėje atkreipiau dėmesį, kad kai tik pradėdavau kitiems vaikams pasakoti apie vaiduoklius ir skraidančias lėkštes, visiems vaizdas patamsėdavo, tarsi tikrai kažkoks šešėlis užguldavo. Mes vaikai tai siejome su mistika, nors tai paprasčiausia fiziologija. Deja dauguma suaugusiųjų taip pat vertina šią būseną, mistifikuodami ją ir paprastai niekas netiki kai pasakai, jog tai vyksta dėl paprasčiausios vyzdžių reakcijos į jaudulį. Na gal kai kuriems tiesiog smagiau gyventi mistifikuojant tokius dalykus. Gal būt.
Taip pat dėl akies vyzdžio reflekso, įėjus į tamsią patalpą, lengva pamatyti „vaiduoklį", juk dauguma vaiduoklių kaip tik ir matoma prietemoje ar patekus į tamsią aplinką. Tokiu momentu, akys nespėja prisitaikyti ir mato visokius keistus šešėlius. Arba dėl vyzdžio judėjimo, išskiria iš tamsos labiau apšviestus objektus ir juos „pajudina". Atsiranda judesio regimybė. Deja, tai daug kas sėkmingai palaiko vaiduoklių pasireiškimu.
Kitas reiškinys dėl kurio matomi „vaiduokliai" yra vadinamasis entoptinis efektas. Tai efektas kuris vyksta ne dėl išorinių dirgiklių poveikio, o dėl to kas dedasi pačioje akyje. Jei akyje yra padidėjęs spaudimas, tada ir vyksta entoptinis efektas. Jį galima susikurti dirbtinai, tereikia paspausti užmerktą akį ir jūs išvysite spalvų ir šviesų žaismus, vadinamus fosfenais. Padidėjus akies spaudimui, fosfeno poveikis gali atsirasti ir atsimerkus, tada gali būti matomi įvairūs siluetai ir panašūs reiškiniai, dažnai palaikomi vaiduokliais.
Kitas neurofiziologinis reiškinys, kurio metu gali būti matomi „vaiduokliai", vadinasi sinestezija. Sinestezija pasireiškia kai stimuliuojant vieną iš pojūčių, atgarsiai pasireiškia per kitą pojūtį. Dažnai sinstezija pasireiškia po insulto, narkotikų naudojimo ar panašių faktorių. Tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, kaip garsų matymas per spalvas, arba emocijas matomos per spalvines auras aplink objektą ir panašiai. Toks reiškinys pasireiškia 1 iš 23 kartų. Su sinestezija siejamas ir aurų matymas. Sinestezija gali būti paveldima.
Kitas psichologinis reiškinys kurio metu matomi „vaiduokliai" yra pareidolija. Žmogaus smegenys veikia taip, kad ieško aplinkoje pažįstamų formų. To pasėkoje įvairiuose objektuose matomi veidai ar siluetai. Pareidolijos pasireiškimas ypač jaučiamas „vaiduoklių" nuotraukose, kai neaiškiame siluete matoma, pavyzdžiui, moteris su viduramžiška suknele ir t.t.
„Vaiduokliai" taip pat būna matomi ir esant migrenai. „Vaiduoklius" esant migrenai mato apie 30% ligonių. Tuo momentu pasikeičia regimų objektų suvokimas ir vadinama tai fotopsija. Dažnai fotopsija kenčiantiems nuo migrenos, gali užeiti ir be galvos skausmo.
„Vaiduokliai" taip pat matomi haliucinacijų pavidalu esant nuovargiui, narkotikų ar vaistų šalutiniam poveikiui, esant ligai, pavyzdžiui šizofrenijai, taip pat kurį laiką pabadavus, kartais užtenka būti visą dieną nevalgius, esant augliui smegenyse, ar šiaip buvus smegenų traumai, net ir nedidelei ir t.t. Taip pat haliucinacijos gali aplankyti ir visiškai sveikus žmones. Tyrimai rodo, jog 15% sveikų žmonių, kartais patiria haliucinacijas.. Haliucinacijos įdomios tuo, jog veikia per visus penkis pojūčius, nors dažnai gali reikštis ir tik per vieną iš jų. Įdomu ir tai, jog sveikų ir ligotų žmonių haliucinacijos veikia per tas pačias smegenų struktūras, negana to, smegenys nesugeba atskirti haliucinacijos nuo realybės, nes veikia tos pačios smegenų sritys (girdint tikrą garsą ir haliucinacijos sukurtą garsą, veikia ta pati smegenų sritis, atsakinga už klausą).
Taip pat „vaiduokliai" dažnai matomi esant vadinamajam miego paralyžiui. Žmogui miegant, organizmas atjungia motorines funkcijas, tam, kad žmogus nepradėtu miegodamas atlikinėti sapnuojamų veiksmų. Pas lunatikus, ši funkcija neveikia. Kartais žmogui pabudus, motorinės funkcijos nespėja įsijungti, tada organizmas kurį laiką lieka paralyžuotas, jis negali judėti ir kalbėti. Smegenys dažnai sapnuoja toliau ir tada žmogus mato visokius vaizdus, jaučia kažkieno buvimą, ar net pojūtį lyg kas smaugtų ar būtų užgulęs krūtinę. Žinoma, tada žmogų paima panika. Manoma, jog 60% žmonių, bent jau kartą gyvenime yra pajutę miego paralyžių, tačiau kenčiantys nuo narkopleksijos sutrikimo, miego paralyžių išgyvena gana dažnai. Taigi, praktiškai visi vaiduoklių matymai, kurie įvyksta vos pabudus, greičiausiai bus susiję su miego paralyžiumi.
Štai mes apžvelgėme kai kuriuos reiškinius, kurie mums leidžia matyti „vaiduoklius". Didžioji dalis vaiduoklių, gali būti paaiškinti jais, kita dalis kitais reiškiniais. Operuojant tokia informacija, galima daryti išvadą, jog vaiduokliai greičiausiai egzistuoja tik mūsų galvoje, nes yra daug racionalių paaiškinimų, kodėl vaiduokliai matomi dėl neurofiziologinių reiškinių, tačiau praktiškai nėra jokio rimtesnio paaiškinimo, kodėl jie dar galėtų būti matomi. Žinoma, mes galime tikėti tuo ką apie vaiduoklius kalba ezoterika, bet, kaip sako dabartiniai religijotyrininkai „ezoterika yra dabartinis opiumas liaudžiai", tad jūsų teisė rintis kuo tikėti, o kuo ne.

Gabrielius E. Klimenka

[a.t.sielis]

O.K., aptarei tą reikalo pusę, kai žmonėms dėl jų perdėtos vaizduotės ir prietaringumo protas ir jutimai krečia triukus, jie prisigalvoja.

Bet yra istorijų, kurios ne tik kalba apie kažkokį šešėlį ar vaizdą, bet atskleidžia konkrečius vaidenimosi motyvus ir buvusį vaiduoklio gyvenimą.

Kaip teologas, per daug supaprastini dalykus. Pasigedau vaiduoklių klausimo aptarimo istoriniame krikščionybės kontekste - ar vaiduokliai minimi ST ir NT, kaip nuo ankstyvųjų laikų krikščionybė suprato vaiduoklius, kaip viduramžiais, kaip dabar.

http://people.opposingviews.com/jewish-beliefs-ghosts-4698.html

[paragraf 78]

Kai išsikelsiu uždavinį kalbėti apie viduramžiškus vaiduoklius tada apie juos ir rašysiu. Šio straipsnelio tikslas buvo apžvelgti psichologinius reiškinius kurių metu sukuriame labai įtikinami "vaiduokliai". Kokius uždavinius išsikėliau į tokius ir pabandžiau atsakyti.

Na gi, papasakok kokią nors istoriją su konkrečiais vaidenimosi motyvais ir mes galėsime pabandyti rasti atsakymus ir padiskutuoti ta tema kuri tave domina

[a.t.sielis]

Ne baisiai ši tema mane domina. Tiesiog teigimas, kad čia religija vs ezoterika reikalas atrodo per daug supaprastintas. Religija atseit ne pričiom, o ezoterika tai jau už vaiduoklius.

Garsusis NT epizodas, kur apaštalai tikrina Jėzaus žaizdas ir stebi, kad jis valgo maistą - kodėl? Nes taip įsitikino, kad jis ne šmėkla, o su realiu kūnu.

[paragraf 78]

Žmonės visais laikais tikėjo vaiduokliais. Ir visiškai natūralu, kad apaštalai jais irgi galėjo tikėti, tačiau religinių vaiduoklių egzistavimo koncepcijų deklaruotų visuotinai nerasi. Nerasi dokumento kuris teigtų: taip vaiduokliai egzistuoja. Nes vaiduokliais tikėta ir abejota visais laikais vienodai. Žinoma, liaudies tikėjimas kaip visada būna neargumentuotas ir nepagrįstas.
Ezoterika gi yra išvysčiusi visą vaiduoklių koncepciją, kuria vadovaujasi modernioji visuomenė. Deja jokio rimtesnio vaiduoklių pagrindimo ezoterika nepateikia, tik visokius technorepu pagrįstus nepatvirtinamus teiginius.
Mokslininkai gi bandė atsakyti į šį klausimą jau ne vieną šimtmetį. Ir tai ką parašiau savo straispnelyje, tėra siaura įrodymų jog vaiduokliai neegzistuoja sritis, liečianti tik neurofiziologiją. Galima rasti įrodymų jog vaiduokliai neegzistuoja ir iš kitų mokslo sričių, nes daug kurios mokslinės sritys bandė tirti šį fenomeną.

[a.t.sielis]

Ezoterika nežinau ką ten rašo, ar labai jau nagrinėja kokią vaiduoklių teoriją, bet ezoterika kartais turi privalumą, kad skiria fizinį kūną ir sielą, tai greičiausiai per tą koncepciją geba paaiškinti vaiduoklių buvimą. Visų laikų liaudies aiškiaregiai (ekstrasensai), manau, nėra vien šarlatanai, ir kai ką mato realiai. Kad kai kurios religijos neužsiima vaiduoklių klausimo nagrinėjimu, normalu, nes yra daug svarbesnių dalykų, o prietaringiems žmonėms vaiduoklių geriau net neminėti, nes bus daug bėdos (kaip yra daug bėdos Afrikoje su tikėjimu blogomis dvasiomis)

[paragraf 78]

Taip, aiškiaregiai kai ką tikrai mato, pavyzdžiui savo vaizduotės padarinius
Kiek yra visokių apreiškimų, regėtojų, aiškeregių, ekstrasensų, nei vienas dar neįrodė savo galių kontroliuojamoje aplinkoje, o kiek bandė įrodyti būdavo pričiumpami apgaulėje. Tai daug ką pasako.
Šarlatanų visur pilna, kiekvienas kuriam kas nors pasivaidena, puola skelbti savo aiškeregystes, klaidina žmones ir panašiai.
Taip, gal būna kad pataiko, būna kad nuspėja, būna kad kažką pamato, bet tai itin reti atvejai.
Jei bažnyčia patvirtintų kiekvieną regėjimą ar apreiškimą, tai kas savaitę bent po vieną turėtume. Va su Kauno kurijos darbuotoju kartą šnekėjau, tai jis minėjo jog kas savaitę bent vienas žmogus bando prasiveržti pas arkivyskupą nes gavo iš dievo regėjimą ir būtinai apie tai nori papasakoti žmonėms.
Šiaip man patinka bažnyčios požiūris į tai: vyksta išsamus tyrimas išnagrinėjant viską iki smulkmenų ir tada pasakoma verta pasitikėti tuo apreiškimu ar ne. Va pavyzdžiui Lurdo apreiškimą tyrė kelis dešimtmečius kol pasakė kad galima juo pasitikėti, nors nereikia ant jo statyti savo tikėjimo. O va Medžiugorijos apsireiškimas nepatvirtintas lig šiol, nes jau laaabai ilgai vyksta tyrimas. Paprastai po vieno apsireiškimo aplink atsiranda dar krūva panašių apsireiškimų. Greičiausiai dėl masinės psichozės per religinę prizmę.
Bet kuriuo atveju, net ir patvirtintus apreiškimus bažnyčia ragina vertintiatsargiai.
O dabar pažiūrėkime kaip yra su ezoterikos apreiškimais. Bet kokiam bepročiui kažkas susišviečia (bažnyčioje irgi daug bepročių, tačiau po tyrimo jie nutyla nes paaiškėja tokie dalykai) ir jis ima skleisti savo apreiškimą be jokių stabdžių. Žinoma kaip taisyklė bet kokiam apreiškimui atsiras krūvelė pasekėjų. Taigi, ir seka žmonės pakui beleką, kas kažkam susišvietė, jokio tyrimo, jokio kritinio mąstymo, juk tai APREIŠKIMAS iš pateis EKSTRASENSO. Kaip gi galima juo netikėti

[a.t.sielis]

Na nežinau, jų ten reikalai, jei ten kokiam ekstrasensui kas apsireiškia. Be abejo, "apreiškimus" reiktų vertinti skeptiškai, nes jeigu asmuo iš tikro kažką patirtų, jis tylėtų. Bet jei kokie šamanai ir kiti mato vaiduoklius, tai tikėtina, nes jų lygis ir yra toks, aukštų sferų nesiekiantis.

Jeigu psichai ir alkoholikai man pradėtų aiškinti, kad matė Dievą, tai nesiklausyčiau. Bet jeigu tie patys asmenys kalbės apie vaiduoklius, tai per daug skeptiškas nebūsiu, nes tikėtina, kad su vaiduokliais jie reikalų gali turėti.

[paragraf 78]

tu panašus į idealistą. Bet kad alkoholio ar narkotinių medžiagų paveiktas žmogus pamatys vaiduoklius dėl haliucinacijų yra daug didesnė tikimybė nei pas paprastą žmogų, kuris alkoholio ir vaistų nevartoja.
Beje, kas dėl šamanų. Dauguma šamanų tam kad pamatytų vaiduoklius ar dvasias, naudoja psichotropines medžiagas: alkoholis, tabakas, meskalinas ir t.t. Taip pat tam tikslui yra badaujama, alinama savo organizmą ir t.t. Apie visus šiuos dalykus jau rašiau savo straipsnyje, taip kad nesikartosiu.
Vien dėl to kad šamanas susikelia sau pakitusias sąmonės būsenas, nereiškia jog jis iš tiesų mato vaiduoklius. Daug didesnė tikimybė jog jis mato elementarias haliucinacijas, nes atlieka veiksmus kurie jas sukelia.

[a.t.sielis]

Na, kaip matyti, mes remiamės į skirtingas sistemas. Aš neišgalvoju, pats niekad nieko nemačiau, ir spiritizmais neteko užsiimti.
Kuo čia dėtas idealizmas tikrai nežinau Tiesiog, iš to, kiek pažįstu religijų ir virš-fizinių fenomenų lauką, vaiduoklių egzistavimo klausimas man abejonių nekelia.

[paragraf 78]

O tu manai kad super gerai išmanai religijas ir tavo pavadintąjį virš-fizinių fenomenų lauką? Nemanai, kad gali klysti, kad tavo žinios gali būti paremtos netikra kosmologija?

[a.t.sielis]

Nemanau, kad super gerai. Bet vaizdas susidaro nuoseklus:

a) su vaiduokliais turi reikalų tie, kas ir logiškai turėtų turėti (liaudiško ar gentinio religingumo atstovai, svaigalus vartojantys, psichiniai ligoniai ir kt.)
b) liudijimų apie vaiduoklius pakankama visose kultūrose, "ugnies be dūmų nebūna", tai rodo reiškinio universalumą.
c) ekstrasensai ir visokie ezoterikai taip pat su ta sfera dirba, kas irgi logiška pagal jų lygį.
d) nedidelių užuominų apie vaiduoklių buvimą galima rasti daugumoje religijų, o kai kuriose ir konkrečių žinių atitinkamose vietose.
e) sielos ir fizinio kūno atskirumas bei visame religingumų spektre egzistuojantis pomirtinių sielos būsenų įvairovės kontinuumas rodo, kad visos galimybės įmanomos, kad po mirties nėra viskas juoda-balta, du trys aiškūs keliai, kaip pateikiama islame ar krikščionybėje. Islamas ir krikščionybė turi savo specifiką, šios religijos teikia tik tas žinias, kurios aktualios būtent jų pasekėjų pomirtiniam likimui ir šio gyvenimo religiniam ugdymui.

[paragraf 78]

Nemanau, kad super gerai.

Tai kaip tada gali neabejoti?

a) su vaiduokliais turi reikalų tie, kas ir logiškai turėtų turėti (liaudiško ar gentinio religingumo atstovai, svaigalus vartojantys, psichiniai ligoniai ir kt.)

Na taip, būtent tie asmenys kurie labiausiai linkę į haliucinacijas, t.y. vaizduotės sukurtus fenomenus, realybėje neegzistuojančius

b) liudijimų apie vaiduoklius pakankama visose kultūrose, "ugnies be dūmų nebūna", tai rodo reiškinio universalumą.

Visose kultūrose taip pat yra pasakojimų apie vampyrus, vandenius, zombius, vilkolakius ir kitus panašius padarus, kurie yra mitologijos dalis nors niekada neegzistavo realiai. Tai yra archetipai, o archetipais gali būti ir reiškiniai niekada realiai neegzistavę, bet tiesiog esantys kolektyvinės sąmonės dalimi.

c) ekstrasensai ir visokie ezoterikai taip pat su ta sfera dirba, kas irgi logiška pagal jų lygį.

Nėra nei vieno ekstrasenso kuris įrodytų savo galias, kiek kas bandė kontroliuojammomis sąlygomis jas pademonstruoti, pasirodė esantys vienokio ar kitokio lygio apsišaukėliai. Šiaip didžioji dalis ekstrasensų ir taip be tyrimomatosi jog yra apsišaukėliai.

d) nedidelių užuominų apie vaiduoklių buvimą galima rasti daugumoje religijų, o kai kuriose ir konkrečių žinių atitinkamose vietose.

Šiaip religinės koncepcijos paprastai neigia vaiduoklių egzistavimą. O tai kad toks tikėjimas paminimas, nereiškia kad religija jais tiki.

e) sielos ir fizinio kūno atskirumas bei visame religingumų spektre egzistuojantis pomirtinių sielos būsenų įvairovės kontinuumas rodo, kad visos galimybės įmanomos, kad po mirties nėra viskas juoda-balta, du trys aiškūs keliai, kaip pateikiama islame ar krikščionybėje. Islamas ir krikščionybė turi savo specifiką, šios religijos teikia tik tas žinias, kurios aktualios būtent jų pasekėjų pomirtiniam likimui ir šio gyvenimo religiniam ugdymui.

Taip, ne visos religijos turi du kelius, katalikai va turi tris, o didžioji dalis religijų turi išvis vieną kelią. Tik ezoterika primąsto dar visokių tarpinių stotelių.

[a.t.sielis]

Nemanau, kad super gerai.

Tai kaip tada gali neabejoti?

Apskritai, žinoma, esu abejojantis žmogus, bet šiuo klausimu įsitikinimas pakankamai stabilus dėl išvardintų priežasčių, ir dėl to, kad subject matter yra pakankamai lengvo pobūdžio, todėl abejonės nekankina.

Na taip, būtent tie asmenys kurie labiausiai linkę į haliucinacijas, t.y. vaizduotės sukurtus fenomenus, realybėje neegzistuojančius

Hipotezės, kad viskas yra haliucinacijos, negali būti įrodytos. Kas nustatys? Į tą sferą neprasiskverbsi, ir nepatikrinsi, ar "haliucinatorius" grynai savo smegenyse haliucinavo, ar virš-fizinėje sferoje buvo ir esybė, kuri buvo susieta su jo vaizdiniais.

Visose kultūrose taip pat yra pasakojimų apie vampyrus, vandenius, zombius, vilkolakius ir kitus panašius padarus, kurie yra mitologijos dalis nors niekada neegzistavo realiai. Tai yra archetipai, o archetipais gali būti ir reiškiniai niekada realiai neegzistavę, bet tiesiog esantys kolektyvinės sąmonės dalimi.

Apie kiekvieną iš tų išvardintų abejočiau ar taip jau visose kultūrose jie paplitę. Archetipai, kolektyvinė sąmonė - kokia prasme vartoji šiuos du terminus?

Archetipas (sen. gr. arkhetypos = αρχή 'pradžia' + τύπος 'pavyzdys') - originalus modelis, idealus pavyzdys, prototipas, kolektyvinės pasąmonės vaizdinys, nepriklausomas nuo individualaus pažinimo, kopijuojamas visos visuomenės, sudarantis žmonijos psichosocialinės sanklodos pagrindą. Bendrai suprantamas, universalus simbolis. Pasireiškia ir per religinius pasakojimus, mitus, folklorą, stereotipus, literatūrą, kalbą, sapnus. Tačiau nei mitas, nei religija pilnai neapima archetipo prasmės, tik iš dalies jį paaiškina.

Psichologinį archetipo konceptą įvedė Karlas Jungas. Jo sukurtas psichoanalitikos modelis veikia archetipų interpretacija. Jungas išskyrė šiuos pagrindinius asmenybės archetipus: pats, šešėlis, anima ir animus, persona. Archetipų skaičius iš esmės neribotas, tačiau dažniausiai sutinkam šie: vaikas, didvyris, dieviškoji motina, senas išminčius, apgavikas, velnias, baidyklė. Pasak Jungo, archetipas yra visiškai neatsiejama žmonijos ir pačio žmogaus dalis, kurios neįmanoma atskirti, kaip neįmanoma atskirti kūno ir dvasios iki įvykstant mirčiai.

Archetipai svarbūs suvokiant ne tik žmogaus elgesį, bet ir religiją, mitologiją, folklorą. Už šių bendražmogiškų darinių slypi archetipiniai žmogaus elgesio pirmavaizdžiai.

Egzotiška Jungo teorija...

Nėra nei vieno ekstrasenso kuris įrodytų savo galias, kiek kas bandė kontroliuojammomis sąlygomis jas pademonstruoti, pasirodė esantys vienokio ar kitokio lygio apsišaukėliai. Šiaip didžioji dalis ekstrasensų ir taip be tyrimomatosi jog yra apsišaukėliai.

Neadekvatūs tyrimai, reiks gal apie tai atskirą temą užvesti. Šiaip aš nesu ekstrasensų gerbėjas nei sekėjas, niekad neteko jų paslaugom naudotis, bet apie viską reikia mąstyti kritiškai, taip pat ir apie ekstrasensorikos tyrinėjimus.

Šiaip religinės koncepcijos paprastai neigia vaiduoklių egzistavimą.

Ne visos.

Taip, ne visos religijos turi du kelius, katalikai va turi tris, o didžioji dalis religijų turi išvis vieną kelią.

Mintis ta, kad tarkim, vienoje religijoje yra vienas ar du keliai, kitoje dar vienas kitoks kelias, jau turim tris galimybes. Panagrinėsim visas pasaulio religijas, pamatysim galimybių spektrą.

---

O.K., kad tuščiai čia nesiginčyti be konkrečių faktų, parašysiu straipsnį apie vaiduoklius pasaulio religijose, tada ir bus galima daryti išvadas.

[paragraf 78]

Apskritai, žinoma, esu abejojantis žmogus, bet šiuo klausimu įsitikinimas pakankamai stabilus dėl išvardintų priežasčių, ir dėl to, kad subject matter yra pakankamai lengvo pobūdžio, todėl abejonės nekankina.

Kad visi tavo išvardinti dalykai tik patvirtina jog tai haliucinacijos. Kaip tu po tokių teiginių gali neabeojti niekaip nesuprantu

Hipotezės, kad viskas yra haliucinacijos, negali būti įrodytos. Kas nustatys? Į tą sferą neprasiskverbsi, ir nepatikrinsi, ar "haliucinatorius" grynai savo smegenyse haliucinavo, ar virš-fizinėje sferoje buvo ir esybė, kuri buvo susieta su jo vaizdiniais.

Ir vėl prielaidos. Šamanų naudojamos medžiagos ir technikos praktiškai visada sukelia haliucinacijas. Tai patvirtinta visokiausiais tyrimais. Žinoma, jei tau smagiau tikėti kad tai autentiški apreiškimai tada jau, kaip sakoma, medicina čia bejėge

Apie kiekvieną iš tų išvardintų abejočiau ar taip jau visose kultūrose jie paplitę. Archetipai, kolektyvinė sąmonė - kokia prasme vartoji šiuos du terminus?
Egzotiška Jungo teorija.

Jungo teorija nėra nei egzotiška nei netikra. Ji priimta religijotyroje ir psichologijoje kaip daug ką paaiškinati. Jei atkreipei dėmesį, baidyklės yra vienas iš archetipų. Taip jis ir vertinamas mokslo ir psichologijos. Tavo duotas archetipo aprašymas tik patvirtina haliucinacijos teoriją

Neadekvatūs tyrimai, reiks gal apie tai atskirą temą užvesti. Šiaip aš nesu ekstrasensų gerbėjas nei sekėjas, niekad neteko jų paslaugom naudotis, bet apie viską reikia mąstyti kritiškai, taip pat ir apie ekstrasensorikos tyrinėjimus.

Neesi girdėjęs apie tyrimus, o jau sakai kad jie neadekvatūs. Kas čia per išankstinis nusistatymas?

Mintis ta, kad tarkim, vienoje religijoje yra vienas ar du keliai, kitoje dar vienas kitoks kelias, jau turim tris galimybes. Panagrinėsim visas pasaulio religijas, pamatysim galimybių spektrą.

Paprastai religijose skiriasi tik buvimo vieta, bet ne kelias.

O.K., kad tuščiai čia nesiginčyti be konkrečių faktų, parašysiu straipsnį apie vaiduoklius pasaulio religijose, tada ir bus galima daryti išvadas.

Tik patarimas: nesiremk wikipedija, ieškok konkrečių dokumentų kurie yra oficialūs, jei jau nori kalbėti apie religijos ir vaiduoklių santykį.
Aš pats kažkuriuo metu šiuo klausimu domėjausi, bet neradau nieko kas turėtų bent kokią rimtesnę kompetenciją, kalbant apie religijos ir vaiduoklių santykį. Kokio nors teologo ar pastoriaus papezėjimai ta tema yra netinkamas šaltinis, jei jau kalbi apie religiją. Na bažnyčios kontekste, jei koks teologas remis dokumentais tada viskas ok, bet jei tai bus jo pasvarstymai, tai tada siūlau neiremti tokiu teologo darbu, nes tai bus tik papezėjimas. kuris neatspindės tikrojo religijos požiūrio į vaiduoklius. Su kitom religijom lygiai taip pat: žiūrėk tik tuos tekstus kurie konkrečiai apibrėžia mokymą: šventraščiai, dokumentai, enciklikos ir t.t.
Nes jei jais nesiremsi tada tai tebus papezėjimas, kuris neatspindės tikrovės.
Va kodėl aš ir neparašiau dar tokio straipsnio, nes norisi rimtai tai rašyti, bet su medžiaga problemos.
Jei tau pasiseks geriau nei man, žemai nulenksiu prieš tave galvą